Prekių mokslas

SIUVINIŲ KOKYBĖS REIKALAVIMAI IR LAIKYMAS Siuviniai turi atitikti techniniuose gaminių aprašymuose pateiktą modelių siluetą, formos, sukirpimo, dydžių, pradinių medžiagų ir apdailos charakteristiką. Reikia, kad visi siuviniai būtų meniškai apdoroti, atitiktų paskirtį ir estetinius reikalavimus. Siuvinių forma turi atitikti vartotojo kūno formą. Reikalaujama, kad jie patenkintų higieninius ir eksploatacinius reikalavimus. Apdorojimo kokybė (sujungimo tvirtumas, apdorojimo tikslumas, gamybinių – pasiuvimo ydų nebuvimas) turi būti aukšta. Siuviniai turi būti gerai išvalyti ir išlaidyti. Drabužiams keliamų reikalavimų apibūdinimas: Estetiniai reikalavimai – tai drabužių grožis, dailumas ir išraiškingumas. Drabužių grožis, dailumas ir išraiškingumas pasiekiami kompozicijos pagalba. Kompozicija tai visų tam tikro modelio detalių vieningumas, jų savitarpio priklausomybė, darnumas ir proporcingumas. Estetinės drabužių savybės priklauso nuo audinio faktūros, jo spalvos bei rašto ir nuo drabužio silueto bei formos. Siluetas – tai išoriniai drabužio kontūrai. Drabužių siluetų daug, tačiau pagrindiniai yra keturi: 1.prigludęs; 2.pusiau prigludęs; 3.tiesus; 4.laisvas. Prigludusio silueto drabužiai glaudžiai prigludę prie figūros, ypač prie liemens, pusiau prigludusio – lengvai prigludę prie figūros ir sušvelnina jos kontūrus, tiesaus – turi vienodą plotį krūtinės, liemens, klubų ir apačios linijoje, laisvo – drabužiai nuo krūtinės linijos platėja į apačią. Drabužių forma suteikiama, sujungiant atskiras detales į vieną visumą ir atliekant apdailą. Skiriamos trys pagrindinės drabužių formos: 1.griežta; 2.sportinė; 3.laisva (fantastinė). Griežtos formos drabužis turi tiesias ir ryškias linijas, simetriškai išdėstytas detales, tiesų arba pusiau prigludusį siluetą, mažai detalių, beveik be apdailos. Sportinė drabužių forma pabrėžia žmogaus figūros grakštumą ir sportiškumą. Laisvos formos drabužiams būdingos įvairios sudėtingai išdėstytos detalės ir įvairiarūšė puošni apdaila. Higieniniai reikalavimai – tai oro ir garų pralaidumas, higroskopiškumas, šiltumas, dulkių sugeriamumas, masė, spalva ir kt. Visos šios savybės priklauso nuo drabužio viršaus medžiagos savybių, jo konstrukcijos ir modelio. Drabužiai turi pasižymėti geru oro ir garų pralaidumu, t.y. užtikrinti gryno oro cirkuliaciją prie vartotojo kūno, pašalinti garus ir odos išskiriamą angliarūgštę. Higroskopiškumas – gaminio savybė sugerti ir pašalinti drėgmę (prakaitą) nuo kūno paviršiaus. Šilumą apsaugančios savybės priklauso nuo viršaus medžiagos oro pralaidumo, oro tarpsluoksnio tarp atskirų drabužio sluoksnių dydžio, šilumą izoliuojančių įdėklų storio. Kadangi oras blogas šilumos laidininkas, tai kuo daugiau užsilaiko oro tarp atskirų drabužio sluoksnių, tuo geresnės jo šiluminės savybės. Dulkių sugeriamumas – tai neigiama savybė, kuri blogina drabužio higieniškumą ir estetinę išvaizdą. Drabužių dulkių sugeriamumas priklauso nuo audinio faktūros, pluoštinės sudėties ir drabužio konstrukcijos. Mažiausia dulkių sugeria lygios faktūros audiniai, kadangi jų paviršiuje mažiausia jos susilaiko. Natūraliųjų pluoštų audiniai daugiau sugeria dulkių, negu cheminių pluoštų. Kuo mažiau gaminyje siūlų, reljefų, klosčių, tuo mažiau jis pridulksta. Drabužio masė veikia žmogaus savijautą: esant didesnei masei sunaudojama daugiau energijos dėvint drabužį, atsiranda nuovargis, sumažėja darbingumas. Palengvinti drabužius galima, panaudojant jų gamybai tokias pagrindines ir pagalbines medžiagas, kurios atliktų tik apribotas funkcijas. Spalva vaidina esminį vaidmenį drabužių gamyboje. Vasariniai drabužiai gaminami iš šviesių audinių, nes jie geriau atspindi saulės spindulius. Rudens – žiemos laikotarpiui skirtus drabužius tikslinga gaminti iš tamsių atspalvių audinių, geriau sugeriančių saulės spindulius. Eksploataciniai reikalavimai – tai drabužių patogumas, stiprumas, atsparumas susidėvėjimui ir kt. Drabužiai turi būti patogūs, nevaržyti žmogaus kvėpavimo, kraujo apytakos ir judesių, turi būti stiprūs ir atitikti savo paskirtį. Drabužių stiprumas priklauso nuo pradinių medžiagų stiprumo, detalių sujungimo būdo, eksploatacijos sąlygų, dėvėjimo intensyvumo, priežiūros ir t.t. Atsparumas nusidėvėjimui – pasipriešinimas mechaniniams (dilimui, glamžymui ir kt.), fiziniams bei cheminiams (šviesai, prakaitui ir kt.) ir biologiniams (mikroorganizmų ir kenkėjų pažeidimams) poveikiams. Ekonominiai reikalavimai priklauso nuo pradinių medžiagų vertės, sukirpimo nuostolių, konstrukcijos ekonomiškumo ir kitų veiksnių. Drabužiai turi būti pigūs ir prieinami masiniam vartojimui. Siuvinius reikia laikyti švariose, sausose, erdviose, gerai ventiliuojamose sandėlių patalpose, esant pastoviai normaliai (60 - 70%) santykinei drėgmei ir pastoviai (10 – 180C) temperatūrai. Laikant siuvinius, reikia saugoti juos nuo dulkių, užteršimo, saulės spindulių, kandžių ir graužikų. TRIKOTAŽO STRUKTŪRA IR SAVYBĖS Trikotažu vadinamas gaminys arba medžiaga iš kilpelių, megztų iš vieno arba daugelio siūlų. Trikotažo medžiagoje horizontaliosios kilpelės sudaro kilpelių eilutes, o vertikaliosios – kilpelių stulpelius. Pagal horizontalių kilpelių eilučių susidarymo būdą trikotažas skirstomas į: 1.skersinį; 2.metmeninį. Skersinio trikotažo kilpelių eilutės gaunamos, nuosekliai išlankstant ir mezgant kilpeles iš vieno arba dviejų – trijų siūlų. Sudarius kilpeles pirmoje eilutėje, siūlas perkeliamas į antrą, trečią eilutę ir t.t., todėl šis trikotažas lengvai irsta horizontalia kryptimi, o nutrūkus siūlui, - ir kilpelių stulpelio (vertikalia) kryptimi. Metmeninio trikotažo kiekvieną kilpelių eilutės kilpelę (kartais dvi) sudaro atskiras savarankiškas siūlas, o kadangi kilpelių eilutėse priskaičiuojama šimtai kilpelių, tai metmeninio trikotažo gamybai imama siūlų sistema – metmenys. Metmeninėse mezgimo mašinose ant adatinės adatų siūlus pakloja siūlvedžio šukutės. Tuo būdu kilpelės vienu metu sudaromos ant visų eilutės adatų.Paduodant kiekvieną siūlą ant tos pačios adatos visose kilpelių eilutėse, gaunami nesujungti tarpusavyje kilpelių stulpeliai.Trikotažinės medžiagos vertikalūs kilpelių stulpeliai sujungiami tarpusavyje, pasislinkus siūlvedžio šukutėms kiekvienoje eilutėje per vieną, dvi ar daugiau adatų. Dėl tokios struktūros metmeninis trikotažas mažai tempiasi ir neirsta horizontaline kryptimi. Trikotažinės kilpelės būna įvairių formų. Skersinio trikotažo kilpelės atviros, sudarytos iš lazdelių (stiebelių) (dviejų tiesių siūlų atkarpų) ir lankelių. Metmeninio mezgimo trikotažo kilpelės yra tik uždaros arba atviros ir uždaros; jos turi griaučius ir tąsas. Trikotažo savybės kaip tampumas, stiprumas, atsparumas susidėvėjimui, oro pralaidumas ir irstamumas priklauso nuo kilpelių dydžio ir formos, nuo jų ryšio ir išsidėstymo (pynimo ir tankumo). Trikotažo tankumas yra vienas iš trikotažo struktūros rodiklių, kurį apibūdina kilpelių skaičius 5 cm atkarpoje horizontalia (kilpelių eilutėje) ir vertikalia (kilpelių stulpelyje) kryptimi. Kuo tankesnis trikotažas, tuo mažesnės ir taisyklingiau išsidėsčiusios kilpelės. Nuo trikotažo tampumo priklauso gaminio kokybė. Kai kuriems gaminiams (kojinėms, puskojinėms ir kt.) trikotažo tampumo savybė yra teigiama, o gaminant kostiumus, sukneles ir kitus viršutinio trikotažo gaminius trikotažo tampumas nepageidautinas, nes dėvėjimo metu tokie gaminiai greitai deformuojasi. Trikotažo tampumą apibūdina ištįsimas, kuris priklausomai nuo pynimo ir verpalų (siūlų) savybių gali būti grįžtamas ir negrįžtamas (liekamasis). Kuo didesnis grįžtamasis trikotažo ištįsimas, tuo geresnės jo tamprumo savybės. Tokio trikotažo gaminiai mažai glamžosi, gražiai atrodo, yra atsparūs susidėvėjimui. Labai tampus ir tamprus tekstūruotų siūlų (elastiko) ir spandekso siūlų trikotažas. Medvilninių verpalų ir viskozinio šilko trikotažas mažiau elastingas, negu vilnonių ir pusvilnonių verpalų su sintetiniais pluoštais. Skersinis trikotažas tampesnis ir elastingesnis, negu metmeninis, todėl jis plačiai naudojamas kojinėms bei puskojinėms ir sportiniams baltiniams gaminti. Stiprumas – tai trikotažo savybė pasipriešinti traukimo jėgai iki trūkimo. Jis priklauso nuo verpalų stiprumo, mezgimo pobūdžio, trikotažo tankumo ir apdailos. Atsparumas susidėvėjimui – svarbi savybės, kuri rodo, kaip trikotažas sugeba pasipriešinti įvairiems poveikiams eksploatuojant, būtent: mechaniniams (dilimui, lankstymui, tempimui ir kt.), cheminiams (šviesos poveikiui, plovimui, prakaitui, muilo bei sodos tirpalams ir t.t.) ir bakteriologiniams. Trikotažinės medžiagos ir gaminių atsparumas susidėvėjimui priklauso nuo pluoštinės, pynimo, apdailos ir eksploatacijos sąlygų. Lyginant su analogiškais gaminiais iš audinių, trikotažas lėčiau susidėvi. Tai paaiškinama tuo, kad kilpelinė trikotažo struktūra suteikia gaminiams didesnį elastingumą, mažesnį glamžumą ir minkštumą. Irstamumas – trikotažo irimas, nutrūkus siūlui. Tai neigiama trikotažo savybė, priklausanti nuo žaliavos pynimo ir tankumo. Skersinis trikotažas irsta greičiau, negu metmeninis. Netankus, lygus trikotažas iš viskozinio, acetatinio šilko, kaprono siūlų irsta greičiau, negu trikotažas iš medvilninių, vilnonių ir putlių verpalų. Rietimasis – tai kai kurių trikotažo rūšių kraštų vyniojimasis, kuris apsunkina gaminių sukirpimą ir siuvimą. Rietimasis priklauso nuo pynimo, tankumo ir verpalų elastingumo, kuriems didėjant, didėja ir rietimasis. Oro pralaidumas – trikotažo savybė praleisti orą. Dėl kilpelinės struktūros trikotažas labai pralaidus orui, todėl trikotažo gaminiai higieniškesni, negu austiniai. Oro pralaidumas priklauso nuo pluoštų ir verpalų prigimties, nuo trikotažo tankumo bei mezgimo būdo. Šilumos laidumas, tai yra trikotažo savybė praleisti šilumą, nedidelis, nes kilpelinė struktūra suteikia jam didelį akytumą. Ši savybė taip pat priklauso nuo verpalų struktūros, pluoštų prigimties, nuo trikotažo pynimo. Mažas šilumos laidumas, vadinasi, geros šiluminės savybės būdingos vilnos bei putlių verpalų trikotažui ir trikotažui šiauštu paviršiumi (šiauštam, pliušui). Estetinės trikotažo savybės iš esmės priklauso nuo jo faktūros – kilpelių dydžio ir formos, mezgimo būdo, rašto, spalvos ir t.t. Dažytas trikotažas išleidžiamas įvairių madingų spalvinių gamų, iš kurių išsiskiria 2 – 3 dominuojančios spalvos. Gaminiai taip pat išleidžiami iš margai megzto, marginto ir raštuoto trikotažo su įvairiais spalviniais efektais. Priklausomai nuo paviršiaus būklės trikotažas gali būti blizgantis ir matinis. Nuo trikotažo lygiu paviršiumi šviesos spinduliai atsispindi kryptingai, dėl to jis atrodo blizgantis. Nelygios faktūros trikotažas išsklaido šviesą, todėl jis atrodo matinis. Įsielektrinimas susijęs su trikotažo savybe sukaupti statinius elektros krūvius, trinantis jam į odą ir drabužius. Didžiausiu įsielektrinimu pasižymi trikotažas iš acetatinių ir sintetinių siūlų. Trikotažo įsielektrinimas yra neigiama jo savybė, kuri apsunkina ir gamybos procesą, ir eksploataciją. Tokio trikotažo gaminiai greit užsiteršia, nes traukia dulkes, kimba prie kūno, netenka formos. Stiprus įsielektrinimas blogina poodinį mikroklimatą, šilumos apykaitą, sukelia durinėjantį elektros krūvių pojūtį. Trikotažo įsielektrinimas mažinamas, panaudojant mišinyje natūralų, viskozinį bei kaprono pluoštus, turinčius teigiamą poliariškumą ir pynimus, kuriuose įsielektrinantys pluoštai išdėstomi mezginio viduje. Be to, trikotažinė medžiaga apdorojama įvairiais antistatiniais preparatais, atspariais plovimui ir cheminiam valymui. Pilingas – tai susidarymas trikotažo paviršiuje pluošto pumpurėlių, kurie blogina gaminio išorinę išvaizdą. Pilingas daugiausia susidaro sintetinio štapelinio pluošto medžiagose. Linkęs į pilingo susidarymą minkštos vilnos ir purių struktūrų trikotažas. TRIKOTAŽO PREKIŲ ASORTIMENTAS Trikotažo prekės skirstomos į penkias grupes: 1.trikotažo baltiniai; 2.viršutinis trikotažas; 3.kojinės ir puskojinės; 4.pirštuotos bei kumštinės pirštinės; 5.skarelės bei šalikai. TRIKOTAŽO BALTINIAI Trikotažo baltiniai pasižymi geru oro bei garų pralaidumu, dideliu atsparumu susidėvėjimui. Pagal gamybos būdą baltiniai priklauso kirptiems gaminiams. Jų asortimentas grupuojamas pagal šiuos požymius: paskirtį, vartotojų lytį ir amžių, žaliavą, gaminio rūšį ir modelį, trikotažinės medžiagos rūšį, dydžius ir ūgius (ilgius). Pagal paskirtį trikotažo baltiniai sąlyginai skirstomi į: 1.buitinius; 2.sportinius. Pagal vartotojų lytį ir amžių buitiniai baltiniai skirstomi į: 1.vyriškus; 2.moteriškus; 3.vaikiškus. Pagal vartotojų lytį ir amžių sportiniai baltiniai skirstomi į: 1.baltinius suaugusiems; 2.baltinius vaikams. Pagrindinės buitinių baltinių sortimentinės rūšys yra šios: vyriškų – apatiniai marškiniai, kelnės, viršutiniai marškiniai, moteriškų – apatinukai, marškiniai, kelnaitės, komplektai; vaikiškų – marškiniai, apatinukai, kelnaitės, komplektai, pižamos. Iš sportinių baltinių suaugusiems ir vaikams paminėtini marškinėliai, sportiniai megztinukai, maudymosi kostiumai, dviratininkų marškiniai ir kt. Vyriški baltiniai. Vyriškų baltinių asortimentui priklauso viršutiniai, apatiniai marškiniai ir kelnės. Viršutiniai marškiniai pagal rankovių ilgį ir apačios užbaigimą gali būti: 1.ilgomis rankovėmis; 2.trumpomis rankovėmis; 3.trumpomis rankovėmis, dėvimi ant viršaus. Marškinių liemuo gali būti ištisinis arba šonuose susiūtas, apačia palenkta į vidų ir atsiūta.priekis įkirptas ištisai arba neištisai; marškiniai užsegami sagomis, užtrauktuku arba be užsegimo. Marškinių rankovės gali būti įstatytos, ilgų rankovių apačia gali užsibaigti viengubais rankogaliais, o trumpų – palenkta į vidų ir atsiūta arba papuošta juostelėmis, apvadu, prisiuvu. Apatiniai marškiniai gali būti gaminami: 1.užsegami priekyje 2 – 3 sagomis; 2.be užsegimo su apvalia kaklo iškirpte, apsiūta dvigubu lastiku, trikotažo arba audinio juostele, arba palenkta į vidų ir atsiūta. Apatiniai marškiniai gali būti su ilgomis arba trumpomis rankovėmis, ilgųjų rankovių apačia gali užsibaigti atnara (lastiku) arba rankogaliais, o trumpųjų – rankogaliais arba palenkta į vidų. Vyriškų apatinių marškinių liemuo gali būti ištisinis arba šonuose susiūtas. Apatinės kelnės pagal ilgį gali būti: 1.ilgos; 2.trumpos. Abiejų tipų kelnės gali būti su įvairiai apdorotu juosmeniu iš audinio ir su į juosmenį įverta timpa. Ilgų kelnių apačia gali būti užbaigta atnara, lastikinio ar interlokinio mezgimo kelniagaliais arba užsegta sagomis, trumpų kelnių kraštai palenkti į vidų. Moteriški baltiniai. Jų asortimentui priklauso kelnaitės, marškiniai, apatinukai, pavilkiniai, peniuarai, pižamos, komplektai. Kelnaitės gali būti gaminamos: 1.ilgos su timpa arba su kelniagaliais; 2.trumpos; 3.kelnaitės – glaudės. Moteriški marškiniai pagal paskirtį gali būti: 1.dieniniai; 2.naktiniai. Dieniniai marškiniai gali būti: 1.pusiau prigludusiu liemeniu, platėjantys į apačią; 2.paplatintu nuo viršaus į apačią liemeniu; 3.tiesiu liemeniu. Visų tipų marškiniai gali būti ilgi ir trumpi, prisiūtomis arba ištisai kirptomis petnešėlėmis ir su rankovėmis. Marškiniai gali būti gaminami nepapuošti ir papuošti, įvairių modelių: lygūs, su papetėmis, klostėmis, su smailais įdurais, kirptu liemeniu, ištisiniai arba sudurtiniai ir t.t. Naktiniai marškiniai, kaip ir dieniniai, gali būti gaminami ilgi ir trumpi šių pavidalų: 1.su įsiūtomis; 2.su ištisinėmis arba reglano tipo rankovėmis; 3.be rankovių. Naktinių marškinių liemuo gali būti ištisinis arba kirptas, tiesaus silueto arba platėjantis į apačią ir susiaurintas talijoje. Rankovių, apykaklės ir kitų detalių konstrukcija ir apdaila priklauso nuo modelio. Apatinukai gali būti šių pavidalų: 1.pusiau prigludę; 2.platėjantys arba tiesūs; 3.su platėjančiu nuo viršaus į apačią liemeniu. Apatinukai gali turėti prisiūtas arba ištisai kirptas petnešėles arba rankoves. Be to, gali būti gaminami pusiau prigludusio silueto apatinukai be petnešėlių. Pagal liemens modelį apatinukai gali būti ištisiniai arba sudurtiniai, su kirpimais, be kirpimų, su smailais įdurais, be šių įdurų, su papete ir t.t. Apatinukų viršus ir apačia gali būti palenkiama arba apsiuvama rauktinuku, nėriniais, juostele ir t.t. Skirtingai nuo trumpų marškinių, apatinukai yra ilgesni (nuo 90 iki 102 cm). Apatiniai sijonai gali būti gaminami su klostėmis, šoniniais įkirpimais, plisuotais volanais ir t.t. Peniuarai – tai puošnus rytinis tualetas. Pagal liemens modelį peniuarai gali būti ištisiniai arba kirpti, priekis ir nugara – iš vienos arba keleto detalių. Peniuarai gali būti gaminami su ilgomis, pusilgėmis, trumpomis rankovėmis ir be rankovių, su apykakle ir be apykaklės, užsegami, su pamušalu ir be jo ir t.t. Peniuarai gali būti išleidžiami komplekte su naktiniais marškiniais. Liemens ir rankovių kraštai gali būti palenkiami ir prisiuvami arba užbaigiami juostele, apvadėliu, nėriniais ir t.t. Pižamos sudarytos iš palaidinukės, palaidinės arba megztinuko su ilgomis, pusilgėmis, trumpomis rankovėmis ir be rankovių ir ilgų arba trumpų kelnių. Garnitūrai – tai vienodos apdailos gaminių rinkiniai arba komplektai, pagaminti iš vienodos rūšies trikotažinės medžiagos. Moteriškų baltinių garnitūrai gali būti iš dviejų (pavyzdžiui, marškiniai ir kelnaitės, apatinukas ir kelnaitės) ir trijų (apatinukas, marškiniai ir kelnaitės) gaminių. Gali būti gaminami moteriški garnitūrai, susidedantys iš megztinuko ir ilgų kelnių, skirti dėvėti kaip sportiniai kostiumai. Vaikiški baltiniai. Į vyresnio amžiaus vaikų baltinių asortimentą įeina tie patys gaminiai, kaip ir į suaugusiųjų baltinių asortimentą. Berniukams gaminami viršutiniai marškiniai, apatiniai marškiniai ir apatinės kelnės. Mergaičių baltinių asortimentui priklauso apatinukai, marškiniai, kelnaitės, garnitūrai, pižamos. Apatinukai mergaitėms, kaip ir dieniniai marškiniai, gali būti gaminami šių tipų: su prisiūtais arba ištisai kirptais peteliais ir su rankovėmis. Ikimokyklinio ir lopšelinio amžiaus vaikų asortimentui, be to, priskiriami kombinezonai, palaidinukės, siaustinėliai, smėlinukai, šliaužtinukai ir kt. Siaustinėliai – tai ištisai perkirptos, priekyje laisvos palaidinukės su įstatytomis ir ištisinėmis arba reglano rankovėmis. Šliaužtinukai gali būti gaminami su pėda ir be pėdos. Jie gali būti: 1.su petnešėlėmis; 2.su krūtinėle arba be jos; 3.su liemenėle ir timpa ir ištisinio kirpimo. Naktiniai marškiniai gali būti dviejų tipų: 1.be užsegimo apačioje; 2.užsegami apačioje. Marškinių liemuo tiesus arba platėjantis į apačią su nuožulniais pečiais ir iškirpte; rankovės – statytos, reglano, ištisinės, ilgos arba trumpos. Marškiniai gali būti užsegami prie kaklo ir liemens apačioje. Smėlinukai gali būti ištisai kirpti, su prisiūta arba prisegama liemenėle, petnešėlėmis ir antkrūtiniais, su kišenėmis ir be kišenių. Kombinezonai gali būti siuvami ištisai kirpti su įkarpa priekyje, įkirpimu užpakalyje, užsegami sagomis, užtrauktuku būna ilgomis, pusiau ilgomis, trumpomis kelnaitėmis. Sportiniai baltiniai. Pagrindinės sportinių baltinių rūšys: marškinėliai, sportiniai megztukai, glaudės, maudymosi kostiumai, trikampiai ir kt. Marškinėliai gali būti gaminami šių tipų: 1.be rankovių; 2.su trumpomis rankovėmis. Abiejų tipų marškinėliai gali būti ištisiniai arba susiūti šonuose. Pažasčių ir kaklo iškirptės kraštai gali būti palenkiami ir atsiuvami arba apsiuvami pagrindinio arba apdailinio trikotažo juostele. Marškinėlių peteliai gali būti ištisiniai arba susiūtiniai ir tik susiūtiniai. Marškinėlių be rankovių kaklo iškirptė priekyje yra gilesnė, negu užpakalyje, gali būti vienodi iškirptės gyliai. Skirtingai nuo vyriškų, moteriški sportiniai marškinėliai yra trumpesni bei trupesnėmis rankovėmis ir turi įėmas krūtinės dalyje. Glaudės gali būti gaminamos paprastos, su įduru ir be įduro arba trumpos be įduro (trikampio tipo). Sportiniai megztinukai pagal apačios apdailą gali būti dviejų rūšių: 1.dėvimi įleisti į kelnes arba sijoną; 2.dėvimi ant viršaus. Megztinukų modelis priklauso nuo apykaklės, rankovių, kaklo iškirptės formos ir užsegimo būdo. Megztinukų liemens apačia gali būti palenkiama į vidų arba prisiuvamas dvigubas diržas, papuošimo prisiuvas, juostelė. Maudymosi kostiumai gali būti gaminami šių tipų: 1.su ištisiniu liemeniu, su peteliais, iškirptais kartu su liemeniu, su petnešėlėmis arba be petnešėlių; 2.glaudės ir liemenėlė; 3.glaudės – trikampiai. Pirmųjų dviejų tipų kostiumai skirti moterims ir mergaitėms, o trečio tipo – vyrams ir berniukams. Maudymosi kostiumai gali būti įvairių modelių be apdailos ir puošti siuvinėjimu, antsiuvais, sagtimis, žiedais ir t.t. VIRŠUTINIS TRIKOTAŽAS Pagal gamybos būdą viršutinio trikotažo gaminiai gali būti: 1.kirpti; 2.megzti (nekirpti, pusiau kirpti). Pagal paskirtį viršutinis trikotažas skirstomas į dvi grupes: 1.trikotažą suaugusiems; 2.trikotažą vaikams. Viršutinis trikotažas suaugusiems. Viršutinio trikotažo suaugusiems asortimentui priklauso tokių rūšių gaminiai: džemperiai, švarkai, liemenės, nertiniai, palaidinukės, suknelės, kostiumai ir kt. Džemperis – per galvą užsivelkamas gaminys su neištisine priekio įkarpa arba be įkarpos. Džemperiai gali būti gaminami be apykaklės bei rankovių ir marškinių bei nertinių tipo. Švarkai – gaminiai su rankovėmis, iki apačios kirptu liemeniu, kurį sudaro nugara ir du skvernai. Švarkų liemuo gali būti ištisai megztas ir susiūtas, o nugara ir skvernai sudaryti iš vienos arba keleto dalių. Švarkai gali būti gaminami vieneiliai užsegami ir dvieiliai, su apykakle ir be apykaklės. Moteriški švarkai gali būti gaminami su ilgomis, pusilgėmis ir trumpomis rankovėmis, o vyriški – tik su ilgomis. Liemenės, skirtingai nuo švarkų, neturi rankovių. Liemenių kaklo iškirptė, pažastys ir skvernai gali būti apsiuvami juostele arba apvadu. Nertiniai – gaminiai, sudaryti iš liemens, rankovių ir apykaklės. Nertiniai gali būti gaminami šių rūšių: 1.su primegzta prie liemens apykakle; 2.su prisiūta apykakle. Palaidinukės sudarytos iš liemens ir trumpų arba ilgų rankovių. Jos gali būti ir be rankovių. Palaidinukių liemuo gali būti ištisinis arba susiūtas šonuose, tiesaus arba pusiau prigludusio silueto. Nugara ir priekis ištisiniai arba su papete, su įkirptu arba ištisai perkirptu priekiu. Palaidinukės gali būti gaminamos šių rūšių: 1.dėvimos sijonuose; 2.dėvimos ant sijonų. Suknelės gaminamos ištisai megztos ir kirptos, iš tokios struktūros medžiagų, kurios gerai išlaiko formą. Suknelės gali būti nekirptu liemeniu, tiesaus ir pusiau prigludusio silueto. Rankovės gali būti ilgos, trumpos, 3/4 ir 1/8 ilgio. Suknelės gali būti siuvamos ir be rankovių. Jos gali būti su papete, su apykakle ir be apykaklės, su kišenėmis, diržu ir be jų. Suknelės gali būti gaminamos komplekte su švarkais. Moteriškų kostiumų asortimentas platesnis, negu suknelių. Pagal komplektiškumą kostiumai gali būti kostiumai – dvejukės ir kostiumai – trejukės. Kostiumas – dvejukė sudarytas iš švarko (džemperio arba liemenės) ir sijono arba kelnių; kostiumas – trejukė – iš švarko, džemperiu ir sijono. Sijonas gali būti su pamušalu. Pagal sezoniškumą kostiumai skirstomi į: 1.vasarinius; 2.žieminius. Glaudžios kelnės – tai nekirpti arba kirpti trikotažo gaminiai, sudaryti iš dviejų atskirai megztų arba kirptų dalių, sudarančių liemenį ir ilgas arba trumpas kelnes. Kelnės gali užsibaigti kelniakilpe, lastiku arba palenktos į vidų ir įverta timpa, į žingsnio siūlę gali būti įsiuvamas įduras. Slidinėjimo kostiumai sudaryti iš kelnių ir striukės arba nertinio, švarko, džemperio. Palaidinė gali turėti ištisinį arba kirptą liemenį, užsegamą sagomis arba užtrauktuku, kišenes, kartais gobtuvą. Striukės ir rankovių apačia gali būti užbaigiama lastiku, sutraukiama timpa, arba uždedamas diržas ir rankogaliai. Viršutinis trikotažas vaikams. Viršutiniam vaikiškam trikotažui, be tokių dirbinių, kaip kostiumai, suknelės, palaidinukės, švarkai, džemperiai, nertiniai, glaudžios kelnės ir liemenės, priklauso paltukai, pelerinos, kombinezonai, megztukai. Paltukai gali būti gaminami su gobtuvu arba kepuraite ir su apykakle. Jie gali būti vieneiliai arba dvieiliai, platėjantys į apačią arba prigludę per liemenį, be pamušalo ir su pamušalu, su diržu ir be jo, su įleistinėmis arba uždėtinėmis kišenėmis ir t.t. Priekis ir nugara gali būti ištisiniai arba susiūtiniai, su papete, klostėmis, raukiniu, papuošti arba nepapuošti. Rankovės ilgos įstatytos arba reglano. Pelerina – berankovis apsiaustas su gobtuvu. Jos gali būti tiesios, kliošinės, ištisinės arba susiūtinės, su klostėmis arba be jų. Vaikiški kostiumai pagal paskirtį gali būti gaminami šių rūšių: 1.berniukams; sudaryti iš trumpų kelnių (kelnaičių) ir džemperio arba švarko, marškinių ar kt.; 2.mergaitėms – sijonas ir palaidinukė arba džemperis, liemenė ar kt.; 3.berniukams ir mergaitėms – ilgos kelnės ir striukė arba švarkas, sportinis megztukas ar kt.; 4.berniukams ir mergaitėms; sudaryti iš glaudžių kelnių ir vieno iš šių gaminių: džemperio, nertinio, švarko ir kt. Vaikiški kostiumai gali būti išleidžiami komplektuose su kepuraitėmis, kumštinėmis pirštinėmis, šaliku ir kt. Striukės ir megztukai gali būti siuvami įvairių modelių: užsegami priekyje, ant peties arba užpakalyje sagomis, spūsčiukais, kabliukais, užtrauktuku, raišteliais, užsegami priekyje ištisai. Striukių ir megztukų liemuo gali būti sutraukiamas į vidų įverta timpa ar be jos, arba užbaigiamas dvigubu diržu. Rankovės gali būti ilgos arba trumpos, jų kraštai atsiūti, sutraukti timpa, su dvigubu rankogaliu arba atnara. Kelnaitės ir ilgos kelnės gali būti gaminamos dvisiūlės arba ketursiūlės, su įverta timpa juosmenyje, su dvigubu diržu ir petnešomis. Glaudžios kelnės sudarytos iš liemens ir kelnių, užsibaigiančių kelniagaliais ir kelniajuostėmis. Jos gali būti gaminamos dvisiūlės su įduru ir be įduro. Į palenkiamą kelnių juosmenį įveriama timpa. Sijonai gali būti su klostėmis, plisuoti, platėjantys. Sijonų juosmuo gali būti sutraukiamas timpa arba daromas su dvigubu diržu. Vaikiški kostiumai išleidžiami nepapuošti ir puošti audiniais, juostele, siuvinėjimu, antsiuvais ir t.t. TRIKOTAŽO PREKIŲ KOKYBĖS REIKALAVIMAI IR LAIKYMAS Visi trikotažo gaminiai pagal išvaizdą, modelius, apdailą, pradinių medžiagų kokybę turi pilnai atitikti nustatyta tvarka patvirtintus pavyzdžius, o medžiagos ir verpalų, iš kurių jie pagaminti, fiziniai ir mechaniniai rodikliai bei dažymo atsparumas – standartų ir techninių sąlygų numatytas normas. Gaminių siūlės turi būti stiprios, peltakiai taisyklingi ir lygūs, be praleidimų ir perkitimų, priedų ir apdailos spalva atitikti pagrindinės medžiagos spalvą arba derintis su ja. Trikotažo gaminių detalės turi būti taisyklingų formų ir dydžių, simetriškai išdėstytos, nepersikreipusios, gaminiai išvalyti ir išlaidyti, o kojinės bei puskojinės ir pirštinės – suformuotos. Trikotažo prekių kokybė priklauso nuo keleto veiksnių: žaliavos, mezgimo, apdailos ir pasiuvimo kokybės. Trikotažo prekės laikomos sausose ir švariose patalpose, kuriose santykinė oro drėgmė neviršija 65%. Vasaros laikotarpiu, esant labai aukštai temperatūrai, būtina patalpas vėdinti. Laikant būtina saugoti trikotažo gaminius nuo tiesioginių saulės spindulių, dulkių, o vilnonius gaminius – nuo kandžių. AVALYNĖS PREKĖS Pagal pradinę medžiagą avalynė skirstoma į: 1.odinę; 2.guminę; 3.veltinę. Odinei avalynei priklauso tokia avalynė, kurios viršus yra iš natūralių odų, audinių, neaustinių ir dirbtinių medžiagų, fetro, taip pat tų pačių medžiagų derinių, o apačia iš odos, dirbtinių ir kitų medžiagų. Guminės avalynės viršus gaminamas iš gumos, tekstilinių ir gumos medžiagų, puošiamas natūraliu arba dirbtiniu kailiu, o apačia iš gumos. Veltinė avalynė gaunama, suvėlus įvairią vilną arba vilnos, triušių, kiškių, ožkų pūkų mišinį, primaišius arba neprimaišius viskozinio šilko. ODINĖS AVALYNĖS ASORTIMENTAS Pagal paskirtį odinė avalynė skirstoma į: 1.buitinę; 2.sportinę; 3.gamybinę. Pagal modelio sudėtingumą avalynė skirstoma į: 1.masinę; 2.modelinę. Masinė avalynė gaminama pagal tipinius, palyginti paprastus modelius, tradicinių sukirpimo būdų, nepuošta arba su nesudėtingomis puošmenomis. Modelinė avalynė yra puošnesnė, elastinga ir lengva. Ji gaminama iš aukštos kokybės medžiagų, sudėtingesnių modelių su įvairiomis puošmenomis, šiuolaikinių madingų siluetų. Pagal gamybos būdą avalynė skirstoma į: 1.mechaninės gamybos; 2.rankinės gamybos. Rankiniu būdu avalynė gaminama pagal individualius užsakymus ir iš dalies modelinė. Viršaus išorės detalių konstrukcija priklauso nuo: 1.formos; 2.sukirpimo sudėtingumo ir apdailos; 3.užsegimo ir kitų požymių. Viršaus išorės detalių konstrukcija apibūdina avalynės modelį. Pamušalo rūšis ir medžiaga priklauso nuo avalynės rūšies: aulų pamušalas (futoras), priekio pamušalas, pasiuvas (paklija) auliniuose batuose; ištisinis pamušalas – auliniuose batukuose, pusbačiuose, kurpaitėse ir kt.; dalinis pamušalas – paprastai vasarinėje avalynėje. Kai kuri avalynė gaminama be pamušalo. Pamušalo medžiaga įvairi: natūrali ir dirbtinė oda, medvilniniai, vilnoniai audiniai, natūralus ir dirbtinis kailis ir kt. Avalynės modelis priklauso nuo antpirščio dalies formos ir matmenų, pakulnio formos, pločio ir aukščio. Avalynė gaminama su skirtingo pločio antpirščiu – plačiu, vidutiniu, siauru ir ypač siauru; su įvairaus apvalumo antpirščiu – apvaliu, stačiakampiu (kare) ir smailiu. Pakulniai būna: pagal plotį – platūs, vidutiniai, siauri (ploni); pagal formą – tiesūs, į apačią platėjantys, į apačią siaurėjantys; pagal šoninio paviršiaus kontūrą – tiesūs ir įvairaus kreivumo laipsnio; pagal frontalinio paviršiaus formą – tiesūs ir lenkti. Avalynės antpirščio ir pakulnio siluetai turi būti harmoningi, pavyzdžiui, avalynė turi plačius apvalius antpirščius ir palyginti plačius, į apačią platėjančius pakulnius arba avalynė turi smailėjančius antpirščius ir siauresnius pakulnius. Pagal pakulnio aukštį avalynė gali būti gaminama: su žemu (iki 25 mm), vidutiniu (nuo 26 iki 45 mm), aukštu (nuo 46 iki 70 mm) ir labai aukštu (daugiau kaip 70 mm) pakulniu. Pagal avėjimo sąlygas ir sezoną avalynė skirstoma į: 1.kasdieninę; 2.išeiginę ir kambarinę; 3.demisezoninę; 4.žieminę; 5.vasarinę. Kasdieninė avalynė skirta avėti gatvėje. Išeiginei priskiriama daugiausia modelinė avalynė. Kambarinė avalynė yra minkšta, lengva, paprastos konstrukcijos, lengvai apsiaunama ir nusiaunama. Demisezoninė avalynė paprastai gaminama su guminiais padais, su natūralios arba dirbtinės odos viršumi. Šiai grupei priklauso: auliniai batai, aulinukai, auliniai batukai, pusbačiai ir uždaros kurpaitės. Žieminė avalynė dėl uždaros konstrukcijos, blogai praleidžiančių šilumą medžiagų (pavyzdžiui, viršums – natūralios odos, fetras, vilnoniai, pusvilnoniai audiniai, dirbtinės odos; pamušalams – natūralus ir dirbtinis kailis; tarpinėms detalėms – veltinis ir kt.) pasižymi termoizoliacinėmis savybėmis. Padas daugiausia naudojamas akytosios gumos. Žieminei avalynei priklauso: fetro batai, aulinukai, žemi aulinukai, auliniai batukai, pusbačiai. Vasarinė avalynė yra lengva. Pagrindinės jos rūšys: sandaletai, vasarinės kurpaitės ir sandalai. Avalynės dydis ir apimlumas turi svarbią reikšmę, prisitaikant avalynę pagal koją. Pagal lytį ir amžių avalynė skirstoma į devynias grupes: 1.vyriška; 2.moteriška; 3.berniukų; 4.mergaičių; 5.mokyklinė; 6.vaikiška; 7.darželinė (mažylių); 8.lopšelinė; 9.kūdikių. Vaikiška, darželinė ir kūdikių avalynė daroma kiek galima patogesnė, lengva ir elastinga. Kadangi vaikai labai jautrūs temperatūros svyravimams (peršalimui, perkaitimui), tai avalynėje turi būti sudarytas palankiausias mikroklimatas. Pagal padų tvirtinimo metodą avalynė skirstoma į: klijuotinę, karšto vulkanizavimo, medvininę, sraigtinę, vininę, rantinę, rantinę – siūtinę, sandalinę, pusiau sandalinę, “Parko”, išverstinę, kraštinę, kombinuotų ir kt. Pagal pado medžiagą avalynė būna su odos, paprastos ir akytosios gumos, kaučiuko, veltinio, fetro, gelumbės, plastikų taip pat kombinuotais (iš akytosios gumos su odos, veltinio, kamščio paklotu) padais. Pagal viršaus spalvą avalynė skirstoma į juodą, baltą, rudą, šviesią (šviesiai pilką ir rusvą), ryškią (raudoną, bordo, mėlyną, žydrą, žalią, tamsiai pilką , geltoną ir t.t.), auksinės ir sidabrinės spalvos ir t.t. Pagal viršaus medžiagą avalynė skirstoma į: 1.juchto; 2.chromo; 3.audinių ir neaustinių medžiagų; 4.audinių ir fetro; 5.dirbtinių odų. Juchto avalynė – daugiausia sunki darbinė avalynė, skirta sunkioms dėvėjimo sąlygoms, atspari vandeniui. Gaminama iš karvenos, arklenos, kiaulenos juchto. Pagrindinės avalynės asortimentinės rūšys yra šios: auliniai batai (paprasti ir žvejų), pusilgiai batai, aulinukai, žemi aulinukai, auliniai batukai ir kt. Chromo avalynė skirta avėti palankesnėmis sąlygomis. Ji palyginti lengva ir lanksti, pasižymi geromis higieninėmis savybėmis (higroskopiška, praleidžia prakaitą). Ši avalynė gražesnė, nes gamybai naudojamos įvairios aukštos kokybės, įvairių spalvų, atspalvių ir papuošimų odos. Pagrindinės avalynės asortimentinės rūšys yra šios: -auliniai batai, -aulinukai, -žemi aulinukai, -auliniai batukai, -pusbačiai, -kurpaitės, -sandaletai, -pintinukės, -vasarinės kurpaitės, -sandalai, -čiuviakai, -kambarinės ir kelioninės kurpaitės (šliurės) ir kt. Avalynė iš audinių, neaustinių medžiagų ir fetro yra lengva, higieniška, o avalynė iš vilnonių audinių, neaustinių medžiagų ir fetro šiltesnė, bet eksploatacinės savybės blogesnės už odinės, nes lengvai permirksta ir praleidžia drėgmę. Susidėvėjimo atsparumui padidinti kai kurios detalės daromos odinės. Pagrindinės audinių ir neaustinių medžiagų avalynės asortimentinės rūšys yra auliniai batai, aulinukai, žemi aulinukai, auliniai batukai, pusbačiai, kurpaitės, vasarinės kambarinės kurpaitės (šliurės) ir t.t. ODINĖS IR GUMINĖS AVALYNĖS LAIKYMAS Odinė avalynė ženklinama spaudais pade, pamušale, įdėtiniame vidpadyje ir kartais prisiuvama etiketė. Odinė avalynė turi būti laikoma patalpose, kurių santykinė oro drėgmė yra 55 - 70%. Avalynę reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, drėgmės, dulkių. Avalynę iš vilnonių medžiagų reikia saugoti nuo kandžių. Guminę avalynę geriausia laikyti fabriko įpakavime, apsaugotuose nuo tiesioginių saulės spindulių, sausose, gerai vėdinamose patalpose. BUITINĖS STIKLO PREKĖS Stiklas, kaip medžiaga plataus asortimento gaminiams, privalo turėti visokeriopų savybių kompleksą. Svarbiausios jų yra fizinės – mechaninės ir cheminės savybės. Fizinės – mechaninės savybės – tankumas svyruoja nuo 2,2 iki 6,0 g/cm3 arba 2200 – 6000 kg/m3. Dėl sunkiųjų metalų oksidų padidėja tankumas, todėl paprasto stiklo tankumas sudaro apie 2,5, o krištolo – apie 3,0 ir daugiau. Skaidrumas (šviesos pralaidumas) – būdinga stiklo savybė. Apie 2 mm storio stiklo plokštelė praleidžia iki 90% krintančių į ją matomų šviesos spindulių. Su šia savybe glaudžiai susijęs stiklo dažymas. Didelis skaidrumas labiausiai išryškina stiklo, kaip medžiagos, dekoratyvines savybes. Šviesos lūžimas ir atsispindėjimas – šios savybės labai svarbios meniškiems, pasižymintiems gražiu šviesos žaismu briaunose, blizgesiu. Šviesos lūžimo laipsnis priklauso nuo stiklo sudėties. Juo daugiau stiklas turi švino, bario, cinko, kalcio oksidų, tuo didesnis jo laužimo rodiklis. Šviesos atspindėjimo laipsnis priklauso nuo kritimo kampo ir paviršiaus. Lygių, poliruotų paviršių atspindėjimo koeficientas yra didesnis, ir jie labiau blizga. Stiklo šiluminis laidumas yra nedidelis, jis apie 400 kartų mažesnis negu vario. dėl mažo šiluminio laidumo stiklas, netolygiai kaitinamas ir aušinamas, trūkinėja. Padaugėjus stikle silicio dioksido, boro bei magnio junginių, padidėja jo šiluminis laidumas, o padaugėjus švino, bario ir kitų junginių – sumažėja. Juo didesnis šiluminis stiklo laidumas, tuo jis termiškai patvaresnis. Šiluminis stiklo plėtimasis taip pat glaudžiai susijęs su jo terminiu patvarumu. Kuo mažesnis stiklo plėtimosi koeficientas, tuo didesnis jo terminis patvarumas. Šiluminį stiklo plėtimąsi sumažina silicio dioksidas, aliuminio oksidas, boro junginiai. Terminis patvarumas – stiklo sugebėjimas išlaikyti neyrant staigius temperatūros svyravimus. Ši stiklo savybė priklauso nuo jo cheminės sudėties, sąlygojančios – šiluminį plėtimąsi ir mechanines savybes. Visi komponentai, mažinantys šiluminį stiklo plėtimąsi, didina jo terminį patvarumą. Terminis patvarumas sumažėja dėl tų pačių priežasčių, kurios mažina ir mechaninį stiklo patvarumą. Gerokai sumažina terminį patvarumą brėžiai ir įtrūkiai stiklo paviršiuje, taip pat nevienalytiškumas ir kitos ydos. Stiklo stiprumas – jo savybė atlaikyti gniuždymą, smūgius ir kitus poveikius; ši savybė lemia stiklo naudojimo sritis ir jo tvarumą. Stiprumui didelę įtaką turi cheminė stiklo sudėtis, jo terminio apdorojimo pobūdis, ydų kiekis ir kiti veiksniai. Stiklo kietumas labai svarbus jo šlifavimo, dekoratyvinio ir kitokio apdorojimo, taip pat eksploatavimo metu. Kietumas priklauso nuo cheminės sudėties ir paviršiaus būklės. Kiečiausi yra siliciniai (kvarciniai), o minkščiausi – labai šviningi stiklai, kurių paviršiuje nuo plieninių pjaunamųjų įnagių atsiranda brėžių, dingsta blizgesys, paviršius pamažu yra. Cheminės savybės sąlygoja stiklo sąveikos su įvairiausiais cheminiais reagentais pobūdį stiklo gaminių gamybos ir eksploatavimo metu. Dauguma stiklo rūšių pasižymi dideliu cheminiu patvarumu. Rūgštys, išskyrus fluoro vandenilio ir fosforo, beveik neveikia stiklo, nors, ilgai veikiamas šarmų ir vandens, jis pradeda irti – paviršiuje atsiranda baltų dėmių, jis susidrumsčia, irizuojasi. Tai galima pastebėti ant langų stiklo lakštų, ilgai laikomų krūvose arba dėžėse drėgnoje vietoje. Silicio dioksidas didina cheminį stiklo patvarumą, o šarminiai oksidai jį mažina. Dėl to krištolinio stiklo cheminis patvarumas yra mažesnis, negu paprasto stiklo. BUITINIŲ STIKLO PREKIŲ ASORTIMENTAS Buitiniai stiklo gaminiai yra sudėtingo asortimento prekės. Jie klasifikuojami pagal daugelį požymių, tame tarpe pagal paskirtį, funkcinį naudojimą, stiklo masės sudėtį, jos spalvą, formavimo būdą, pavadinimus, modelius, dydį, puošybos sudėtingumą, komplektiškumą. Pagal paskirtį buitinės stiklo prekės skirstomos į penkias grupes: 1.stalo (rūšinius) indus; 2.ūkinius indus; 3.lempų gaminius; 4.meninius dirbinius; 5.stiklinę tarą. Stalo (rūšiniai) indai pagal funkcinį naudojimą gali būti suskirstyti į: 1.indus valgymui ir gėrimui (lėkštutės, taurės, taurelės, vazos kremams, stikliukai, stiklinės, bokalai, vienos porcijos salotinės, lėkštės, fužerai ir puodukai); 2.indus maistui bei gėrimams į stalą paduoti ir juose trumpai laikyti (dubenys, vazos, grafinai, ikrinės, gaubtai sūriams, ąsočiai, sviestinės, ąsotėliai pienui, padėklai, cukrinės, silkinės, salotinės, druskinės, džiūvėsinės, arbatžolinės); 2.ir kiti gaminiai (jų asortimentas apima įvairios paskirties gaminius ir apima pelenines, stiklines pieštukams, vazas gėlėms, citrinspaudes). Pagal stiklo masės sudėtį jie skirstomi į indus iš paprasto ir krištolinio stiklo, o pagal spalvą – iš įvairių pavadinimų bespalvio ir spalvoto stiklo. Pagal gamybos būdą šie indai gali būti pūsti, presuoti, presuoti – pūsti. Indų modeliai įvairūs. Juos apsprendžia gaminio forma, jo konstrukcija, krašto, dugno, kojelės apdorojimo ypatybės. Pavyzdžiui, salotinės savo forma gali būti apvalios ir pailgos, pagal krašto apdorojimą – su lygiu kraštu, rinčiuotu ir banguotu. Pagal dydį stalo indai gali būti smulkūs, vidutiniai, stambūs. Smulkių gaminių aukštis ir skersmuo mažesnis kaip 100 mm, talpa – mažesnė kaip 100 cm3. Stambių gaminių aukštis ir skersmuo siekia daugiau kaip 250 mm ir talpa didesnė kaip 500 cm3. Visi kiti gaminai yra vidutiniai. Indų dydžiai nustatomi pagal skersmenį (mm) – lėkšti apvalūs gaminiai (lėkštės, padėklai ir kt.); pagal ilgį (mm) – lėkšti ovaliniai (silkinės); talpą (cm3) – tuščiaviduriai gaminiai (stiklinės, grafinai); pagal skersmenį ir aukštį (vazos vaisiams, gėlėms ir kt.). Pagal puošybos sudėtingumą indai skirstomi į grupes. Pagal komplektiškumą indai esti komplektiniai (indai vynui, kriušonui, taurių rinkiniai ir t.t.) ir vienetiniai. Ūkiniai indai pagal paskirtį gali būti dviejų pogrupių: 1.maisto produktų konservavimui ir ilgam jų laikymui (stiklainiai uogienei, sūdymui, rauginimui, pienui, naminiam konservavimui, statinaitės su dangteliais ir atviros, buteliai girai, sifonai gazuotam vandeniui, termosai, skirti karštam maistui ir gėrimams išlaikyti); 2.chemiškai atsparūs kaitrai virtuviniai indai. Pagal stiklo masės sudėtį pirmojo pogrupio indai gaminami iš paprasto stiklo, antrojo pogrupio – iš borosilikatinio ir sitalinio (sitalais vadinamas stiklas kristalinės struktūros, kurią jis įgyja po tam tikro šiluminio apdorojimo) stiklo. Kiekviename pogrupyje indai skirstomi pagal rūšis (pavadinimus), fasonus, dydžius. Lempų gaminiai pagal paskirtį skirstomi į tris pogrupius: 1.žibintų ir lempų stiklus; 2.lempų rezervuarus; 3.stalines lempas. Pagrindiniai kiekvieno pogrupio klasifikaciniai požymiai yra gaminio tipas ir dydis. STIKLO GAMINIŲ KOKYBĖS REIKALAVIMAI IR LAIKYMAS Stiklo lydymo, gaminių formavimo ir apdorojimo metu gali atsirasti daug ydų. žiūrint jų kilmės, stiklinių gaminių ydos skirstomos į tris grupes: 1.stiklo masės; 2.formavimo bei techninio apdorojimo; 3.puošimo ydos. STIKLO MASĖS YDOS. Oriniai ir dujiniai intarpai – pūslelės (iki 0,8 mm skersmens) ir pūslės (daugiau kaip 0,8 mm). Pūslės skirstomos į skaidrias (neperspaudžiamas, esančias gaminio sienelių storymėje, praspaudžiamas – paviršiuje) ir neskaidrias. Akmeniniai intarpai – nesusilydžiusios smiltelės, susikristalizavę nauji dariniai (kristalizacija), nusidažę ugniai atsparių medžiagų grūdeliai ir t.t. Stikliški intarpai – skaidrūs kauburėliai (tįslolašiai) arba ištįsę siūlai (tįslos). Nepageidaujami gelsvi arba žalsvi stiklo masės atspalviai. Šios grupės ydos atsiranda dėl nepakankamai paruoštos žaliavos (akmenys, atspalviai), pažeisto degazacijos (pūslelės, pūslės) arba homogenizacijos (tįslos) režimo. Išskyrus nepageidaujamą atspalvį, visos kitos ydos labai pablogina mechanines ir termines gaminių savybes. Labiausiai paplitusios stiklinių indų gamybos ydos yra šios. Nevienodas gaminių sienelių ir dugno storis smarkiai sumažina jų terminį ir mechaninį patvarumą. Susisukimas – spirališkai išsidėstę stiklo sluoksniai pūstų gaminių sienelėse. Ši yda menkina ne tik prekinę indų išvaizdą, bet ir mechaninį bei terminį jų patvarumą. Kauburiuotumas, raukšlės ir klostės paviršiuje blogina gaminių išvaizdą. Kauburiuotumu paprastai vadinamas nelygus, žvynuotas paviršius, atsiradęs, pučiant ir presuojant dirbinius šaltoje formoje. Raukšlių ir klosčių atsiranda, kai stiklas prilimpa prie labai karštų formų. Paviršiaus brėžiai, subraižymas blogina gaminių išvaizdą ir mažina jų patvarumą. Kitos gamybos ydos – nesimetriškai prilipdytos ąselės, kreivos ąselės ir kojelės, prošvaisa tarp korpuso ir dangtelio ir t.t. Korpuso ir dugno kreivumas, ovalumas; perputimas – sienelių suploninimas; nepakankamas išpūtimas – sienelių sustorinimas – būdingas pūstiniam stiklo gaminių formavimo būdui; nepakankamas išpresavimas – ti storas presuotų gaminių dugnas arba nesuformuotas kraštas; įtrūkiai, ploni įskilimai vidinėse presuotų gaminių sienelėse. Techniškai apdorojant stiklo gaminius, kartais sukreivėja arba apsilydo gaminių kraštai. Šios ydos blogina stiklinių gaminių išvaizdą. Stiklo gaminiuose neleistinos šios apdorojimo ydos: dantytas kraštas, neužtaisytos išdužos ir nuoskilos, distiravimo ir poliravimo rūgštimis žymės, aštrūs ir rėžiantys kraštai, gaminių siūbavimas horizontalioje plokštumoje, nepakankamas paviršiaus nupoliravimas. Prie stiklo gaminių puošimo ydų priskiriami protarpiai, nesimetriškumas, piešinio nepritęsimas arba pertęsimas, jo neatitikimas brėžiniui, deimantinių briaunų bukumas, sutepimai, kauburiuotumas, įskilimai, patakos, išdegos, patamsėjimai ir nepatvarus dažų ir aukso preparatų pritvirtinimas. Nurodytos ydos smarkiai sumenkina estetines indų savybes. Stiklo gaminiai laikomi šviesiose uždarose ir sausose patalpose ir saugomi nuo atmosferinių kritulių įtakos. Optimalios laikymo sąlygos – temperatūra 20±50C, santykinė patalpų oro drėgmė 60±5%. Padidinta oro drėgmė padeda išsiskirti rūgštims iš pakavimo medžiagų, todėl drėgmė žalingai veikia stiklo, ypač švininio stiklo, gaminius. Laikyti stiklo gaminius taip pat reikia tam tikra tvarka: sunkesnius dėti į apačią, lengvesnius – į viršų. Stiklo indai lengvai plaunami įvairiomis skalbimo priemonėmis, tačiau vartoti metalinius šepečius arba šepečius, kuriais galima suraižyti stiklą, negalima. Ypač tai pavojinga krištoliniams stiklams ir grūdintiems indams. BUITINĖS KERAMIKOS STRUKTŪRA IR SAVYBĖS. Porcelianas yra kietas kūnas, sudarytas iš stikliškų, kristalinių fazių ir akučių. Fajansas ir majolika stikliškos fazės neturi, o kristalinės yra gerokai mažiau, negu porceliane. Jie labai akyti. Kiekvienos fazės sudėtis nulemia pagrindines įvairių keramikos rūšių savybes. Svarbiausios porceliano ir fajanso savybės yra šios: mechaninis tvirtumas, kietumas, terminis ir cheminis patvarumas, šukės baltumas, o porceliano, be to, neakytumas ir skaidrumas. Nurodytos savybės priklauso nuo pirminių žaliavų savybių, jų apdorojimo sąlygų, taip pat ir nuo keraminės šukės struktūros. Mechaninis tvirtumas. Ši savybė turi didelę reikšmę visų porceliano bei fajanso rūšių gaminiams, nes nulemia jų patvarumą. Buityje porceliano bei fajanso gaminiai dažniausiai sudūžta nuo smūgio, nors kartais (pavyzdžiui, kai plokšti gaminiai laikomi sukrauti ant kits kito) jie patiria ir gniuždymo krūvius. Keraminių medžiagų šukės tvirtumą nulemia silpniausios sudėtinės dalies patvarumas. Porceliane tokia dalis yra visų pirma stikliškoji fazė, o fajanse – akutės. Stikliškoji fazė tebėra trapi ir nelabai atspari smūgiui, bet atspari gniuždymui. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl porcelianas atsparesnis gniuždymui, negu fajansas, bet ne toks atsparus smūgiui, palyginus su juo. Kietumas. Glazūruotų porceliano bei fajanso gaminių kietumas taip pat yra susijęs su jų patvarumu, nes eksploatacijos metu šitie gaminiai dažnai dilinami, braižomi, raižomi (peiliu, šakutėmis ir kt.). Terminis atsparumas. Porceliano bei fajanso indai buityje dažnai yra veikiami staigiai kintančių temperatūrų. Kai gaminiai neatsparūs temperatūros svyravimams, jie suskyla (pirmiausia glazūra) ir per anksti išeina iš rikiuotės. Porceliano bei fajanso gaminių terminis atsparumas priklauso nuo šukės ir glazūros linijinio terminio plėtimosi koeficientų. Kuo didesnis skirtumas tarp koeficientų, tuo mažesnis gaminių terminis atsparumas. Porceliano (skirtingai negu fajanso) glazūros gaminamos iš tokių pačių medžiagų, kaip ir šukė, todėl terminis porceliano atsparumas yra didesnis, negu fajanso. Cheminis patvarumas. Porceliano ir fajanso cheminį patvarumą pirmiausia lemia glazūros ir antglazūrinių keraminių dažų atsparumas įvairiausių agresyvių terpių poveikiui. Eksploatacijos metu porceliano bei fajanso indus veikia plaunamieji tirpalai, silpni organinių rūgščių tirpalai, šarmai, kurie palaipsniui ardo glazūras ir dažus. Porceliano glazūrų cheminis patvarumas yra kur kas didesnis, negu fajanso. Taip yra dėl to, kad jų sudėtyje esama mažai šarminių metalų oksidų. Šukės baltumas. Balta šukės spalva nulemia keramikos estetines savybes, ir pirmiausia porceliano. Porcelianas sudėties ir ypatingo degimo režimo dėka yra baltesnis, negu fajansas. Matuojamas (elektriniu fotometru) tik porceliano baltumas. Jis palyginamas su etalono baltumu ir išreiškiamas procentais. Balčiausias (80 - 81%) yra kaulinis porcelianas. Šukės akytumas. Porceliano šukė sukepusi, tai yra joje beveik visai nėra atvirų akučių. Skirtingai nuo porceliano fajanso šukė – akyta. Apie keramikos gaminių akytumą sprendžiama iš to, kiek jie sugeria vandens. Kietojo porceliano vandens pralaidumas yra 0,01 – 1,0%, fajanso – 9 - 12% (kartais daugiau). Padidėjus akytumui, paprastai pablogėja gatavų gaminių mechaninis tvirtumas, terminis atsparumas, peršviečiamumas ir kitos savybės. Peršviečiamumas būdingas tik porcelianui. Dėl stikliškos fazės, susidarančios šukėje degant, ir nedidelio akučių kiekio porcelianas praleidžia į jį krentančią šviesą ir tuo pačiu persišviečia. Kaip ir baltumas, peršviečiamumas apibūdina porceliano gaminių estetines savybes. Labai persišviečia minkštasis porcelianas. Pagal žaliavos kilmę maistiniai riebalai skirstomi į: 1.augalinius (aliejus); 2.gyvulinius lydytus riebalus; 3.hidrogenizuotus (hidroriebalus0; 4.margariną; 5.virtuvės (kulinarinius) riebalus. Aliejai turi kelis privalumus: 1.jų sudėtyje nedaug arba nėra baltymų, todėl kepimo metu jie nedega iki 180 – 210 temper. 2.nėra arba labai nedaug cholesterino; 3.lengvai įsisavinami (žemos lydimosi temperatūros); 4.daugelis aliejų nesuteikia stipraus pašalinio skonio arba jie suteikia malonų skonį ir kvapą. Augaliniams riebalams gaminti pagrindinė žaliava yra sėklos ir vaisiai. Juose ir yra susikaupę riebalai. Žaliavos aliejų kiekiai gana skirtingi: Alyvos. Aliejus – šviesiai gelsvas arba beveik bespalvis, malonus skonis ir aromatas. Gaunamas presavimo būdu. Išleidžiamas nerafinuotas. Vienas geriausių aliejų. Arachisas. Aliejaus spalva šviesiai geltona su žalsvu atspalviu, malonus skonis ir aromatas. Beveik tolygus alyvų aliejui. Saulėgrąžos. Aliejus gaminamas presavimo arba ekstrakcijos būdu. Šis aliejus gali būti rafinuotas ir nerafinuotas. Rafinuotas aliejus yra baltai geltonos spalvos, skaidrus, be nuosedų, be kvapo ir skonio. Jis į prekines rūšis neskirstomas. Nerafinuotas yra geltonos spalvos. Būna aukščiausios, 1 ir 2 rūšių. Rapsas. Aliejus – tamsiai geltonos lvos s rudu atspalviu. Reikia gerai ir įvairiai valyti. Nevalytas rasųies skirstomas į 1 ir 2 rūšis. Tačiau rapsų 1 ir 2 rūšies aliejus maistui netinka. Maistui tinka rapsų rafinuotas, balintas ir dezodoruotas aliejus. Soja. Spalva – geltonai šiaudinė, juntamas specifinis skonis ir kvapas. Reikia kruopščiai valyti. Šio aliejaus pasaulyje gaminama daug. Išleidžiamas nerafinuotas, rafinuotas. Maistui vartojamas tik rafinuotas. Medvilnės sėklos. Aliejaus spalva – tamsi, skonis kartus ir nemalonus. Maistui tinka tik šaltu presavimu išgautas ir įvairiais būdais kruopščiai valytas. Medvilnės aliejus – ilgai nedžiūstantis, todėl naudojamas techniniams tepalams. Išleidžiamas rafinuotas ir nerafinuotas. Skirstomas į aukščiausią, 1 ir 2 rūšis. Dar yra kukurūzai, garstyčios sezamas, linų sėklos, kanapių sėklos. Augaliniai riebalai skirstomi į: Skystuosius aliejus: Nedžiūstantys (alyvų, migdolų aliejus); Pusiau džiūstantys (saulėgrąžu aliejus); Greitai džiūstantys (kanapių , linų aliejus). Kietieji aliejai: Turintys lakiųjų riebiųjų rūgščių (kokoso aliejus); Aliejai, neturintys lakiųjų riebiųjų rūgščių. Aliejaus gamyba prasideda sėklas išvalant nuo priemaišų, po to atskiriamas lukštas ir smulkinama, suardant sėklų ląstelių struktūra. Po to šutinama, presuojama ir ekstrahuojama. Smulkinimo tikslas – sudaryti tokią struktūrą, kad aliejus kio mažiau būtų surištas su kitomis medžiagomis. Šutinant, denatūruoja baltymai, lieka laisvosios rūgštys. Presuojant išskiriama apie 50 – 75 proc. aliejaus, todėl dar papildomai naudojama ekstrakcija (t.y. riebalų sugebėjimas ištirpti kai kuriuose, pvz; bemzine, dichloretane, trichloretine0. sėklos veikiamos tol, kol riebalai visiškai pereina į tirpiklį t.t. aliejai tampa beveik bekvapiais. Taip cheminiu būdu išvalytas aliejus vadinamas rafinuotu. Pagal apdorojimo būdą gali būti: Rafinuoti; Nerafinuoti; Rafinuoti aliejai po mechaninio valymo hidratuojami ir neutralizuojami, o nerafinuoti – po išgarinimo yra mechaniškai apdoroti. Nerafinuoti aliejai paprastai yra tamsesnės spalvos, o rafinuoti aliejai - skaidresnės spalvos, beskoniai, bekvapiai. Į prekybos tinklą patenka tokiu pavadinimu, iš ko jie pagaminti. Pagal žaliavų sudėti aliejai yra dviejų pavidalų: Rūšiniai – pagaminti iš vienos aliejinės kultūros žaliavos. Jų pavadinimas atitinka panaudotos žaliavos pavadinimą: saulėgrąžų, linų, rapso; Kupažiniai – juos gaminant sudaromas specialus įvairių aliejų derinys, kuris labiausiai atitinka tam tikrą paskirtį, pvz: šaltiems daržovių patiekalams, virimui ir kepimui. Kokybės rodikliai. Aliejų kokybę apsprendžia rūgščių skaičius, nuosedų kiekis, muilinimo skaičius, klampumas, tankis, riebalų lužio rodiklis. Aliejų kokybė nustatoma įvertinant jusliškai ir fiziniais – cheminiais rodikliais. Jusliškai įvertinamas skonis, kvapas, spalva, o fiziniu – cheminiu būdu nuosėdų, drėgmės, lakiųjų medžiagų arba rųgščių kiekis. Įpakavimas ir laikymas. Į prekybos centrą aliejai pristatomi nefasuoti ir fasuoti. Nefasuoti išpilstyti į sandarias statines, bidonus, polimerinius kibirus. Fasuojami aliejai į įvairios talpos (0,5 – 5 l.) polimerinius, stiklinius butelius, skardines dėžutes. Fasuotus į polimerinius ir stiklinius butelius nerekomenduojama laikyti parduotuvių prekybos salėse, apšviestose natūralia saulės šviesa, ilgiau nei 12 – 15 dienų. Palankiausia aliejų laikymo temperatūra – apie 0. laikymo patalpos tamsios arba apšviestos dirbtine šviesa. Laikymo trukmė: nevalytų aliejų – 1 mėnuo, valytų – iki1 metų. Ant butelio turi būti pažymėta aliejaus pagaminimo ir laikymo trukmės data. Prie aliejaus neturi prieiti oras, šviesa, nes produktas apkarsta. KRUOPOS, KRUOPŲ KOKYBĖ: KRUOPOS yra sveiki arba skaldyti grūdai bei ankštinių sėklos, kurių apyvaisis, luobelė, aleurono sluoksnis bei gemalas yra visiškai arba iš dalies pašalinti. Kruopos gaminamos beveik iš visų grūdų. Kruopos skiriasi sudėtimi, paviršiaus apdorojimu, dydžiu, priemaišų kiekiu, vartojimo savybėmis. Grikių kruopos. Šios kruopos yra dviejų pavidalų: 1.branduolinės; 2.skaldytos. Branduolinės kruopos sudaro sveiki grikių branduoliai, išlukštenti iš apyvaisio. Jos yra kreminės arba žalsvos spalvos, miltinės konsistencijos. Pagal sveikų branduolių ir šiukšlinių priemaišų kiekį branduolinės kruopos skirstomos į rūšis. Skaldytos kruopos. Tai yra suskaldyti grikių branduoliai. Jie susidaro gaminant branduolines kruopas. Rūšimis neskirstomos. Ryžių kruopos yra trijų pavidalų: 1.šlifuotos; 2.poliruotos; 3.skaldytos. Šlifuotos kruopos – tai grynas ryžių endospermas. Šiuos kruopos gaunamos šlifuotus ryžius apdorojus poliravimo mašinomis, todėl jų paviršius lygus, blizgus. Šlifuoti ir poliruoti ryžiai skirstomi į rūšis pagal sveikus branduolius ir šiukšlines priemaišas. Skaldyti ryžiai – tai ryžių branduolių dalys, kurios sudaro 2/3 normalaus branduolio dydžio. Jie gaunami kaip šalutinis produktas, gaminant šlifuotus ir poliruotus ryžius. Šie ryžiai rūšimis neskirstomi. Miežinės kruopos yra dviejų tipų: 1.perlinės; 2.skaldytos. Perlinės kruopos yra šlifuoti miežių branduoliai ar jų dalys, kurių paviršiuje dar likę luobelės ir aleurono sluoksnio likučių. Šlifuojant perlinės kruopas įgyja apvalią arba ovalią formą bei lygų paviršių. Perlinės kruopos gaminamos 5 numerių ir skiriasi dydžiu, 1 ir 2 numerio yra stambios, ovalios, baltos ar kiek gelsvos, 3, 4 ir 5 numerio – smulkesnės, apvalios, baltos su tamsesnėmis juostelėmis. Skaldytos miežinės kruopos – suskaldyti miežio grūdai be apyvaisio. Šios kruopos yra smulkesnės už perlines, netaisyklingos formos su aštriais kampais, gelsvai pilkšvos. Skaldytų kruopų paviršiuje gali būti luobelės ir aleurono sluoksnio likučių. Pagal dydį šios kruopos būna 3 numerių: 1 numerio didžiausios, o 3 – mažiausios. Perlinės ir skaldytos kruopos rūšimis neskirstomos. Kvietinės kruopos. Iš kviečių gaminamos: 1.manų kruopos; 2.kvietinės šlifuotos kruopos. Manų kruopos gaunamos kviečius malant rūšiniu malimu, atrinkus šviesias, 1 – 1,5 mm dydžio gryno endospermo daleles. Pagal kviečių tipą manų kruopos būna 3 markių – M, K ir MK. Jos skiriasi spalva, forma, vartojimo savybėmis. Manų kruopos iš minkštųjų kviečių (M) esti apvalios, baltos, neskaidrios, iš kietųjų (K) – gelsvos, pusskaidrės, briaunotos, o iš minkštųjų ir kietųjų kviečių (MK) – baltų ir gelsvų kruopelių mišinys. Svarbus manų kruopų kokybės rodiklis yra jų peleningumas, kuris rodo, ar kruopos yra iš gryno endospermo, be pašalinių priemaišų. Kvietinės šlifuotos kruopos gaminamos dažniausiai iš kietųjų kviečių. Tai endospermo dalelės su sėklos luobelės ir aleurono likučiais. Pagal stambumą šios kruopos būna 5 numerių. 1 numerio šlifuotos kruopos yra pailgi grūdų branduoliai; 2 – ovalūs, o kitų numerių – apvalūs. Avižinės kruopos gaminamos dviejų tipų: 1.garintos neskaldytos; 2.traiškytos. Garintos neskaldytos kruopos yra avižų grudų branduoliai be apyvaisio. Grūdai garinami ir džiovinami, kad geriau lukštentųsi apyvaisis. Paskui šlifuojami, pašalinami plaukeliai, kuriais apaugę avižų branduoliai, bet išlieka sėklos luobelės ir iš dalies gemalas. Traiškytos avižinės kruopos gaminamos iš garintų avižų. Jos perleidžiamos pro special;ius valcus ir paskui džiovinamos. Avižinės kruopos skirstomos į rūšis – tai priklauso nuo sveikų branduolių ir šiukšlinių priemaišų kiekio. Sorų kruopos yra šlifuotos. Tai grynas grūdo endospermas be kitų anatominių dalių likučių. Šios kruopos yra šviesiai arba ryškiai geltonos, ovalios su nedidele duobute gemalo vietoje. Kruopelių paviršius matinis, kiek nelygus. Jų dydis ir konsistencija (miltinga ar stikliška) priklauso nuo rūšies ypatumų bei augimo sąlygų. Sorų kruopos skirstomos į rūšis pagal sąveikų branduolių kiekį ir kokybės rodiklius. Ankštinių kruopos . iš ankštinių augalų sėklų gaminami aižyti žirniai, o kitos sėklos – pupelės, pupos – realizuojamos neapdorotos, tik išdžiovintos. Aižyti žirniai gaminami iš geltonų arba žalių lukštenamų žirnių – atskiriama ankštis ir nuo sėklos nulupama luobelė. Žirniai poliruojami, todėl jų paviršius yra lygus. Priklausomai nuo apdorojimo būdo aižyti žirniai būna poliruoti sveiki ir skaldyti. Skaldytiems poliruotiems žirniams būdinga tai, kad sėklaskilčių kraštai esti be briaunų, apvaloki. Žirniai gali būti ir smulkinti. Aižyti žirniai yra vienspalviai – geltoni arba žali. Kitų spalvų žirnių (geltonuose žalių ir priešingai, žaliuose – geltonų) gali būti iki 7%. Aižyti žirniai į rūšis neskirstomi. Maistinės pupelės yra skirstomos į 3 tipus, o kiekvienas iš jų – į potipius: 1.šio tipo pupelės yra baltos ir jos skirstomos į 6 potipius pagal formą ir stambumą; 2.šio tipo pupelės yra vienspalvės, bet įvairių spalvų ir jos grupuojamos į 4 potipius pagal spalvas (įvairių atspalvių žalios, geltonai rudos, raudonos ir kitokios); 3.šio tipo margos pupelės yra 2 potipių – šviesiame fone tamsaus piešinio ir tamsiame fone šviesaus piešinio. Pupos į tipus ar rūšis neskirstomos. Iš kukurūzų gaminamos šlifuotos ir smulkintos kruopos. Kombinuotos kruopos gaminamos iš įvairių javų skaldytų grūdų ar jų miltų, kurie maišomi tarpusavyje arba su baltymingais produktais (pieno ir kiaušinių milteliais, sojos koncentratu ar izoliatu bei kitais). Kruopų struktūrai sutvirtinti į mišinį dedama pektininių ar kitų želatininių medžaigų. Iš mišinio formuojamos kruopelės ir džiovinamos. Kruopų kokybė. Visų pavadinimų kruopų svarbiausi kokybės rodikliai yra spalva, skonis, kvapas, drėgmės, sveikų branduolių ir pašalinių priemaišų kiekiai, užkrėstumas aruodiniais kenkėjais. Manų kruopų kokybę apibūdina ir jų peleningumas. Įvairių pavadinimų kruopų spalva skiriasi, bet yra būdinga subrendusiam produktui. Nesubrendusius grūdų kruopos yra žalsvos. Ilgai laikytos ar pradėjusios gesti kruopos būna tamsesnės, parudavusios, su pilkšvu arba geltonu atspalviu. Šviežios kruopos turi savitą, silpną aromatą. Gendančioms kruopoms būdinhgas pelėsių arba suplėkęs kvapas. Laikomos su kvapiais produktais, kruopos įgauna pašalinį kvapą. Šviežios kruopos yra prėsko ar kiek salstelėjusio skonio. Nešviežių kruopų skonis pasikeitęs – karstelėjęs arba rūgštelėjęs. Avižinių kruopų skonis savitas, kiek kartokas. Kruopų drėgmė turi būti nuo 12 iki 17% . tai yra svarbu kruopoms išsilaikytis. Sveikų branduolių kiekis apibūdina kruopų pilnavertiškumą. Pagal šį rodiklį kruopos skirstomos į prekines rūšis. Sveikų branduolių stambumas ir vienodumas yra svarbūs kruopų kulinarinėms savybėms. Pagal šiuos požymius kruopos skirstomos į numerius. Pašalinės priemaišos rodo kruopų nepilnavertiškumą, pablogina jų juslines savybes ir gali būti netgi kenksmingos. Pašalinėms priemaišoms priskiriamos šiukšlinės priemaišos, neišlukštenti grūdai, sugadinti, sufaužyti ar suskaldyti branduoliai, dunkstas, metalo magnetinės priemaišos ir kt. Kruopų šiukšlinės priemaišos skirstomos į tokias pat frakcijas, kaip ir grūdų. Kenksmingų priemaišų kiekis visose kruopose neturi viršyti 0,05, o ypač nuodingų – 0,02%. Ne tik šiukšlinės, bet ir kitos priemaišos taip pat ribojamos. Kruopos turi būti neužterštos aruodiniais kenkėjais. MILTAI, MILTŲ KOKYBĖ: Miltai – tai miltelių pavidalo produktas, gautas sumalus grūdus. Miltams gaminti malami kviečiai, rūgiai ir kiti grūdai. Pagrindiniai miltai yra kvietiniai ir rūginiai, o antriniai - miežinai, sojos, kukurūzų, o specialios paskirties – avižiniai, ryžių, grikių. Jų tikslinė paskirtis yra ketveriopa – duonai kepti, makaronams, konditerijos produktams, maisto koncentratams gaminti. Kvietiniai miltai gali būti: 1).kruopmilčiai (gaminami iš stikliškų minkštųjų ir kirtųjų kviečių endospermo centrinės dalies; miltai yra kreminiai su gelsvu atspalviu); 2).aukščiausios rūšies miltai (gaminami iš stikliškų ar pustiklių minkštųjų kviečių; miltai yra balti arba balti su kreminiu atspalviu); 3).1 rūšies miltai (gaminami iš pustiklių minkštųjų kviečių; miltų dalelės smulkio, bet įvairesnio dydžio, jos yra baltos arba su gelsvu atspalviu); 4).2 rūšies miltai (gaminami iš minkštųjų kviečių; jų dalelės, palyginti su 1 rūšies miltais, nevienodo dydžio, miltai yra balti su gelsvu arba pilkšvu atspalviu); 5).Šveistiniai (gaminami vienarūšiu malimu, neatsijojant sėlenų, malant minkštuosius kviečius; miltų dalelės stambios, nevienodo dydžio, baltos spalvos su gelsvu arba pilkšvu atspalviu ir matomomis luobelių dalelėmis). Ruginiai miltai gali būti: 1.sijoti (baltos spalvos, lygaus smulkaus malimo); 2.pasijoti (rupesnio malimo, pilkšvai balti); 3.šveistiniai (išvalyti ir sumalti grūdai, jų dalelės nevienodo dydžio, gana stambios, pilkos, matomos luobelių dalelės); 4.paprasti (rupaus malimo, naudojami pašarams, pilkos spalvos). Gali būti gaminami: kukurūzų miltai (smulkaus malimo, gelsvos spalvos); miežiniai miltyai (naudojami spec., duonos gaminiams arba individualiam vartojimui); avižiniai miltai, žirniniai miltai (daugiausia naudojami pašarui); blynų miltai (tai gatavas kvirtinių miltų, cheminių purentuvų, cukraus pudros ir sauso pieno mišinys); vaikų mitybai skirti miltai (sojų, grikių, avižų miltai). Miltų spalva yra prekinės rūšies ir šviežumo požymis. Kuo miltų rūšis aukštesnė, tuo jų spalva šviesesnė. Tos pačios rūšies miltų gali būti įvairių atspalvių. Tai priklauso nuo grūdų ir dažančiųjų medžiagų kiekio. Miltų spalva priklauso ir nuo smulkumo. Smulkūs miltai atrodo šviesesni už stambius. Laikomų miltų spalva šviesėja, nes suyra dažančios medžiagos. Švieži miltai yra silpno, bet savito malonaus kvapo ir jiems būdingo skonio. Miltai turi būti be prieskonių ir pašalinių kvapų. Miltų drėgmė sudaro 15%. Šis rodiklis svarbus miltų išsilaikymui bei duonos gamybos išeigoms. Peleningumas, kaip ir spalva, svarbus miltų rūšies požymis. Žemesnių rūšių miltų peleningumas yra didesnis už aukštesniųjų, nes mineralinės medžiagos yra susikaupusios grūdo išoriniuose sluoksniuose. Miltų dalelių stambumas taip pat yra rūšies požymis. Aukštesnių rūšių miltų dalelės yra smulkesnės, o žemesnių – stambesnės. Išimtį sudaro kruopmilčiai, kurių dalelės yra stambiausios. Šis požymis lemia miltų vartojiškąsias savybes. Miltų stambios dalelės brinksta ilgiau negu smulkios, todėl turi įtakos tešlos rūgimo trukmei. Dalelių stambumas matuojamas miltus sijojant nustatytų numerių sietais. Kvietinių miltų tinkamumą duonai ir pyragui gaminti apibūdina glitimas. Tai klampi, gliti masė, kurią sudaro baltymai. Ji gaunama plaunant kvietinių miltų tešlą vandeniu. Nuo glitimo kiekio ir jo kokybės priklauso tešlos savybės, taip pat duonos apimtis bei jos aktyvumas. Kvietiniai miltų rūšiai nustatytas glitimo kiekis (30 -20%). Gerai vertinamas tamprus, elastingas, tąsus, baltas su gelsvu ar pilkšvu atspalviu glitimas. Pagal tamprumą glitimas skirstomas į 3 grupes. Vidutinio tamprumo glitimas bus, kai 4 g masė ištempiama nuo 11 iki 16 cm. Iš sudygusių ar kitaip pakenktų grūdų miltų gaunamas blogas kokybės (tamsus, lipnus, netąsus) glitimas. Miltai turi būti nepažeisti aurodinių kenkėjų. Taip pat normuojamas miltų rūgštingumas, dalelių dydis, suverdamumo trukmė. Miltai tikrinami mikrobiologiškai. Nustatytos smulkiųjų metalų ir pesticidų normos. Miltų ydos atsiranda dėl daugeliuo priežasčių. Jei jie pagaminti iš apšalusių ar sudygusių grūdų, jiems būdingas salstelėjęs skonis ar nemalonus prieskonis. Jei grūdai su priemaišomis, miltai įgauna pašalinį kvapą. Laikant kruopas ir miltus pirmąsias 3 – 7 dienas, jie bręsta ir gerėja vartojiškos savybės. Laikant ilgiau, miltų ir kruopų kokybė pradeda blogėti. Vykstant fermentacijos procesams, hidrolizuojasi riebalai, oksiduojasi riebiosios rūgštys. Prasidėjus gedimui, atsiranda kartus skonis ir kvapas. Miltams sudrėkus, inenyvėja kvėpavims, išiskiria anglies dioksidas ir šiluma – prasideda šutimas. Šuntant miltai įgyja nemalonų puvėsių kvapą, karčiai rūgštų skonį. Jie sukrinta į gumulus, patamsėja. Drėgni miltai greitai pelėja. Veikiant bakterijoms, kaupiasi įvairios rūgštys, todėl miltai įgyja rūgštų nemalonų skonį, pelėsių kvapą. Ilgai rietuvėse laikomi miltai susiguli, susidaro gumulai. Ypač greitai susiguli drėgni miltai, sukrauti rietuvės apačioje. Smulkesni miltai rūšiniai susiguli greičiau negu šveistiniai. KRUOPŲ IR MILTŲ LAIKYMAS: Miltai ir kruopos labai higoskopiški, todėl laikomi švariose, vėsiose (12 – 18C temperatūros), sausose (santykinė oro drėgmė iki 70%), gerai vėdimamose patalpose. Maišai kraunami ant padėklų į rietuves. Ant grindų miltų nereikėtų krauti. Patalpose negalima laikyti kvapių prekių, nes miltai ir kruopos greitai susigeria pašalinius kvapus. PIENAS IR PIENO PRODUKTAI: Pieno sudėtis priklauso nuo gyvulio rūšies, veislės, metų laiko, pašarų rūšies. Pagrindinės pieno sudėties dalys: Baltymai; Riebalai; Angliavandeniai; Mineralinės medžiagos ir vitaminai(A, B, D..) Ką tik pamelžtas pienas turi būti greitai atšaldomas iki plius6 – plius 8 C temp. Pieno paruošimo etapai: 1.pieno kuošimas; 2.pieno filtravimas; 3.normalizavimas (pieno riebumo nustatymas); 4.terminis apdorojimas; taikomi šie apdotojimo terminiai būdai: 4.1. pasterizavimas; (neviršija 100 C); 4.2. Sterilizavimas (pieno kaitinimas 100 C; 118 C temper.); 4.3. pieno šutinimas (temp. – 95 -99 C. Kaitinamas ilgai apie 2 – 4 valandas.) 4.4. Apdorojimas ultiaukšta temp. (UAT) y.t. pieno kaitinimas ne žemesnėje, kaip 135 C temp., ir neaukštesnėje kaip 4 sekundes. Toks pieno kaitinimas užtikrina visų žalingų mikroorganizmų ir jų sporų sunaikinimo 5. Pieno rūšiavimas pagal paskirtį. GERIAMAS PIENAS: šviežias, geriamas pienas skirstomas: 1.natūralus (nenormalizuojamas); 2.normalizuotas (nuo 1 iki 3,5 proc., riebumo); pagal terminį apdorojimą šis pienas skirstomas į pasterilizuotą, sterilizuotą, apdorota ultra aukšta temp., šutinta. 3.liesas (skirstomas į pasterilizuotą ir sterilizuotą); 4.normalizuotas su priedais (cukrus; vitaminizuotas vitaminai – C

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!