Praradimo tema romantikų kūryboje

Praradimo tema romantikų kūryboje Romantizmas – tai pasipriešinimo epocha. Stiprėjo nepasitenkinimas racionalizmu, švietėjiška literatūra, griežtomis taisyklėmis. Europoje tai buvo revoliucijų ir tautininių išsivaduojamųjų sąjūdžių laikotarpis. Literatūra tapo svarbi patriotinių, rezistencinių ir revoliucinių idėjų reiškėja. Tačiau po revoliucijų besiformuojantys nauji socialiniai santykiai neatitiko svajoto idealo, neišsipildė asmens laisvės ir laimingo gyvenimo viltys. Skausmingos nerimo, nusivylimo, praradimo, pesimizmo nuotaikos buvo atskleistos romantizmo literatūroje. Romantizmo literatūros herojus, nors dvasiškai laisvas, išdidžios sielos, maištaujantis individualistas, lieka vienišas ir nesuprastas, nes jis praranda idealus, kuriais tiki. A. Mickevičiaus romantinėje poemoje „Vėlinės“ IV dalis atskleidžiama skaudi meilės netektis, Maironio poezijoje aprašoma meilė tėvynei ir išgyvenamos kančios, ilgesys. Tautos, miško praradimo tema atskleidžiama romantiko poeto A. Baranausko romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“. Kiekvienas žmogus išgyvena meilę ir meilės kančią. Poetas Adomas Mickevičius meilę ir jos kančią atskleidžia žmonių santykio atžvilgiu, o lietuvių poetas Maironis aprašo žmogaus meilę tėvynei. Romantiko, Lietuvos ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus romantinėje poemoje „Vėlinių“ IV dalyje aprašoma skaudi išsvajotos meilės netektis. Poemos herojus Gustavas yra romantiška, išdidi asmenybė, jis siekia tikros, idealios meilės. Tačiau vos ją suradęs tampa įskaudintas. Mylimoji pasirenka kitą, kilmingesnį, turtingesnį vyrą. Gustavas praranda ne tik mylimąją, bet ir meilės svajonę, susikurtą idealą. Romantiko susikurtas idealus pasaulio vaizdinys neatitinka realaus ir tai jį nuvilia. Taigi, herojus išgyvena didžiausią kančią ir nusižudo. O štai Maironis – XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojas, poetas, suformavęs lietuvių poezijos epochą, eilėraščio rinkinio „Pavasario balsai“ eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ išsako skaudžią meilės tėvynei būseną. Lyrinis subjektas, kenčiantis ir liūdnas, jo mylimoji - tėvynė. Ji įkvepia poetą, pakylėja aukščiau, pažadina jausmus, kūrybą, tačiau ji nėra laisva, tėvynė sužavi poetą ne turtais, bet skausmu, lyrinis subjektas supranta jos dalią. Juos jungia ne tik meilė, bet ir kančia. Atsiskyrimas nuo tėvynės ir išgyvenama kančia puikiai atskleidžiama Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Eilėraščio lyrinis „aš“ yra atskirtas nuo savo tėvynės, gyvendamas kitame krašte jis ilgisi savo namų. Svajonėmis kalbantysis persikelia į tėvynės laukus, kuriamas dinamiškas tėvynės paveikslas: „Ten kur palangėmis stiepias sužiurę,/ Žemčiugų žiedai,/ Kur raudonmargią kreipia kepurę/ Jorginų pulkai.” Lyrinis subjektas atsidūria ant dviejų pasaulių ribos, meilė tėvynei ir buvimas atskirai nuo jos, tarsi praradimas namų, tai sukelia jam liūdesį, ilgesį. Taigi, A. Mickevičius aprašė romantiško herojaus meilės išgyvenimus ir kančias, dėl mylimosios, praradimą svajonės ir idealo, o Maironis atskleidė žmogaus meilę tėvynei ir išgyvenamą skausmą dėl jos likimo ir buvimo atskirai. XIX a. lietuvių poetas Antanas Baranauskas romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“ pavaizdavo skaudų miško likimą, kurį susiejo su tautos likimu. Naikinama ir prarandama tėvynės gamta, lygiai taip pat liaudies kultūra, tautos laisvė, žmonių moralė. Poetas aprašė miško istoriją nuo pagoniškų laikų iki jo gyvenamojo meto, kai šilelį reikėjo ginti nuo caro pareigūnų savivalės. Baranauskas, gimęs ir gyvenęs Anykščių krašte, padėjo žmonėms surašyti skundą dėl valdžios negailestingai naikinamo miško. Poetas natūraliai susieja miško temą su Lietuvos istorija. „Anykščių šilelio“ pirmojoje dalyje aprašomas buvęs miško grožis, vaizduojama jo galybė ir gyvybingumas. Aprašomi šilelio vaizdai, augalai, gėrybės: „Galvą in save traukia ir liula užliesti./ Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,/ Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.“(500 žd.) Šilelio įstabumas atskleidžiamas girdimaisiais vaizdais ir kvapais. Poemos lyrinis subjektas, ilgesingai kalbėdamas apie šilelį, jaučia dvasinį pakylėjimą, susigraudina. Nes realybė ir dabartis yra kitokia, ji aprašoma antrojoje dalyje – miško istorija nuo seniausių laikų iki caro valdymo laikotarpio. Šilelis prarandamas, jis kertamas ir išnaudojamas, taip elgiamasi ir su lietuvių tauta, kadaise buvusi tvirta, ji dabar yra naikinama. Tai romantinis praeities ir dabarties kontrastas. Baranauskas idealizuoja praeitį, o dabartis aprašoma nykiai, dominuoja sunaikinimo vaizdai. Antroje dalyje aprašoma, kaip kertamas miškas, lietuvių tautos maisto šaltinis, gynybos, kultūros vieta. Kertami šventieji miškai, tai dvasinio tautos vertybių simbolio sunaikinimas ir dvasinis tautos pavergimas. Miškas pradedamas kirsti dėl kapitalistinių santykių, pinigų ir materialinės naudos, taip menkėja dorovė, praprandama žmonių moralė. Dėl caro valdininkų savivalės, miškas tampa nebevaisingas, žmonės išgyvena ne tik miško praradimą, bet ir kitas nelaimės: badą, marą, carinę priespaudą. Taip miško lemtis susiejama su tautos lemtimi, šilelio naikinimo vaizdai yra užuomina į tautos gyvenimą. Tragiškos paskutinės eilutės, tai tautos likimo apibūdinimas: „Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.“ Taigi, A. Baranausko kūryboje skausmingai atvaizduojamas miško, tautos dvasios ir būties praradimas. Praradimas – sunkus išbandymas. Nėra lengva prarasti žmogų, namus, tėvynę, meilę, svajonę, laisvę. Romantizmo epochoje, revuliucijų ir tautinių atgimimų laikotarpiu buvo praradimų, skaudžių išgyvenimų. Romantikai - išdidžios asmenybės, siekiančios idealo, dvasiškos, maištaujančios sielos, jų siekiai aukšti, todėl jų praradimai skaudžiai tikrovei sunkūs, išgyvenimai gilūs, sukeliantys sielvartą. Tai išsiliejo jų kūryboje, poezijoje, žodžiuose. Mickevičiaus romantinėje poemoje „Vėlinės“ IV dalyje parodoma meilės ir idealų praradimas, Maironio kūryboje aprašoma meilė tėvynei, išgyvenimai dėl jos dalios, didingos praeities lemties, kančia dėl buvimo atskirai. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ vaizduojama miško, tautos dvasios skaudi netektis. TAISYMAS: 1. Stilius: Poetas Adomas Mickevičius meilę ir jos kančią vaizduoja žmonių tarpusavio santykiuose ir išgyvenimuose. Romantiko, Lietuvos ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus romantinės poemos „Vėlinės“ IV dalyje aprašoma... Maironis – XIX a. pab. – XX a. pr. poetas... 2. Rašyba: Žemčiūgų - vyr.g. daiktavardis; žemčiūgai, žemčiūgų, žemčiūgams, žemčiūgus, žemčiūgais, žemčiūguose. Raudonmargę - raudonmargė kepurė galininko linksnyje, ką? (raudonmargę) Jurginų - jurginai, jurginų, jurginam, jurginus, jurginais, jurginuose. MIŠRUSIS DVIGARSIS UR Atsiduria - atsidurti, atsiduria, atsidūrė. (atsiduria – es.l., vns., 3 asmuo) Dvasingos - būdvardis, mot. g., V., dgs., 3. Skyryba: meilė tėvynei ir buvimas atskirai nuo jos_ tarsi praradimas namų... - palyginimas, kablelio nereikia. Taigi, A. Mickevičius aprašė romantiško herojaus meilės išgyvenimus ir kančias_ dėl mylimosios...- vienas gramatinis centras( ką aprašė A. Mickevičius? Ats.: išgyvenimus ir kančias, t.y. papildiniai, ,,kančias” išskirti nereikia) DĖL - PRIELINKSNIS. TODĖL NESKIRIAMAS Dėl caro valdininkų savivalės_miškas tampa nebevaisingas...- vienas gramatinis centras. Tragiškos paskutinės eilutės - tai tautos likimo apibūdinimas - praleistas tarinys ,,yra”, brūkšnelis prieš žodį ,,tai”. Romantizmo epochoje, revoliucijų ir tautinių atgimimų laikotarpiu, buvo praradimų - tikslinamoji laiko aplinkybė išskiriama iš abiejų pusių. Žymi vertintojas: Jei yra keli kūrinio variantai, cituok pasirinktą kūrinį dabartine/bendrine kalba Kodėl pasikeitė šriftas?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!