Pramonės dizaino pavyzdžių, prekių ir paslaugų ženklų apsauga

 Vilniaus universitetas Ekonomikos fakultetas KOKYBĖS VALDYBOS katedra Pramonės dizaino pavyzdžių, prekių ir paslaugų ženklų apsauga R E F E R A T A S Vilnius, 2004 Vilnius, 2004 TURINYS Įvadas 3 1. Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos įkūrimo prielaidos, tikslai, uždaviniai, funkcijos ir pagrindinės veiklos kryptys 4 2. Teisinė pramonės nuosavybės objektų apsauga 8 2.1. Pramonės dizaino pavyzdžių apsauga Lietuvoje 10 2.2. Prekių ir paslaugų ženklų apsauga Lietuvoje 18 3. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras 26 Literatūra 27 Įvadas Pastaruoju metu Lietuvos Respublikoje vis daugiau dėmesio skiriama techninei kūrybai, stengiamasi kuo plačiau jos rezultatus panaudoti šalies ūkyje ir realizuoti užsienyje. Tokia patentinė politika susidarė dėl to, kad nuolat auga gamybinės jėgos, siekiama kuo efektyviau panaudoti mokslo bei technikos naujoves, užfiksuoti ir apsaugoti šių naujovių asmeninį ir valstybinį prioritetą. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva siekia bendradarbiauti su užsienio valstybėmis ir plėsti tarptautinį bendradarbiavimą. Todėl Lietuvos Respublikoje priimtas įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių" (galiojo nuo 1991-05-21 iki 1999-07-08), kur sakoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ratifikuoja tarptautines sutartis dėl Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose bei pasirašant daugiašales sutartis ir sudaro prielaidas tarptautiniam bendradarbiavimui. 1992 metais Lietuvos Respublika įstojo į tarptautinę Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizaciją, o 1994 m. prisijungė prie 1883 m. Paryžiaus konvencijos ir tapo tarptautinės Sąjungos pramonės nuosavybei saugoti nare. 1994 m. ji taip pat prisijungė prie 1970 m. Vašingtono sutarties dėl patentinės kooperacijos ir prie 1886 m. Berno konvencijos. Tais pačiais metais buvo pasirašytas Lietuvos respublikos Vyriausybės ir Europos Patentų organizacijos susitarimas dėl bendradarbiavimo patentavimo srityje, taip pat susitarimas dėl Europos patentų išplėtimo į Lietuvos respubliką. 1994 m. sausio 18d. buvo priimtas Lietuvos respublikos patentų įstatymas Nr. I-372, skirtas svarbiausiam pramonės nuosavybės objektui – išradimams teisiškai saugoti. [5, p. 164-165]. Šiame referate aprašomos Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos įkūrimo prielaidos, tikslai, uždaviniai, funkcijos ir pagrindinės veiklos kryptys, detaliau aptariami tokie klausimai kaip pramonės dizaino pavyzdžių apsauga bei prekių ir paslaugų ženklų apsauga Lietuvoje. 1. Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos įkūrimo prielaidos, tikslai, uždaviniai, funkcijos ir pagrindinės veiklos kryptys Nuo seno techninės kūrybos rezultatai buvo teisiškai apsaugoti ir jų naudojimas reglamentuotas įstatymais bei norminiais aktais. Pasirodžius pirmiesiems patentų įstatymams įvairiose šalyse ir atsiradus galimybėms gauti monopolines teises tam tikrą laiką (15-20 metų) naudoti techninius patobulinimus - išradimus, naudinguosius modelius, pramoninius pavyzdžius ir t. t., atsirado įvairių tarptautinių problemų. Pasirodė, kad nors patentų įstatymai ir panašūs, nesutampa jų monopolinės teisės (jos buvo teritorinio pobūdžio), patentų galiojimo laikas, naujumo ir naudingumo samprata ir kita. Todėl buvo pasiūlyta suvienodinti patentų įstatymus, įvesti tarptautinį patentą, įsteigti tarptautinę pramoninės nuosavybės apsaugos sąjungą. Šie pasiūlymai buvo realūs, nes XIX a. antroje pusėje jau būta tarptautinių susitarimų: Tarptautinė telegrafo konvencija (1865 m.), Pasaulinė pašto sąjunga (1874 m.) ir kita [4, p. 109]. Tarptautinį bendradarbiavimą dėl pramoninės nuosavybės objektų apsaugos dar labiau skatino tuo metu pradėtos organizuoti pasaulinės pramonės parodos (1873 m., 1878 m. Vienoje), juo labiau, kad kai kurios valstybės buvo priėmusios eksponatų apsaugos įstatymus [11]. 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje vienuolikos valstybių įgalioti asmenys pasirašė tarptautine sutartį - Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ir įkūrė Tarptautinę Paryžiaus sąjungą pramoninei nuosavybei saugoti (L'Union internacionale pour la pro-tection de la propiete industrielle). Sąjungą sudarė Belgija, Brazilija, Gvatemala, Ispanija, Italija, Olandija, Prancūzija, Portugalija, Salvadoras, Serbija, Šveicarija. Konvencija įsigaliojo 1884 metais. Vėliau į šią sąjungą įstojo Anglija (1884 m.), JAV (1887 m.), Estija ir Latvija (1911 m.), kitos šalys. 1993 m. sausio l d. duomenimis, Paryžiaus konvenciją buvo ratifikavusios 107 valstybės [9, 53]. 1994 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublika tapo Paryžiaus sąjungos nare [7, p. 76]. 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašyta Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos ir įsteigta Tarptautinė sąjunga literatūros ir meno kūriniams saugoti (L'Union Internationale pour la protection dės peuvres litteraires et artistiąues). 1993 m. sausio l d. duomenimis, ją buvo pasirašiusios 117 valstybių. Tarptautinių sąjungų (pramoninei nuosavybei ir literatūros bei meno kūriniams saugoti) ir kitų sutarčių valstybių sąjungų rengiamose konferencijose buvo pateikiama įvairių papildymų, pakeitimų, kuriais tobulinta intelektualinės nuosavybės objektų apsauga. Tačiau Paryžiaus ir Berno konvencijų bei kitų sutarčių struktūra skyrėsi. Jos neturėjo bendros administracijos, nesutarė organizaciniais klausimais, nors jų apsaugos objektas buvo žmogaus intelektualinės veiklos rezultatai. Tarptautinis intelektualinės nuosavybės biuras, įkurtas 1893 metais, neišsprendė unifikuoto administracinių sąjungų sudarymo problemos. Todėl reikėjo modernizuoti intelektualinės nuosavybės sąjungas, sukurti bendrą administracinį valdymą, pakeisti kai kurias Paryžiaus ir Berno konvencijų nuostatas, sudaryti sąlygas gauti naryste pirmiausia besivystančioms valstybėms. Todėl 1967 m. liepos 14 d. 39 valstybių (Paryžiaus ir Berno konvencijų dalyvių) atstovai pasirašė Stokholmo konvenciją ir įkūrė Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (PINO). 1993 m. duomenimis, PINO sudėtyje buvo 141 šalis (tarp jų ir Lietuvos Respublika - 1992 m.) [8]. Šioje konvencijoje intelektualinė nuosavybė apibrėžiama taip: "Intelektualinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, artistų kūrybine veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos programomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramonės pavyzdžiais, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, komerciniais žymėjimais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, taip pat kitas teises, susijusias su intelektualine veikla gamyboje, moksle, literatūroje ir mene" [3, p. 4]. Svarbiausi PINO tikslai [2]: • apsaugoti intelektualinę nuosavybę visame pasaulyje plėtojant valstybių bendradarbiavimą; • modernizuoti egzistuojančių tarnybų veiklą; • garantuoti administracinį sąjungų bendradarbiavimą su bet kuria tarptautine organizacija. Pagrindiniai PINO uždaviniai: • kurti normas, apsaugančias intelektualinę nuosavybę tarptautiniu mastu; • teikti pagalbą besivystančioms šalims. Pagrindinės PINO funkcijos: • padėti rengti intelektualinės nuosavybės saugos priemones visame pasaulyje; • vykdyti Paryžiaus, Berno ir kitų sąjungų administracines funkcijas, įgyvendinant bet kokį kitą tarptautinį intelektualinės nuosavybės saugos susitarimą arba dalyvauti tokios administracijos darbe; • padėti sudaryti tarptautines sutartis dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos; • padėti valstybėms, prašančioms juridinės ir techninės pagalbos intelektualinės nuosavybės srityje; • rinkti ir platinti informaciją apie intelektualinės nuosavybės apsaugą, atlikti bei skatinti šios srities tyrimus ir skelbti jų rezultatus; • kita. Priemonės uždavinių sprendimui. Pagrindinis ir svarbiausias PINO uždavinys - apsaugoti intelektualinę nuosavybę visame pasaulyje, todėl pagrindinė priemonė yra daugiašalių sutarčių sudarymas. Pagal Paryžiaus konvenciją, valstybės, Paryžiaus konvencijos dalyvės, turi teisę sudaryti specialias sutartis dėl pramoninės nuosavybės. Buvo pasirašyta gana daug daugiašalių sutarčių, kurias sudarė valstybės - Paryžiaus konvencijos tarptautinės sąjungos pramoninei nuosavybei saugoti šalys. Šių šalių sudarytos sutartys yra atviros ir į bet kurią iš jų gali įstoti visos Paryžiaus konvenciją pasirašiusios valstybės. Iki 1992 metų buvo sudarytos 29 daugiašalės sutartys, už kurias PINO atsakinga. 16 (iš 29) sutarčių, kurios buvo sudarytos 1967-1992 metais, vadinamos "naujomis sutartimis". 8 sutartys, sudarytos iki 1967 metų, vadinamos "senomis sutartimis". 5 iš 29 yra "galimos naujos sutartys" [8, p. 32]. Populiariausios "naujos tarptautinės daugiašalės sutartys", už kurias PINO atsakinga: 1. 1968 m. spalio 8 d. pasirašyta Lokamo sutartis dėl tarptautinės pramoninių pavyzdžių klasifikacijos (1979 m. sutartis papildyta). Ši klasifikacija apima visas materialinės gamybos sferas ir turi dviejų pakopų skirstymą: klasės ir poklasio. Klasifikaciją sudaro 32 klasės ir 232 poklasiai [8, p. 36]. 1993 m. sausio l d. duomenimis, šią sutartį buvo pasirašiusios 19 valstybių. 2. 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone vykusioje Tarptautinės sąjungos pramonės nuosavybei saugoti diplomatinėje konferencijoje 35 valstybių atstovai pasirašė sutartį ir įsteigė Tarptautinę patentinės kooperacijos sąjungą (Patent Cooperation Treaty - PCT). Sutartis peržiūrėta ir papildyta 1979 bei 1984 metais. Ją pasirašiusios valstybės susitarė dėl tarptautinės paieškos, tarptautinio technikos lygio tyrimo ir dėl tarptautinės pradinės ekspertizės. 1993 m. sausio l d. šią sutartį buvo ratifikavusios 50 valstybių [11, 36]. 1994 m. liepos 15 d. Lietuva tapo PCT 69-ąja susitariančiąja šalimi [l, p. 90]. 3. 1971 metais Strasbūre pasirašyta sutartis dėl tarptautinės patentų klasifikacijos. Teisiškai saugomi pramoninės nuosavybės objektai įvairiose valstybėse buvo skirstomi pagal nacionalines klasifikacijas. Pirmosios patentinės nacionalinės klasifikacijos jau žinomos XVIII a. Prancūzijoje (1791 m.), vėliau - JAV (1831 m.), Anglijoje (1852 m.), Japonijoje (1893 m.) ir t. t. Pramoninės nuosavybės žinybų bendradarbiavimas prasidėjo gana anksti, todėl iškilo tarptautinės patentinės (išradimų, pramoninių pavyzdžių, prekių ženklų) klasifikacijos sukūrimo problema. Jau 1904 metais iškelta tarptautinės patentų klasifikacijos (TPK) sukūrimo idėja, įgyvendinta 1971 metais. TPK sudaro 8 skyriai. Ją tobulinti įkurtas nuolat veikiantis komitetas, kuris rengia naujas jos redakcijas. Nuo 1990 metų įsigaliojo penktoji TPK redakcija. Šią klasifikaciją kaip pagrindinę arba kaip papildomą pradėjo naudoti visos pasirašiusios šią sutartį valstybės. Nors Strasbūro sutartį ratifikavo 27 valstybės, šiuo metu ja naudojasi daugiau kaip 70 valstybių [6, p. 29]. 4. 1973 m. birželio 12 d. pasirašyta Vienos sutartis dėl ženklų vaizdinių elementų tarptautinės klasifikacijos sukūrimo (Vienna Ag-reement Classification of the Figurative Elements of Marks), ji įsigaliojo 1985 metais. 1993 metų duomenimis, sutartyje dalyvauja 5 valstybės. Sutarties tikslas - sukurti ženklų, turinčių vaizdinių elementų, klasifikaciją [6, 31]. Ženklų vaizdiniai elementai klasifikuojami į 29 klases, 144 skyrius ir 1563 poskyrius. 5. Priimta Ženevos sutartis (1978 m. kovo 7 d.) dėl tarptautinės mokslinių atradimų registracijos. Tarptautiniu mastu pripažinti moksliniai atradimai registruojami PINO tarptautiniame biure ir skelbiami specialiame leidinyje. Šitaip pasaulio visuomenė centralizuotai informuojama apie naujausius atradimus. Suinteresuota įstaiga/asmenys už tam tikrą mokestį iš PINO tarptautinio biuro gali gauti atradimo aprašymą. 6. Priimtas Madrido protokolas (1989 m. birželis) dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos. Madrido sutarties diplomatinėje konferencijoje 1891 metų Madrido sutarties normos buvo pakeistos ir įrašytos į specialų protokolą, kuris traktuojamas kaip savarankiškas tarptautinis susitarimas. Protokole yra keletas naujovių: • nustatyta galimybė pareiškėjui registruoti tarptautinį ženklą ne tik valstybinės, bet ir regioninės paraiškos pagrindu. Paraišką registruoti tarptautinį prekės ženklą galima pateikti PINO tarptautiniam biurui; • pratęstas ženklo registravimo laikas (iš pradžių registruota 10-čiai metų); • anuliavus tarptautinę ženklo registraciją, jį gali būti pakeista į nacionalinę; • įvesta antra oficiali (anglų) kalba ir kita [10, p. 93]. 1990 metų duomenimis, Madrido protokolą pasirašė 29 šalys. PINO ir Lietuva. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, atsiskyrusios nuo Tarybų Sąjungos, neteko PINO narystės ir jau nebebuvo Paryžiaus konvencijos ir kai kurių kitų sutarčių dalyvės. Kontaktai tarp trijų Baltijos valstybių ir PINO tarptautinio biuro buvo pradėti 1971 metais, o 1992 metų sausio mėn. PINO tarptautinis biuras pakvietė šių valstybių atstovus į susitikimą, kur dalyvavo ir delegatai iš Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos. Susitikime buvo aptarta busimoji pagalba Baltijos šalims pramoninės nuosavybės srityje. Tada Lietuva prisijungė prie PINO konvencijos ir tapo PINO nare [8, p. 59]. PINO aktyviai padeda naujai įstojusioms valstybėms kurti pramoninės nuosavybės apsaugos sistemą, rengti įstatymų projektus ir kadrus, aprūpinti valstybių patentines žinybas technine informacija. Lietuvos Respublikai įstojus į PINO, jos tarptautinis biuras parengė Lietuvos valstybiniam patentų biurui Patentų įstatymo projektą, kuriuo remiantis 1994 m. sausio 18 d. buvo priimtas LR patentų įstatymas. Apibendrinant galima teigti, kad PINO atlieka bendradarbiavimo programą, kurios pagrindiniai tikslai - pagalba besivystančioms šalims kuriant arba modernizuojant intelektualinės nuosavybės apsaugą, rengiant nacionalinius ir regioninius įstatymus arba juos priimant. Todėl, siekdama stiprinti pramoninės nuosavybės sistemą ir didinti jos indėlį į techninį ekonominį tobulėjimą, PINO numato dažniau organizuoti regione seminarus bendraisiais ir specifiniais pramoninės nuosavybės klausimais, įvesti nepriklausomas pramoninės nuosavybės nacionalines sistemas, įgyvendinti priemones, padedančias leisti ir unifikuoti įstatymus, susijusius su pramonine nuosavybe [2]. 2. Teisinė pramonės nuosavybės objektų apsauga Atkuriant ir pertvarkant Lietuvos Respublikos gyvenimą, būtina šalies ūkį pakelti į naują organizacinį bei ekonominį ir mokslinį bei techninį lygį, kuo sparčiau diegti tobulą techniką ir technologiją, didinti darbo našumą. Tai bus galima įvykdyti tik remiantis mokslo bei technikos pažanga, plėtojant išradybą, racionalizaciją, geriau organizuojant patentavimo bei licencijavimo veiklą ir imtis kitų organizacinių priemonių. Išradybai ir patentavimo bei licencijavimo veiklai organizuoti Lietuvoje įsteigtos specialios valstybinės organizacijos: Valstybinis patentų biuras, Lietuvos informacijos institutas, Technikos biblioteka. Taip pat veikia visuomeninės organizacijos: Lietuvos išradėjų sąjunga, Patentinių patikėtinių asociacija, Lietuvos patentologų asociacija ir kt. Išradyba ir racionalizacija, taip pat patentavimo bei licencijavimo veikla susijusi su techninės kūrybos rezultatų – išradimų ir naudingųjų modelių, taip pat taikomosios dailės objektų – pramonės dizaino pavyzdžių teisine apsauga, su jų naudingu realizavimu vietoje ir užsienyje, su jų autorių teisėmis ir šių teisių įgyvendinimu. Visi tie kūrybos rezultatai, taip pat prekių ir paslaugų ženklai vadinami pramonės nuosavybės objektais [5, p. 10]. Pramonės nuosavybės objektai ir jų naudojimas saugomi ir jų naudojimas reguliuojamas patentų teisės normomis. Norint pramonės nuosavybės objektus teisiškai apsaugoti, t.y. patentuoti arba įregistruoti, reikia parengti ir valstybės patentų tarnybai pateikti jos parengtose taisyklėse nurodytus dokumentus. Šių dokumentų visuma vadinama paraiška. Nustatant patentų tarnybose, ar gali būti išduotas apsauginis dokumentas, atliekama patentinė ekspertizė: formalioji ir patentabilumo. Atliekant formaliąją ekspertizę nustatoma, ar paraiška parengta pagal taisykles, ar ją galimą priimti. Patentabilumo ekspertize nustatoma, ar sprendimas atitinka valstybėje numatytus patentabilumo kriterijus. Priklausomai nuo to, ar daroma ir kada daroma išradimo, naudingojo modelio ar pramonės dizaino pavyzdžio patentabilumo ekspertizė, yra keturios paraiškų ekspertizės sistemos: 1) pareikštinė - gautos paraiškos patentabilumo ekspertizė nedaroma (ši sistema taikoma Belgijoje, Italijoje, Irake, Turkijoje, Lietuvos Respublikoje ir kt.). Ten kur veikia ši sistema, patentų savininkų teisių apsauga yra netvirta. Esant šiai sistemai prieš pateikdami paraišką autoriai ar jų teisių perėmėjai turi patys atlikti patentabilumo ekspertizę (tuo tikslu yra susikūrusios specialios organizacijos). Busimieji patentų savininkai atsako už patentuojamo dalyko tikrumą, jeigu sprendimas bus neteisingai pripažintas išradimu, naudinguoju modeliu ar pramonės dizaino pavyzdžiu pareiškėjams gresia protestas, patento anuliavimas, išlaidos ir kt.; 2) neatidėtinė ekspertizė – šiuo atveju patentabilumo ekspertizė daroma tuoj pat, priėmus formaliosios ekspertizės paraišką (JAV, Austrija, Didžioji Britanija, Danija ir kt.); 3) atidėtinė ekspertizė – priėmus paraišką, patentabilumo ekspertizė daroma pareiškėjo ar kito suinteresuoto asmens prašymu ir gali būti atliekama vėliau (tačiau daug kur ne vėliau kaip 7 m.). Esant tokiai sistemai, pareiškėjai turi mažiau išlaidų ir mažiau apkraunamos patentų tarnybos, nes ne visų priimtų paraiškų patentabilumo ekspertizę prašoma atlikti. Priimta paraiška dažniausiai po 18 mėnesių paskelbiama. Tada pradeda galioti laikinoji sprendimo apsauga, t.y. paskelbtą sprendimą gamybiniams ir verslo tikslams gali naudoti bet kas be pareiškėjo leidimo, tačiau jei bus išduotas patentas , turės jam sumokėti. Todėl numatyta, kad prašyti atlikti patentabilumo ekspertizę gali ne tik pats pareiškėjas, bet ir bet kuris suinteresuotas fizinis ar juridinis asmuo. Jei per nustatytą laiką atlikti patentabilumo ekspertizę nepaprašoma, vėliau ji nebedaroma ir laikoma, kad paraiška pateikta (naudojama Japonijoje, Olandijoje, Rusijos Federacijoje, Vokietijoje ir kt.); 4) mišrioji sistema – pareiškėjui, priklausomai nuo pateikto jo prašymo, įforminant pagal pareikštinę sistemą išduodamas naudingumo liudijimas, galiojantis 6 metus, pagal ekspertizinę sistemą – 20-iai metų. Ekspertizinės sistemos atveju pareiškėjas turi nurodyti ar patentabilumo ekspertizę atlikti tuojau pat ar ją atidėti 18-ai mėnesių [5, p. 77-78]. Išradimą pripažinus ir apie tai paskelbus, po valstybėje nustatyto laiko išduodamas apsauginis dokumentas. Feodalinėse valstybėse apsauginiai dokumentai buvo vadinami privilegijomis. Kapitalistinėse valstybėse juos pradėta vadinti patentais, o prekių ir paslaugų ženklų (kai kur ir pramonės dizaino pavyzdžių) apsauginius dokumentus – liudijimais. Yra valstybių (Alžyras ir kt.), kuriose gali būti išduotas ir autorystės liudijimas. Jis išduodamas, kai autorius išimtinę teisę perduoda valstybei. Taip apsaugotą išradimą be leidimo gali naudoti valstybinės įmonės, tik privalo autoriui sumokėti autorinį atlyginimą [5, p. 73-79]. Apsauginių dokumentų galiojimo trukmė gana skirtinga: 5, 10, o pvz. Ispanijoje - net 20 metų. Kai kuriose valstybėse galiojimo terminą galima vieną arba kelis kartus pratęsti. Galiojimo trukmė skaičiuojama nuo skirtingų datų – nuo paraiškos pateikimo, nuo apsauginio dokumento išdavimo ir kt. Gliojančio apsauginio dokumento savininkas turi teisę leisti naudingąjį modelį arba reikalauti, kad būtų uždrausta kitiems verslo reikalams naudoti ir būtų atlyginta žalą. Taigi yra civilinės, o kai kur dar ir baudžiamosios sankcijos. Apsaugotas naudingasis modelis turi būti naudojamas. Jei jis per nustatytą laiką (nuo 1 iki 3 metų) nepradedamas naudoti, kai kuriose valstybėse nutraukiama apsauga arba gali būti išduota priverstinė licencija. Lietuvos Respublikoje naudingųjų modelių (teisiškai saugomas naujas, galimas pramoniniu būdu naudoti konstrukcinis sprendimas) teisinė apsauga kol kas nenumatyta. 2.1. Pramonės dizaino pavyzdžių apsauga Lietuvoje Jau seniai buvo pastebėta, kad pramonės gaminių konkurencingumas labai priklauso ne tik nuo jų vidinių savybių, ne tik nuo išvaizdos, estetinių ir meninių savybių. Gaminių išvaizda ypač vertinama keičiantis madai. Dėl tos priežasties kartais perkamos madingos, nors ir prastokos kokybės prekės. Gaminio išorės apdailai reikia nedaug išlaidų – daugeliu atveju jos sudaro tik apie 1 proc. gaminio savikainos (mašinų ir elektros įrangos dar mažiau – 0,4 proc.). Didėjant gaminių išvaizdos konkurencingumui, susirūpinta jų išvaizdos teisinę apsauga, kad ji nebūtų kopijuojama. Meninę gaminių išvaizdą imta laikyti vienu iš pramonės nuosavybės objektų ir pradėta vadinti pramonės dizainu. Jo kūrėjams arba jų teisių perėmėjams buvo pradėtos teikti monopolinės komercinio naudojimo teisės, imta išduoti patentus. Kadangi mados greitai keičiasi, tai pramonės dizaino pavyzdžių patento galiojimo trukmė buvo ir yra kiek mažesnė negu išradimų patentų. Lietuvos Respublikoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, gaminio išvaizda saugoma pagal specialų įstatymą. Estetinis gaminių vaizdas iki specialaus įstatymo priėmimo buvo pradėtas teisiškai saugoti, vadovaujantis 1992 m. gegužės 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 362 „Dėl pramonės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje“. 2002 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Dizaino įstatymas Nr. IX-1181. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus šiam Įstatymui, Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino 1995 m. liepos 4 d. įstatymas Nr.I-1006 neteko galios. Šis Įstatymas nustato pramoninio dizaino (toliau – dizainas) teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos dizaino registro tvarkymą. Be to, šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu Įstatymo priede. Dizainas, tai viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir (arba) jo ornamentikos specifinių savybių – linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagos – įstatymo 2 str. 1 d. Pagal 2002 m. lapkričio 7 d. priimtą ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo Nr. IX-1181 4 str. šis įstatymas taikomas kiekvienam dizainui, kuris yra arba Valstybiniam patentų biurui paduotos paraiškos dizainui registruoti objektas arba yra įregistruotas šio Įstatymo nustatyta tvarka. Dizainas, kuris yra Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės dizaino registracijos objektas, saugomas pagal Hagos sutarties dėl tarptautinio pramoninio dizaino registravimo Ženevos akto nuostatas. Įstatymo 4 str. įtvirtinta, kad „Teisinė apsauga suteikiama Lietuvos Respublikos dizaino registre įregistruotam dizainui, jeigu kitko nenumato tarptautinės sutartys. Dizainas registruojamas ir saugomas šio Įstatymo nustatyta tvarka, jeigu jis yra naujas ir turi individualių savybių. Pagal šį Įstatymą įregistruotas dizainas taip pat gali būti saugomas pagal autorių teisę, jeigu jis išreikštas kokia nors objektyvia forma. Dizainas yra naujas, jeigu Lietuvos Respublikoje joks kitas tapatus dizainas iki paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – iki prioriteto datos nebuvo prieinamas visuomenei. Dizainas laikomas tapačiu kitam dizainui, jeigu jų savybės skiriasi tik neesminėmis detalėmis (įstatymo 5 str.). Dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu informuotam vartotojui sudarytas bendras dizaino įspūdis skiriasi nuo bet kokio kito dizaino, kuris tapo visuomenei prieinamas iki paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – iki prioriteto datos, jam sudaryto bendro įspūdžio. Vertinant individualias dizaino savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvę kuriant dizainą (įstatymo 6 str.) . Įstatymo 9 str. nurodyta, kad dizainas neregistruojamas arba įregistruoto dizaino registracija pripažįstama negaliojančia, kai: 1) gaminio vaizdas negali būti laikomas dizainu pagal šio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį; 2) gaminio vaizdo savybes lemia tik jo techninė funkcija; 3) gaminio vaizdo savybes lemia tik tai, kad gaminys turi būti atkurtas būtinai tikslios formos ir tikslių matmenų tik dėl to, kad gaminys, kuriam dizainas pritaikytas ar panaudotas, galėtų būti mechaniškai sujungtas su kitu gaminiu arba prie jo, aplink jį ar į jį įdėtas taip, kad taip gautas gaminys galėtų atlikti savo funkciją; 4) dizainas, jo naudojimas ar viešas paskelbimas prieštarauja viešajai tvarkai arba geros moralės principams; 5) dizainui panaudoti Lietuvos Respublikos oficialusis ar tradicinis (trumpasis) valstybės pavadinimas, herbas, vėliava ar kiti valstybės heraldikos objektai ar juos mėgdžiojantis žymuo, taip pat garantiniai ir prabos ženklai, antspaudai, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklai, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos dizainui; 6) dizainui panaudoti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų herbai, vėliavos ar kiti oficialūs simboliai, dėl kurių naudojimo nėra gautas kompetentingų tų valstybių ar tarptautinių organizacijų institucijų sutikimas pagal Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnį. 2. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos netaikomos, jeigu dizainas yra skirtas tam, kad į sudėtinę sistemą būtų galima daug kartų sumontuoti ar sujungti vienas kitą pakeičiančius gaminius Įstatymo 10 str. numatyti ir „Kiti dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai”: 1. Dizaino registracija pripažįstama negaliojančia, kai: 1) gaminio vaizdas neatitinka šio Įstatymo 4–8 straipsnio reikalavimų; 2) dizainas registruotas asmens, neturinčio teisių į šį dizainą, vardu; 3) dizainas tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam dizainui, kuris buvo paskelbtas visuomenei po paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – po prioriteto datos; 4) dizaino sudedamoji dalis yra įregistruotas ar pareikštas registruoti ankstesnis dizainas; 5) dizainui panaudotas kitam asmeniui priklausantis prekių ženklas, juridinio asmens pavadinimas, jeigu nėra gautas to asmens sutikimas; 6) dizainui panaudotas autorių teisių saugomas kūrinys, jeigu autorius ar jo teisių perėmėjas nėra davęs sutikimo. 2. Šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytas ankstesnis dizainas yra: 1) dizainas, kurio paraiškos padavimo Lietuvos Respublikoje data yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto dizaino paraiškos padavimo datą; prireikus atsižvelgiama į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą; 2) dizainas, kurio įregistravimo data įsigaliojus Hagos sutarčiai Lietuvos Respublikos atžvilgiu yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto dizaino paraiškos padavimo datą, o kai prašoma prioriteto, – už suteikto prioriteto datą. Dizaino teisės subjektais gali buti (įstatymo 12 str.): 1. Dizaineris, sukūręs dizainą, turi asmenines neturtines teises ir teisę registruoti dizainą savo vardu. Teisė registruoti dizainą gali būti paveldėta arba perduota tretiesiems asmenims – teisių perėmėjams. 2. Asmuo, kurio vardu yra įregistruotas dizainas, turi išimtinę teisę į dizainą. 3. Išimtinė teisė į dizainą priklauso: 1) dizaineriui, jeigu ši teisė nėra perduota; 2) teisių perėmėjui, jeigu ši teisė yra paveldėta ar jam perduota; 3) darbdaviui ar užsakovui, jeigu dizainas yra tarnybinis ir sutartyje nenustatyta kitaip. 4. Jeigu asmuo, kuris neturi teisės į dizainą pagal šio straipsnio 3 dalį, pateikia paraišką įregistruoti dizainą arba įregistruoja tokį dizainą savo vardu, dizaineris arba jo teisių perėmėjas turi teisę reikalauti, kad paraiška dizainui įregistruoti ar dizainas būtų perregistruotas jo vardu. 5. Bendrai dizainą sukūrę keli dizaineriai yra dizaino bendraautoriai ir turi lygias teises į dizainą, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Asmuo, suteikęs tik materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant dizainą, nelaikomas dizaineriu. 6. Jeigu keli dizaineriai tokį pat dizainą sukūrė visiškai atskirai, teisė į dizainą priklauso tam dizaineriui, kuris pirmas padavė paraišką Valstybiniam patentų biurui ar turi ankstesnį prioritetą į šį dizainą, jeigu vėliau ta paraiška nebuvo atšaukta ar laikoma atšaukta. Norint dizainą teisiškai apsaugoti, reikia (Įstatymo 16 str.) : 1. Pareiškėjas, norintis įregistruoti dizainą, turi paduoti paraišką Valstybiniam patentų biurui. Paraiška dėl tarnybinio dizaino registravimo Valstybiniam patentų biurui paduodama darbdavio arba užsakovo vardu. 2. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su dizaino registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį. 3. Vienam dizainui įregistruoti paduodama viena paraiška. Paraiškoje gali būti nurodoma ne daugiau kaip dešimt to paties gaminio, kuris priskiriamas tai pačiai Lokarno klasifikacijos klasei, dizaino pavyzdžių (tarptautinė pramoninio dizaino klasifikacija, patvirtinta 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutartimi dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos (su visomis galiojančiomis pataisomis ir pakeitimais – įstatymo 2 str.). 4. Paraišką dizainui įregistruoti sudaro: 1) prašymas įregistruoti dizainą ir išduoti dizaino registracijos liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo atstovo; 2) dizaino fotografijos ar grafiniai vaizdai; 3) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas už paraiškos padavimą nustatytas mokestis; 4) dizaino aprašymas; 5) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui (jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo); 6) pareiškimas dėl dizainerio autorystės (jeigu reikia); 7) dokumentas, patvirtinantis dizainerio teisių perdavimą (jeigu reikia); 8) prašymas suteikti prioritetą (jeigu reikia); 9) kompetentingų institucijų išduotas leidimas pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 ar 6 punktą (jeigu reikia); 10) teisių savininko išduotas sutikimas pagal šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 ar 6 punktą (jeigu reikia). 5. Prašyme įregistruoti dizainą ir išduoti dizaino registracijos liudijimą nurodoma: 1) pareiškėjo ir jo atstovo identifikavimo duomenys (asmens pavadinimas arba vardas, pavardė, adresas (buveinė); 2) dizaino pavadinimas; 3) Lokarno klasifikacijos indeksai; 4) dizainerio identifikavimo duomenys; 5) prioriteto nuoroda (jeigu reikia); 6) nuoroda apie prašymą dėl ankstesnės dizaino paskelbimo datos. 6. Jeigu prašoma įregistruoti daugiau negu vieną dizaino pavyzdį, už kiekvieną kitą paraiškoje nurodytą dizaino pavyzdį mokamas nustatytas papildomas mokestis. Įstatymo 17 str. nurodyta paraiškos padavimo data, ją laikoma ta diena, kurią Valstybinis patentų biuras gavo visus šio Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose išvardytus dokumentus. Jeigu nepateikiamas nors vienas iš šio Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose nurodytų dokumentų, padavimo data paraiškai nesuteikiama, paraiškos dokumentai grąžinami pareiškėjui ir nurodomi motyvai, dėl kurių paraiška nepriimta. Valstybiniame patentų biure gavus paraišką, jai suteikiamas registracijos numeris ir gavimo data. Paraiškų priėmimo skyriuje atliekama formalioji ekspertizė, t.y. patikrina, ar pateikti visi reikalingi šio Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose nurodyti dokumentai ir ar tinkamai jie įforminti. Iš ekspertizės rezultatų sprendžiama, ar paraišką priimti, ar nepriimti ir grąžinti pareiškėjui. Atlikęs paraiškos ekspertizę, Valstybinis patentų biuras atlieka dizaino ekspertizę, skirtą nustatyti, ar nėra šio Įstatymo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo registruoti dizainą pagrindų (įstatymo 19 str.). . Nustatęs šio Įstatymo 9 straipsnyje numatytus atsisakymo registruoti dizainą pagrindus, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą dizaino neregistruoti. Toks sprendimas ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų (toliau – dienų) nuo jo priėmimo išsiunčiamas pareiškėjui ar jo atstovui. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę per 3 mėnesius nuo sprendimo neregistruoti dizaino išsiuntimo dienos Valstybiniam patentų biurui pateikti rašytinį prašymą atlikti pakartotinę dizaino ekspertizę. Gavęs prašymą atlikti pakartotinę dizaino ekspertizę ir išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Valstybinis patentų biuras atlieka pakartotinę dizaino ekspertizę ir priima sprendimą arba ankstesnį sprendimą neregistruoti dizaino pripažinti netekusiu galios ir dizainą įregistruoti arba ankstesnį sprendimą neregistruoti dizaino palikti galioti. Valstybinis patentų biuras pagal šio straipsnio 4 dalį priimtą sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui. Nustatęs, kad dizainas priskirtas ne tai Lokarno klasifikacijos klasei arba klasė nenurodyta, Valstybinis patentų biuras priskiria dizainą reikiamai klasei arba ją nustato ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.  Remiantis Įstatymo 20 str. pareiškėjas ar jo atstovas, nesutikdamas su Valstybinio patentų biuro priimtu sprendimu neregistruoti dizaino, turi teisę per 3 mėnesius nuo šio sprendimo išsiuntimo dienos paduoti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui (toliau – Apeliacinis skyrius) rašytinę apeliaciją su motyvuotu prašymu persvarstyti ekspertizės išvadas ir dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas nustatytas mokestis. Išnagrinėjęs apeliaciją, Apeliacinis skyrius priima vieną iš šių sprendimų: 1) apeliaciją patenkinti ir priimti sprendimą įregistruoti visų arba dalies dizaino pavyzdžių dizainą; 2) apeliaciją atmesti ir palikti galioti sprendimą neregistruoti dizaino. Pareiškėjas ar jo atstovas, kuris nesutinka su Apeliacinio skyriaus sprendimu, turi teisę per 6 mėnesius nuo to sprendimo priėmimo dienos apskųsti jį Vilniaus apygardos teismui. Jeigu protestai nepareiškiami arba nepatenkinami, pareiškėjui, remiantis įstatymo 21 str., Valstybinis patentų biuras priima sprendimą dizainą įregistruoti ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui šį sprendimą ir nurodymą sumokėti už dizaino įregistravimą, paskelbimą ir registracijos liudijimo išdavimą nustatytą mokestį. Kai pareiškėjas ar jo atstovas pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad nustatytas mokestis sumokėtas, dizainas įrašomas į Lietuvos Respublikos dizaino registrą. Duomenys apie dizaino įrašymą skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje. Dizainas įregistruojamas ir skelbiamas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo paraiškos padavimo datos. Pareiškėjo ar jo atstovo prašymu dizainas gali būti įregistruotas ir paskelbtas dar nepraėjus šiam terminui. Nuo dizaino paskelbimo iki dizaino registracijos liudijimo išdavimo dienos dizaino savininkui suteikiama laikina teisinė apsauga. Jeigu pats savininkas iki dizaino registracijos liudijimo išdavimo paprašo išregistruoti dizainą arba dizaino registracija buvo pripažinta negaliojančia šio Įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka, laikoma, kad laikina teisinė apsauga nebuvo suteikta. 21 str. straipsnio 4 dalyje nurodyta laikina teisinė apsauga suteikia dizaino savininkui teisę kreiptis į teismą dėl savininko teisių, nustatytų šio Įstatymo 36 straipsnyje, gynimo ir nuostolių ar žalos atlyginimo. Įstatymo 22 str. numatyta, kad jeigu pareiškėjas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo sprendimo įregistruoti dizainą išsiuntimo dienos nustatyto mokesčio nesumoka, paraiška Valstybinio patentų biuro sprendimu pripažįstama atšaukta. Valstybinis patentų biuras ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo pripažinti paraišką atšaukta priėmimo dienos šį sprendimą išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui. Pareiškėjas ar jo atstovas savo iniciatyva turi teisę bet kuriuo paraiškos ar dizaino ekspertizės metu atšaukti savo paraišką arba sumažinti joje nurodytų dizaino pavyzdžių skaičių. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę bet kuriuo paraiškos, kurioje nurodytas daugiau negu vienas dizaino pavyzdys, ar dizaino ekspertizės metu pateikti prašymą išskirti dizaino pavyzdžius į kelias atskiras paraiškas. Šioms išskirtoms paraiškoms suteikiama pirminės paraiškos padavimo data ir prioritetas, jeigu jo buvo prašyta ar jis buvo suteiktas. Valstybinis patentų biuras įregistruoto dizaino savininkui ar jo atstovui išduoda dizaino registracijos liudijimą, jeigu įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas protestas arba jeigu buvo priimtas sprendimas atmesti protestą ar registraciją pripažinti negaliojančia daliai dizaino pavyzdžių. Dizaino registracijos liudijimas yra teisinis dokumentas, patvirtinantis dizaino įrašymą į Lietuvos Respublikos dizaino registrą ir dizaino savininko išimtines teises į įregistruotą dizainą (Įstatymo 25 str.). Dizaino dokumentų ir duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo bei teikimo tvarką nustato Vyriausybės tvirtinami Lietuvos Respublikos dizaino registro nuostatai. Pradinis dizaino registracijos galiojimo terminas yra 5 metai nuo paraiškos padavimo dienos. Dizaino registracijos galiojimo terminas gali būti pratęstas iki 25 metų šio Įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka. (Įstatymo 34 str.).  Pasibaigus šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, dizaino registracijos galiojimas gali būti pratęstas dar keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo dienos. Dizaino registracijos galiojimas pratęsiamas Valstybinio patentų biuro sprendimu, jeigu Valstybiniam patentų biurui ne vėliau kaip per 6 paskutinius dizaino galiojimo mėnesius pateikiami Įstatymo 35 str. nurodyti dokumentai ir sumokėtas nustatytas mokestis: Duomenys apie dizaino registracijos galiojimo pratęsimą įrašomi į Lietuvos Respublikos dizaino registrą ir skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje. Jeigu dizaino savininkas ar jo atstovas nustatytais terminais nesumoka nustatyto mokesčio, dizaino registracijos galiojimas nepratęsiamas ir įstatymo nustatyta tvarka dizainas išregistruojamas iš Lietuvos Respublikos dizaino registro Dizaino savininko teisė. Įregistruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę dizainą naudoti, leisti arba drausti kitiems asmenims be jo leidimo gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto dizaino kopija ar iš esmės yra kopija, kai tai daroma komerciniais tikslais (Įstatymo 36str.). Dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma jei Įstatymo 36 straipsnyje nurodyti veiksmai, jeigu jie atliekami (Įstatymo 37 str.): 1) savo poreikiams tenkinti ir nekomerciniais tikslais; 2) eksperimentiniais tikslais; 3) atgaminant dizainą mokymo tikslais ar jį pateikiant visuomenei su sąlyga, kad tokie veiksmai atitinka sąžiningos ūkinės ar komercinės veiklos praktiką, netrukdo tinkamai naudotis dizainu ir nurodomas šaltinis, iš kurio paimtas dizainas. Be aukščiau paminėtų veiksmų, dizaino savininkas neturi teisės drausti atlikti šiuos veiksmus: 1) naudoti dizainą užsienio valstybėse įregistruotuose laivuose, lėktuvuose ir kitose transporto priemonėse bei jų įrengimuose, kai šie laivai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės laikinai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) į Lietuvos Respubliką importuoti atsargines dalis bei reikmenis, skirtus šios dalies 1 punkte nurodytoms transporto priemonėms remontuoti; 3) remontuoti šios dalies 1 punkte nurodytas transporto priemones; 4) asmeniui naudotis pirmalaikio naudojimo teise.  Dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma ir dizaino naudojimas pirmalaikio naudojimo teise, t.y. (įstatymo 38 str.): 1. Asmenys, kurie nepriklausomai nuo kito asmens įregistruoto dizaino, neprieinamo visuomenei Lietuvoje, sąžiningais ketinimais jį naudojo arba yra visiškai pasirengę naudoti iki paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – iki prioriteto datos, nepaisydami dizaino savininko valios, savo įmonėje ir jos veiklos tikslais, gali dizainą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. 2. Pirmalaikio naudojimo teisė gali būti perduodama tiktai kartu su įmone, kurioje dizainas jau buvo naudojamas ar rengiamasi jį naudoti.  Dizaino registracijos suteiktos teisės pasibaigia, kai gaminiai, kurių dizainas yra saugomas šio Įstatymo nustatyta tvarka, paties dizaino savininko arba jo sutikimu yra pateikti į Lietuvos Respublikos ar bet kurios kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales ar daugiašales bendros rinkos, muitų sąjungos ar panašias tarptautines sutartis, rinką (Įstatymo 39 str.). Įstatymo 40 str. Teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą dizainą gali būti perduota pagal sutartį kartu su kitomis su dizaino savininko veikla susijusiomis teisėmis arba atskirai. Teisė į dizainą pereina kartu su įmone, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą dizainą gali būti perduota daliai dizaino pavyzdžių. Įstatymo 47 straipsnyje numatytos dizaino savininko teisės. Dizaino savininkas, gindamas savo pažeistas teises, turi teisę Įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, o šis gali priimti sprendimą dėl: 1) teisių pripažinimo; 2) įpareigojimo nutraukti bet kokius veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 36 straipsnyje nurodytas teises; 3) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę), atsiradusių dėl 36 straipsnyje nurodytas dizaino savininko teises pažeidusių veiksmų, atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 4) kompensacijos išmokėjimo; 5) padėties, kuri buvo iki teisių pažeidimo, atkūrimo; 6) neteisėtai naudojamų priemonių ar įrenginių dizaino savininko teises pažeidžiančiam dizainui gaminti, taip pat kitų šiame Įstatyme nustatytų teisių pažeidimams panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo, o prireikus – ir sunaikinimo. 2. Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į dizainą pažeidimo turi dizaino savininkas. Jeigu jis nepasinaudoja šia teise, ieškinį gali pareikšti licenciatas, jei licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip. 3. Išimtinės licencijos turėtojas turi teisę pareikšti ieškinį, net jeigu sutartyje numatyta kitaip, su sąlyga, kad dizaino savininkas po pranešimo apie tokio licenciato teisių pažeidimą per nustatytą terminą nepareiškia ieškinio. 4. Dizaino savininkas turi teisę prašyti teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 5. Teismas dizaino savininko prašymu gali įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie gaminių, pažeidžiančių dizaino savininko teises, kilmę bei jų platinimo būdus. Be to pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. priimto įstatymo Nr. VIII-1968 „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso“ (Įsigalioja nuo 2000 10 25) 204 straipsnyje 195 straipsnį „Pramoninės nuosavybės teisių pažeidimas“ numatyta, kad: 1. Tas, kas pažeidė išimtines patento savininko ar pramoninio dizaino savininko teises arba išimtinę firmos teisę į firmos vardą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. Pramoninis dizainas saugomas taip pat vadovaujantis 2001 01 01 įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos „Prekių ženklų“ 2000 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. VIII-198 7 str. 6 punktas „Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančią, jeigu ženklas „tapatus saugomam pramoniniam dizainui ar kitam pramoninės nuosavybės objektui, autorių teisių saugomam literatūros, mokslo, meno kūriniui, žinomo asmens pavardei ar vardui, meniniam pseudonimui ar kito asmens portretui arba yra klaidinamai į jį panašus, išskyrus atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą. 2.2. Prekių ir paslaugų ženklų apsauga Lietuvoje 1993 m. birželio 3 d. buvo priimtas pirmas Lietuvos Respublikos pramonės nuosavybės objektų apsaugos įstatymas. Tai 1993 m. spalio 1 d. įsigaliojęs „Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas, kuris galiojo iki 2001 m. sausio 1 d. Nuo 2001 01 01 įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos „Prekių ženklų“ 2000 m. spalio 10 d. patvirtintas įstatymas Nr. VIII-1981. Prekių ženklas (toliau – ženklas), remiantis įstatymu – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti. Beveik visose valstybėse teisiškai saugomi prekių ir paslaugų ženklai yra svarbus komercinės veiklos elementas. Kokybiškas ir žinomas ženklas labai padidina paslaugų bei paslaugų konkurencingumą, taigi ir jų kainą. Minėtasis įstatymas suteikia galimybę Lietuvoje teisiškai apsaugoti ir nekliudomai vartoti šiuos ženklus Lietuvos ir užsienio verslininkams. Neregistruotą ženklą naudoti negalima. Lietuvos Respublikos „Prekių ženklų“ įstatymo 1 str. įtvirtinta, kad „Šis įstatymas nustato prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro tvarkymа“. 3 str. – 1. Šis įstatymas taikomas kiekvienam prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti skirtam ženklui, kuris yra arba Valstybiniam patentų biurui paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas, arba yra įregistruotas šio įstatymo nustatyta tvarka, arba yra Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas. 2. Šis įstatymas taikomas ir tiems ženklams, kurie Lietuvos Respublikoje pripažinti plačiai žinomais. Be to įstatymu (5 str.) nurodyta, kad ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių žymenų: 1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, firmų vardų, šūkių;        2) raidžių, skaitmenų;        3) piešinių, emblemų;        4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos);        5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos;        6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.  Įstatymo 6 str. nurodyta, kad Lietuvoje žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis :        1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį;        2) neturi jokio skiriamojo požymio;        3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu;        4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;        5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;        6) prieštarauja moralei ar viešąjai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams;        7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę;        8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle;        9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6(ter) straipsnį;        10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis;        11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos;        12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „ręšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar panašiai. Norint sukurtą ženklą įregistruoti, visų pirma reikia nustatyti, kokiems gaminiams ir paslaugoms žymėti jis bus vartojamas, ir pagal tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją nustatyti jų klases. Nustačius gaminių ir paslaugų klases, parengiama paraiška ir pateikiama Valstybiniam patentų biurui. Paraišką, remiantis įstatymo 11 str. pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio valstybių juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant ir atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį. Paraiškoje turi būti: 1) prašymas įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo atstovo; 2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis; 3) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui, jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo; 4) prašymas suteikti prioritetą (jei reikia); 5) kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus išduotas leidimas (jei reikia); 6) kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatai (jei reikia); 7) teisių savininko sutikimas pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą (jei reikia). Prašyme įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą nurodoma:        1) pareiškėją ir jo atstovą identifikuojantys duomenys;        2) pareikšto registruoti ženklo vaizdas ir jo aprašas;        3) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti pagal paraiškos padavimo dieną galiojančią Nicos klasifikaciją;        4) nuoroda, kad ženklas, kurį norima įregistruoti, yra erdvinis ženklas, (jei reikia);        5) nuoroda, kad spalva ar spalvų derinys, kompozicija yra laikomi skiriamuoju ženklo požymiu, (jei reikia);        6) nuoroda, kurie ženklo elementai yra nesaugomi, (jei reikia);        7) nuoroda, kad ženklas registruojamas ir skelbiamas standartiniais Valstybinio patentų biuro rašmenimis, (jei reikia);        8) ženklo ar jo žodinių elementų transliteracija, taip pat vertimas į lietuvių kalbą (jei reikia);        9) nuoroda, kad ženklas, kuriam įregistruoti paduodama paraiška, yra kolektyvinis ženklas. Pagal Įstatymo 25 str. reikalavimus Valstybiniam patentų biurui pateikiami dokumentai turi būti valstybine kalba. Pateikęs dokumentus, išskyrus prašymą įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, ne valstybine kalba, pareiškėjas, ženklo savininkas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo dokumentų pateikimo dienos privalo pristatyti jų vertimą į valstybinę kalbą. Paraiškoje gali būti prašoma įregistruoti ženklą vienai ar daugiau prekių ir (ar) paslaugų klasių. Už daugiau nei vieną paraiškoje nurodytą prekių ir (ar) paslaugų klasę mokamas nustatytas papildomas mokestis.  Įstatymo 13 str. nurodyta, kad Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo paraiškos gavimo dienos atlieka formalią paraiškos dokumentų ekspertizę. Jei paraiška atitinka keliamus reikalavimus, ją įregistruoja ir pareiškėjui išsiunčia priėmimo pažymą. Nustatęs, kad pateikti ne visi šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai arba kad jie neatitinka šio įstatymo ir Taisyklių reikalavimų, Valstybinis patentų biuras apie tai raštu praneša pareiškėjui arba jo atstovui, nurodydamas trūkumus ir reikalingas pataisas. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos paraiška nepataisoma, Valstybinis patentų biuras ją pripažįsta nepaduota ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui. Nustatęs, kad prekės ir (ar) paslaugos neatitinka Nicos klasifikacijos, Valstybinis patentų biuras išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui pranešimą, kuriame nurodo trūkumus ir ką būtina pataisyti. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos nurodyti trūkumai neištaisomi arba jeigu pareiškėjas ar jo atstovas nesutinka su Valstybinio patentų biuro nurodymais, Valstybinis patentų biuras atmeta visą paraišką arba tą jos dalį, kuri skirta toms prekėms ir (ar) paslaugoms, su kurių klasifikavimu nesutiko pareiškėjas ar jo atstovas, ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.   Atlikęs paraiškos ekspertizę, Valstybinis patentų biuras atlieka ženklo ekspertizę nustatyti, ar jis atitinka šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimus (įstatymo 14 str.). Jeigu ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą neregistruoti ženklo visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų. Sprendimas, kuriame turi būti nurodyti atsisakymo registruoti ženklą pagrindai ir motyvai, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčiamas pareiškėjui ar jo atstovui. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę per 3 mėnesius nuo sprendimo neregistruoti ženklo išsiuntimo dienos raštu pateikti Valstybiniam patentų biurui prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę. Gavęs prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę ir išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Valstybinis patentų biuras atlieka pakartotinę ekspertizę ir priima sprendimą. Valstybinis patentų biuras priimtą sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui.  Pareiškėjas gavęs neigiamą Valstybinio patentų biuro atsakymą turi teisę per 3 mėn. nuo sprendimo išsiuntimo dienos paduoti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui (Įstatymo 15 str.). Jeigu pareiškėjas ar jo atstovas nesutinka su Apeliacinio skyriaus sprendimu, jis turi teisę per 6 mėnesius nuo Apeliacinio skyriaus sprendimo priėmimo dienos apskųsti Apeliacinio skyriaus sprendimą Vilniaus apygardos teismui.  Nustatęs, kad ženklas atitinka 6 straipsnio reikalavimus, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą ženklą įregistruoti ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui šį sprendimą ir nurodymą sumokėti nustatytą mokestį (Įstatymo 16 str.). Pareiškėjui ar jo atstovui pristačius dokumentą, patvirtinantį, kad mokestis sumokėtas, ženklas įrašomas į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą. Duomenys apie įrašytą ženklą skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.  Lietuvos Respublikos „Prekių ženklų“ 2000 m. spalio 10 d. patvirtintas įstatymas Nr. VIII-1981 18 str. nurodyta, kad suinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo įregistruoto ženklo paskelbimo Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje dienos, remdamiesi šio įstatymo 6 ir 7 straipsniais, gali užprotestuoti ženklo registraciją paduodami motyvuotą rašytinį protestą Apeliaciniam skyriui. Apeliacinis skyrius per 14 dienų nuo protesto gavimo dienos patikrina, ar protestas atitinka keliamus reikalavimus ir užprotestuoto ženklo savininkui ar jo atstovui išsiunčia vieną protesto egzempliorių. Užprotestuoto ženklo savininkas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo protesto išsiuntimo dienos privalo pateikti motyvuotą atsakymą į protestą. Jei protestas pripažintas teisėtų, ženklo registracija panaikinama ir apie tai paskelbiama oficialiame biuletenyje. Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas per 6 mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Valstybinis patentų biuras įregistruoto ženklo savininkui ar jo atstovui išduoda ženklo registracijos liudijimą, jeigu šio įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo pareikštas protestas arba jeigu protestas vadovaujantis šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi buvo atmestas ar patenkintas iš dalies. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per 1 mėnesį nuo ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos nepasiima liudijimo, šis liudijimas jam išsiunčiamas paštu (Įstatymo 20 str.). Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro nuostatų nustatyta tvarka naudotis Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro duomenimis turi teisę visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Bet kurių asmenų, sumokėjusių nustatytą mokestį, prašymu Valstybinis patentų biuras išduoda išrašą iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro (Įstatymo 22 str.).  Įstatymo 35 straipsnis nustato, kad pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos.  Ženklo registracijos galiojimas pratęsiamas pasibaigus šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų (Įstatymo 36 str.). Ženklo registracijos galiojimas pratęsiamas Valstybinio patentų biuro sprendimu, jeigu Valstybiniam patentų biurui pateikiami visi įstatymu numatyti dokumentai. Įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ir (ar) paslaugoms, kurios yra nurodytos ženklo registracijos liudijime (įstatymo 37 str.). Remiantis Įstatymo 38 str. įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra:        1) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms;        2) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su ženklu;        3) tapatus įregistruotam ženklui nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu įregistruotasis ženklas Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu dėl neteisėto tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.        2. Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti:        1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę;        2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas;        3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;        4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;        5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus veiksmus. 43 Įstatymo straipsnyje nurodytos ženklo perdavimo galimybės. Ženklas gali būti perduotas su veikla arba be jos vienos, kelių arba visų prekių ir paslaugų klasių gaminiams ir paslaugoms žymėti. Tai turi būti atlikta pagal sutartį. Ji negalioja, jei apie ją nėra įrašo Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre, t.y. jei ji neįregistruota Valstybiniame patentų biure. Ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje (Įstatymo 44 str.). Išimtinė licencija yra tada, kai ženklo savininkas nepasilieka teisės nei pats ženklą vartoti, nei leisti tai daryti kitiems. Toks licenciatas ženklą vartoja vienas pats. Paprastosios licencijos atveju ženklo savininkas pasilieka teisę ir pats ženklą vartoti, ir išduoti tokias licencijas kitiems [5. p. 183]. Įstatyme aptarti ženklo neteisėto vartojimo veiksmai. Ženklo savininkas gali panaudoti šio įstatymo 38 straipsnyje numatytas teises prieš licenciatą, jeigu šis nevykdo kurios nors licencinėje sutartyje numatytos sąlygos – dėl jos trukmės, registruoto ženklo naudojimo formos, prekių ir (ar) paslaugų, dėl kurių suteikta licencija, kiekio, teritorijos, kurioje gali būti naudojamas ženklas, arba dėl licenciato gaminamų prekių ir (ar) teikiamų paslaugų kokybės (Įstatymo 44 str.). Ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, remdamasis įstatymo 50 str., turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, o šis gali priimti sprendimą dėl:        1) teisių pripažinimo;        2) įpareigojimo nutraukti visus veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 38 straipsnyje nurodytas teises;        3) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę), padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais 38 straipsnyje nurodytas teises, atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas;        4) kompensacijos išmokėjimo;        5) padėties, kuri buvo iki teisės pažeidimo, atkūrimo;        6) neteisėtai naudojamų ženklų bei priemonių ar įrenginių jiems gaminti ir prekių, jei neteisėtai pažymėto svetimo ženklo nuo jų negalima pašalinti, taip pat kitų šiame įstatyme nustatytų teisių pažeidimams panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo, o prireikus – ir sunaikinimo. Nuostolių ir žalos atlyginimas, kompensacija numatyti įstatymo 51 straipsnyje:        1. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.        2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Neteisėtai pažymėtos prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu.        3. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų. Neteisėtai prekių ženklu pažymėtoms prekėms, kurios importuojamos į Lietuvos Respubliką arba eksportuojamos iš jos, taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priežiūros priemonės (Įstatymo 52 straipsnis).  53 Įstatymo straipsnyje nurodyta, kad baudžiamąją atsakomybę už ženklo savininko teisių pažeidimą nustato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.  Pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. priimto įstatymo Nr. VIII-1968 „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso“ (Įsigalioja nuo 2000 10 25) 204 straipsnyje „Kitos įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimas“ numatyta: 1. Tas, kas neturėdamas leidimo kitos įmonės prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ir pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo kitos įmonės paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelės žalos, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; 2. Tas, kas neturėdamas leidimo kitos įmonės prekių ženklu pažymėjo nedidelį prekių kiekį ir pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo kitos įmonės paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu; 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kaip ir kitose valstybėse Lietuvos Respublikoje Civiliniame kodekse (įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus) užtvirtinta, kad „Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Ir nurodyta, kad „Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų“ (III dalis “Civilinių teisių objektai. V sk. 1.114 str.). Prekės ženklai taip pat saugomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konkurencijos 1999 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. VIII-1099 (Įsigalioja nuo 1999 04 02) III sk. „Nesąžininga konkurencija“ 16 str.. Juo Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis. 3. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras    Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, vykdanti valstybinį pramoninės nuosavybės objektų (išradimų, dizaino, prekių ir paslaugų ženklų ir puslaidininkinių gaminių topografijų) apsaugos įteisinimą. VPB steigėjas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1454 Valstybinis patentų biuras priskirtas Teisingumo ministerijos reguliavimo sričiai. Valstybinis patentų biuras, vykdydamas jam pavestus uždavinius, skelbia nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos pramoninės nuosavybės registrų duomenis oficialiame biuletenyje "Išradimai. Dizainas. Prekių ženklai. Firmų vardai". Duomenis apie apsaugotas Lietuvos Respublikoje pramoninės nuosavybės teises galima taip pat rasti Lietuvos Respublikos prekių ženklų paraiškų ir registracijų duomenų bazėje bei Europos patentų tarnybos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos duomenų bazėse: Lietuvos Respublikos patentinių paraiškų ir patentų bibliografinius duomenis, išradimų aprašymus http://lt.espacenet.com išplėstų Lietuvos Respublikoje Europos patentų bibliografinius ir teisinio statuso duomenis http://www.epoline.org išplėstų Lietuvos Respublikoje tarptautinių prekių ženklų registracijų duomenis http://ipdl.wipo.int Lietuvos Respublikoje pramoninės nuosavybės statistikos duomenis http://www.wipo.int/ipstats Oficialius Valstybinio patentų biuro leidinius nemokamai peržiūrėti ir užsiprenumeruoti galima Lietuvos technikos bibliotekoje http://www.tb.lt LITERATŪRA 1. Išradimų teisinė apsauga Lietuvoje. - V., 1995. - P. 90. 2. Janulevičienė A.. Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacija ir jos bendradarbiavimo programa. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!