Komercinė paslaptis ir jos apsauga

ĮVADAS Kiekviena sėkmingai veikianti kompanija savo veikloje naudojasi informacija, kuri suteikia konkurencinio pranašumo ir dėl to turi didelę komercinę vertę. Tokia komercinę paslaptį sudaranti informacija yra įmonės turtas, kuriam reikalinga efektyvi apsauga. Pagal LR Civilinį kodeksą komercine paslaptimi yra laikoma informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, jog jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, kuri Lietuvos Respublikos įstatymų pripažįstama vieša informacija. Vienas iš svarbiausių konfidencialios informacijos šaltinių yra žmonės, todėl įmonės darbuotojus šiame darbe nagrinėsiu plačiau. Nusprendus ir detaliai apibrėžus įmonės saugotinas komercines paslaptis, reikia nustatyti darbuotojus, kuriems atliekant pavestas darbo funkcijas yra žinomos šios paslaptys. Tokius darbuotojus privaloma pasirašytinai supažindinti su komercinių paslapčių sąrašu bei su jais pasirašyti komercinių paslapčių neatskleidimo sutartis. Pagal šias sutartis darbuotojas įsipareigoja ne tik neatskleisti šių paslapčių, bet ir nesuteikti galimybės konkurentams tokios informacijos gauti. Įmonė, kuri nėra apsisaugojusi nuo komercinių paslapčių atskleidimo yra lengvai pažeidžiama konkurentų. Nesant teisiškai tvarkingai paruoštų ir įformintų komercinės paslapties neatskleidimo sutarčių, įmonė praranda teisę iš darbuotojo reikalauti teisinės atsakomybės, už komercinių paslapčių atskleidimą. Komercinių paslapčių praradimas įmonei gali padaryti neišmatuojamą žalą. Dėl šios priežasties komercinei paslapčiai apsaugoti naudojami patys įvairiausi būdai bei priemonės. Šiame referate analizuosiu komercinės paslapties sąvoka ir galimus jos apsaugos būdus. 1. KOMERCINĖS PASLAPTIES SĄVOKA IR JOS APSAUGOS SVARBA ĮMONEI Visos įmonės turi komercinių paslapčių. Kai kurios iš jų gerai žino apie komercinių paslapčių svarbą ir tam tikroms technologijoms apsaugoti remiasi išimtinai įstatymų, reguliuojančių komercinių paslapčių apsaugos klausimus, nuostatomis. Tik tada jie suvokia, kad turėjo vertingos informacijos, bet nesugebėjo jos išsaugoti. Šiandien kiekvienai bendrovei, kurios tikslas – gauti pelną, tikslinga užtikrinti ir savo įmonės, ir klientų komercinių (gamybinių) paslapčių apsaugą. Svarbu žinoti, kad ši informacija turi būti tinkamai apibrėžta ir "valdoma", nes nuo to priklauso jos apsaugos efektyvumas, leidžiantis įmonei ne tik sėkmingai įsitvirtinti, bet ir laisvai konkuruoti rinkoje. Didelė vertingos informacijos dalis gali atrodyti nereikšminga ir dėl to ji įmonėje nepakankamai vertinama. Be to, daugelis įmonių nežino, kad slapta informacija yra laikoma intelektine nuosavybe – dažnai vadinama komercinėmis paslaptimis – ir saugoma įstatymais. Verslas ir konfidencialios informacijos sauga užtikrina įmonės ekonominį stabilumą ir konkurencinį pranašumą. Tačiau ne visi supranta būtinybę komercines paslaptis preventyviai saugoti. Dažnai atsitinka taip, kad teisinių priemonių įmonės komercinėms paslaptims apsaugoti griebiamasi tik patekus informacijai į konkurentų rankas.  Nepakankamą dėmesį komercinių paslapčių apsaugai, be kitų veiksnių, lemia ir neteisingas informacijos vertinimas. Komercinės paslaptys yra intelektinė nuosavybė, kitaip tariant - tam tikra nuosavybės rūšis. Labai paprasta suprasti materialios įmonės nuosavybės apsaugos būtinybę. Niekas be pagrindo ir protingo atlyginimo neatiduoda materialinių vertybių, nes supranta, jog dėl to sumažės įmonės materialusis turtas. O atskleidžiant informaciją nesusimąstoma, kurioje “įmonės balanso” eilutėje atsiras minuso ženklas. Kalbant apie komercines paslaptis, būtina apibrėžti šios sąvokos turinį. Įvairūs teisės aktai ją apibrėžia skirtingai. Ko gero, tiksliausiai konfidencialią informaciją apibrėžia LR protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymas: informacija, kurios atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentams ar turėtų didelį neigiamą poveikį informaciją pateikusiai suinteresuotai šaliai bei informacija, kurią laikyti konfidencialia prašo ją pateikusi šalis, yra laikoma konfidenciali. Komercine paslaptimi yra laikoma informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Komercine paslaptimi negali būti informacija, kuri Lietuvos Respublikos įstatymų pripažįstama vieša informacija. Informacija, kurią įmonė laiko ar ketina laikyti komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir konkrečiai apibrėžiama. Remiantis komercinės paslapties sąvoka, galima teigti, kad kiekvienas ūkio subjektas, t. y. atitinkamas jo valdymo organas, laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų, pats sprendžia, kurią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Paminėsime keletą pavyzdžių, kokią informaciją galima laikyti komercine paslaptimi: technologinės paslaptys – visos technologinės naujienos (duomenų apdorojimo būdai ir pan.), ruošiamos įdiegti ar jau įdiegtos įmonės paslaugų teikimo metu atliekamų tyrimų rezultatai; įmonės sudarytos sutartys ar susitarimai su klientais: duomenys apie klientus (jų pavadinimas, adresas ir kita klientą leidžianti atpažinti informacija), sutarčių ir susitarimų objektas, atsiskaitymo tvarka ir kita informacija, kuri pagal įmonės sudarytas sutartis ar susitarimus yra laikoma konfidencialia; informacija apie klientus, kurios viešas atskleidimas padarytų įmonei turtinę ir (ar) neturtinę žalą; informacija apie įmonės materialaus ir finansinio turto investicijas; informacija apie įmonės darbuotojų darbo užmokestį, jo mokėjimo būdus ir tvarką. Kadangi technologijos gana greitai keičiasi, kai kuriais atvejais komercinių paslapčių apsauga yra labiausiai patraukli, efektyvi ir lengvai įgyjama intelektinės nuosavybės apsaugos forma. Komercinės paslaptys – tai bet kokios rūšies informacija, kuri faktiškai arba potencialiai vertinga jos savininkui, visuomenei nėra plačiai žinoma arba lengvai išaiškinama ir informacijos savininkas imasi tam tikrų pastangų jos slaptumui palaikyti. Komercinės paslaptys paprastai turi tam tikrą kainą, susijusią su jų objekto sukūrimu, ir tai nėra įprastos žinios tam tikroje technikos srityje. Net neigiama informacija, tokia kaip atliktų tiriamųjų darbų variantai, kurie, juos užbaigus, pasirodė beverčiai, gali būti laikoma komercine paslaptimi. Praktiškai bet kuri techninės ir verslo informacijos rūšis gali būti saugoma kaip komercinė paslaptis, jeigu atitinka minėtus reikalavimus, pavyzdžiui: gamybos procesai, technologijos ir gamybinė patirtis, produktų sudėtis, verslo strategijos, verslo planai, verslo kūrimo metodai, rinkodaros planai, duomenų rinkiniai, klientų sąrašai, dizainas, brėžiniai, architektūriniai planai, projektai ir žemėlapiai, finansinė informacija, žinynai, informacija apie tiriamąją ir plėtros veiklą. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad tokie produkto duomenys kaip produkto pavadinimas, potencialiai pavojingos produkto sudedamosios dalys ir pan. negali būti komercine paslaptimi. Taip pat civilinis kodeksas nustato, kad Juridinių asmenų registro duomenys ir kaupiama informacija yra vieša. Vadinasi, įmonių steigimo dokumentai, duomenys apie valdymo organus ir steigėjus negali būti įslaptinti. Kitas pavyzdys – Akcinių bendrovių įstatyme (2004-01-01 įsigaliojusi redakcija) numatyta pareiga bendrovėms pateikinėti Juridinių asmenų registrui  finansinę atskaitomybę. Todėl įmonės balansas vėlgi negali būti komercinė paslaptis. Komercinės paslaptys gali padėti įgyti pranašumą prieš konkurentus daugeliu būdu. Teisę naudoti komercinės paslapties informaciją taip pat galima licencijuoti arba parduoti. Nors komercinės paslaptys neužtikrina apsaugos nuo tų, kurie savarankiškai sukūrė komercinei paslapčiai priskiriamą informaciją, komercinės paslaptys niekada nenustoja galioti kaip patentai, pramoninis dizainas ir autorių teisė saugomas objektas. Jokioje pasaulio valstybėje nėra vyriausybės reguliuojamo registravimo proceso, priverčiančio įmones atskleisti savo slaptą verslo informaciją tam tikroms institucijoms, kad jos įgytų teises į komercines paslaptis. Komercinė paslaptis, kaip konkreti ūkio subjektui priklausanti, jam vertinga ir jo saugoma informacija, neatsiejama nuo jo ir kitų ūkio subjektų konkurencijos rinkoje. Kaip minėta, Europos Sąjungos teisės aktuose terminas „komercinė paslaptis“ taip pat daugiausia vartojamas reguliuojant konkurencijos bendrojoje rinkoje teisinius aspektus (Reglamento Nr. 240/96 nuostatos), sprendžiant su konkurencijos ribojimu susijusius ginčus tarp ūkio subjektų. Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 3 punkte nurodoma, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmais bus laikomas informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Šio įstatymo 17 straipsnis numato galimybę ūkio subjektui, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, kreiptis į teismą arba tam tikrais atvejais – į konkurencijos tarybą, taip pat galinčią taikyti įstatyme numatytas sankcijas (šio įstatymo 40straipsnis). Pažymėtina, kad Lietuvoje nėra susiformavusios teisminės praktikos, kuria remiantis būtų galima nurodyti pagrindinius klausimus, iškylančius sprendžiant ginčus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, tačiau manytina, kad šiose bylose iš esmės turi būti vertinama, ar tam tikra informacija laikytina „komercine paslaptimi“, atsižvelgiant į jai keliamus kriterijus, ypač identifikavimo („įforminimo“) kriterijų. 2. KOMERCINĖS PASLAPTIES APSAUGA Remiantis komercinės paslapties sąvoka, galima teigti, kad kiekvienas ūkio subjektas, t. y. atitinkamas jo valdymo organas, remdamasis įstatymuose nustatytais reikalavimais, pats nusprendžia, kokią informaciją laikyti komercine paslaptimi, t. y. informacija, kaip komercinė paslaptis, turi būti konkrečiai apibrėžiama (formalizuojama): sudaromas komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašas; nustatomi asmenys, kuriems atliekant pareigas gali būti suteikiama teisė susipažinti su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis; parengiama tokių asmenų supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis ir jų perspėjimo apie šių žinių atskleidimą ar praradimą tvarka ir pan. Taigi informacija turi būti užfiksuota taip, kad būtų galima patikrinti, ar ji atitinka slaptumo ir reikšmingumo kriterijus, ir užtikrinti, pavyzdžiui, kad tokios informacijos savininkui be priežasties nebūtų trukdoma panaudoti savo gamybinę technologiją. Tokios informacijos „įforminimas“ arba, kitaip tariant, identifikavimas tinkamu būdu yra ypač akcentuotinas, kadangi praktikoje galimos situacijos, kai vieno ūkio subjekto komercine paslaptimi laikoma informacija pasinaudoja kitas subjektas, tačiau įrodyti, kad informacija buvo neteisėtai pasisavinta ir atskleista, sunkiau dėl tokios informacijos neapibrėžtumo, todėl tampa sudėtingiau taikyti atsakomybę neteisėtai informaciją atskleidusiems asmenims, pavyzdžiui, buvęs bendrovės X darbuotojas, dirbdamas konkuruojančioje bendrovėje Y ir žinodamas bendrovės X pastoviam jos klientui teikiamų paslaugų kainą, kuri tik praktiškai buvo viešai neskelbiama informacija (neįtraukta į bendrovės X komercinių paslapčių sąrašą), pasiūlo šiam klientui bendrovės Y teikiamas paslaugas už daug mažesnę kainą. Nors CK 1.5 str. 1 dalyje numatyta, kad civilinių teisių subjektai privalo veikti pagal protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taikyti teisinę atsakomybę dėl informacijos, kuri nebuvo įtraukta į komercinių paslapčių sąrašą, atskleidimo buvusiam bendrovės X darbuotojui būtų sudėtinga. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 dalyje numatyta, kad informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine paslaptimi (išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą viešą informaciją), nustato bendrovės valdyba, o jai nesant – kitas kompetentingas bendrovės valdymo organas. Pabrėžtina, kad svarbu ne tik tinkamai apibrėžti, kokia informacija yra laikoma komercine, technine, organizacine ir pan. paslaptimi bendrovėje, t. y. sudaryti komercinių paslapčių sąrašą, bet ir informuoti, supažindinti su šia informacija bendrovės darbuotojus, kuriems tokia informacija neatsiejama nuo jų darbinių pareigų vykdymo, arba visus darbuotojus. Be to, teisė panaudoti informaciją, kuri laikoma komercine paslaptimi, gali būti įgyjama ir tokių sutarčių kaip franšizės (CK 6 knyga, XXXVII skyrius) arba licencinių susitarimų (Reglamento Nr. 240/96 preambulės 5 punktas) pagrindu. Komercinių paslapčių apsaugos sąnaudų didžiąją dalį sudaro išlaidos informacijos saugumui užtikrinti pačioje įmonėje ir sąnaudos stebėjimo, operatyvinėms ir teisinėms priemonėms savo darbuotojų ir pašalinių asmenų atžvilgiu, kurie bando ar jiems pavyko pažeisti komercinių paslapčių apsaugos sistemą. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 str. 4 dalimi, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys ar jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą, taip pat ir su informacija, kuri darbovietės nustatyta tvarka yra laikoma komercine (gamybine) paslaptimi. Tam tikri įpareigojimai darbuotojui dėl komercinės (gamybinės) paslapties saugojimo gali būti nurodomi sudaromoje darbo sutartyje (DK 95 str. 4 d.). Komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 235 str. 2 d. 2 p.), kurio pagrindu bendrovė turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjusi darbuotojo (DK 136 str. 3 d. 2 p.). Darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius, tokiu atveju taikant, kaip teigiama CK I knygos komentare, civilinio kodekso, o ne darbo teisės normas (CK 1.116 str. 3 d.). Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio, kuriame reglamentuojamas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas, 4 dalyje nurodoma, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Pažymėtina, kad už komercinės paslapties išsaugojimą yra atsakingi įmonės darbuotojai, kurie atlikdami darbo funkcijas, numatytas darbo sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose, disponuoja komercinę paslaptį turinčia informacija ar dokumentais, bei įmonės darbuotojai, kurių darbo funkcijos nėra susijusios su komercinę paslaptį turinčia informacija, tačiau ši informacija jiems tapo žinoma vykdant jų darbo funkcijas. Įmonės turėtų numatyti taisykles ir reikalavimus dėl slaptos informacijos bendraudami su sutarčių dalyviais, konsultantais, tiekėjais, produkcijos pardavėjais, klientais, stažuotojais, lankytojais, įmonės statybose dirbančiais darbuotojais ir bet kuriais kitais asmenimis, kuriems gali būti prieinama informacija apie įmonę. Asmenys, atsakingi už komercinę paslaptį turinčios informacijos išsaugojimą, neturi teisės ją teikti ar skelbti kitiems įmonėms darbuotojams, jei tai nesusiję su šių darbuotojų darbinėmis funkcijomis, bei tretiesiems asmenims. Šią pareigą darbuotojas privalo vykdyti ne tik tiesiogiai įmonėje vykdydamas savo darbines funkcijas, bet ir laisvu nuo darbo laiku, ar net po darbo sutarties nutraukimo ar perėjus į kitas pareigas. Asmenys, atsakingi už komercinę paslaptį turinčios informacijos išsaugojimą privalo užtikrinti dokumentų bei kitų laikmenų, kuriose yra užfiksuota komercinę paslaptį turinti informacija, saugų naudojimą bei laikymą, taip pat privalo atlyginti įmonei žalą, atsiradusią paskleidus komercinę paslaptį turinčią informaciją, nes pažeidžiama tokios informacijos naudojimo tvarka. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 str. 19 punkte komercinė paslaptis apibrėžiama kaip ūkio subjektui priklausanti ir viešai neatskleista techninė, technologinė, komercinė ar organizacinė informacija, dėl kurios slaptumo išsaugojimo ūkio subjektas imasi tam tikrų priemonių. Atskleidimas – tai tokios informacijos paskelbimas raštu, žodžiu ar kitomis priemonėmis (brėžiniais, elektroniniais pranešimais, vaizdo įrašais ir pan.) bent vienam asmeniui, neatsižvelgiant į darbuotojo norą (ar nenorą) šią informaciją atskleisti. Pranešimu laikomas ne tik paslapties atskleidimas konkurentų įmonei, bet taip pat darbuotojo veiksmai, kuriais sudaromos galimybės tokią informaciją gauti. Siekiant išsaugoti įmonės sukauptą intelektinę nuosavybę bei įmonės ir jos klientų komercines ir technologines paslaptis rekomenduotina sudaryti komercinių ir technologinių paslapčių sąrašą. Šiame sąraše turi būti konkrečiai apibrėžtos įmonės technologinių bei komercinių paslapčių sąvokos taip pat nustatomi asmenys, kuriems atliekant pareigas gali būti suteikiama teisė susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija. Pabrėžtina, kad su įmonės komercinių ir technologinių paslapčių sąrašu pasirašytinai turi būti supažindinti įmonės darbuotojai, kurie su tokia informacija nuolat susiduria vykdydami darbo pareigas, arba visi darbuotojai. Priešingu atveju, t. y. nesupažindinus įmonės darbuotojų su įmonės komercinių ir technologinių paslapčių sąrašu, įmonės darbuotojams, atskleidusiems įmonės komercines bei technologines paslaptis, nebus taikoma atsakomybė už komercinių ir technologinių paslapčių atskleidimą. Tam tikri faktiniai duomenys, sudarantys komercinę paslaptį, gali būti įrodymais civilinėje byloje. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokias civilines bylas, kuriose gali būti vienaip ar kitaip atskleista komercine paslaptimi laikoma informacija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato tam tikras išimtis, taikant teismo proceso viešumo principą, t. y. motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras, jei viešai nagrinėjama byla gali atskleisti komercinę paslaptį (CPK 9 str. 1 d.); taip pat teismas turi teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista komercinė paslaptis (CPK 10 str. 2 d.). Be to, praktikoje, jeigu „komercinė paslaptis“ sudaro dalį dokumento, teismui gali būti pateikiamos tokio dokumento ištraukos, nesusijusios su šia informacija. Panašias teismo proceso viešumo principo išimtis, susijusias su komercinės paslapties atskleidimu, numato ir kitos procesinės teisės normos. Be to, tokią praktiką formuoja ir Europos pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog jeigu dalį dokumentų turinio sudaro informacija, kuri laikoma komercine paslaptimi, galima pateikti tik šių dokumentų išrašus, arba komercine paslaptimi esantys dokumentai gali būti nepateikiami kitai šaliai. Be to, pareiga valstybinėms institucijoms užtikrinti komercinės paslapties apsaugą numatyta ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad informacija, kuri laikoma komercine paslaptimi, bet yra reikalinga restruktūrizavimo planui parengti ir jo pagrįstumui įvertinti, turi būti pateikiama teismui, įmonės administratoriui ir kitiems asmenims jų prašymu ir jiems pasirašius pasižadėjimą išsaugoti komercinę paslaptį. Net vieną kartą viešai atskleidus informaciją, jos vertė gali būti prarasta visam laikui. Vienu iš geriausių komercinės paslapties pavyzdžių galima laikyti kokakolos sudėtis, kuri kaip komercinė paslaptis buvo išsaugota ištisus dešimtmečius. Jeigu ši sudėtis būtų buvusi atskleista bet kuriuo laiku, Coca-cola kompanija konkurentams daugiau negalėtų neleisti gaminti tapatų produktą. Norint apsaugoti įmonės komercines paslaptis, reikia numatyti dokumentų apsaugos organizacines priemones. Pirmiausia reikia nuspręsti, kokios žinios sudaro įmonės komercinę paslaptį. Pagrindiniai kriterijai atrenkant žinias – potencialūs nuostoliai, kuriuos gali patirti įmonė, atskleidus vienokias ar kitokias žinias. Jei nuostoliai realūs – žinias saugoti verta. Nustačius saugotinas žinias, reikia sudaryti šių žinių sąrašą. Sąrašą koreguoja ir tvirtina įmonės vadovas, o vadovo sekretorė turi inicijuoti šį darbą. Kalbant apie informacijos apsaugą, sekretorei tenka ir kitų svarbių funkcijų. Sekretorė turi pasirūpinti ne tik įvairiose laikmenose užfiksuotomis žiniomis (dokumentuota informacija), bet ir nedokumentinės informacijos apsauga, t. y. žodine informacija, naudojama derybų, susirinkimų, pasitarimų metu. Vertingiausia informacija dažniausiai atsiranda, koncentruojama, naudojama ir saugoma įmonės vadovo lygmeniu. Dėl to ir vadovo sekretorės vaidmuo, ypač smulkiose įmonėse, yra išties reikšmingas. Vadovo sekretorės pareigybės nuostatuose turi būti įrašų, reglamentuojančių darbą su konfidencialia informacija ir įpareigojančių apsaugoti įmonės informacijos išteklių saugumą ir vientisumą. Sudarius saugotinų žinių sąrašą, konfidencialūs dokumentai išskiriami iš bendrojo dokumentų srauto. Jie žymimi specialia žyma, taikomos kitokios negu bendriesiems dokumentams tvarkymo, naudojimo ir saugojimo taisyklės. Lietuvos archyvų departamentas 2000 metais yra patvirtinęs Lietuvos Respublikos įslaptintų dokumentų apskaitos, raštvedybos organizavimo, tvarkymo ir kontrolės taisykles. Jose yra nustatyti bendrieji reikalavimai, kaip rengti, įforminti, tvarkyti, naikinti ir saugoti dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, bei reglamentuoja įslaptintų dokumentų raštvedybos organizavimo ir kontrolės tvarką. Nors taisyklės iš esmės yra skirtos viešojo administravimo institucijoms ir įstaigoms, tačiau pagrindiniais reikalavimais ir teiginiais galima pasinaudoti ir tvarkant įmonės konfidencialius dokumentus, tuo labiau atskirų nurodymų ar patarimų verslo organizacijoms nėra. Už įslaptintų (taigi ir konfidencialių) dokumentų raštvedybos organizavimą ir kontrolę įmonėje yra atsakingas jos vadovas arba vadovo įgaliotas darbuotojas. Įgaliotu darbuotoju dažniausiai tampa įmonės sekretorė. Jos pagrindinės pareigos organizuojant konfidencialių dokumentų raštvedybą turėtų būti tokios: dirbdama su konfidencialias dokumentais, sekretorė turi vadovautis teisės aktais bei įmonės vidaus (lokaliniais) dokumentais, kuriuose nustatytos darbo su konfidencialia informacija taisyklės; turi rūpintis, kad įslaptinta informacija nebūtų paskleista; turi organizuoti darbą su konfidencialias dokumentais taip, kad įmonės darbuotojai galėtų prieiti prie dokumentų, duomenų bazių ir rasti informaciją, reikalingą jiems vykdant savo pareigas; turi vesti tradicinę ar kompiuterizuotą konfidencialių dokumentų apskaitą. Dokumentų įslaptinimas įforminamas slaptumo žymomis. Vadovaujantis anksčiau nurodytomis Lietuvos archyvų depatrtamento taisyklėmis dokumento įslaptinimo terminas skaičiuojamas nuo jo pasirašymo datos arba nuo jo įslaptinimo datos. Jei dokumentas įslaptintas vėliau, negu jis buvo pasirašytas, šalia slaptumo žymos nurodoma įslaptinimo data, pavyzdžiui: KONFIDENCIALU, nuo 2006- XX-XX. Dokumentas gali būti įslaptinamas iki konkrečios datos. Tuo atveju šalia slaptumo žymos nurodomas įslaptinimo terminas, pavyzdžiui: KONFIDENCIALIAI, iki 2006-XX-XX. Kai žinoma, kad dokumento slaptumo žyma įmonės sprendimu bus keičiama arba dokumentas bus išslaptinamas, šalia slaptumo žymos rašoma santrumpa ISS (išslaptinama įmonės sprendimu), pavyzdžiui: KONFIDENCIALU, ISS. Reikia atkreipti dėmesį, kad rašoma ne frazė komercinė paslaptis, nes tokiu atveju būtų nurodytas paslapties pobūdis (analogiškai – valstybės paslaptis, tarnybos paslaptis), o reikia nurodyti dokumento slaptumo pobūdį, dėl to ir rašoma KONFIDENCIALU arba KONFIDENCIALIAI (analogiškai rašoma VISIŠKAI SLAPTAI, SLAPTAI, RIBOTO NAUDOJIMO). Slaptumo žyma, kaip nurodoma minėtose taisyklėse, rašoma dokumento visų lapų viršutinės ir apatinės paraštės viduryje, didžiosiomis raidėmis. Žyma netrumpinama. Apskaitos ir registracijos dokumentuose galimi slaptumo žymos sutrumpinimai, pavyzdžiui: KONFIDENCIALIAI – KF, SLAPTAI – S, RIBOTO NAUDOJIMO – RN. Konfidencialumo žyma rašoma rengiant dokumento projektą arba kai projektas yra derinamas. Taigi šią žymą užrašo arba dokumento rengėjas, arba struktūrinio padalinio vadovas, vizuodamas dokumentą. Jei konfidencialus yra visas dokumentų kompleksas (pavyzdžiui, personalo dokumentai), ant dokumentų žymos nerašomos, nes šių dokumentų saugojimo taisyklės reglamentuotos atskirais teisės aktais. 3. KOMERCINĖ PASLAPTIS IR TELEKOMUNIKACIJOS Plečiantis Lietuvos telekomunikacijų paslaugų tiekėjų ratui, į rinką ateinant vis naujiems paslaugų tiekėjams, kurie siūlo naujas paslaugas šioje sferoje, panaudojant modernias telekomunikacijų technologijas, savaime iškilo būtinybė sureguliuoti paslaugų tiekėjų ir paslaugų naudotojų santykius. Tokia būtinybė taip pat buvo sąlygota ir Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Nuo 2003 metų sausio mėn. 1 d. Lietuvoje įsigaliojo naujasis telekomunikacijų įstatymas. Kartu su šio naujojo įstatymo nuostatomis telekomunikacijų operatoriams yra pateikiamos naujos duomenų apsaugos nuostatos bei įpareigojimai, kurių jie privalės laikytis. Įstatyme numatytos priemonės skirtos ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę, ne tik ryšium su asmens duomenų tvarkymu telekomunikacijų srityje, bet ir teikiant viešąsias paslaugas telekomunikacijų tinklais. Minėto įstatymo septintas skirsnis pavadintas „Asmens duomenų tvarkymas ir privatumo apsauga“. Skirsnyje nėra liečiama vien tik asmens duomenų apsauga, bet yra įvardinamos tokios sąvokos kaip viešųjų telekomunikacijų paslaugų saugumas, ryšio slaptumas, bei srauto ir apskaitos duomenų tvarkymas. Ne paslaptis, kad dabartiniais rinkos ekonomikos laikais daug komercinių ar prekybinių sutarčių yra sudaroma ne tik raštiškai bet ir pasinaudojant šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis. Dažnai sutarčių turinys yra įmonės komercinė paslaptis. Labai dažnai pasitaiko, kad net ir informacija apie dviejų subjektų komunikavimą tarpusavyje jau yra komercinė paslaptis. Tokios informacijos paviešinimas arba sąlygų sudarymas pasiekti ją ne faktiniams telekomunikacijų paslaugų naudotojams gali sukelti rimtų pasekmių sandorio šalims. Jos gali būti ne tik kad neprognozuojamos, bet ir reikšti neįgyvendinto sandorio pabaigą. Ryšio slaptumas yra labai svarbus šių dienų klausimas verslą vystantiems ūkio subjektams. Aukščiau minėtų pasekmių atsiradimą apsaugo 51 str. nuostatos kurios teigia: „Asmenims, kurie nėra faktiški telekomunikacijų paslaugų naudotojai, be suinteresuotų faktinių telekomunikacijų paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama atskleisti telefonų pokalbių, pranešimų, kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį arba sudaryti sąlygas sužinoti tokia informaciją. Ne faktiniams telekomunikacijų paslaugų naudotojams draudžiama be atitinkamų faktinių telekomunikacijų paslaugų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti ryšį ar su juo slapta susipažinti, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal šio įstatymo 57 straipsnį.“ Paimkime paprastą pavyzdį: Viena saugos paslaugas teikianti įmonė derasi su gamintoju užsienyje, prekiaujančiu naujausiomis signalizacijos priemonėmis skirtomis saugoti transporto priemones nuo vagysčių. Šios priemonės yra tikras perversmas saugos paslaugas teikiančių bendrovių rinkoje, kadangi išsprendžia visą eilę techninių problemų. Pradinės derybos vyksta telefonu. Bendrovės atstovas skambina (arba rašo paklausimą elektroniniu paštu) gamintojui. Tai jau yra komunikavimas. Dabar įsivaizduokime, kad yra bendrovė „XXX“ kuri irgi teikia saugos paslaugas, ji lygiai taip pat yra susidūrusi su tokiomis techninėmis problemomis. Ji taip pat ieško tinkamo sprendimo, tačiau ji apie technines gamintojo naujoves nieko nežino. Nesant minėtojo straipsnio nuostatų, užkertančių kelią komerciniam špionažui „XXX“ gavęs iš telekomunikacijų paslaugų tiekėjo pirmosios bendrovės telefoninių skambučių išklotinę arba iš internetinio ryšio paslaugos tiekėjo, elektroniniu paštu siunčiamos informacijos kopiją. Išanalizavęs turimą informaciją jis susirastų gamintoją ir įdiegtų šias naujoves tokių būdu aplenkdamas pirmąją bendrovę ir užkariaudamas didelę rinkos dalį. Matome, kad straipsnis ne tik, kad draudžia panašius veiksmus, bet ir draudžia perimti ryšį, kitaip tariant įrengti duomenų parėmimo priemones. Žinoma, kalbant apie nusikalstamus veiksmus, įstatymas daro išlygą ir 57 straipsnio 4 d. nuostatomis telekomunikacijų operatorius ir paslaugų tiekėjus įgalioja fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį. Kitaip tariant bendrovei kreipusis į teisėsaugos institucijas, kad ir dėl komercinio šnipinėjimo, pastarosioms telekomunikacijų operatoriai bei ryšio paslaugų tiekėjai privalo suteikti pilną informaciją apie tai kas, kada ir iš kur vykdė įsilaužimus į nukentėjusiosios kompiuterinius tinklus, kokią informaciją įsilaužėlis perėmė ir pan. Pastaruoju metu mobilaus ryšio pokalbių pasiklausymas peraugo į tikrą pramonės šaką. Beveik visose šalyse žvalgybos agentūros, įvairios privačios firmos ar net privatūs asmenys reguliariai stengiasi pasiklausyti telefoninių pokalbių ir gali užvaldyti svarbią politinę, karinę ar ekonominę informaciją. Visuose mobilaus ryšio tinkluose egzistuoja galimybė pasiklausyti telefoninius pokalbius. Telefoninių pokalbių pasiklausymas taip paplito, tapo nekontroliuojamas ir nesudėtingas, jog negalite būti tikras dėl savo pokalbių konfidencialumo. Įranga mobilių telefonų pasiklausymui taip atpigo, jog pradėta naudoti sprendžiant net menkus ekonominius konfliktus. Taigi pokalbių šifravimas yra protingas šios problemos sprendimo būdas. Tačiau pokalbių slaptumo užtikrinimas, naudojant nors ir sudėtingą bei pasitikėjimo vertą šifravimą, yra gana sunkus uždavinys. "Patentuoti" ar "slapti" įvairaus sudėtingumo algoritmai, informacijos šifravimas yra įprasti telekomunikacijoje, tačiau jie neatsilaiko prieš modernius kompiuterius. Šis trūkumas yra slepiamas įvairiais reklaminiais triukais, siūlymais pasitikėti "algoritmų slaptumu" ar vyriausybiniais įstatymais bei nutarimais, paruoštais tų pačių žvalgybinių įstaigų, kurios yra įtariamos telefoninių pokalbių pasiklausymu. Dabar jau yra patikimas pokalbių konfidencialumo užtikrinimo būdas. Lietuvoje įsikūrusi įmonė UAB “Darseta” prekiauja informaciją apsaugančiais GSMK CryptoPhone mobiliais telefonai. Kuriant GSMK CryptoPhone, pokalbiams šifruoti panaudoti gerai ištirti algoritmai ir ilgas kodinis raktas. GSMK CryptoPhone užšifruoja pokabį telefonu dviem, kriptografų nuomone, sudėtingiausiais algoritmais - AES ir Twofish. "CryptoPhone" yra GSM mobilusis telefonas, kuris apsaugo jūsų pokalbius nuo pasiklausymo. Norint išsaugoti pokalbių privatumą, abu pašnekovai turi naudotis "CryptoPhone" telefonais. 4. KONFIDENCIALUMO SUTARTIS Sparčiai vystantis šalies ekonomikai, didėjant įmonių techniniam bei finansiniam pajėgumui, tuo pačiu ir konkurencijai verslo rinkoje, viena svarbiausių sričių įmonės veikloje, tampa įmonei priklausančios informacijos, kuri sudaro komercinę paslaptį, apsauga. Dažnas atvejis šiuolaikinėje verslo praktikoje, kuomet tarp įmonių kyla ginčai dėl, pvz., tam tikros gamybinės ar paslaugų teikimo metodikos plagijavimo. Tokie ginčai vėliau tampa ilgo teisminio bylinėjimosi priežastimi ir, be abejo, atneša daug finansinių nuostolių bei pablogina įmonės dalykinę reputaciją. Minėtos situacijos operatyvų bei ekonomišką sprendimą garantuoja sudaryta konfidencialumo sutartis. Tai tinkamiausias instrumentas suteikti darbuotojams informacijos ir susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Be darbo sutarties ir sutarties dėl materialinės atsakomybės, numatytų Darbo kodekse, darbdavys gali sudaryti ir kitokias sutartis su darbuotoju. Konfidencialumo sutartyje gali būti aptartas ne tik neskleistinos informacijos sąrašas, bet ir šios informacijos naudojimo tvarka, darbuotojo atsakomybė už jos atskleidimą ir kita. Atkreiptinas dėmesys, kad praktikoje pasitaiko sutarčių sąlygų, kurios iš esmės blogina darbuotojo padėtį, lyginant su ta, kurią numato Darbo kodeksas ir kiti įstatymai. Tokios sutarties sąlygos gali būti nuginčytos, todėl reikalinga rasti protingą šalių teisių ir įsipareigojimų santykį. Konfidencialumo sutartis – tai susitarimas tarp šalių besąlygiškai saugoti žinomą arba potencialiai žinotiną informaciją ir be kitos šalies sutikimo neatskleisti jos tretiesiems asmenims. Konfidencialumo sutarčių su darbuotojais sudarymas yra svarbus ne tik tęsiantis darbo santykiams, bet ir jiems pasibaigus. Sutartyje galima numatyti sąlygas, draudžiančias atskleisti ar naudoti paslaptis ne įmonės tikslams. LR konkurencijos įstatymas nustato, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Būtent konfidencialumo sutartyje ir gali atsirasti tokia sąlyga. Ji užkerta kelią įmonės darbuotojams, dėl vienų ar kitų priežasčių nutraukusiems darbo teisinius santykius su įmone, naudoti savo specialias žinias, įgytas einant  pareigas, ir sukauptą patirtį kitoje, konkuruojančioje įmonėje. Ši konfidencialumą užtikrinanti sąlyga gali būti derinama su nekonkuravimo reikalavimu. Nekonkuravimo sąlygos esmė yra darbuotojo įsipareigojimas, nutraukus darbo teisinius santykius su įmone, nedirbti konkuruojančioje kompanijoje. Natūralu, kad, perėjus dirbti į tokiomis pat veiklos rūšimis besiverčiančią įmonę, perduodama ankstesnėje darbovietėje sukaupta patirtis. Kaip paskatinimą darbuotojui sudaryti nekonkuravimo susitarimą įstatymas numato galimybę gauti iš darbdavio kompensaciją už nekonkuravimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Konfidencialumo sutartys gali būti pasirašomos ir tarp kitų subjektų. Konfidencialumo sutartyje turėtų būti numatytos šios nuostatos: • kokia informacija pripažįstama komercine paslaptimi; • kokia informacija nelaikoma komercine paslaptimi; • komercinės paslapties administravimo tvarka (supažindinimas su komercine paslaptimi, informacijos (dokumentų), esančios komercine paslaptimi, žymėjimas, būdai, kuriais informacija saugoma (laikmenų rūšys), draudimas kopijuoti, ir kt.); • darbuotojų įsipareigojimai saugoti komercinę paslaptį; • laikotarpis, nustatytas komercinei paslapčiai saugoti; • atsakomybės (tiek drausminės, tiek materialinės) už konfidencialumo pareigos pažeidimą sąlygos. Konfidencialumo sutartis būtina sudaryti ir su verslo partneriais, t.y. su visais asmenimis, kuriems gali būti prieinama informacija, sudaranti įmonės komercinę paslaptį. Konfidencialumo sutartys yra reikšmingos tuo, jog: • nustato komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimo tvarką ir prieinamumą, pvz., su atitinkamu darbuotoju sudaromoje sutartyje nurodoma, kokios apimties informaciją darbuotojui leidžiama gauti. Tokiu atveju, darbuotojui pažeidus sutartį, yra kur kas lengviau įrodyti jo kaltę; • apibrėžia konkrečią asmens, turinčio konfidencialumo pareigą (t.y. pareigą neatskleisti komercinės paslapties), civilinę atsakomybę. Tokiu atveju, verslo partneriui pažeidus sutartį, yra kur kas paprasčiau pagrįsti ir įrodyti reikalaujamų nuostolių (baudos) dydį. Pastebėtina, kad už komercinės paslapties atskleidimą numatoma ir administracinė bei baudžiamoji atsakomybė, tačiau akivaizdu, kad kiekviena įmonė yra suinteresuota kaip įmanoma greičiau gauti kompensaciją ir tokiu būdu padengti atsiradusius nuostolius, o greičiausiai tai galima padaryti tik civilinio proceso tvarka. • leidžia išvengti ilgo teisminio proceso ir sudėtingo konfidencialumo pareigos priklausymo tam tikrai šaliai įrodinėjimo; Šiais atvejais pakanka įrodyti tik konfidencialumo pareigos pažeidimo faktą. Taigi, konfidencialumo sutartys apsaugo ir nuo didelių bylinėjimosi išlaidų. • konfidencialumo sutartis santykiams tarp verslo subjektų suteikia papildomo stabilumo ir garantuoja sėkmingą tolesnę įmonės veiklą bei konkurencingumą, ir žinoma, produktyvų bendradarbiavimą su kitais verslo subjektais. Konfidencialumo sutartyse nustatoma pareiga saugoti komercines paslaptis nėra absoliuti, kadangi teisės aktai numato išimčių, kuomet komercinės paslaptys privalo būti atskleistos teismo, ikiteisminio tyrimo ar kitų kompetentingų valstybės institucijų sprendimu. 5. ATSAKOMYBĖ UŽ KOMERCINIŲ PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMĄ Asmenys, atsakingi už įmonės komercinę paslaptį turinčios informacijos išsaugojimą, už jos atskleidimą atsako baudžiamąja (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 318 str.), civiline ir (ar) drausmine tvarka. Už komercinių ir technologinių paslapčių atskleidimą gali būti taikytinos tokios atsakomybės rūšys: civilinė, drausminė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Civilinė atsakomybė vadovaujasi LR civilinio kodekso 1.116 str. 3 dalimi, asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę paslaptį, ar kita sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Drausminė atsakomybė vadovaujasi LR darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 punktu, darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. LR darbo kodekso 235 str. 2 d. 2 punkte nurodyta, kad darbuotojui atskleidus įmonės komercines bei technologines paslaptis arba jas pranešus konkurentams, toks darbo pažeidimas gali būti laikomas šiurkščiu, todėl vadovaujantis LR darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 punkto nuostata, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju savo iniciatyva. Šiuo atveju prieš skiriant nuobaudą, pareikalaujama, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu. Jei per administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas atsisako pasiaiškinti arba nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą – atleidimą – galima taikyti ir be pasiaiškinimo. Drausminė nuobauda skiriama administracijos įsakymu (potvarkiu) ir darbuotojui pranešama pasirašytinai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 Dėl Darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų 28 punkte nustatė, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva su darbuotoju gali būti nutraukta ir tais atvejais, kai darbuotojas paslaptis atskleidžia dėl nerūpestingumo. Taigi Senatas išaiškino, kad neturi reikšmės tyčia ar per neatsargumą darbuotojas tokias paslaptis atskleidė. Administracinė atsakomybė vadovaujasi LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 172(7) straipsniu, neteisėtas banko paslapties atskleidimas užtraukia nuo dviejų iki dvidešimties tūkstančių litų baudą. Komercinės paslapties atskleidimas apima ir banko paslapties atskleidimą, todėl asmenys, atskleidę komercinę paslaptį, susijusią su banko paslaptimi, atsako pagal LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 172(7) straipsnį. Banko paslaptis yra banko veiklos ir tarnybos paslaptį sudaranti informacija (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas). ATPK 215(1) str. 3 dalyje numatyta atsakomybė privatizavimo institucijų pareigūnams, privatizavimo objektų valdytojams bei įmonės administracijos vadovams ir vyriausiems finansininkams už informacijos apie privatizavimo objektą, laikomos konfidencialia informacija arba pramonine ar komercine paslaptimi, atskleidimą kitam asmeniui, kuriam susipažinimas su šia informacija nenumatytas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo metu. DK 47 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų informavimą ir konsultavimą, nustato informacijos, įskaitant komercinės paslapties, atskleidimo darbuotojams taisykles. Pagal minėto straipsnio 3 dalį darbdavys (darbdavių organizacija) privalo laiku nemokamai raštu teikti informaciją darbuotojams ir jų atstovams ir atsako už šios informacijos teisingumą. Darbuotojai ar jų atstovai, pateikę rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės ar profesinės paslapties, turi teisę susipažinti su informacija, kuri laikoma komercine ar profesine paslaptimi, bet yra būtina jų pareigoms atlikti. Šiuo atveju pažymėtina, kad darbdavio interesai geriausiai bus užtikrinti, kai darbuotoją laikytis konfidencialumo pareigos saistys rašytinis įsipareigojimas neatskleisti komercinės paslapties. Kadangi tam tikros informacijos neturėjimas gali daryti įtaką darbuotojo galimybėms tinkamai atlikti jam pavestą darbą, DK 47 str. 4 d.is nustato, kad nesutikdamas su darbdavio (darbdavių organizacijos) sprendimu nesuteikti informacijos, darbuotojas ar darbuotojų atstovas per vieną mėnesį gali kreiptis į teismą. Teismui nustačius, kad atsisakymas pateikti informaciją yra nepagrįstas, atsisakymą pateikęs darbdavys (darbdavių organizacija) įpareigojamas per protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį tokią informaciją suteikti. DK 47 str. 5 dalyje nustatyta, kad supažindinimą su valstybės, tarnybos paslaptimis ir atsakomybę už jų atskleidimą ar neteisėtą panaudojimą reglamentuoja specialūs įstatymai. Europos Bendrijos įmonių ir įmonių grupių darbuotojų teisę gauti informaciją ir konsultacijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas. Minėto įstatymo 11 str. "Teisė į informaciją" 2 dalyje nustatyta, kad Europos darbo tarybos ar Europos darbo tarybos komiteto nariai, taip pat specialiojo derybų komiteto nariai, pateikę centrinei vadovybei ar kito lygmens vadovybei rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės ar profesinės paslapties, turi teisę susipažinti su informacija, kuri yra laikoma komercine ar profesine paslaptimi, bet kuri būtina jų pareigoms atlikti. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog DK nustatyta, kad visiška materialinė darbuotojo atsakomybė gali būti numatyta specialiuose įstatymuose (DK 255 str. 1 d. 5 p.), taip pat į tai, kad pagal CK 1.116 str. 2 dalį informacija, kuri yra komercinė paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais, todėl darbuotojas žalą gali turėti atlyginti visiškai. Komercinių paslapčių apsauga realizuojama ir pagal baudžiamąją teisę. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) yra du straipsniai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už veikas, susijusias su komercinėmis paslaptimis. BK 210 straipsnyje numatyta atsakomybė už komercinį šnipinėjimą, kuris kelia didelį pavojų verslo saugumui. Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris neteisėtai rinko komercine paslaptimi laikomą informaciją, jeigu tai darė norėdamas gautą informaciją perduoti kitai įmonei ar asmeniui arba ja pasinaudoti versle. Ši veika, už kurią, beje, gali būti baudžiama net laisvės atėmimu iki dvejų metų, pasireiškia tuo, kad įmonės komercine paslaptimi laikomą informaciją renka asmuo, kuriam pagal darbą ar pareigas informacija, laikoma komercine paslaptimi, nėra patikėta. Dažniausiai ši veika pasireiškia konkuruojančioms įmonėms palaikant santykius, kai konkuruojanti bendrovė gali bandyti gauti konfidencialios informacijos, laikomos komercine paslaptimi, turėdama keletą tikslų: pirma, dažniausiai siekdama gauti komercine paslaptimi laikomą informaciją tam, kad galėtų ją panaudoti savo komercinėje veikloje ir taip padidinti savo įmonės pelną bei įgyti pranašumą rinkoje; antra, kartais siekdama gauti konkurentų komercine paslaptimi laikomą informaciją tam, kad galėtų sunaikinti konkuruojančios įmonės materialinius ir informacinius išteklius. Informacijos, laikomos įmonės komercine paslaptimi, rinkimas – tai aktyvūs veiksmai, kai informacija gaunama stebint, fiksuojant tam tikrus objektus ar reiškinius, klausantis pokalbių, paimant ar perkant daiktus ir pan. Tačiau pažymėtina, kad atsakomybė už tokios informacijos rinkimą iškils tik tuomet, kai tam tikri duomenys bus renkami neteisėtai prieinant prie informacijos šaltinių, pavyzdžiui, konkrečių asmenų, techninių priemonių, dokumentų, produkcijos ir pan., arba panaudojus specialius prietaisus informacijai rinkti. Asmuo, siekiantis gauti duomenų, laikomų įmonės komercine paslaptimi, gali taikyti įvairius jos rinkimo metodus, kuriais gali būti verbavimas, papirkinėjimas, bendrovės darbuotojų išklausinėjimas, šantažas ir bauginimas verčiant juos bendradarbiauti. Dabartiniu metu, kai didelė dalis įmonės informacijos yra kaupiama ir apdorojama naudojant technines priemones, pavyzdžiui, kompiuteriu, gali atsirasti palankios sąlygos komerciniam šnipinėjimui neteisėtai prieinant prie duomenų ir/arba dokumentų bazių. Praktikoje gali būti naudojamos ir kitos techninės priemonės, skirtos įvairiems pranešimams kontroliuoti, telefoniniams pokalbiams klausyti ir jiems įrašyti, taip pat specialūs prietaisai, skirti administracinėms ir kitokioms patalpoms bei transporto priemonių garsui ir vaizdui kontroliuoti. BK 211 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už komercinės paslapties atskleidimą. Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris komercine paslaptimi laikomą informaciją suteikė kitam asmeniui (kuris neturi teisės su šiomis žiniomis susipažinti) arba viešai ją paskelbė, norėdamas gauti turtinės ar asmeninės naudos, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, specialiomis techninėmis priemonėmis ir pan. Svarbu akcentuoti tai, kad baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties rinkimą, perdavimą, atskleidimą atsiranda tik tokiu atveju, kai renkama arba atskleidžiama tokia informacija, kuri konkrečioje įmonėje buvo priskirta prie komercinę paslaptį sudarančių žinių, t. y. buvo identifikuota tam tikru būdu. Be to, baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą atsiranda tik tuomet, kai konfidencialią informaciją perduodantis asmuo sužinojo ją dirbdamas šioje įmonėje. IŠVADOS Verslas ir konfidencialios informacijos sauga užtikrina įmonės ekonominį stabilumą ir konkurencinį pranašą, todėl komercines paslaptis ypač reikia saugoti. Informacija, kurią įmonė laiko komercine paslaptimi turi būti slapta, labai svarbi ir konkrečiai apibrėžiama.kiekvienas ūkio subjektas, laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų, pats sprendžia, kurią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Teisę naudoti komercinės paslapties informaciją galima licencijuoti ar parduoti. Labai svarbu yra sudaryti komercinių paslapčių sąrašą, su kuriuo turi būti pasirašytinai supažindinti darbuotojai. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys ar jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą, taip pat ir su informacija, kuri darbovietės nustatyta tvarka yra laikoma komercine paslaptimi. Tam tikri įpareigojimai darbuotojui dėl komercinės paslapties saugojimo gali būti nurodomi sudaromoje darbo sutartyje. Komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kurio pagrindu bendrovė turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjusi darbuotojo. Konkurencijos įstatymo, kuriame reglamentuojamas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas, nurodoma, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Komercines paslaptis darbuotojai turi saugoti ne tik darbo metu, bet ir po jo. Už komercinės paslapties išsaugojimą yra atsakingi įmonės darbuotojai, kurie atlikdami darbo funkcijas, numatytas darbo sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose, disponuoja komercinę paslaptį turinčia informacija ar dokumentais, bei įmonės darbuotojai, kurių darbo funkcijos nėra susijusios su komercinę paslaptį turinčia informacija, tačiau ši informacija jiems tapo žinoma vykdant jų darbo funkcijas. Patartina numatyti taisykles ir reikalavimus dėl slaptos informacijos bendraujant su tiekėjais, klientais ir bet kuriais kitais asmenimis, kuriems gali būti prieinama informaciją apie įmonė. Asmenys, atsakingi už komercinę paslaptį turinčios informacijos išsaugojimą privalo užtikrinti dokumentų bei kitų laikmenų, kuriose yra užfiksuota komercinę paslaptį turinti informacija, saugų naudojimą bei laikymą, taip pat privalo atlyginti įmonei žalą, atsiradusią paskleidus komercinę paslaptį turinčią informaciją, nes pažeidžiama tokios informacijos naudojimo tvarką. Lietuvos archyvų departamentas yra patvirtinęs Lietuvos Respublikos įslaptintų dokumentų apskaitos, raštvedybos organizavimo, tvarkymo ir kontrolės taisykles. Jose yra nustatyti bendrieji reikalavimai, kaip rengti, įforminti, tvarkyti, naikinti ir saugoti dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, bei reglamentuoja įslaptintų dokumentų raštvedybos organizavimo ir kontrolės tvarką. Dokumentų įslaptinimas įforminamas slaptumo žymomis. Konfidencialumo žyma rašoma rengiant dokumento projektą arba kai projektas yra derinamas. Taigi šią žymą užrašo arba dokumento rengėjas, arba struktūrinio padalinio vadovas, vizuodamas dokumentą. Dabartiniais rinkos ekonomikos laikais daug komercinių ar prekybinių sutarčių yra sudaroma ne tik raštiškai bet ir pasinaudojant šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis, todėl yra svarbu, kad toks pokalbis nebūtų paviešintas ir išliktų konfidencialus. Tinkamiausias instrumentas suteikti darbuotojams informacijos ir susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos yra konfidencialumo sutartis. Konfidencialumo sutartyje gali būti aptartas ne tik neskleistinos informacijos sąrašas, bet ir šios informacijos naudojimo tvarka, darbuotojo atsakomybė už jos atskleidimą ir kita. Konfidencialumo sutarčių su darbuotojais sudarymas yra svarbus ne tik tęsiantis darbo santykiams, bet ir jiems pasibaigus. Ši sutartis būtina sudaryti ir su verslo partneriais, t.y. su visais asmenimis, kuriems gali būti prieinama informacija, sudaranti įmonės komercinę paslaptį. Už komercinių ir technologinių paslapčių atskleidimą gali būti taikytinos tokios atsakomybės rūšys: civilinė, drausminė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Už komercinės paslapties atskleidimą darbdavys darbuotoją gali net atleisti iš darbo. Už komercinį šipinėjimą gali būti baudžiama net laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties rinkimą, perdavimą, atskleidimą atsiranda tik tokiu atveju, kai renkama arba atskleidžiama tokia informacija, kuri konkrečioje įmonėje buvo priskirta prie komercinę paslaptį sudarančių žinių, t. y. buvo identifikuota tam tikru būdu. Baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą atsiranda tik tuomet, kai konfidencialią informaciją perduodantis asmuo sužinojo ją dirbdamas šioje įmonėje. Net vieną kartą viešai atskleidus informaciją, jos vertė gali būti prarasta visam laikui, todėl komercinės paslapties apsauga reikia nuolat rūpintis ir taikyti įvairias priemones, kad ji liktų neatskleista. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Kristina Čeridničenkaiė. Žurnalas „Marketingas“. Komercinės paslaptys. verslas.banga.lt. [žiūrėta 2006 m. spalio 20 d. ]. Prieiga per internetą 2. Andrius Pranckevičius, Kristina Janušauskaitė (2003). Bendrovės komercinių (gamybinių) paslapčių. paciolis.lt. 2003 m. žurnalas „Juristams“ Nr. 1. [žiūrėta 2006 m. spalio 20 d. ]. Prieiga per internetą: 3. Aldona Laurinavičienė (2005). Konfidencialūs dokumentai. Ciklas dokumentų apsaugos organizacinės priemonės. paciolis.lt. 2005 m. žurnalas „Biuro administravimas“ Nr.5 [žiūrėta 2006 m. spalio 20 d. ]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!