Pramogų verslo plėtros galimybės Mažeikių mieste

TURINYS ĮVADAS Norint sėkmingai veikti rinkoje, būti konkurencingais, būtina pažinti rinką – kokie yra pagrindiniai jos dalyviai, kokios rinkos kaitos tendencijos. Tik atlikus tyrimą, galima identifikuoti pelningas ir neužpildytas verslo nišas. Šiuo metu verslininkystės tema labai populiari tarp vadybos bei ekonomikos specialistų ir svarbus tyrinėjimų objektas. Ji padeda augti ekonomikai, didina našumą ir sukuria naujų technologijų, prekių ir paslaugų bei „ atnaujina“ konkurenciją rinkoje, nes šių dienų ekonomikos tempai yra greiti. Šiame darbe tiriamos pramogų verslo galimybės Mažeikių mieste. Šiuo darbu norima išsiaiškinti ir įvertinti pramogų verslo vartotojų elgsenai būdingus bruožus, konkurencinį pranašumą. Šio darbo praktinėje dalyje pirminių duomenų rinkimui panaudotas apklausos raštu būdas (anketavimas) 100 respondentų užpildė jiems pateiktas anketas, gauti duomenys buvo analizuojami, sisteminami ir pateikiamos išvados. Tyrimo tikslas: išanalizuoti ir įvertinti pramogų verslo galimybes Mažeikių mieste. Tyrimo uždaviniai: • nustatyti pramogų verslo vartotojų elgsenai būdingus bruožus; • įvertinti pramogų verslo privalumus ir trūkumus atliekant tyrimą; • numatyti realias galimybes trūkumams pašalinti. Siekiant užsibrėžto tikslo darbe naudoti įvairūs informaciniai šaltiniai t.y. mokslinė literatūra, interneto puslapių duomenys, Darbo metodai: • mokslinės literatūros analizė; • anketinė apklausa; • kompiuterinė statistinių duomenų analizė. Anketų pagalba nustatyta, kas svarbiau klientams, renkantis paslaugą, kiek pajamų skiria tai paslaugai, kas svarbiau ar kaina ar kokybė, išsiaiškinta kas labiau patinka vartotojams, ko jiems trūksta. 1.VERSLININKYSTĖS SAMPRATA Verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Taigi be prekinių mainų teikiama ar gaunama nauda nebus verslas. Pavyzdžiui, jeigu mes pasigaminsime produktą saviems reikalams, bus labdara ar panašiai, tai nebus verslas, tačiau jeigu tą produktą parduosime, - mūsų veikla įgaus verslo pobūdį. Kad vartotojams reikalingos prekės ir paslaugos atsirastų reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, būtinas tam tikras koordinuojantis bei kontroliuojantis valdymo organas, kuris atitinkamomis proporcijomis sujungtų įvairius gamybos veiksnius, garantuotų jų efektyvų ir pelningą veikimą, nuspręstų, kokias prekes bei paslaugas, kaip ir kiek jų gaminti, taip pat organizuotų jų realizavimą ir imtųsi rizikos laimėti arba pralaimėti. Kaip tik tokias koordinavimo ir reguliavimo, kontrolės ir ūkinės veiklos rizikos funkcijas atlieka asmuo, kurį ekonomistai vadina verslininku ( įmonininku ). Taigi specifinė verslininkų funkciją – tai sugebėjimas sutelkti gamybos veiksnius – žemę, darbą ir kapitalą – ir panaudoti juos naujiems produktams gaminti ar paslaugoms teikti. Verslininkas suvokia galimybes, kurių kiti verslo vadovai nemato ar jiems paprasčiausiai jos nerupi. Verslininkas – tai asmuo, organizuojantis verslo įmonę (gaminančią produkciją ar teikiančią paslaugas) savo ar pritrauktosiomis lėšomis ir siekiantis gauti pelną. Kitaip tariant, verslininkas yra asmuo nebijantis rizikuoti bei turintis kapitalą ir pelnui maksimizuoti ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių. Taigi verslininkai yra žmonės, turintys pelno siekiančias firmas. Pelno siekimas – tai laisvosios verslininkystės sistemos varomoji gamybos jėga. Norėdamas gauti pelno, verslininkas turi sumanyti naudingą produktą, surasti efektyvų jo gamybos būdą, finansuoti gamybą ir pardavinėti tą produktą didesne negu gamybos sąnaudos kaina. Žmonės, imdamiesi verslo, žino, kad sėkmė negarantuota, ir , jeigu reikalai klostysis ne taip, kaip suplanuota, tai jie gali patirti ir nuostolių. Verslininkas atsakingas už: • verslo sumanymą ir gamybos organizavimą, sujungiant gamybos veiksnius – žemę, darbą ir kapitalą – prekių ir paslaugų kūrimo tikslu; • priimtus verslo sprendimus, prekių gaminimą, interesų pagrįstą iniciatyvą; • rizikos naštą arba netikrumą, kurio neišvengs joks sumanymas; • gamyboje taikomas naujos technologijos ir verslo organizavimo formas.(B. Martinkus ir V. Žilinskas, 2001m.) Verslumas – tai vadovavimo ir organizaciniai sugebėjimai, būtini įmonių ( firmų ) savininkams, kad jų firma pagamintų daugiau reikiamų prekių bei teiktų paslaugų. Norėdamas sėkmingai realizuoti nurodytuosius verslo gebėjimus, įmonininkas privalo gauti informaciją apie ekonomikos pasikeitimus, be to, jis siekia žemų gamybos sąnaudų ir aukšto efektyvumo. Verslininkas veikia kaip tarpinė grandis tarp neorganizuotų vartotojų ir neorganizuotų gamybos veiksnių – pinigų, darbo priemonių, darbo jėgos ir žaliavų bei medžiagų. Jis rizikuoja, kad jo gaminamos prekės arba teikiamos paslaugos gali neatitikti vartotojų reikalavimų.( V. Žilinskas ir B. Martinkus, 2003m.). 1.1 EKONOMINIAI VERSLO PRINCIPAI Verslas grindžiamas tam tikrais tarpusavyje sąveikaujančiais ekonominiais principais. Pagrindiniai verslo principai yra šie: • Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencijos principas leidžia verslininkui laisvai pasirinkti ūkinės veiklos sritį, t.y., ką gaminti bei realizuoti, tiekėjus, rinką, laiką ir kt. Tai sąlygoja konkurenciją ir nulemia verslo sėkmę. • Prekinių mainų abipusės naudos pirkėjui ir pardavėjui principas pagrįstas tuo, kad pardavėjas ir pirkėjas turėtų abipusę ekonominę naudą. Pardavėjas prekiniuose mainuose atiduoda mažesnės vertės ir gauna didesnės vertės prekę, o pirkėjas gauna didesnės vertės prekę negu už ją atidavė. Šį principą pažeidus – silpnėja verslo efektyvumas, krenta jo prestižas. • Pelno siekio principas skatina didinti verslo efektyvumą, efektyviai panaudoti ekonominius išteklius, kuo geriau organizuoti savo veiklą, mažinti nuostolius, siekiant gauti pelno. • Gamybinės komercinės veiklos paslapties principas reikalauja, kad būtų laikomasi komercinės veiklos paslapties, nes sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo informacijos, kuri brangiai kainuoja pagerinant gamybos technologiją, darbo organizavimą ir kt. Sėkminga prekyba neįmanoma be patikimos informacijos. Verslininkas šią informaciją kaupia, ji yra jo turto bei nuosavybės sudedamoji dalis ir negali būti parduodama kitiems rinkos dalyviams. • Ekonominės verslo rizikos principas teigia, kad verslo sėkmė priklauso nuo rizikos laipsnio, pasirenkant vienus ar kitus ūkinės veiklos sprendimus. Rizika versle turėtų duoti kuo mažiausius materialinius finansinius nuostolius, užtikrintų didžiausią gamybos efektyvumą ir pelną. • Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principas pagrįstas tuo, kad verslininkai atsako už savo veiklos rezultatus, prisiimtus komercinius, ūkinius ir kitus įsipareigojimus padengti padarytos žalos nuostolius. Verslininkas pats atsako už savo pasirinkimą rinkoje, savo padėtį konkurencijoje. • Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini, principas paaiškinamas tuo, kad negalima verstis uždrausta šalies įstatymų prekyba, pavyzdžiui, narkotikų prekyba arba samdomųjų žudikų paslaugomis, t.y., tuo, kas susiję su pavojumi žmogaus gyvybei. Šis principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį. • Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolės principas reikalauja, kad abu rinkos sandorio dalyviai kontroliuotų vienas kitą, t.y., kad būtų aukšta prekės kokybė, laiku ir teisingai pateikiamos apmokėjimo sąskaitos, nebūtų klastojami dokumentai ir kt. Pardavėjo ir pirkėjo savitarpio kontrolė padeda apsisaugoti nuo galimos apgaulės rinkos sandoryje, pastebėti ir laiku ištaisyti klaidas. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjų ir pardavėjų savybių, nuo jų elgsenos rinkoje. Trumpai aptarę ekonominius verslo principus, galime teigti, kad jie vienas nuo kito priklauso ir , praktiškai, veikia kompleksiškai. ( B. Martinkus ir V. Žilinskas, 2001m.) 2. TEORINĖS RINKOS TYRIMŲ ANALIZĖ 2.1 RINKOS TEORIJA 2.1.1 Rinkos samprata Ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių rinkos apibrėžimų. Paprastai rinkos aiškinimai ir apibrėžimai atspindi tą požiūrio aspektą, į kurį sutelktas vieno ar kito tyrėjo dėmesys ar mokslo disciplinos problematika. Studijuojant marketingą, pažinti rinką svarbu ne tik ekonomikos teorijos, bet ir paties marketingo požiūriu. Todėl čia pateikiami du rinkos apibrėžimai. Ekonomikos teorijoje aptinkamas toks rinkos apibrėžimas. Rinka – tai pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių mainų proceso metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą reguliuojantis mechanizmas, išreikštas kaina (A. Pajuodis ir kt. 1999m.). Marketingo požiūriu rinkos apibrėžimas galėtų būti toks. Pasak B. Urbonavičių rinka – tai visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius pasikeičiant kuo nors vertinga su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais, o B. Čereškos apibūdinimas, rinka – tai mainų sfera yra trumpesnis, ir jis nieko konkrečiai nepasako. Priklausomai nuo to, kas perka prekes ir kokiam tikslui, marketinge skiriami penki rinkos tipai: • Vartojimo prekių rinka. Čia vartotojai – atskiri asmenys bei šeimos. Perkančios prekes asmeniniam naudojimui. • Gamybinės paskirties prekių rinka. Čia vartotojai – įmonės, perkančios prekes gamybiniam naudojimui • Prekybininkų – tarpininkų rinka. Čia vartotojai – asmenys arba firmos, perkančios prekes perparduoti. • Valstybinė rinka. Čia vartotojai – valstybinės įstaigos ir organizacijos, perkančios prekes ar paslaugas, kad užtikrintų savo funkcionavimą. • Tarptautinė rinka. Ji gali apimti visus minėtuosius rinkos tipus, jei pirkimo ir pardavimo operacijos atliekamos už šalies ribų (A. Pajuodis ir kt. 2004m.). Vartojimo prekių rinka. Vartotojai skiriasi amžiumi, pajamomis, išsilavinimu, mobilumu. Todėl vartotojus galima grupuoti pagal jų vartojimo pobūdį. Pavyzdžiui, galima skirti šias rinkas: • prekių naujagimiams; • prekių paaugliams; • prekių studentams; • prekių pagyvenusiems žmonėms (R. Virvilaitė, 1997m.). Visas vartotojų charakteristikas, pirkėjų pirkimo objektus, pirkimo tikslus, vietą bei laiką turi išnagrinėti marketingo specialistas. Pirkimo objektas vartojimo prekių rinkoje yra labai svarbus. Gausias vartojimo prekes būtina klasifikuoti. Viena klasifikacija grindžiama vartojimo pobūdžiu ir skiria tris prekių kategorijas: • ilgalaikio naudojimo prekes (šaldytuvus, drabužius ir kt.); • trumpalaikio naudojimo prekes (druską, mėsą, alų ir kt.); • paslaugas (plaukų kirpimą, drabužių siuvimą) (R. Virvilaitė, 1997m.). Kita klasifikacija grindžiama vartotojo pirkimo įpročiais: • kasdieninės paklausos prekės (duona, laikraščiai, muilas ir kt.); • pasirenkamosios paklausos prekės (baldai, drabužiai ir kt.); • ypatingosios paklausos prekės (meno dirbiniai, juvelyriniai dirbiniai ir kt.); • pasyviosios paklausos prekės (gyvybės draudimas, laidojimo reikmenys ir kt.). Anot S. Urbonavičiaus rinka gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, skaidoma pagal įvairius požymius. Paprasčiausias skaidymas – pagal tai, ar rinka jau funkcionuoja. Šiuo aspektu išskiriama potenciali ir reali rinka. Potenciali rinka – tai rinka, kuri nefunkcionuoja dėl kokių nors būtinų sąlygų nebuvimo (S. Urbonavičius, 1990m.). Pirkimo – pardavimo procesas potencialioje rinkoje nevyksta, tačiau pakeitus tam tikras sąlygas, jis gali prasidėti. Pavyzdžiui, tokia sąlyga gali būti draudimas į tam tikrą šalį įvežti kokias nors prekes, nors joje pirkėjai yra pasiruošę jas pirkti. Potenciali rinka egzistuoja ir kai kurioms dar nepradėtoms gaminti prekėms – elektromobiliams, nekenksmingoms cigaretėms ir pan. Poreikis yra, tačiau tokios prekės dar nėra sukurtos. Reali rinka – tai rinka, kurioje realiai vyksta pirkimo – pardavimo procesas (S. Urbonavičius, 1990). Rinką galima skirstyti pagal joje parduodamų prekių pobūdį. Galima išskirti asmeninio vartojimo prekių, pieno produktų, maisto produktų ar net sūrių rinką – pasirinktos prekių grupės dydis lemia apibūdinamą rinkos dalį. Galima išskirti gamintojo arba vartotojo (kartais tarpininko) rinką. Rinka gali būti apibūdinama ir pagal daugelį kitų požymių. Tačiau bendras apibūdinimas suteikia apie rinką tiktai paviršutinišką informaciją. Todėl dažnai reikalingas specialus rinkos tyrimas. Bet kurioje rinkoje pardavėjas susiduria su daugeliu pirkėjų. Tarpusavyje jie skiriasi poreikiais, pajamomis, įpročiais, charakterio ypatybėmis. Todėl kiekvieno iš jų reakcija į prekę yra individuali. Stengiantis parduoti kuo daugiau prekių, pageidautina kuo geriau prisitaikyti prie šios pirkėjų įvairovės. Tačiau praktiškai tai įmanoma įgyvendinti labai retai netgi gaminant prekes pagal individualius užsakymus. 2.1.2 Rinkos segmentavimas Rinkos segmentavimas – tai rinkos skaidymas į dalis, kuriose vienodai ar panašiai reaguojama į marketingo veiksmus (P. Kotler ir kt. 2003m.). Pasak S. Urbonavičiaus rinkos segmentavimas – tai kūrybinis procesas. Racionalus segmentavimo būdas gali tapti visos marketingo veiklos sėkmės pradžia. J.Vijeikis rinkos segmentavimą apibrėžia šiek tiek plačiau nei S. Urbonavičius – rinkoje esančių tiksliai apibrėžtų vartotojų grupių, besiskiriančių savo poreikiais, charakteristikomis ir elgsena, nustatymas, kurių aptarnavimui gali prireikti tam tikrų prekių ar rinkodaros kompleksų. Taigi atlikti rinkos segmentavimą – vadinasi, išspręsti vartotojų tipologijos, arba klasifikavimo pagal požymius, uždavinį. Nustačiusi ir išanalizavus segmentus, įmonė gali pasirinkti, kuriuos segmentus ji aptarnaus. Segmentavimas leidžia pritaikyti prekes prie vartotojų poreikių, o tai savo ruožtu prisideda prie konkrečių prekių konkurencingumo ir pardavimo apimties padidinimo rinkoje (R. Virvilaitė, 1997m.). Rinkos segmentavimas yra efektyvus, kai tenkinamos šios sąlygos: • rinkos segmentai lengvai identifikuojami; • galima aiškiai nustatyti vartotojų bruožus; • segmentas yra pakankamai didelis ir pelningas, kad pateisintų jo pasirinkimą; • segmentas lengvai pasiekiamas rėmimo ir prekių paskirstymo veiksmais (V. Pranulis, 1999m.). Pagal įvairius požymius atlikus segmentavimą, nustatoma tikslinė rinka. Anot J. Vijeikio nėra universalaus rinkų segmentavimo būdo, kadangi pačios rinkos yra labai įvairios ir nevienalytės. Tačiau rinkos tyrimų specialistai gali segmentuoti rinkas taikydami vieningus principus, turinčius tam tikrus kintamuosius. Segmentavimas pagal geografinį principą – tai rinkos suskirstymas į atskirus geografinius objektus: šalis, regionus, apskritis, miestus, mikrorajonus (J. Vijeikis, 2003m.). V. Pranulis ir kiti teigia, jog iš geografinio segmentavimo galima išskirti miesto gyventojų ir kaimo gyventojų segmentą. Šių grupių vartotojų poreikiai kai kurioms prekėms yra skirtingi. Pavyzdžiui, kaimo gyventojai daugiau pirks tokių drabužių, kurie labiau tinka namų ūkyje. Segmentavimas pagal demografinį principą – tai rinkos suskirstymas į vartotojų grupes pagal tokius demografinius požymius, kaip amžius, lytis, šeimos dydis, pajamų lygis, išsilavinimas, rasė, tautybė (J. Vijeikis, 2003m.). Segmentavimas pagal demografinį principą yra gana plačiai naudojamas. Anot J. Vijeikio jis sudėtingesnis, bet išsamiau apibūdina kiekvieno segmento atstovus. Segmentavimas pagal psichografinį principą – tai rinkos dalinimas į homogeniškas dalis, remiantis gyvenimo stiliaus ir jo sąlygoto elgesio skirtumais (S. Urbonavičius, 1990m.). B. Čereška teigia, jog tyrimai vis dažniau naudoja psichografinius žmonių ypatumus ir gyvenimo būdą. Psichologai rekomenduoja visus gyventojus skirstyti pagal jų charakterio bruožus, gyvenimo poziciją, elgesio motyvus ir jų pačių nuomonę apie save. Anot V. Pranulio ir kitų psichografinis rinkos segmentavimas remiasi vartotojų suskirstymu į grupes pagal psichologinius požymius. Prie šių požymių yra priskiriama: • nuostata (nuomonė) tam tikrų prekių ar prekės grupių atžvilgiu; • svarbiausi asmenybės požymiai (charakterio savybės, komunikabilumas, savarankiškumas, konservatyvumas ir pan.); • elgsenos požymiai (gyvenimo, pirkimo įpročiai). Pavyzdžiui, įmonės, skirstydamos vartotojus pagal jų asmenybės požymius, gali siūlyti prekes tik konservatyviems arba tik savarankiškiems, arba tik agresyviems klientams. Segmentavimas pagal elgsenos principą – tai rinkos suskaidymas į atskiras vartotojų grupes pagal prekės žinojimo lygį, požiūrį į prekę, jos vartojimo pobūdį ar reakciją į prekę (J. Vijeikis, 2003m.). V. Pranulis ir kiti teigia, jog rinkos segmentavimas pagal vieną požymį dažniausiai nesuteikia išsamios informacijos. Todėl paprastai yra derinami keli požymiai. Pasak J. Vijeikio rinkos segmentavimas yra efektyvus, kai tenkinamos šios sąlygos: • rinkos segmentai lengvai identifikuojami; • segmente galima nustatyti vartotojų charakteristikas; • segmentas yra pakankamai didelis ir pelningas, kad pateisintų jo poreikių tenkinimą; • segmentas lengvai pasiekiamas rėmimo ir prekių paskirstymo veiksmais. Taigi, atlikus rinkos segmentaciją reikia įvertinti visus segmentus ir išsirinkti tinkamiausius savo įmonei ir prekei. Tiksline rinka gali būti vienas ar keli segmentai. Pasirenkant segmentus reikia atsižvelgti į segmentų patrauklumą (esamas pardavimų lygis, pardavimo augimas, laukiamas kiekvieno segmento pelningumas, ilgalaikiškumas, konkurentų kiekis ir padėtis, galimų prekių substitutų atsiradimo tikimybė, stiprių paskirstymo kanalų egzistavimas), (J. Vijeikis, 2003m.). 2.2 VARTOTOJŲ ELGSENA Vartotojo elgsena – tai individo veiksmai, susiję su prekės įsigijimu bei vartojimu ir apimantys jo poelgius nuo problemos, kurią gali išspręsti prekės įsigijimas, atsiradimo iki reakcijos į jau įsigytą prekę (B. Alborovienė, 2002m.). Išoriniai vartotojų elgsenos veiksniai: Vartotojo elgseną lemia išoriniai veiksniai. Jie kyla iš visuomenės, kurioje individas gyvena. Prie išorinių veiksnių, darančių įtaką vartotojų elgsenai priskiriami: kultūra, klasė įtakos grupė, šeima. Anot B. Alborovienės kultūra yra visuomenės gyvenimo būdas, jos normos ir vertybės perduodamos iš kartos į kartą ir besiformuojančios dėl dabar vykstančių reiškinių. Dauguma lietuvių įsitikinę, kad būtina dirbti, suskurti šeimą, būti doriems, teisingiems, o tai formuoja specifinius santykius ir požiūrį į konkrečius gyvenimo reiškinius. Kultūros įtaka vartotojo elgsenai pasireiškia visose gyvenimo srityse, tarp jų ir perkant prekes. Tiriant vartotojo elgseną pastebėta, kad ne tik kultūra, bet ir visuomenės klasė daro įtakos individo elgsenai, jo pirkimo įpročiams. Šis veiksnys kur kas labiau apriboja vartotojo elgseną negu kultūra. Įmonei svarbu žinoti kokias prekes perka kiekvienos visuomenės klasės žmonės. Išsivysčiusiose šalyse yra skiriamos šešios visuomenės klasės: 1. Viršutinės viršutinė. Tai elitas. Jie perka tik prestižines prekes. Prekės kaina neturi reikšmės. Įmonių gaminančių serijines prekes, šios klasės atstovai nedomina. Savo klientais juos laiko tik nedaugelis įmonių. 2. Viršutinės apatinė. Tai žmonės, turintys dideles pajamas. Dažniausiai neseniai praturtėję. Jie perka brangias, viešai gerai matomas prekes, siekdami parodyti savo aukštą padėtį visuomenėje. 3. Vidurinės viršutinė. Tai išsilavinę žmonės. Dažniausiai verslininkai, įmonių vadovai bei vadybininkai. Jie perka gerai žinomų prekių vardų prekes, siekia kokybės, patikimumo. 4. Vidurinės apatinė. Tai protinį darbą dirbantys žmonės, tačiau nepasiekę karjeros viršūnės. Jie perka masiškai vartojamas prekes, taupo. 5. Apatinės viršutinė. Ją sudaro darbininkai, daugelio jų pajamos didelės. Jie vertina brangesnes kasdieninio vartojimo prekes. 6. Apatinės apatinė. Tai neturtingi žmonės. Jiems svarbiausia yra prekės kaina, o ne kokybė. Jie perka masines prekes (V. Pranulis ir kt. 1999m.). B. Alborovienė teigia, kad Lietuvoje išryškėja viršutinės apatinė visuomenės klasė – verslininkai, bankininkai ir pan. Gana ryški ir apatinės viršutinė visuomenės klasė – darbininkija. Vartotojo elgsenai įtakos turi ir šeima. Sprendimą pirkti vieną ar kitą prekę gali priimti žmona ir vyras kartu arba kuris nors vienas. Tai dažniausiai priklauso nuo prekės pobūdžio. V. Pranulis ir kiti įtakos grupę aiškina kaip dar vieną išorinį veiksnį, susijusį su prekės įsigijimu bei vartojimu. Taigi keičiantis šeimos gyvenimo ciklui, keičiasi ir perkamų prekių pobūdis. Be išorinių veiksnių, vartotojo elgsenai įtakos turi ir vidiniai veiksniai. Vidiniai vartotojo elgsenos veiksniai: Prie vidinių vartotojų elgsenos veiksnių priskiriami psichologiniai veiksniai: poreikis, suvokimas, patirtis ir nuomonė. Kiekvienas žmogus turi įvairių poreikių. Kai poreikis yra nepatenkintas, ilgainiui jis tampa motyvu (V. Pranulis ir kt. 1999m.). Motyvas – tai vidinė paskata atlikti kokį nors veiksmą (B. Alborovienė, 2002m.). B. Alborovienė, V. Pranulis ir kiti motyvą aiškina lygiai taip pat. Pasak jų analizuojant vartotojų poreikius, marketinge naudojamasi A. Maslovo (SSGG) poreikių piramidės teorija. Išanalizavus vartotojų poreikius svarbu išsiaiškinti kaip jie suvokia aplinkos informaciją. V. Pranulis ir kiti suvokimą aiškina kaip aplinkos objektų bei įvykių priėmimu ir interpretavimu. Vartotojas rinkdamas informaciją apie sudėtingą prekę ar paslaugą, tai daro tam tikru nuoseklumu. Pirmiausia gauta informacija apie naują prekę sužadina vartotojų dėmesį, vėliau atsiranda supratimas apie tą prekę ir galiausiai ta informacija išlieka atmintyje. Vartotojas surinkęs visą informaciją, pasinaudoja ja įvertindamas alternatyvias prekių rūšis ir apsisprendžia kurią iš jų pirkti. Reklamos pagrindinis tikslas yra ne tik padėti parduoti prekes, bet ir veikti tam tikrą žmonių elgseną bei ją formuoti. Vartotojas nuolat kaupdamas informaciją apie prekes įgauna patirties. V. Pranulis ir kiti patirtį aiškina kaip sukaupto ir savaip interpretuotos informacijos visuma, nulemianti vartotojo elgseną. Vartotojas kaupia dvejopą patirtį apie prekes, kaip jas pirkti ir kaip jas vartoti. Poreikis, suvokimas ir patirtis formuoja vartotojo nuomonę. Nuomonė – tai vartotojo patirties, jausmų, vertinimų, susijusių su tam tikru objektu, sąveikos rezultatas (V. Pranulis ir kt.1999m.). Vartotojo nuomonės tyrimas vienas svarbiausių rinkos tyrimo objektų. Svarbi vartotojo nuomonė apie įmonę, prekę, jos kainą, įpakavimą, paskirstymą ir rėmimą. Tačiau ne mažiau svarbu žinoti ir tai, ką daro vartotojas nusprendęs pirkti prekę. 2.3. RINKOS TYRIMAI Rinkos tyrimas – tai galimybė gauti išsamią ir patikimą informaciją apie prekių ir paslaugų pasiūlą bei paklausą rinkoje, konkurentus, kainas, populiariausias ir veiksmingiausias marketingo priemones ir panašiai (www.verslosukurys.lt). Ši informacija padeda sėkmingai konkuruoti, išryškinti įmonės pranašumus ir išsiaiškinti trūkumus bei priimti teisingus sprendimus, susijusius su naujo produkto įvedimu į rinką, kainodaros strategijos panaudojimu, klientų lojalumo programų rengimu, kitų marketingo priemonių taikymu. Be to, rinkos tyrimas – viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių įvertinti pasirinktos verslo idėjos realumą bei pradėto verslo perspektyvas. Rinkos tyrimai daugiausia skiriami vidutinio dydžio didelėms komercinėms įmonėms dirbančios prekybos, gamybos bei paslaugų sektoriuose. Rinkodaros tyrimai – tai sistemingas ir objektyvus informacijos rinkimas, analizė ir panaudojimas tikslui nustatyti ir spręsti rinkodaros problemas (www.etkc.lt). Sėkmingas informacijos rinkimas reiškia, kad procesas turi būti planuojamas visuose jo etapuose. Kiekvieno etapo procedūros turi būti metodologiškai pagrįstos ir gerai dokumentuojamos. Objektyvus informacijos rinkimas reiškia, kad procesas neturi būti įtakojamas subjektyvių nuomonių. Rinkos tyrimas atliekamas šiais etapais: • problemos identifikavimas; • duomenų rinkimo metodų identifikavimas; • duomenų registracijos formų parengimas; • imties projektavimas ir duomenų rinkimas; • duomenų analizė ir interpretavimas; • ataskaitos parengimas. Rinkos tyrimai: • dažniausiai atliekami siekiant išsiaiškinti tikrųjų klientų ir galimų klientų nuomonę, nuostatas, poreikius ir norus; •  rinkos tyrimo dalyviai parenkami atsitiktinės atrankos būdu iš pasirinktos gyventojų grupės; • rinkos tyrimo dalyviai skatinami laisvai reikšti savo asmeninę nuomonę; • rinkos tyrimų ataskaitose pateikiami apibendrinti viso tyrimo rezultatai, kurie rodo vyraujančias nuomones, tendencijas. Vieno respondento tyrimas neteikia naudos. Tyrimas turi apimti pakankamą skaičių respondentų; 2.4. KONKURENTAI Prekyboje konkurencija vyksta trimis skirtingais lygmenimis: tarp ūkinių gėrybių (prekių), tarp pirkimo vietų ir tarp prekybos sistemų A. Pajuodis teigia, jog konkurentų elgsena konkurentų srityje pastebima atliekant konkrečius marketingo veiksmus. Todėl pagrindinis konkurencijos tyrimo uždavinys – iš atskirų marketingo veiksmų išskirti konkurentų marketingo koncepciją, įvertinti jos potencialų poveikį ir į visa tai atsižvelgti savo strateginiuose planuose. Taigi reikia rasti atsakymą į klausimą „Kokį marketingo kompleksą konkurentas vykdo?“ Atsakymą į klausimą galima gauti tik sistemingai stebint konkurento asortimento ir paslaugų politiką, kainų bei reklamos politiką ir kitas rėmimo priemones. Kai kurie marketingo specialistai rekomenduoja tokią konkurentų analizės proceso schemą: • Išsiaiškinti konkurentus. • Nustatyti konkurentų tikslus. • Nustatyti konkurentų strategiją. • Įvertinti konkurentų silpnąsias ir stipriąsias puses. • Įvertinti galimą konkurentų reakciją. • Parinkti konkurentus, kuriuos reikia atakuoti ir kurių reikia vengti (A. Pajuodis, 2002m.). Anot A. Pajuodžio, konkurento tikslų, strategijų bei silpnųjų vietų žinojimas leidžia numatyti jų galimą reakciją į tokius įmonės veiksmus, kaip kainų sumažinimas, pardavimo skatinimas, reklamos akcijos ir pan. 3. TYRIMO ANALIZĖ Vartotojas, suteikdamas pirmenybę vienai prekei ar paslaugai, kartu atmeta kitą prekę ar paslaugą arba vienos labiau už kitą nevertindamas nemato tarp jų skirtumo. Šis faktas empiriškai patvirtintas ir realiai egzistuoja. Remiantis tokia prielaida daroma išvada, kad pagal naudingumą vertinąs prekes ar paslaugas vartotojas pasirenka tam tikrą prekių ar paslaugų rinkinį. Pasinaudojus anketine apklausa ištyriau, kokias paslaugas žmonės renkasi dažniau, kokios perspektyvos yra plėsti paslaugų centrus bei klubus Mažeikių mieste. 3.1 VERSLO PLĖTROS ANALIZĖ 3.1.1 Respondentų apklausos rezultatai Pagal pirmosios lentelės duomenis matome, kad 78 proc. respondentų lankosi klubuose bei pramogų centre. Tai parodo, kad klubų bei pramogų centrų populiarumas yra labai didelis. Iš 100 apklaustųjų, tik 22 proc. respondentų nesilanko klubuose bei pramogų centre. Tai labai mažai, nes Mažeikių mieste yra daug kavinių bei restoranų, į kuriuos galima nueiti. 1.pav. Pramogų centro, klubų lankomumas. Iš 2. lentelės duomenų matome, kad pramogų centre „ Boulingo takas“, lankosi daugiausia žmonių. Galime spręsti, kad Mažeikių mieste dar reikėtų įsteigti pramogų centrų, nes jie turi didelę paklausą. Tarp konkuruojančių klubų, pirmą vietą užima klubas „MIXAS“, 40 proc. respondentų pasisako už jį ir jame dažniausiai lankosi. Na ir 10 proc. apklaustųjų savaitgalius leidžia klube „Trance Dance“ 2.pav.Lankomiausios vietos Klubų lankomumas yra ganėtinai normalus. 2proc. respondentų klubuose ar pramogų centre apsilanko kiekvieną dieną, o kartą per savaitę 19 proc. apklaustųjų. Iš viso to galime manyti, kad klubai bei pramogų centras yra populiarūs, ir jeigu jų atsirastų dar daugiau, lankomumas padidėtų, nes žmonėms pabosta ta pati aplinka. 3.pav Klubų, pramogų cento lankomumo dažnumas. Didžiausią sprendimą kur lankytis lemia kainos. Tai yra suprantama, nes Mažeikių mieste didelės pajamas gaunančių žmonių yra 50proc., o kita pusė turi mažas bei vidutines pajamas. Vyresnio amžiaus žmonėms svarbu muzika, aplinka. Na ,o rengiami renginiai domina tik 5 proc. apklaustųjų. Taigi Mažeikių mieste reikalingi klubai kuriuose būtų prieinamos kainos. 4.pav. Veiksniai lemiantys kur lankytis. Neėjus į klubus ar į pramogų centrą 35 proc. respondentų išleidžia po 50 lt. tai rodo, kad paklausa yra didelė. 20proc. apklaustųjų sako, kad išleidžia daugiau negu 50 lt., iš to galima spręsti, kad klubai bei pramogų centras gauna dideles pajamas, nežiūrint į tai, kad 25 proc., išleidžia 20 lt, o 20 proc. išleidžia 40 lt. Rodikliai yra aukšti. 5.pav. Išleidžiamos pajamos nuėjus i klubus ar pramogų centrą. Iš 6, 7, 8 lentelių matome, kad priimtiniausios kainos yra „Boulingo take“, net 70 proc., paskutinėje vietoje klubas „Trance Dance“. Vidutines kainas turi klubas „Mixas“, bet manoma, kad to priežastis yra ta, kad šis klubas labai nesenai atsidarė. 6.pav.Ar priimtinos kainos klube „Mixas“? 7.pav. Ar priimtinos kainos klube „Trance Dance“? 8.pav. Ar priimtinos kainos pramogų centre „Boulingo takas“? Pasirodo, kad reklama skatina lankytis klubuose tik 10 proc. apklaustųjų. 70 proc. respondentų tai visiškai nerupi, taigi lėšas kurias išleidžia reklamai gali būti skirtos verslo plėtrai. Reklamos pagrindinis tikslas yra ne tik padėti parduoti prekes, bet ir veikti tam tikrą žmonių elgseną bei ją formuoti. Vartotojas nuolat kaupdamas informaciją apie prekes įgauna patirties. 9.pav.Reklamos reikšmė pasirenkant paslaugą. Iš 10 paveikslo matome, kad klubuose, pramogų centre dažniausiai lankosi vieniši žmonės. Su visa šeima eina 11 proc. Su sutuoktiniu, sutuoktine ar su draugu, drauge eina 10 proc. apklaustųjų. 10 pav. Klubų lankomumas. 90 proc. apklaustųjų norėtu sukurti savo verslą, o 10 proc. ne. 40 proc. respondentų mano, kad didžiausią baimę keliantis veiksnys yra nepastovios pajamos. Taip pat didelę reikšmę turi baimė prarasti savo nuosavybę, nesėkmės baimė. 3 proc. labiausiai nerimauja dėl laiko ir energijos sąnaudų. Apie galimybę bankrutuoti galvoja 9 proc. respondentų. 11.pav. Pagrindiniai veiksniai keliantys didžiausią baimę pradedant verslo procesą. Socialinė žmogaus padėtis visuomenėje yra labai svarbi. Taigi, diagramoje matome, jog didžioji dalis apklaustųjų pagal socialinę padėtį yra moksleiviai bei studentai. Specialistų su aukštuoju išsilavinimu amžiaus intervalas 30 – 39 metai, ir pajamos 301 – 500 Lt, jie turi mažiau laiko, dėl to ir lankymasis klubuose nėra dažnas. Darbininkų amžiaus intervalas nuo 40 – 49 iki 50 – 59 ir pajamos 301 – 500 Lt, taigi iš susistemintų duomenų galima teigti, jog šių žmonių pajamos yra didelės ir jei gali sau leisti papramogauti... Tarnautojai be aukštojo išsilavinimo ir namų šeimininkės, kurių išsilavinimas yra vidurinis / spec. Vidurinis, pajamos vienam šeimos nariui yra nedidelės 201 – 300 Lt., šiomis paslaugomis naudojasi labai retai. Na, o pensininkai ir bedarbiai, kurių pajamos yra iki 200 Lt, apie tai net negalvoja. Taigi galima daryti išvadą, jog žmonės turintys didesnes pajamas ir naudojasi klubų bei paslaugų centro paslaugomis, o mažesnes pajamas ir žemesnį išsilavinimą turintys žmonės paslaugomis naudojasi mažiau. Jaunų žmonių norai yra daug lankstesni, dinamiškesni, palyginti su suaugusiųjų. Jiems lengviau galima įpiršti naujus vartojimo įgūdžius, naujas prekes, jie energingiau priima naujas madas. 3.1.2 Vadovų apklausos rezultatai 100 proc. apklaustųjų yra patenkinti savo plėtojamu pramogų verslu, gaunamomis pajamomis. Apie verslo plėtrą ir steigimą, nauju pramogų centrų ar klubų, galvoja 66 proc. verslininkų. Tai yra gerai, nes Mažeikių mieste yra tik du klubai ir vienas pramogų centras. Į klausimą kuom naudojotės kai ieškojote patalpų veiklai plėtoti, respondentai atsakė vienbalsiai, kad pagrindinis paieškos objektas yra, nuomojamų arba parduodamų patalpų reklaminiai skelbimai laikraščiuose ir nekilnojamojo turto agentūrų paslaugomis. 12.pav. Verslo plėtojimas, bei plėtra. 66 proc. respondentų sako, kad planuojant verslą, steigiant klubus ar pramogų verslą, buvo atsižvelgta į tam tikrą žmonių rūšį. Pagrinde, didžiausias dėmesys yra orientuotas į jaunimą, todėl ir mano, kad renginiai gali pritraukti daugiau lankytojų, nes jaunimas nuėjęs į klubus ar pramogų centrą, žino, kad ten eina, nors visi pripažįsta, kad labai retai renginiai praverčia. Nors apie pertvarkymus klubuose ar pramogų centre, dar negalvoja, arba nemano ką nors keisti. 13.pav. Orientacija sutelkta į tam tikrą žmonių rūšį, bei renginių paklausa. 100 proc. respondentų sakė, kad nesinaudoja verslininkam suteikiamomis paramomis. Paklausus, kokie yra pagrindiniai veiksniai keliantys didžiausią baimę pradedant verslo procesą, 66 proc. respondentų mano, kad galimybė bankrutuoti ir nepastovios pajamos. 44 proc. mano, kad ir nesėkmės baimė yra svarbus veiksnys, ir kelia baimę. Na, o labiausiai kliudantys veiksniai pradedant verslo procesą yra ekonominis klimatas, informacijos apie verslo pradžią stoka, taip pat finansinės paramos stoka. IŠVADOS Vartotojas, suteikdamas pirmenybę vienai prekei ar paslaugai, kartu atmeta kitą prekę ar paslaugą arba vienos labiau už kitą nevertindamas nemato tarp jų skirtumo. Šis faktas empiriškai patvirtintas ir realiai egzistuoja. Remiantis tokia prielaida daroma išvada, kad pagal naudingumą vertinąs prekes ar paslaugas vartotojas pasirenka tam tikrą prekių ar paslaugų rinkinį. Pasinaudojus anketine apklausa ištyriau, kokias paslaugas žmonės renkasi dažniau, kokios perspektyvos yra plėsti paslaugų centrus bei klubus Mažeikių mieste. Apie verslo plėtrą galvoja 40 proc. apklaustųjų verslininkų. Tai yra labai geras rodikli, nes Mažeikių mieste esantys du klubai ir vienas pramogų centras atneša didelį pelną ir turi didelę paklausą. Taigi jeigu Mažeikių mieste atsirastų dar keleta klubų bei pramogų centrų, jei turėtų paklausą, tai parodo anketinė vartotojų apklausa. INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. B. Martinkus, V. Žilinskas „Įmonės ekonomika“, Kaunas, 2001m. 2. B. Martinkus, V. Žilinskas „Įmonės ekonomika“, Kaunas, 2003m. 3. A. Pajuodis, V. Pranulis, S.Urbonavičius, R. Viršilaitė „ Marketingas“, 1999m. 4. R. Viršilaitė „Marketingas“, Kaunas, 1997m. 5. S. Urbonavičius „Marketingo pagrindai“, Vilnius, 1990m. 6. J. Vileikis „ Rinkodara: nuo klasikinės teorijos iki šiuolaikinio pritaikymo“, Vilnius, 2003m. 7. V. Bagdžiūnienė „ Įmonių veiklos planavimas ir analizė“, Vilnius, 2005m. 8. A. Andrijauskienė „Įmonių ekonomika“ ,Vilnius, 2004m. 9. B. Martinkus, S.Žičkienė, V. Žilinskas „Įmonės ekonomika“, Šiauliai, 2002m. 10. K.Lukoševičius, B. Martinkus, P. Piktys „Verslo ekonomika“, Kaunas, 2005m. 11. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!