Pragaro skirtingos sampratos įvairių laikotarpių dailės kūriniuose

„Sunkiau įsivaizduoti dangų nei pragarą“, - rašo Darrenas Oldridge'as savo knygoje apie velnią (“Velnias: labai trumpas įvadas”, 2012). Mums, būnant nepataisomai ydingiems, suprantama, lengviau įsivaizduoti vis baisesnius kančios vaizdus, nei suvokti, o juo labiau vizualiai perteikti, tobulumą. Tad nenuostabu, kad pragaro idėja įkvėpė tiek daug menininkų. Remiantis senovės mitais, Biblijos raštais ir literatūra, pragaro samprata išsivystė Vakarų kolektyvinėje kultūrinėje vaizduotėje ir išliko kaip galinga metafora, nors tikėjimas pragaru kaip fizine tikrove su laiku aiškiai blėso. Šiuo tyrimo darbu, analizuodami įvarių laikotarpių dailės kūrinius, kuriose vaizduojamas pragaras ir skirtingos jo perspektyvos, palyginsime kaip kito pragaro reikšmė bei samprata mene.
Ankstyvieji meniniai pragaro vaizdavimai rodo pagoniškų ir krikščioniškų idėjų sinkretizmą, tai yra šių religijų elementų (teologijos, mitologijos, simbolikos) susiliejimą, sujungimą, ankstyvaisiais pastarojo laikotarpio metais. Pragaro burna - įėjimas į pragarą, pavaizduotas kaip žvėriška siaubingo gyvūno burna – vienas iš tokio vaizdavimo pavyzdžių. Jis pirmą kartą pasirodė anglosaksų mene ir, manoma, buvo paimtas iš skandinavų mito apie mūšį tarp Fenriro, vilko būtybės ir Odino sūnaus Víðarro, iliustracijų. Tai matoma ir ant maždaug XX amžiaus vidurio Kambrijos Gosforto kryžiaus, kuriame vaizduojamas Víðarras, laikantis milžinišką monstro žandikaulį, kuris taip pat galimai perteikia Kristų, nugalintį Šėtoną.
Pragaro burna taip pat pasirodo XII amžiaus vidurio Vinčesterio Psalmyne (angl. „Winchester Psalter“ arba „Psalter of Henry of Blois“), tai yra angliškame auksu dekoruotame rankraštiniame psalmyne, dar kartais vadinamu Henrio Bloiso psalmynu o anksčiau žinomu kaip Šv. Swithuno psalmynas. Jame vaizduojami pasmerktieji yra uždaryti angelo į pravertą gyvūno burną, kuri kartu yra įėjimas į pragarą ir pačio pragaro dalis. Kūnų gniuždymas, kuris vėliau tapo pragaro vaizdavimo motyvu, taip pat rodo, kad pasmerktųjų bus daug, o teisiųjų - mažai. Monstriškos padermės išbandė ne tik krikščionių patiklumą, bet ir etiką. Šventasis Augustinas iš Hippo, rašęs IV a. pr. Kr., nebuvo įsitikinęs, ar šie monstrai iš tiesų egzistavo, tačiau jei taip, svarbiausias klausimas buvo, ar...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!