Politinių sistemų lyginimas: Lietuva ir Baltarusija

Įvadas A. Prazauskas ir I. Unikaitė (2007, p. 7 - 11), politikos mokslą apibūdina, kaip vieną iš socialinių mokslų, kurių tyrimo subjektas yra visuomenė. Mokslai apie visuomenę socialiniai ir humanitariniai turi tą patį tyrimo objektą ir skiriasi tuo, jog yra tiriami skirtingi visuomenės aspektai. Analizuojant politinius procesus ir veiklą, galima aiškiau susivokti, kas, kaip ir kodėl siekia valdžios, ja naudojasi. Kaip veikia realizavimo mechanizmai priimant tam tikrus sprendimus. Pasiilinti į iškilusias problemas privalome išsiaiškinti kokias funkcijas atlieka ir kaip atsirado įvairios politinės struktūros ir institucijos: organizacijos ir politinės partijos, vyriausybė, judėjimai, parlamentas, interesų grupės, tarptautinė bendrija, idealogijos ir t. t. Pasirinkau palyginti Lietuvos ir Baltarusijos politines sistemas, todėl, kad mano pasirinktos šalys labai skiriasi viena nuo kitos valdymu, politinėmis struktūromis, idealogija. Viena iš priežasčių lėmė ir tai, jog Baltarusija yra viena paskutinių diktatorių Europoje. Darbo objektas – Lietuvos ir Baltarusijos politinės sistemos. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Baltarusijos politinių sistemų lyginimasi. Darbo uždaviniai: 1. Supažindinti su politinės sistemos sampratą, pateikti jos svarbą. 2. Apžvelgti Lietuvos ir Baltarusijos teritorinę ir politinę sandarą. 3. Palyginti Lietuvos ir Baltarusijos politinį dalyvavimą ir vaidmenį tarptautinėje politikoje. I. Politinė sistemos samprata A. Krupavičius ir A. Lukošaitis (2004, p. 14), politinę sistemą apibūdina, kaip tam tikrą savarankišką ir vientisą tarpusavyje susijusių ir su aplinka sąveikaujančių procesų, politinių institucijų, santykių, principų ir vaidmenų visumą, kurią sąlygoja teisinės, socialinės, vertybinės, politinės normos bei elgesio taisyklės. Remiantis „Visuotine lietuvių enciklopedija“ (2021), tai: <...> „politinė sistema politiniame procese dalyvaujančių valstybinių institutų, partijų, organizacijų ir visuomeninių grupių, šį dalyvavimą ir dalyvių tarpusavio santykius reguliuojančių taisyklių ir normų visuma“. Politinės sistemos sąvoką pradėjo vartoti 1953 metais. Visame pasaulyje yra daugybė įvairių politinių sistemų. Viena iš pirmųjų yra Aristotelio (monarchija, aristokratija, politija) ir Platono (aristokratija, timokratija, oligarchija, demokratija, ir anarchija) teorija, kurios svarbiausias politinės sistemos bruožu laikoma valstybės valdymo forma. Kiekviena politinė sistema turi sudėtines dalis, kurios susijusios tarpusavyje, tarp kurių svabiausia išskiriama visuomenė, valstybės valdžios institutai, interesai ir jiems atstovaujančios organizacijos, paprotinės ir formalios normos, kurios reguliuoja politinės sistemų dalių tarpusavio sąveikią ir funkcionavimą, partijos veiklos kryptį nustatanti ideologija ir politinė strategija, tarptautinės organizacijos, kurios sieja partijas ir valstybes. Reikia paminėti, jog kiekviena politinė sistema sąveikauja su nepolitinėmis subsistemomis ir turi ribas kurias žymi nuosavybė, pilietybė, teritorija. XXI a. pradžioje vienas iš svarbiausių politinių sistemų tyrimų uždavinių yra kuo tiksliau nusakyti tas politinių sistemų pokyčių sąlygas ir prielaidas, kurios garantuoja taikią ir tolygią žmonių visuomenės plėtotę. Politiniai sistemai svarbus bruožas ne tik valdingumas, bet valdžios įgyvendinimas ir jėga. Šituo atžvilgiu skiriamos autokratinės ir neautokratinės politinės sistemos, pasitaiko ir mišrių formų. Šiai sistemai funkcionuoti ir plisti turi daug įtakos įvairūs veiksniai, kaip kultūriniai, socialiniai, ekonominiai, geografiniai, filosofiniai, istoriniai. II. Valstybių teritorinė ir politinė sandara 2. 1. Lietuva Pirmą kartą žodis „Lietuva“ yra paminams vienuolio 1009 m. rašytiniuose šaltiniuose. (Pasaulio valstybės, p. 207). Lietuva – Lietuvos respublika. Lietuvos valstybės simboliai vieni iš seniausių herbų Europoje, kurie yra kilę ne iš dinastinių herbų, o iš valdovų portretinių antspaudų. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Didžiausieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Gyventojų etninė sudėtis: lietuviai 83,5%; lenkai 6,75%; rusai 6,3%; baltarusai 1,2%; ukrainiečiai 0,6% ir kiti. Dar gyvena apie 400 žydų, kiek mažiau totorių ir karaimų. Valstybė suskirstyta į dešimt apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Apskritys skirstomos į šešiasdešimt savivaldybių. Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos yra savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybių tarybos nariai renkami ketveriems metams daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu per tiesioginius rinkimus pagal proporcinę rinkimų sistemą. Savivaldybei vadovauja meras. Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą. (Europos komisijos svetainė, 2021). Anot B. Mašalaičio (2007),valstybės vadovas yra prezidentas, kuris renkamas visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Prezidentas skiria Ministrą pirminiką, kurį patvirtina Seimas. Ministro pirmininko teikimu skiriami ministrai. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra Seimas, kuris susideda iš 141 nario, renkamo visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. 71 narys renkamas tiesiogiai, o 70 – pagal proporcinę rinkimų sistemą iš partijų pasiūlytų kandidatų sąrašų. Remiantis pirmuoju Lietuvos Konstitucijos straipsniu, tai Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, nors dėl vyraujančio valdymo tipo kyla ginčai. Teisininkai sutaria, jog esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. (Tinklalapis “Apžvalga”, 2011). Valstybės politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones, nustato valstybės institucijų, įvairių visuomeninių politinių junginių veiklos ir darbo sąlygas; būna demokratinis ir nedemokratinis. Demokratinei valstybei būdinga tai, kad aukščiausiosios atstovaujamosios institucijos formuojamos rinkimais, valstybės valdžios ribas nustato demokratiškai priimta konstitucija. Demokratinėje valstybėje žmonės realiai naudojasi demokratinėmis teisėmis ir laisvėmis, o valstybė sukuria realią jų garantijų sistemą, taip pat garantuojamas teisėtumas ir teisėtvarka, vyrauja ideologinis pliuralizmas (įvairių koncepcijų ir ideologinių politinių srovių įvairovė, kai nėra viešpataujančios, valstybės primestos ideologijos). Tokiose valstybėse nevaržomos piliečių politinės teisės, saugomos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės, valstybės piliečiai aktyviai dalyvauja įgyvendinant valstybės valdžią. Tam tikro valstybės politinio režimo įsitvirtinimą lemia konkrečios šalies istorinė raida, tradicijos, valstybės orientacija, geopolitinė padėtis ir net politinio lyderio asmeninės savybė. Kaip teigia V. Povilaitis: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!