Vakarų ir Rytų karinių – politinių blokų paskirtis ir veikla pokaryje

 Vakarų ir Rytų karinių – politinių blokų paskirtis ir veikla pokaryje Referatas 1. Įvadas..................................................................................................3 2. Tarptautiniai santykiai po Antrojo Pasaulinio karo............................4 3. NATO susikūrimas.............................................................................5 4. NATO Šaltojo karo metais.................................................................7 5. Varšuvos sutarties organizacijos susikūrimas....................................9 6. VSO veikla........................................................................................10 7. Išvados...............................................................................................13 8. Literatūros sąrašas.............................................................................14 Įvadas Europos pokario metų istorija labai paini. Neretai ją labai sunku apibendrinti, nes tai ne vieno žemyno, o daugelio šalių istorija. Esama bendrų gijų ir žemyno masto tendencijų, bet dar daugiau skirtybių ir nacionalinių ypatumų: vienoms šalims sukant į kairę, kitos suko į dešinę; vienos klestėjo, kitos patyrė rimtų socialinių ir ekonominių sunkumų. Europos bendradarbiavimas žengė į priekį kankinamai lėtai, nacionalinės politikos niekaip nenorėjo užleisti savo pozicijų. Pokarinio pasaulio dvipoliškumas atsiskleidė taip ūmai, jog daugelis žmonių nebematė kitų tikrovės aspektų, patikėję, kad galų gale visas pasaulis griežtai pasidalins į du antagonistinius blokus, stovinčius vienas prieš kitą – kad dvipolė sistema taps neįsivaizduojamai griežta. Taigi šio darbo tikslas – aptarti 2 pagrindinius karinius – politinius blokus, susiformavusius po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vakarų pasaulyje. Šiam tikslui pasiekti padės šių uždavinių įgyvendinimas: 1. Aptarti tarptautinius santykius, susiklosčiusius po Antrojo pasaulinio karo; 2. Išanalizuoti NATO bloko susikūrimo aplinkybes bei veiklą šaltojo karo metais; 3. Aptarti VSO susikūrimo priežastis bei veiklą. Šiam darbui naudojau literatūros analizės ir aprašomąjį metodus. Daugiausiai informacijos šiam darbui radau Lopatos R., Vitkaus G. knygoje ,,NATO vakar, šiandien, rytoj“, kur aprašomi svarbiausi NATO istorinės raidos etapai, Aljanso organizacinė struktūra. Taip pat Laco A. knygoje ,,Varšuvos sutartis – taikos užtikrinimo priemonė“, kur išsamiai ir aiškiai aprašoma VSO veikla ir tikslai, bei kituose šaltiniuose. Tarptautiniai santykiai po Antrojo Pasaulinio karo Po Antrojo Pasaulinio karo supervalstybėmis tapo JAV ir SSRS. Dar Jaltos konferencijoje buvo nutarta, kad po karo Centrinėje ir Pietryčių Europoje bus pripažinta SSRS įtaka. SSRS vadovas Stalinas siekė tose šalyse įvykdyti socialistines revoliucijas, todėl rėmė komunistus. Jis buvo įsitikinęs, kad ten, kur kieno stovi kariuomenė, ten bus ir to tvarka. JAV ir D. Britanija bijojo SSRS įtakos didėjimo, todėl siekė sustiprinti vakarų valstybių kariuomenes ir rėmė visas antikomunistines jėgas. 1945-1955m. sutapo su antruoju bendrosios kapitalizmo krizės etapu. Tarptautiniuose santykiuose tuo laikotarpiu atsirado ir plėtėsi „šaltasis karas“- imperializmo stovyklos ir socializmo sistemos šalių konfrontacija. Pirmą kartą atvirai „šaltasis karas“ buvo paskelbtas 1946 m. Fultone (JAV) V. Čerčilio pasakytoje kalboje, kurioje buvo kalbama apie „geležinę uždangą“ tarp neseniai buvusių karo sąjungininkų. Paskesni Amerikos žygiai patvirtino, kad JAV ėmėsi pasaulinio žandaro vaidmens – „Trumeno doktrina“ (1947), „Maršalo planas“ (1948-1952), NATO blokas (1949). Visa tai nedviprasmiškai buvo nukreipta prieš socialistines šalis. Priešinimosi agresijai centru tapo pasaulinė socializmo sistema. Po karo išaugęs Sovietų Sąjungos autoritetas ir jos gynybinė galia sudarė sąlygas jai sėkmingai priešintis JAV vadovaujamų Vakarų šalių militaristiniam puolimui, savo užsienio politikoje derinti taikaus sambūvio ir atkirčio agresoriams principus. 1946-1947 m. sudarydama taikos sutartis su buvusiomis Vokietijos sąjungininkėmis – Italija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Suomija – Tarybų Sąjungos delegacija suteikė joms demokratinį pobūdį, taip pat atrėmė Vakarų bandymus imtis kontroliuoti Rytų Europą. Vokietijos klausimu SSRS nenukrypstamai gynė Potsdame paskelbtus teisingus principus. Kai Vakarų valstybės Vokietiją suskaldė, SSRS palaikė VDR – pirmosios vokiečių darbininkų ir valstiečių valstybės kūrimąsi. 1955 m. VFR įsijungus į NATO ir tuo karo grėsmei priartėjus prie socialistinių šalių sienų, būtinai reikėjo stiprinti jų gynybą. 1955 m. gegužės 14 d. Varšuvoje buvo pasirašyta aštuonių šalių – SSRS, Lenkijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos VDR ir Albanijos draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartis, sudariusi karinę – politinę socialistinių valstybių sąjungą. (Naujųjų amžių ir naujausiųjų laikų istorija, 1982, p. 320-321). Pamažu ėmė ryškėti 2 viršnacionaliniai blokai: pasaulis aiškiai pasidalino į komunistinę pusę ir kitą, amerikiečių vadinamą „laisvuoju pasauliu“. Dvipoliame pasaulyje nebeliko vietos neutralioms šalims, nes ir rusams, ir amerikiečiams tokios šalys kaip Indija, kėlė įtarimą. Tiek vieni, tiek kiti rėmėsi principu: kas ne su mumis, tas prieš mus. Pokarinio pasaulio dvipoliškumas atsiskleidė taip ūmai, jog daugelis žmonių nebematė kitų tikrovės aspektų, patikėję, kad galų gale visas pasaulis griežtai pasidalins į du antagonistinius blokus, stovinčius vienas prieš kitą – kad dvipolė sistema taps neįsivaizduojamai griežta. Sovietų Sąjunga šiurkščiai kūrė savo imperiją, savo „satelitų“ viduje arba netoliese palikdama pakankamai kariuomenės jų paklusnumui užsitikrinti; amerikiečiai naudojo subtilesnį spaudimą, tačiau virtinė jų vadovaujamų sudarė ne ką kitą, o kontrimperiją, valdomą ne tokiais žiauriais metodais, tačiau aiškiai sutelktą apie Jungtines Valstijas. ( J. Frankel, 1993, p. 164-165). Tai buvo laikotarpis, kai abi pusės atsidūrė tam tikroje nežinomybėje viena kitos ketinimų atžvilgiu. Iš dalies periodą apibūdina tam tikros viltys, kad sovietai ir amerikiečiai gali bendradarbiauti užtikrinant taiką pasaulyje. Tačiau viltys išsisklaidė. SSRS savo vakarines sienas ėmė supti komunistinių režimų žiedu. JAV ėmėsi teikti Vakarų Europos valstybėms ekonominę ir karinę paramą. (R. Lopata, 1997, p. 218). NATO susikūrimas Šiaurės Atlanto sutarties organizacija buvo įsteigta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone, pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį. Pasirašė 12 valstybių: Belgija, Danija, D. Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija kaip kolektyvinės gynybos aljansas tapo pagrindiniu ir efektyviu Vakarų Europos saugumo garantu. Šaltojo karo metais NATO neteko tiesiogiai pademonstruoti savo galios atvirame mūšyje, bet atgrasinantis organizacijos ir jos integruotų karinių pajėgų poveikis potencialiam agresoriui nekėlė abejonių. NATO tapo reikšminga ne tik Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių užsienio politikai, bet ir visai pasaulio politikai. Pagrindinė NATO susikūrimo priežastis – JAV vyriausybės apsisprendimas prisiimti atsakomybę ir įsipareigoti ne tik savo šalies , bet ir Vakarų Europos saugumui ir gynybai. Pirmieji pokalbiai apie galimą gynybinę JAV ir Vakarų Europos Sąjungą vyko slaptai. Apie juos nebuvo informuoti netgi neseniai sukurtos Vakarų sąjungos partneriai – Prancūzija ir Beneliukso šalys. Pentagono derybos truko tiktai 11 dienų. Iš esmės tai nebuvo derybos, o tik ekspertų rekomendacijų būsimosioms deryboms parengimas. Ekspertai sutarė, kad tokia sutartis, kuria Amerika įsipareigotų Europos saugumui, reikalinga. Sutartį ekspertai siūlė rengti Rio de Žaneiro sutarties, kuri numatė, kad vienos iš sutarties dalyvių užpuolimas reiškia visos sąjungos užpuolimą, pavyzdžiu. Be to, ekspertų rekomendacijose buvo siūloma, kad JAV prezidentas paskelbtų vienašališką deklaraciją, kad JAV bet kokią karinę ataką prieš Briuselio sutarties šalis laikys pačiu JAV užpuolimu ir imsis atitinkamų priemonių. Už vienašališkos deklaracijos variantą pasisakė pripažintas sovietų politikos ekspertas Kenanas. Jo nuomone, JAV turi remti visas Vakarų Europos šalių pastangas kurti savo kolektyvinės gynybos sistemą. Tačiau pati JAV turi laikytis nuošaliau, nes totalinės sovietų karinės atakos prieš Vakarų Europą grėsmė nėra didelė. JAV karinė pagalba Europai turėtų būti teikiama taip pat kaip ir ekonominė pagalba pagal Maršalo planą. (Lopata R., Vitkus G.,1999. p. 10-17). Apsispręsti privertė vienas po kito sekę dramatiški politiniai įvykiai 1947-1949 m., iš kurių paminėtina tiesioginė grėsmė Norvegijos, Graikijos, Turkijos ir kitų Vakarų Europos valstybių suverenitetui, 1948 m. perversmas Čekoslovakijoje ir prasidėjusi neteisėta Berlyno blokada. 1948 m. pasirašyta Briuselio sutartis parodė penkių Vakarų Europos šalių – Belgijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės – pasiryžimą kurti bendrą gynybos sistemą bei stiprinti tarpusavio ryšius, kad galėtų atremti ideologinę, politinę ir karinę grėsmę iškilusią jų saugumui. (NATO samprata, 2001. p. 29). 1949 m. sausio mėn. parengus pirmąjį Šiaurės Atlanto sutarties projektą, buvo priimti sprendimai ir dėl kitų valstybių kvietimo prisijungti prie septyneto tolesnių derybų. Pasiūlymus gavo Airija, Danija, Islandija, Norvegija ir Portugalija. Tačiau tokio siūlymo nesulaukė Švedija, kuri tuo metu inicijavo ir ragino Norvegijos ir Danijos vyriausybes sudaryti „kolektyvinio neutraliteto“ sutartį. Ypač skeptiškai į švedų projektą žiūrėjo norvegai, nes sovietinės grėsmės atveju ji nenumatė jokių Švedijos įsipareigojimų padėti gintis norvegams. Todėl, gavę pakvietimą iš Vašingtono, norvegai nedvejodami apsisprendė jungtis į Šiaurės Atlanto sąjungą. Po tam tikrų svyravimų prie jų prisijungė ir Danija. Airijos vyriausybė į pasiūlymą atsakė, kad tiktai salos padalijimo nutraukimas gali būti šalies įsijungimo į Šiaurės Atlanto sąjungą prielaida. Tuo tarpu strategiškai svarbi Islandija savo sutikimą pareiškė, nepaisydama savo nedidelės komunistų partijos opozicijos. Portugalija, įsitikinusi, kad tam neprieštaraus Ispanija, irgi sutiko prisijungti prie aljanso. Sutarties veikimo geografija, kurioje galios penktojo straipsnio nuostata, buvo apibrėžta taip: a) kadangi Vokietija nebuvo sutarties dalyvė, tai prie sutarties buvo pridėta speciali deklaracija, kurioje sakoma, kad ginkluotas vienos ar kelių sutarties dalyvių užpuolimas reiškia ir tų šalių okupacinių ginkluotųjų pajėgų užpuolimą bet kurioje Europos dalyje. b) šiaurine sutarties veikimo riba buvo sutarta laikyti visą erdvę į šiaurę nuo Norvegijos Špicbergeno salyno ir Kanados Šiaurės Vakarų teritorijos iki pat Šiaurės ašigalio. c) pietine veikimo riba nutarta laikyti Vėžio atogrąžą, kuri tapo skiriamąja Šiaurės Atlanto sutarties ir Rio de Žaneiro sutarties veikimo riba. Tuometinių JAV politikų įsivaizdavimu, Šiaurės Atlanto sutartis buvo tiktai savotiškas militarinis Maršalo plano analogas. Savo saugumu turėjo rūpintis patys europiečiai, o amerikiečių misija – padėti Vakarų Europai „atsistoti ant kojų“, kad paskui ji galėtų veikti savarankiškai. Kitas JAV įsikišimo atvejis būtų tiktai jau tiesioginiai karo veiksmai prieš sąjungininkes. Tada niekas tikrai negalvojo, kad Šiaurės Atlanto sutarties pagrindu susikurs Šiaurės Atlanto sutarties organizacija – NATO, kuri turės išplėtotas politinio ir karinio bendradarbiavimo struktūras ir netgi JAV kariškio vadovaujamas integruotas karines pajėgas. Tokia mąstysena, be abejonės, palengvino sutarties ratifikavimą JAV kongrese. Sutartis JAV Senate buvo ratifikuota 1949 m. liepos 21d. po 12 dienų debatų 82 balsais prieš 13. Pasirašyta sutartis buvo tiktai bendradarbiavimo principų išvardijimas. Joje beveik nieko nekalbama, kad turės būti sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, juolab kaip ji atrodys. Tik devintajame straipsnyje užsimenama, kad sutarties įgyvendinimu turės rūpintis Šiaurės Atlanto taryba, kuriai prireikus talkins Gynybos komitetas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!