Vakarų ir rytų kariniai - politiniai blokai pokario metais

ĮVADAS Vakarų ir Rytų karinių – politinių blokų paskirtis ir veikla pokario metais yra itin aktuali tema šių dienų Europai ir visam pasauliui. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis tarsi pasidalino į dvi dalis: Vakarų ir Rytų, demokratinį ir komunistinį. Vienos valstybės palaikė vieną pusę, o kitos – kitą. Šio susiskaldymo iniciatorės buvo dvi supervalstybes: Vakarų pusėje JAV, o Rytų – SSRS. Abi pusės norėjo tapti dominuojančiomis pasaulyje ir priversti kitą pusę atsitraukti demonstruodamos didesnius pajėgumus ir galimybes. Europoje kaip tik tiesiogiai ir susikirto Vakarų ir Rytų blokai. Europa buvo tarsi padalinta į dvi dalis: Vakarų ir Rytų, kurios atstovavo skirtingiems blokams. Europoje buvo „nubrėžta“ tarytum fronto linija. Dalis valstybių palaikė demokratinę santvarką, o kitos valstybės buvo priskirtos komunistiniam rėžimui. Vakarų pusėje didžiausią vaidmenį atliko JAV, o Rytų – SSRS Europa tapo „karštuoju tašku“ ir abiejų pusių varžymasis visose gyvenimo srityse, koncentruotas Europos kontinente ir peraugęs į šaltąjį karą, negalėjo nedaryti įtakos tolimesnei Europos raidai, nors Europos valstybės šiame šaltajame kare ir nebuvo pačios nuožmiausios ir aktyviausios dalyvės. Jos daugiau buvo veikiamos stipresnių savo blokų atstovių. Šaltasis karas iš esmės pakeitė Vakarų Europos politinę ir ekonominę situaciją. Todėl, kad suprasti šių dienų situciją Europoje, norint išsiaiškinti, kas paskatino žengti žingsnį link Europos integracijos, būtina atskleisti ir išanalizuoti Eurointegracijos užuomazgų atsiradimo priežastis ir visą pasaulinę situaciją šaltojo karo metu, kuris kaip tik ir paskatino Europos vienijimąsi. Šaltojo karo metu vyravusiai situacijai atskleisti rėmiausi Eric Hobsbawm mintimis, kurios atskleidžia autoriaus sąlyginai teigimą požiūrį į šaltąjį karą: „jis visai pašalino ar nustelbė beveik visas lenktynes ir konfliktus, kurie formavo pasaulio palitiką iki Antrojo pasaulinio karo.<...> Šaltasis karas sukaustė tarptautinę padėtį ir kartu stabilizavo tai, kas iš esmės galutinai nenustatyta ir laikina“. (Hobsbawm, E., 2000, p. 265). Taip pat skyriau dėmesį Raimundo Lopatos ir Gedimino Vitkaus mintims, nes šie autoriai išsamiau apžvelgia Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir jos vaidmenį pokario metu. Taip pat atkreipiau dėmesį į Algio Kasperavičiaus požiūrį, išdėstytą knygoje „Naujausių laikų istorija. Pasaulis po Antrojo pasaulinio karo“. Jis realiai apžvelgia šaltojo karo laikotarpį ir jo situaciją pasaulyje. Tyrimo objektas - Vakarų ir Rytų kariniai – politiniai blokai. Darbo tikslas – apžvelgti Rytų ir Vakarų karinius – politinius blokus. Darbo uždaviniai: • aprašyti karinių - politinių blokų susikūrimo priežastis; • atskleisti karinių – politinių blokų veiklą pokario metu; • apžvelgti konfrontuojančių pusių politinį požiūrį. Tyrimui atlikti naudosiu aprašomąjį tyrimo instrumentą. 1. KARINIŲ - POLITINIŲ BLOKŲ SUKŪRIMO PRIEŽASTYS 1.1. Išorinės NATO sukūrimo priežastys Po Antrojo Pasaulinio karo Europos valstybės jautėsi silpnos ir nualintos. Europos politinę ateitį lėmė Vašingtonas ir Maskva. Stalinas nusprendė Rytų Europą sutvarkyti pagal sovietinį pavyzdį ir taip dar labiau padidino europiečių baimę. SSRS tapo galingiausia karine jėga Europoje. Vienintelė išeitis tuo metu atrodė galimybė tam tikru atžvilgiu sujungti Vakarų Europos valstybes. Jean Monnet yra pasakęs: „Krizės – geriausios vienytojos“. Kad suvienytį Vakarų bloko šalis, reikėjo įkurti vienijančią organizaciją, todėl 1949 metais buvo sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Kaip teigia R. Lopata ir G. Vitkus, „Šiaurės Atlanto sutarties organizacija kaip kolektyvinės gynybos aljansas tapo pagrindiniu ir efektyviu Vakarų Europos saugumo garantu. NATO – tai visų pirma bendras taikos, laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybes pripažįstančių valstybių sąjunga. NATO susikūrimo priežastis - JAV vyriausybės apsisprendimas prisiimti atsakomybę ir įsipareigoti ne tik savo šalies, bet ir Vakarų Europos saugumui ir gynybai“(Lopata, R., Vitkus, G, 1999, p. 9). Vakarų pusę suvienijo sugumo, taikos ir demokratijos troškimas. Vakarų valstybės suvokė, kad saugios gali tapti tik veikiančios kartu, sudarydamos tam tikrą vieną sistemą, jos suprato, kad kiekviena atskirai neturi tiek galios atsilaikyti prieš potencialias grėsmes tiek iš rytų pusės, tiek iš kaimyninių šalių. Europos Vakarų bloko valstybės jautėsi saugios ne vien tik dėl to, kad Vakarų Europos valstybės veikė iš vien, bet, kad turėjo garantuotą JAV užnugarį. „JAV pagrindinis tikslas buvo pasirašyti Maršalo planą ir įtraukti į savo veiklą Vakarų Vokietiją. Tai turėjo sustabdyti Kremliaus pastangas įtraukti Vakarų Europą į Sovietinę orbitą.“(Leffler, M. P., 1993, p. 181). NATO visoms valstybėms narėms užtikrino visapusišką saugumą ir politinį stabilumą, jos galėjo jaustis daug ramiau, nes ši sąjunga užtikrino išorinį Europos saugumą. Kaip teigia B. Buzan, „NATO struktūrų kūrimas Europoje buvo įrodymas, kad atskiros valstybės nesugebėtų apsiginti nuo SSRS, o joms labiau negu bet kada reikėjo išvengti karo. Ryšiai su Amerika, regis išsprendė abi Europos problemas: JAV ir galėjo, ir norėjo ginti Europą; Amerikos branduolinė monopolija atrodė tokia didžiulė grėsmė, kuri galėjo karo galimybę sumažinti iki minimumo. Europa troško efektyvios gynybos be karo ir dėl to buvo maksizuoto atgrasinimo šalininkė. Jos požiūriu vienašališka Jungtinių Amerikos valstijų masinio atpildo politika penktojo dešimtmečio pabaigoje – šeštojo dešimtmačio pradžioje buvo ideali, kadangi ji pabrėžė karo prevenciją ir neaštrino problemiškų gynybos klausimų.(Buzan B. Žmonės, vlstybė ir baimė. Tarptautinio saugumo studijos po Šaltojo karo, Vilnius, 1997, p. 349)“ (Lopata. R., Vitkus, G., 1999, p. 45). Po Antrojo pasaulinio karo nualintos Europos valstybės bet kokia kaina siekė išvengti dar vieno karo, tačiau suvokė, kad po vieną šios valstybės buvo bejėgės apsiginti nuo SSRS. JAV buvo supervalstybė, turinti didžiulį autoritetą visame pasalyje. Tai buvo puikus užnugaris Europos valstybėms, neturinčioms tokios didelės įtakos, autoriteto, karinio potencialo ir galimybių. Europos taikos palaikymo idėjoms pritarė JAV. Ji buvo pajegi ir norinti padėti Europos valstybėms užtikrinti saugumą nesukeliant karo grėsmės. Pasak R. Lopatos ir G. Vitkaus, „Šaltojo karo metu NATO atliko visų pirma svarbų geopolitinį vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės politinės Vakarų Europos padėties stabilumą ir tokiu būdu sustabdė komunizmo idėjų plitimą senajame kontinente“(Lopata. R., Vitkus, G., 1999, p. 60). NATO atliko labai svarbų vaidmenį pokario Europoje. Ši organizacija pateisino lūkesčius ir įtvirtino visakeriopą Europos stabilumą. Vakarų Europa buvo visiškai saugi. Nebeliko grėsmės iš vidaus, nes visos narės – valstybės buvo tarsi suvienytos, turėjo bendrą tikslą ir buvo užtikrintos, kad turi stiprių sąjungininkių, kurios neatsisuks prieš jas. NATO buvo labai stipri ir sugebėjo išlaikyti savo principus iki pat galo ir atlaikyti komunizmo plitimą, neįsileisti šios ideologijos į savo erdvę. 1.2. Vidinės NATO sukūrimo priežastys NATO paskirtis buvo ne tik padėti valstybėms – narėms atsilaikyti prieš išorines grėsmes: komunizmo plitimą, SSRS keliamą grėsmę teritoriniam saugumui, bet ir padėti išspręsti įvairias problemas Europos viduje. Po antrojo Pasaulinio karo Europos valstybės nepasitikėjo kaimyninėmis valstybėmis. Visas Europos šalis vis dar stipriai veikė įsitikinimas, kad Vokietija atsakinga už nacių nusikaltimus, vienas iš NATO įkurimo tikslų kaip tik ir buvo apsiginti nuo galimos Vokietijos agresijos. Taip pat Vokietijos Federacinės Respublikos įtraukimas į sąjungą sutiprino Vakarų bloko pajėgumus gintis nuo galimų bloko priešų, todėl Vokietijos Federacinės Respublikos dalyvavimas buvo būtinas, tačiau buvo stengiamasi neleisti išsiplėtoti jos įtakai. O amerikiečiai visiškai nenorėjo trauktis iš Europos žemyno, jiems reikėjo išlaikyti savo poziciją. JAV norėjo išlaikyti savo įtakos sferą ir išlikti vyraujančia jėga Vakarų bloke. Tačiau tokiai strategijai niekas garsiai neprieštaravo, nes visi buvo saugūs ir bet koks sitemos transformavimas galėjo reikšti grėsmę valstybėms – narėms. „NATO politinėmis bei karinėmis priemonėmis, laikydamasi Jungtinių Tautų Chartijos, siekė užtikrinti visų savo narių laisvę, demokratiją, nepriklausomybę ir saugumą. (North Atlantic Council Statement, August, 21, 1991 in NATO Communiques 1991, pp. 24-25.), tačiau geopolitinę NATO paskirtį Šaltajame kare apibųdinanti formulė Russians – out, Germans – down, Americans – in(laikyti Rusiją nuošalyje, neleisti sustiprėti Vokietijos įtakai ir išlaikyti Amerikos galią(Lietuvos rytas. – 1999m. liepos 24. – Nr. 170)) padeda tiksliau nušviesti ir apibrėžti Vakarų pastangas išspręsti Europos saugumo problemą“ (Lopata. R., Vitkus, G., 1999, p. 41). Taip Vakarai bet kokia kaina siekė nuslopinti komunistinį pasaulį ir neleisti jam plėstis. Vakarų blokas vykdė tarsi „kryžiaus žygį“, kuris turėjo įtikinti SSRS ir visą likusį pasaulį, kad komunizmas nėra perspektyvus ir negali būti toks galingas kaip vakarų pasirinkta ideologija ir jos sukurtos valstybės, kad vakarai yra daug pranašesni. Sąjungininkes jungė negatyvus tikslas - sunaikinti Vokietijos galybę. Pasak Eric Hobsbawm, „1949 metais sukurtos Šiaurės Atlanto Sąjungos (NATO) realiai vertinant, turėjo remtis ekonomine Vokietijos jėga, sustiprinta jos perginklavimu. Tokiu atveju Prancūzija galėjo taip supinti Vakarų Vokietijos ir Prancūzijos reikalus, kad konfliktas tarp dviejų senų priešininkių būtų neįmanomas“.(Hobsbawm, E., 2000, p. 281). Vakarų blokui nereikėjo vidinių problemų. NATO tarsi suvienijo ir mobilizavo senus priešus bendram tikslui. Europos valstybės suprato, kad nesutarimai tarp kaimyninių valstybių yra nenaudingi ir tik nualina jas. NATO buvo saugiklis, kuris užtikrino, jog visos valstybės narės gali jaustis saugios. Buvo užkirstas kelias galimiems vidiniams nesutarimams ir dauguma lokalinių problemų Europoje lyg ir išnyko. 1.3. Varšuvos pakto sukūrimo priežastys Tuo tarpu Rytinis blokas suvokė, kad yra nesaugus dėl Vakarinio bloko stiprėjimo ir jo įtakos sferų gausėjimo. NATO struktūrų sukūrimas suvoktas, kaip realus grasinimas, privertęs komunistines šalis pasijusti nesaugiai, net ir ne dėl ideologinių skirtumų, o dėl įtakos sferų. Kaip teigia Eric Hobsbawm, „konfrontacija, ko gero, būtų padidėjusi net ir nesant ideologiniams skirtumams“.(Hobsbawm, E., 2000, p. 272) SSRS siekė plėsti savo įtakos sferą pasaulyje bet kokia kaina, Vakarinis blokas šiuos procesus norėjo sustabdyti, o SSRS Vakarų bloko veiklą suprato, kaip potencialią grėsmę, galinčią sunaikinti SSRS ir leisti JAV įgyti didesnį pranašumą , o SSRS nenorėjo pasiduoti, todėl pradėjo dalyvauti varžybose visose gyvenimo srityse su JAV. Rytinis blokas siekė pralenkti Vakarus kariniu pasirengimu, naujausiais mokslianiais išradimais, ir net sporte, vyko nuožmi psichologinė ir ideologinė, propagandinė kova. Bijodama NATO puolimo, SSRS 1955 metais, kaip atsaką į NATO įsteigimą, sukūrė Varšuvos sutarties organizaciją – karinį socialistinį Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką. 2. VAKARŲ IR RYTŲ BLOKŲ VEIKLA 2.1. Vakarų ir Rytų blokų veikla kariniu požiūriu Šaltojo karo metu Vakarų ir Rytų blokai visaip stengėsi įrodyti savo pranašumą kitos pusės atžvilgiu, tačiau vengė tiesioginių karo veiksmų. Kaip teigia Eric Hobsbawm savo knygoje: „Šaltojo karo savitumas buvo tas, kad, objektyviai kalbant, joks tiesioginis pavojus pasauliui negrėsė. Dar daugiau, nepaisant visos tos apokaliptinės abiejų pusių, o ypač amerikiečių, retorikos, supervalstybių vyriausybės nusprendė jėgas pasiskirstyti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje; tai reiškė labai nelygią, bet iš esmės pakankamai patikimą jėgų pusiausvyrą. SSRS valdė vieną Žemės dalį arba darė jai didelę įtaką ir nesistengė savo įtakos plėsti karine jėga. JAV kontroliavo visą kitą kapitalistinio pasaulio dalį ir čia dominavo perimdamos tai, kas liko iš buvusių kolonijinių valstybių senos imperinės hegemonijos. Jos savo ruožtu nesikišo į Sovietų valdomą zoną“.(Hobsbawm, E., 2000, p. 265). Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų blokų nebuvo paremtas tiesioginiais susidūrimais ar nuožmiais mūšiais karo laukuose. Nė viena pusė nenorėjo dar vieno karo su kraujo praliejimu. JAV ir SSRS net nenorėjo išprovokuoti kitos pusės karinės agresijos, nors šaltojo karo metu ir buvo įvairių nesusipratimų, kurie labai lengvai galėjo peraugti į rimtesnius konfliktus. Visi puikiai suprato taikos svarbą ir norėjo būti saugūs. Tai buvo tarsi noras iš abiejų pusių palenkti kuo daugiau pasaulio valstybių į savo pusę, nubrėžti ryškias ribas ir atskirti pasaulį į dvi dalis: demokratinį ir komunistinį, nenorint jo perskirstyti ar tu ribų kaip nors pakeisti. Tačiau Vakarų ir Rytų pusės norėjo kuo didesnio atsiskyrimo nuo kitos pusės, todėl įslaptino daugybę dalykų, kurios galėtų panaudoti priešininkai. „JAV gynybinės sistemos įkūrimas sukūrė didžiulį slaptą pasaulį, atskirtą nuo kasdienio pasaulio ir esantį visai šalia mūsų. 1980-aisiais tai apėmė keturis milijonus amerikiečių su saugumo dokumentais (Miall 1987: 91). Energijos departamentas, agentūra, atsakinga už branduolinių ginklų projektavimą, klasifikavo daugiau kaip du su puse milijonus dokumentų ir papildydavo apytiksliai 130 000 naujų kasmet 1980-aisiais (DeV'olpi ir al. 1981: T42). Per tą patį periodą, JAV vyriausybė kūrė naujus slaptus dokumentus, vidutiniškai septynis milijonus per metus (Harper 1992). Kai kurie iš jų apima, matyt, ganėtinai nereikšmingą informaciją; daugelį metų, pavyzdžiui, vyriausybė klasifikavo kaip paslaptis skaičius tualeto ritinių, nupirktų Oak Ridge branduolinių ginklų gamyklos — kad sovietų atstovai negalėtų panaudoti šios informacijos, kad įvertintų tarnautojų skaičių ten (Davis 1990)“. (Hugh Gusterson, 1996, p. 68-69). Pasak Algio Kasperavičiaus, „Supervalstybės savo karinę politiką grindė branduoliniu prioritetu, t. y. Kiekybine ir kokybine lygybe branduolinių užtaisų ir jų nešėjų srityje. 7-ojo dešimtmečio pradžioje JAV turėjo beveik dvidešimt kartų daugiau branduolinių užtaisų negu jos pagrindinis varžovas. Nuo karibų krizės laikų SSRS vadovybė ėmėsi visų galimų priemonių paritetui pasiekti. Tai pareikalavo didžiulių išteklių ir tapo viena iš tarybinės ekonomikos smukimo 9-ajame dešimtmetyje priežasčių“.(Kasperavičius, A., 1990, p. 19). Abi pusės savo stiprybę grindė karine galia ir branduolinių ginklų gausa. Kariniu potencialu jos tikėjosi įbauginti prišininkų bloką ir įrodyti savo pranašumą, priversti bijoti. Šių supervalstybių pagrindinis prioritetas buvo karinė pramonė ir noras neatsilikti nuo priešininkės skatino bet kokia kaina orientuotis vien tik į branduolinių ginklų gamybą net ir aukojant valstybės ekonomiką. „1978 metais JAV vyriausybė net pašalino branduolinių ginklų bandymų draudimą. JAV vadovai suprato, kad sovietų mokslininkų sukurtos branduolinio ginklo galvutės buvo pranašesnės ir galingesnės, nei amerikiečių modeliai ir bandymų draudimas tik padidins Sovietų Sąjungos pranašumą ir užtikrintumą.“ (Gusterson, H., 1996, p. 148-149). Strateginių branduolinių užtaisų skaičius Metai 1965 1970 1975 1980 1985 JAV 5550 4000 8500 10100 11200 SSRS 600 1800 2800 6000 9900 1 lentelė. Strateginių branduolinių užtaisų skaičius Šaltinis: Kasperavičius, A. (1990). Naujausių laikų istorija. Kaunas: Šviesa, p. 20. Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matome, kad strateginių branduolinių užtaisų skaičius JAV ir SSRS didėjo stulbinamas kiekiais. SSRS šioje srityje buvo šiek tiek atsilikusi, tačiau bet kokia kaina stengėsi pavyti JAV. SSRS nenorėjo pripažinti JAV pranašumo ir norėjo įrodyti, kad yra neką prastesnė konkurentė. Abi pusės pastebėjo, kad tokie „žaidimai“ negali turėti pabaigos ir atėjo laikas pristabdyti šią beprasmę ginklavimosi kovą, tuo labiau, kad abi supervalstybės norėjo išvengti karo. „1972m. gegužės mėn. SSRS ir JAV pasirašė laikiną susitarimą dėl puolamosios strateginės ginkluotės apribojimo. Jos įsipareigojo penkerius metus nestatyti naujų termo branduolinių raketų paleidimo įrenginių, sumažinti raketų povandeniniuose laivuose ir tokių laivų su atominiais varikliais skaičių“.(Kasperavičius, A., 1990, p. 20). Vakarų ir Rytu blokai nusprendė bent laikinai sustabdyti ir sumažinti ginklavimosi varžybas, nes tai nieko gero nedavė abiem valstybėm ir net sužlugdė SSRS ekonomiką. Nė viena valstybė net ir matydama nepalankias pasekmes negalėjo staiga pradėti mažinti savo ginkluotės, nes konkurentai galėtų tuo pasinaudoti ir pratęsti savo branduolinių užtaisų gamybą, tolimesni planai buvo nenuspėjami, todėl abi pusės nematydamos perspektyvos tolimesniam ginklavimuisi nusprendė taikiai susitarti dėl laikino šių varžybų nutraukimo ir sumažinti branduolinių ginklų skaičių povandeniniuose laivuose, nes kiekviena karinės agresijos išraiška nesuteikia ramybės pasauliui ir perspėja apie galimo konflikto grėsmę. 2.2. Karinių – politinių blokų veikla „trečiajame“ pasaulyje Tačiau ne visuose kontinentuose buvo nubrėžtos tokios aiškios ribos tarp Vakarų ir Rytų kaip Europoje. Pasaulyje buvo likę dar nemažai jokiam rėžimui nepriskirtų valstybių. Todel Vakarai ir Rytai aktyviai kovojo dėl įtakos sferos jose. Kiekviena pusė norėjo turėti kuo daugiau šalių savo bloke, todėl vienokiais ar kitokiais būdais jas turėjo prisitraukti. „Kadangi situacija Europoje stabilizavosi ir visos ribos ten nubrėžtos kuo aiškiausiai, tai abiejų supervalstybių varžybos faktiškai persimetė į „trečiąjį“ pasaulį“.(Hobsbawm, E., 2000, p. 286). „Amerikiečiai norėjo įvesti Vietmane Vakarų demokratiją.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!