Politinis marketingas

1 užduotis 1) Pateikti ir palyginti bent 3-4 autorių požiūrį į „politinę komunikaciją“. 1 lentelė Autorius Metai Požiūris į „politinę komunikaciją“ Ph.Breton, S.Proulx 1993 Politikos komunikacija– tai komunikacinis procesas tarp politikų, generuojančių politines idėjas, ir visuomenės, jas priimančios ar atmetančios, vartojančios ar nevartojančios. Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.2) 2006 03 08 Politinė komunikacija– tai politinių žinių perdavimo informacijos kanalais procesas, įgalinantis šių žinių cirkuliaciją tarp politikos aktorių ir taip pat tarp politinės ir kitų sistemų. Dr. Algis Krupavičius Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.3) 2006 03 08 Politinė komunikacija– funkcija, kurią įgyvendina visos sistemos struktūros, t.y. interesų grupės, politinės partijos, įstatymų leidėjai, vykdomoji valdžia, valdininkija ir teismai. Lauras Bielinis Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.4) 2006 03 08 Politinė komunikacija yra strategiškai orientuota ir pirmiausia apibūdinama kaip supratimo programa. Komunikavimas politikoje, būdamas tam tikra ženklų sistema, yra organizuoto ir tikslingo ženklų perdavimo (kalbėjimo/rašymo) ar jų suvokimo objektu, kurio pagrindą sudaro tikslo ir laukiamo rezultato santykis. Vieni autoriai teigia, kad politinė komunikacija tai komunikacinis procesas tarp politikų ir visuomenės, kiti nepažymi visuomenės svarbos ir labiau linkę šį procesą apibūdinti kaip politinių žinių perdavimą. Kiti autoriai tiesiog pažymi, kad tai yra tiesiog funkcija, kurią įgyvendina visos sistemos struktūros ir taip politinės komunikacijos apibrėžimą praplečia prijungdami teismus, valdininkus... Manau,kad aiškiausias, lengviausiai suprantamas politinės komunikacijos apibrėžimas yra tas, kurį pateikia Ph.Breton ir S.Proulx. Mano nuomone, politinė komunikacija tai procesas, kai politikai teikia idėjas visuomenei, o visuomenė apsvarsčius už ir prieš arba jas palaiko arba pasmerkia. 2)Pateikti ir palyginti bent 3-4 autorių požiūrį į „propagandą“ (Atlieka Simona Sankalaitė) 2 lentelė Autorius Metai Požiūris į „propagandą“ J. Frankel 1993 Propaganda– sistemingas bandymas paveikti kitos valstybės atitinkamos žmonių grupės protus, jausmus ir veiksmus, nukreipiant juos ypatingiems savo valstybės tikslams. Svarbiausia propagandos ypatybė yra ta, kad ji skiriama ne kitų valstybių vyriausybėms, bet piliečiams, taigi tikimasi veikti kitų valstybių vyriausybes per viešąją nuomonę. Algirdas Aušra Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.6) 2006 03 08 Propaganda – beasmenis ir nemokamas prekių, paslaugų ar organizacijos stimuliavimas platinant apie jas komerciškai svarbius duomenis arba teigiamas jų pateikimas masinės informacijos priemonėse. http://en.wikipedia.org/wiki/Propaganda 2006 03 08 Propaganda - visuma informacinių priemonių, skirtų žmonių grupės ar visuomenės kontrolei. Propaganda dažniausiai būna siejama su žiniasklaida,per kurią pateikiama nekorektiška informacija, bei totalitariniais režimais, kurie propagandą yra itin smarkiai linkę naudoti. Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.8) 2006 03 08 Propaganda yra organizuota, institucionalizuota įtikinėjimo forma ir skiriasi nuo atsitiktinių įtikinėjimų. Komercinė reklama, viešieji ryšiai, partijų, vyriausybės ar parlamento pastangos komunikacijos priemonėmis veikti piliečius gali būti laikomi propaganda. Organizuotas įtikinėjimo formas plėtoja ne tik valstybės, bet ir įvairiausios valstybinės ir didžiosios privačios kompanijos, pradedant Sodra, Telekomu ir baigiant vietinėmis savivaldybėmis ar net universitetais... Frankelis propagandą apibūdina skirtingai nuo visų kitų autorių, manau, kad jo propagandos apibrėžimas labiau tiktų apibrėžti tarptautinei propagandai, tačiau jo propagandos apibrėžimo esme yra labai artima kitiems autoriams, tai tiesiog bandymas paveikti žmonių protus ir jausmus siekiant savo tikslų. Visi autoriai teigia, kad kiekviena propaganda yra organizuota ir gerai parengta ir dažniausiai platinama per žiniasklaidos priemones. Mano nuomone propaganda yra bandymas sudaryti žmonėm tokią nuomonę, kokią mes norėtume, kad jie apie kažkokią partiją ar organizaciją turėtų. O tai daroma dažniausiai žiniasklaidos pagalba tam tikrus teigiamus dalykus paviešinant, o neigiamus nutylint. 3)Pateikti ir palyginti bent 4-5 autorių nuomonę į „ryšius su visuomene“. 3 lentelė Autorius Metai Požiūris į „ryšius su visuomene“ Mass Media Dictionary 1992 Ryšiai su visuomene - tai mokslas ir menas veikti asmenų grupių požiūrius ir nuomones, tikslu įgyti palankumą asmeniui, institucijai, produktui ar idėjai ir t.t. Tarptautinė ryšių su visuomene asociacija Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.10) 2006 03 08 Ryšiai su visuomene yra valdymo funkcija, kuri įvertina visuomenės požiūrius, identifikuoja individo ar institucijos politiką ir veiksmus iš visuomenės interesų pozicijos, planuoja ir vykdo veiksmų programą, siekiant įgyvendinti visuomenės supratimą ir pritarimą Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.11) 2006 03 08 Ryšiai su visuomene - tai vadybos funkcija, nustatanti ir palaikanti visapusiškai naudingus santykius. Tai pasiekiama skleidžiant informaciją, nes ryšiai su visuomene plėtoja žinių pasikeitimo procesus, tiria visuomenės reakciją ir netgi gali lemiamai paveikti viešąją nuomonę. Doc. Audronė Glosienė Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.12) 2006 03 08 Siūloma terminą ryšiai su visuomene naudoti įvardijant organizacijos ryšius su išorinėm ir vidinėm auditorijom, kai viešųjų ryšių terminas nurodo analizuoja tik tuos organizacijos komunikacinius veiksmus, kurie yra nukreipti į išorę (ką nurodo žodis viešieji). Mindaugas Ardišauskas Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.13) 2006 03 08 Ryšiai su visuomene – tai plati vadybos veikla, kuria siekiama harmonizuoti institucijos ir asmenų, kuriems ta organizacija (jos veikla) yra svarbi, santykius. Šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje, kurioje gausiai reiškiasi įvairios interesų grupės, iškeliamas atsakomybės už savo veiklą klausimas. Vieni autoriai ryšius su visuomene apibūdina, kaip mokslą ir meną, kiti kaip valdymo ar vadybos funkciją, tačiau visi sutinka kad tai labai plati sfera. Visi autoriai vienodai mini, kad svarbiausia yra išorinės auditorijos išanalizavimas ir tuomet, žinių pritaikymas palaikant ir nustatant visapusiškai naudingus santykius. 4) Pateikti ir palyginti bent 3 autorių nuomonę į „politinį marketingą“ 4 lentelė Autorius Metai Požiūris į „politinį marketingą“ Toffler 1990 Politinis marketingas- tai procesas, kurio metu politinis veikėjas ar partija stengiasi užsitikrinti savo iškeltos idėjos(idėjų) paramą rinkėjų tarpe, kurie savo valią išreiškia paremdami savo balsu per rinkimus šią idėją. Dr.Laima Andrikienė Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.14) 2006 03 08 Politinis marketingas – demokratinis vyksmas, kurio tikslas – maksimalaus rinkėjų pasitikėjimo įgijimas, suteikiantis mandatą įgyvendinti susikurtas valstybės valdymo ir visuomenės vystymosi nuostatas.    Politinis marketingas – tai priemonių kompleksas, kurio tikslas – sukurti kandidatą, adekvatų potencialiam rinkėjui, pristatant jį kuo didesniam rinkėjų skaičiui ir parodant kandidato bei jo konkurentų – priešininkų – skirtumus, siekti surinkti maksimalų, pergalei reikalingą balsų skaičių.                         Aušra Katkutė Internetinis šaltinis (tikslus adresas literatūros sąraše. Nr.15) 2006 03 08 Politinis marketingas-politinė propaganda. Propagandinė veikla nukreipta daryti visuomenei politinę įtaką, dažniausiai susijusi su politinių problemų sprendimu ar renkamais kandidatais į valdžios postus. Nors politinė propaganda naudoja daugelį marketinginių metodų, praktiškai ji naudoja ne prekių ar paslaugų įsiūlymui, bet daugiau koncepcijų ar idėjų, o tai po gi žmonių skatinimui savo balsu paremti šias idėjas. Aušra Katkutė skirtingai nuo kitų aptartų autorių politinį marketingą sutapatina su politine propaganda. Laima Andrikienė pažymi, kad politinio marketingo tikslas yra maksimaliai įgauti rinkėjų pasitikėjimą, tuo tarpu Toffler teigia, kad tikslas yra užsitikrinti savo iškeltos idėjos paramą. Tačiau abu autoriai sutinka, kad galutinis tikslas visgi yra gauti rinkėjų balsus. 2 užduotis Pateikite ir analizuokite bent 3 autorių nuomonę apie politikos rinkos modelius. Modelius pateikite schematiškai (kiekvieną atskirai), apibūdinkite jų specifiką. Pabaigoje pateikite apibendrinančią visų modelių lentelę, komentuokite tapatybes ir skirtybes. I Wayne Parsons savo knygoje„Viešojo politika“ išskiria 6 modelius, kitaip dar galios koncepcijas pagal sprendimų priėmimą. Galios modeliai sprendimų priėmimą traktuoja kaip procesą, kurį formuoja ir determinuoja galios struktūros: klasės, kapitalas, biurokratinė tvarka, politinė santvarka, spaudimo grupės arba techninės žinios. Taigi 6 modeliai: Šaltinis: sukurta remiantis Parsons W., Viešoji politika, 2001, p.231-251 1 pav. Sprendimų priėmimo modeliai 5 lentelė Sprendimo priėmimo modeliai Modelis Jo specifika 1.Elitizmas • telkia dėmesį į galios koncentravimo būdus; ◦ Galia koncentruojama kelių grupių arba individų rankose; ◦ Viršuje yra tie, kurie disponuoja galia ir valdo bejėgę „masę“; ◦ Elitai, kad užsitikrintų savo valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų; ◦ Anksčiau ar vėliau organizacijų elitas pradeda vadovautis savo paties interesais, kurie skiriasi nuo organizacijų narių interesų; ◦ Demokratijoje elitizmą legimitizuoja konkuruojančių partijų ir elitų politinės rinkos egzistavimas. Piliečiai (kaip vartotojai), rinkdamiesi iš pažadų bei politinių programų, kurias siūlo konkuruojančios politinės „firmos“, dalyvauja sprendimų priėmimo procese; ◦ Įtakingieji yra tie, kurie daugiausiai gauna iš to, ką galima gauti. Tie, kurie daugiausiai gauna, yra elitas, o likusieji yra „masė“; ◦ Šiuolaikinėje epochoje klasių kovą keičia kova tarp skirtingų „įgūdžių grupių“. Šioms įgūdžių grupėms priklauso: turintieji prievartos naudojimo įgūdžių (karinis ir policinis elitas); turintieji bendravimo ir propagandos įgūdžių; turintieji verslo ir komercijos įgūdžių; ir biurokratai, turintys administravimo arba organizavimo įgūdžių. Baiminamasi, kad susijungę šie elitai gali sukelti didžiulę grėsmę demokratijai. 2.Pliuralizmas • telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus; • Politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai; • Sprendimų priėmimas nėra neutralus procesas: verslo interesai jame nusveria kitų grupių interesus. Tad sprendimų priėmimo procesas yra šališkas, palankus galingiesiems ir nepalankus silpniesiems bei mažiau pasiturintiems; • į pirmąjį planą iškelia ekonominę ir socialinę raidą; • liberalioji demokratija pirmiausia tarnauja kapitalistinės sistemos interesams, ir ši problema turi būti sprendžiama ne kapitalizmo panaikinimo būdu, bet kuriant atviresnę ir teisingesnę demokratiją; • siūlo priemonių, galinčių sumažinti politinę bei ekonominę nelygybę. 3. Marksizmas • telkia dėmesį į klasių konfliktą ir ekonominę galią; • sprendimų priėmimas kapitalistinėje visuomenėje; • kapitalistinėje visuomenėje valstybė yra valdančiosios klasės įrankis, tarnaujantis jos interesams. Politikai, viešieji tarnautojai, verslo ir finansų magnatai yra tos pačios socialinės klasės žmonės, ginantys kapitalistinės sistemos interesus; • valstybę traktuoja kaip palyginti nepriklausomą nuo kapitalistinio gamybos būdo ir kapitalo interesų. 4.Korporatizmas • telkia dėmesį į organizuotų interesų galią; • jis kildinamas tiek iš viduramžių, tiek iš tarpukario fašistinių sąjūdžių; • tam, kad būtų įveikta darbo ir kapitalo interesų priešprieša, valstybės politiniame procese turi dalyvauti į jį inkorporuotos interesų grupės; • valstybė mėgina organizuoti pagrindines visuomenę sudarančias grupes bei elitus; • valstybė, gindama kapitalo interesus, reguliuoja ir kontroliuoja privatų verslą; • valstybė, kovodama su ekonominėmis krizėmis, turi įvesti tokius santykius, kurie skatintų bendradarbiavimą ir ribotų žalingus konfliktus bei konkurenciją; • suvokiamas kaip pliuralistinės/kapitalistinės sistemos. 5.Profesionalizmas • telkia dėmesį į profesionalų galią; • sprendimų priėmimą į savo rankas vissiškai paėmė profesionalų grupės, kurioms labiau rūpi jų pačių, o ne visuomenės, kuriai turėtų tarnauti, interesai; • šis modelis buvo taikomas sveikatos apsaugoje, švietimo ir rūpybos srityse. 6. Technokratija • telkia dėmesį į techninių ekspertų galią; • tikėjimas, jog technologija ir mokslas naujai pertvarkys demokratijos sprendimų priėmimo mechanizmus; • chaoso galima išvengti tik taip radikaliai pertvarkius visuomenę, kad problemos galėtų būti sprendžiamos moksliškai; • sprendimų priėmimas turi būti analizuojamas grupėse, o ne individualistiniame kontekste. Šaltinis: sukurta remiantis Parsons W., Viešoji politika, 2001, p.231-251 Tapatybės: 1. elitizme elito interesai nusveria organizacijų narių interesus, o pliuralizme verslo interesai nusveria kitų grupių interesus. Profesionalizme profesionalų grupėms taip pat labiau rūpi jų pačių interesai nei visuomenės. Taigi, šiuose modeliuose vyrauja aukštesnių jėgų interesai; 2. pliuralizmas siūlo priemonių, galinčių sumažinti politinę bei ekonominę nelygybę, o marksizmas taip pat pabrėžia, kad Politikai, viešieji tarnautojai, verslo ir finansų magnatai yra tos pačios socialinės klasės žmonės; 3. korporatizmas kaip ir elitizmas mėgina organizuoti pagrindines visuomenę sudarančias grupes bei elitus; 4. korporatizmas siejamas su maksizmu jau vien dėl to, kad čia vyrauja kapitalizmas; 5. korporatizmas kaip ir technokratija bando spręsti problemas, kad nebūtų krizių; 6. šiuos visus modelius jungia sprendimų priėmimas. Skirtybės: 1. visi modelai skirtingai orientuoti: elitizmas- į galios koncentravimo būdus, pliuralizmas- į galios išskaidymo būdus, marksizmas- į klasių konfliktą ir ekonominę galią, korporatizmas-į į organizuotų interesų galią, profesionalizmas- į profesionalų galią, o technokratija- į techninių ekspertų galią; 2. elitizmas telkia dėmesį į galios koncentravimo būdus, o pliuralizmas- į galios išskaidymos būdus; 3. korporatizmas atvirkščiai nei pliuralizmas mėgina organizuoti elitų grupes, o pliuralizmas jas bando skaidyti. II Robert Gilpin knygoje „Tarptautinių santykių politinė ekonomija“ išskiria tris politines ekonomijos teorijas, kurios pateikia svarbias įžvalgas apie politinės ekonomijos dinamiką ir funkcionavimą: Šaltinis: sukurta remiantis Gilpin R., Tarptautinių santykių politinė ekonomija, 1998, p.101-117 2pav. Politinės ekonomijos dinamikos teorijos 6 lentelė Politinės ekonomijos dinamikos teorijos Teorija (modelis) Jos aspektai 1.Dualistinė ekonomikos • kilusi iš ekonominio liberalizmo; • rinkos evoliuciją ji laiko atsaku į universalų troškimą didinti efektyvumą ir siekti turto maksimizacijos; • šalies ekonomiką reikia analizuoti iš dviejų pozicijų: viena kryptis – tai dabartinės, pažangios ekonomikos modelis, kita – tradicinis modelis, kuriam būdingas atsilikęs gamybos būdas ir vietinis aprūpinimas. Pagal šią teoriją ekonominio vystymosi procesas apima tradicinio modelio įtraukimą į šiuolaikinį modelį; • individualizmas, ekonominis racionalizmas ir maksimalistinis elgesys išstumia puoselėtas vertybes bei socialinius įpročius; • panaikinus išorinius suvaržymus ir atsivėrus naujoms galimybėms, žmonės plečia savo ekonominę veiklą; • naujų produktų ir gamybinės technikos inovacija, naujų rinkų bei išteklių šaltinių atvėrimas. (R. Gilpin, 1998, p.102-103) 2.Šiuolaikinės pasaulio sistemos • labai veikiama marksizmo; • pasaulinė rinka yra ekonominės eksplotacijos mechanizmas, esantis išsivysčiusių šalių rankose, mažiau ekonomiškai išsivysčiusiems kraštams išnaudoti; • pripažįsta ekonominės srities ir klasių kovos pirmenybę, palyginti su politiniais bei grupių konfliktais, lemiančiais žmogaus elgesį; • analizės centras yra kapitalizmas; • pasaulinei ekonomikai yra būdingi savaimingi prieštaravimai, kurie lemia istorinį vystymąsi, neišvengiamas krizes; • manoma, kad ekonominio atsilikimo ir silpnų valstybių atsiradimo priežastis yra ne vidiniai tų šalių veiksniai, bet išoriniai visuomenės santykiai; • kuo didesnę pažangą daro pasaulinė ekonomika, tuo sunkiau vystytis periferijai, tuo daugiau reikia revoliucinių pastangų ištrūkti iš psaulinės rinkos jėgų gniaužtų; • tarptautinės prekybos ir investicijų tarpusavio sąveiką ji laiko svarbiausiu struktūrinių ypatybių ilgalaikio išsaugojimo mechanizmu. 3.Hegemoniško stabilumo • šiuolaikinės tarptautinės ekonomikos iškilimą ir veiklą aiškina viena kitą keičiančių vyraujančių valstybių viešpatavimu; • pasaulinei ekonomikai reikalinga vyraujanti valstybė, kad galėtų suklestėti ir pilnai atskleisti savo potencialą; • hegemoniškos galios struktūros, kuriose viešpatauja viena šalis, labiausiai padeda susiformuoti stipriems tarptautiniams režimams; • tokia valstybė nori ir gali sukurti bei palaikyti liberaliosios ekonominės tvarkos normas ir taisykles; • siejama su egzistavimu ekonomikos, kuri remiasi atvirumu ir nediskriminacija; • liberalios rinkos sistemos atsiradimui ir plėtrai būtinos trys sąlygos-hegemonija(vadovavimas), liberali ideologija ir bendras interesas; • kitos valstybės priima hegemono siūlomas taisykles dėl to prestižo ir padėtiies tarptautinėje politinėje sistemoje; • hegemonas(lyderis) prisiima atsakomybę garantuoti, kad kolektyvinių atviros prekybinės sistemos ir stabilios valiutos teikiamų gėrybių nestigtų; • slopina visur pasireiškiančias ekonominio nacionalizmo tendencijas; • hegemonas privalo sutrukdyti monopolinę gamybą turinčios valstybėms išnaudoti kitas ir skatinti valstybes pašalinti savo prekybos barjerus; • tiekdama technologiją ir skleisdama žinias, besivystančių šalių ekonomikai ji perduoda naują technologiją bei techninį patyrimą, reikalingą tų šalių industrializavimui ir ekonominiam vystymuisi; • pagrindinis hegemono uždavinys yra valdyti krizes, o ne paprastai palaikyti rutininį režimą. Šaltinis: sukurta remiantis Gilpin R., Tarptautinių santykių politinė ekonomija, 1998, p.101-117 Tapatybės: 1. kaip ir šiuolaikinės pasaulio sistemos teorijoj taip ir hegemoniškoj teorijoj pasaulinę rinką valdo išsivysčiusios šalys; 2. dualistinės ekonomikos ir hegemoniško stabilumo atstovai už tai , kad plėsti ekonomikos veiklą; 3. dualistinė ekonomikos teorija siejama su liberalizmu kaip ir hegemoniško stabilumo; 4. hegemoniško stabilumo teorija kaip ir dualistinė ekonominė teorija pasisako už naujų technologijų kūrimą ir diegimą. Skirtybės: 1. Dualistinė ekonomikos teorija veikiama liberalizmo, o šiuolaikinės pasaulio sistemos teorija veikiama kapitalizmo; 2. dualistinė ekonomikos teorija neišskiria dominuojančių valstybių, o hegemoniško stabilumo teorija remiasi vien tik hegemonu(lyderiu). III David Held savo knygoje „Demokratijos modeliai“ teigia, kad tikroje, o ne idealioje, valstybėje valdyti neįmanoma be kokia nors forma išreiškiamo liaudies sutikimo ir dalyvavimo. Šis autorius išskiria tokius demokratijos modelius: Šaltinis: sukurta remiantis Held D., Demokratijos modeliai, 2002, p.50-404 3pav. Demokratijos modeliai 7 lentelė Demokratijos modeliai Modelis Jo principai 1.Klasikinė demokratija • piliečiai turi būti politiškai lygūs, kad būtų laisvi pakaitomis valdyti ir būti valdomi; • tiesioginis piliečių dalyvavimas įstatymų leidžiamojoje ir teisminėje veikloje; • aukščiausia valdžia-piliečių susirinkimas; • įvairūs kandidatų į valstybines pareigas atrinkimo būdai(tiesioginiai rinkimai, burtai, rotacija); • nėra privilegijų, skiriančių paprastus piliečius nuo valstybės pareigūnų; • visos pareigos trumpalaikės; • apmokamos valstybinės pareigos. (D. Held, 2002, p.51) 2.Saugomoji demokratija • piliečiams reikia apsaugos nuo jų valdytojų ir vienas kito, kad valdantieji vykdytų politiką, apskritai atitinkančią piliečių interesus; • aukščiausia valdžia priklauso tautai, bet patikima atstovams; • reguliarūs rinkimai, slaptas balsavimas, frakcijų konkurencija; • valstybės valdžia turi būti beasmenė, t.y. teisiškai apribota ir padalyta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžias; • žodžio, raiškos, būrimosi, balsavimo ir tikėjimo teisės ir laisvės; • valstybė kuria rėmus, leidžiančius piliečiams gyventi savo privatų gyvenimą nepatiriant prievartos, nepriimtino socialinio elgesio; • konkuruojantys valdžios centrai ir suinteresuotos grupės. 3.Konkurencinė elitistinė demokratija • būdas atrinkti kvalifikuotą ir išradingą politinį elitą, sugebantį priimti būtinus įstatyminius ir valdymo principus; • parlamentinis valdymas su stipria vykdomąja valdžia; • besivaržančių politinių elitų ir partijų konkurenciją; • partinės politikos dominavimas parlamente; • „realius politinio sprendimo padarinius“ riboja konstituciniai ir praktiniai suvaržymai. 4.Klasikinis pliuralizmas • garantuoja mažumų valdymą, vadinasi, ir poltinę laisvę; • lemiama kliūtis formuotis pernelyg galingoms frakcijoms ir neatsakingai valstybei; • pilietinės teisės(lygi balsavimo teisė, nuomonės reiškimo ir būrimosi laisvė); • konkurencinė rinkimų sistema su (bent jau) dviem partijomis; • platus suinteresuotų grupių, siekiančių politinės įtakos, spektras; • konstitucinės normos išsišaknijusios jas palaikančioje politinėje kultūroje. 5.Teisinė demokratija • padeda individams apsisaugoti nuo despotiškos valdžios ir išlaikyti laisvę; • daugumos valdymą turi apriboti įstatymo valdžia; • konstitucinė valstybė; • minimalus valstybės kišimasis į pilietinę visuomenę ir privatų gyvenimą; • maksimaliai išplečiama laisvos rinkos visuomenė. 6.Kosmopolitinė demokratija • nauja teisių ir pareigų chartija, reguliuojanti įvairias politinės, socialinės ir ekonominės galios sritis; • pasaulinis parlamentas susijęs su regionais, valstybėmis; • vieninga pasaulinė teisinė sistema, apimanti baudžiamosios ir civilinės teisės elementus. Šaltinis: sukurta remiantis Held D., Demokratijos modeliai, 2002, p.50-404 Tapatybės: 1. aukščiausia valdžia priklauso tautai ir klasikinėje demokratijoje ir saugomojoje demokratijoje; 2. saugomojoje demokratijoj ir konkurencinėj elitistinėj demokratijoj pabrėžiama partijų konkurencija; 3. pilietinės teisės pabrėžiamos tokių demokratijos modelių kaip klasikinės, saugomosios, klasikinio pliuralizmo; 4. saugomosios ir teisinės demokratijos modeliai pabrėžia, kad būtina apsaugoti individus nuo despotiškos valdžios. Skirtybės: 1. tik konkurencinėj elitistinėj demokratijoj pabrėžiama, kad partijos sudarytos iš elitų, kitose demokratijos formose to neišskiria; 2. tik kosmopolitinėj demokratijoj tiek daug dėmesio skiriama tarptautiniams reikalams, vieningai pasaulinei teisinei sistemai; 3. klasikinis pliuralizmas teigia, kad yra kliūtis formuotis pernelyg galingoms frakcijoms, tuo tarpu konkurencinė elitistinė demokratija ieško būdų kaip atrinkti išradingą politinį elitą, o ne paprastuosius. 3 užduotis a) Politinės partijos elgsenos modeliai (orentacijos): pateikite ir analizuokite bent tris variantus. Autoriai R. Urbanskienė ir G. Romeika konferencijoje „Rinkimų kapanijos politinės rinkodaros aspektu“ teigia, kad rinkimų kampanijų analizė leido įžvelgti, kad kristalizuojasi trys rinkimų kampanijų modeliai: • į partiją orientuota rinkiminė kampanija; • į kandidatą orientuota rinkiminė kampanija, • į rinkėją orientuota rinkiminė kampanija. Į partiją orientuota rinkiminė kampanija buvo aktyviai naudojama 20 – tojo amžiaus 5-ąjame ir pirmoje 6-ojo dešimtmečio pusėje. Šio tipo kampanijos vadinamos “premodernistinėmis“, nes jos buvo nelanksčiai reguliuojamomis partijos aktyvo (partinio aparato). Tokias kampanijas charakterizuoja kaip “išpūstą partinį agregatą”, t.y. situaciją, kuri lemia visišką politinio kandidato susitapatinimą ir priklausymą nuo partijos, kaip vienintelės galimybės būti iškeltam ir išreklamuotam rinkimuose. Premodernistinės kampanijos pasižymi: ◦ masiniu spausdintos medžiagos naudojimu (partiniai manifestai, brošiūros, skrajutės); ◦ individualių tiesioginio partijos populiarinimo formų taikymu; ◦ visuomenės susitikimų su partijos atstovais organizavimu ir vykdymu; ◦ partijos pasiūlymų teikimu per organizuojamus koncertus, paradus, eitynes; ◦ bendro partijos identifikavimo sistemos kūrimu (pvz. Grafinio ženklo (simbolio, herbo) naudojimas; ◦ partijos kreipinio pateikimui ir palaikymui gausiai naudojama reklama spaudoje, plakatai. Šio tipo politinės kampanijos rengiamos ir vykdomos be skrupulingo išankstinio planavimo. Ilgainiui toks rinkiminės kampanijos būdas buvo atmestas. Į kandidatą orientuota rinkiminė kampanija buvo paplitusi 20 a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Šio tipo rinkiminės kampanijos vadinamos “modernistinėmis”, jose atsižvelgiama ir į konkretų politiką ir į partijos lyderius. Į politinę areną išėjo konkretus kandidatas, kuris buvo laikomas autonominiu politinės konkurencijos objektu, o jo teikiamas partijos rinkiminis pasiūlymas tuo pačiu populiarino partiją. Šį rinkiminės kampanijos evoliucijos momentą apibūdina kaip laikotarpį kada “statoma už kokybę” – kandidato įvaizdį. Svarbų vaidmenį atlieka etatiniai partijos darbuotojai ir kandidato įdarbinti marketingo specialistai bei ekspertai; taigi mažėja pačių partijos narių ir ypač aktyvistų reikšmė rinkiminei kampanijai. Pagrindiniais į kandidatą orientuotos rinkiminės kampanijos instrumentais laikomi: • naujos technologijos – atitinkamai pritaikytos socialinėms – politinėms laikmečio aktualijoms; • specializuotos politinio marketingo specialistų grupės; • politinių partijų ir kandidatų naudojamas marketingo technologijos. “Modernistinės” kampanijos sukėlė permainas rinkimų rinkoje: 1. Smarkiai išaugo politinės konkurencijos objektų centralizacijos lygis (centrinis valdymas); 2. Sumažėjo rinkiminės organizacijos vidinių darbuotojų (partijos narių) ir štabų, sudarytų iš partijos savanorių; 3. Išaugo rinkiminėje kampanijoje televizijos reikšmė, dėl ko padidėjo rinkiminės kampanijos kaštai. Pažangesnis žingsnis rinkiminėje rinkoje buvo į rinkėją orientuota rinkiminė kampanija šis kampanijos tipas prasidėjo nuo antros 20a. Septintojo dešimtmečio pusės. Į rinkėją orientuotoje rinkiminėje kampanijoje svarbiausia – sugebėti tinkamai pateikti politinį pasiūlymą (kandidatą ar rinkiminę programą) piliečiams (“vartotojams”). Į rinkėją orientuota kampanija naudoja šias šiuolaikines marketingo technikas: • kompiuterinius rinkėjų duomenų bankus; • nuolatinį tinklinį ryšį su visais partijos rinkimų partneriais (agentūromis, specialistais, žurnalistais) ; • nemokamomis telefoninėmis ir kompiuterinėmis linijomis, skirtomis rinkėjams ; • rinkėjų palaikymo internetinius tyrimus ; • CD-ROM stotis, elektroninį paštą, internetinės svetainės, kurios lengvai pasiekiamos rinkėjų. Į rinkėją orientuotoje rinkiminėje kampanijoje galima išskirti šiuos pagrindinius bruožus : 1. Partijos, lyderių ir kandidatų veiksmų decentralizacija rinkimų kampanijos metu. 2. Žemesnis nei kampanijoje, orientuotoje į kandidatą, politinės kampanijos standartizacijos lygis. 3. Pastovus partijos, jos lyderių dėmesys rinkėjų balsų paieškai. 4. Žinių perdavimo lokalizacija ne tik šalies, bet ir atskiro regiono mastu, ypač media priemonėmis. 5. Partijos veikėjų rolės rinkimų metu apribojimas, juos atitraukiant nuo kampanijos planavimo, rengimo, organizavimo ir kontroliavimo. (R.Urbanskienė, 2004, p. 28) Šaltinis: sukurtas autoriaus 4 pav. Rinkimų kampanijos modeliai Aptarsime šiuos tris anksčiau aprašytus elgsenos modelius. Kiekviena iš jų naudoja skirtingas marketingo technikas, tačiau į rinkėją orientuota rinkiminė kampanija yra pažangiausia. Į partiją orentuota rinkimų kampanija, tai vienas pirmųjų atsiradusių modelių. Tokia partija pasikliauna tik pačia partija, jos programos pobūdžiu. Šiuo modeliu dažniausiai naudojasi mažiausios politinės partijos, skiriasi tik priemonių taikymo kiekiai bei mastai. Sėkmė rinkimuose galima tik esant aukštam rinkėjų lojalumui. Šios partijos taiko individualų tiesioginio partijos populiarinimo formą, kai partijos savanoriai bendrauja su potecialiais rinkėjais jų namuose. Dabar su rinkėjais politinės partijos nebebendrauja jų namuose, yra tik rengiamos viešos agitacijos, kuriose partijos kreipiasi į rinkėjus su savo partijos parengta programa, bandydami įtikinti, kad jie pagerintų žmonių gyvenimą. Taip pat į partiją orentuotos rinkiminės kompanijos vykdomos be skrupulingo išankstinio planavimo. Mano nuomone, kaip tik turėtų būti gerai suplanuota viskas ką ši kompanija planuoja daryti, ar jai naudinga bus ir ar ji sugebės patraukti tam tikra rinkėjų būrį. Bet kadangi tokio tipo partija tampa chaotiška, jos nebesupranta rinkėjai, taigi turbūt dėl to, šis rinkimų kampanijos būdas buvo atmestas, kaip iki galo neapgalvotas būdas. Skirtingai nei į kandidatą orientuotoje rinkiminėje kampanijoje, partijos veikėjai ir lyderiai šiandieninėje situacijoje tik tariamai yra atsakingi už rinkiminę kampaniją. Šiuolaikines kampanijas vykdantys profesionalai yra pakankamai atpažįstami atitinkamose visuomenės sluoksniuose. Tai mažina partijos veikėjų atsakomybės už rinkiminę kampaniją, jos neapibrėžtumą. Be to, šiuolaikinė rinkimų kampanija yra paremta kova dėl balsų ir savo veiklą koncentruoja į tikslines, atrinktas rinkėjų grupes. Į kandidatą orentuotoje rinkimų kampanijoje atsižvelgiama į partijios lyderius, o ne į visą partiją. O lemiamą reikšmę politikos personalizacijai daro televizija, išryškinanti asmeninį politiko vaidmenį visuomeninėje. Iš partijos išrenkamas vienas lyderis, kuris atstovauja partijos interesus ir populiarina savo partiją. Ši kamapija naudoja naujesnes technologijas, todėl ir vadinama modernesne, nes daugiau naudojama televizija ir kompiuteriai, be to visas dėmessys skirtas kokybei, tai kaip kandidatas turėrų elgtis, jo įvaizdžio kūrimui. Manau, kad šis elgsenos modelis žymiai artimesnis mūsų dienų partijų elgsenai. Nes čia partija jau turi užsibrėžtą tikslą ir nieko nedaro spontaniškai, yra partijos lyderiai, kurie populiarina visą partiją ir jam iškilti partija pasitelkia geriausiai žinomus reklamos būdus, žino kur geriausiai žmonės juos pastebėtų. Bet randame ir minusų, nes pasitelkus televiziją rinkiminei kampanijai, padidėjo kampanijos sąnaudos. Nes tai gana brangus reklamavimosi būdas ir ne visoms partijoms atsiperka, nes ne visos yra išrenkamos. Nors absoliuti tiesa yra tai, kad rinkimai laimimi ne televizijoje, bet tiesiogiai bendraujant su rinkėjais, rinkimų kampanijos metu, televizija yra pilna politinės reklamos vaizdo klipų: vienuose vaikai nori užaugę būti “frifiesoriais”, kituose sužinojom, kad Viktor Uspaskich yra ne šiaip “jėga”, bet “meilės jėga”, trečiuose svajojom apie “Lietuvą, kurioje gera visiems”. Visos reklamos puikiausiai įsilieja į komercinės produktų reklamos srautą ir liberalcentristų “už Lietuvą, kurioje gera visiems” labai jaukiai atrodo šalia VP šūkio “Tu gali”. Galime pastebėti, kad paskutiniųjų metų Lietuvoje politinė veikla ir kova labai panaši į rinkėją orientuotą rinkiminę kampaniją ir šiandieniai partinių veikėjų veiksmai turi aukščiau išvardintų bruožų. Šiai kampanijai svarbiausia yra sugebėti pateikti politinį pasiūlimą piliečiams. Kaip žinome rinkėjai vis labiau pradeda pasitikėti žiniasklaidos atstovais, o ne partijos aktyvistais ar net pačiomis partijomis. Partijos įvairiais būdais siekia pritraukti kuo daugiau rinkėjų, net kuriamos partijų internetinės svetainės, kurios yra prieinamos net rinkėjams. Ten žmonės gali pasiskaityti apie partijos veiklą, tikslus ar net užduoti klausimų. Manau tai gana naudingas reklamavimo būdas, kai partija nori surinkti kuo daugiau rinkėjų balsų. Partija stengiasi sukurti kuo geresnį įvaizdį. Politinė reklama - iš esmės turi du tikslus: informuoti apie reklamuojamą objektą, šiuo atveju kandidatą ar partiją bei įtikinti, kad šis/ši yra, jei ne geriausias, tai bent tikrai pranašesnis už kitą, todėl jį verta “pirkti” t.y. rinkti. Vis dėl to reklama dažniausiai naudojama ne informuoti, o savanaudiškais tikslais, kad žmones įtikinti, kap būtent ši partija geriausia. Pakankamą svorį Lietuvos politiniame gyvenime turinčios politinės partijos vykdė į kandidatą orentuotą rinkimų kampaniją. 2004 metais visos partijos didžiausia dėmesį skyrė partijos lyderiams. Pasitikėdamos jais siekė vesti partiją į pergalę, sutelkdamos į lyderius partijos įvaizdį ir reklamą, skirdamos tam didelius finansinius išteklius. Kitos partijos lyderiais stengėsi padaryti visuomenei patrauklias asmenybes. Tiesiogiai bendraujant su rinkėjais buvo pasitelkiami populiarūs atlikėjai, taip pat dar buvo pasitelkiama atskirų kandidatų reklamai – remti visuomeninius renginius. Didesnės partijos labiau išnaudojo žiniasklaidos reklamines priemones. Moderniausiu pasaulyje laikomu į rinkėją orentuotu politinės kampanijos modeliu 2004 m. politinės partijos nesirėmė. Buvo naudojami tik kai kurie atskiri elementai: didžiausios partijos turėjo savo internetines svetaines, pasirodė kelios reklaminės agitacijos elekroninio laiško forma. Taigi rinkiminės kampanijos Lietuvoje sparčiai kinta, naudodamos pažangius jų organizavimo metodus, pasitelkdamos politinio marketingo instrumentus. b) Pateikite bent dviejų autorių nuomonę apie marketingo komplekso taikymą politiniam marketingui. Išryškinkite specifiką. Pateikite savo nuomonę (schemą). Dr.Laima Andrikienė savo darbe apie politinį marketingą teigia, kad politinis marketingas – tai priemonių kompleksas, kurio tikslas – sukurti kandidatą, adekvatų potencialiam rinkėjui, pristatant jį kuo didesniam rinkėjų skaičiui ir parodant kandidato bei jo konkurentų – priešininkų – skirtumus, siekti surinkti maksimalų, pergalei reikalingą balsų skaičių. Politika, vartojant P. Bourdieu terminologiją - politikos laukas, yra rinka, kurioje vyksta tokių specifinių “produktų” kaip politinės partijos, politinės programos, idėjos, nuomonės, “gamyba”, svyruoja pasiūla ir paklausa. Kitaip tariant, tai laukas konkurencinės kovos dėl nedalyvaujančių politikoje socialinių agentų balsų, dėl monopolinės teisės kalbėti ir veikti jų dalies ar visumos vardu. Bet dalyvavimas politikos rinkos procesuose, renkantis geriausią politinę “prekę” – elektorato pozicija. Politikai profesionalai tampa politikos paslaugų gamintojais ir tiekėjais, o visuomenė (rinkėjai) politikos vartotojais. Politinės rinkos santykiuose partijos, frakcijos, visuomeninės organizacijos, nevyriausybinės struktūros, draugijos ar klubai tampa politinėmis grupėmis, atliekančiomis politines funkcijas ir tenkinančiomis politinius poreikius. Dalyvaujant mainų procese ir siekiant maksimalaus teigiamo rezultato labai svarbu orientuotis konkurencinėje politinėje rinkoje, kuo plačiau aprėpti ir pritraukti politikos vartotojus. Taigi politika tampa rinkos reguliuojamu objektu, politikai – politinių paslaugų gamintojais ir tiekėjais, o visuomenė (rinkėjai) – tų paslaugų vartotojais. Visos politinės veiklos pagrindas primena marketingo sistemą. Politikai komunikuoja su potencialiais rinkėjais žiniasklaidos, interneto, telekomunikacijos tinklų, komunikacinių institucijų pagalba. Autorė L.Andrikienė savo darbe pateikia tokį klausimą: kokia įtakos kryptis dominuoja postmodernioje visuomenėje: ar politinės grupės (partijos, organizacijos ir pan.) manipuliuoja rinkėjais, kokiais tai būdais iškovodamos jų pritarimą; ar informacinių technologijų tarpininkaujami rinkėjai įtakoja politikus, “daro” politiką? Nauji politikos rinkos santykiai dar tik formuojasi. Vienose situacijose gali dominuoti politinės komandos, kitose – rinkėjai. Tačiau, turint omenyje sparčius pokyčius visuomenės politiniame gyvenime, galima būtų prognozuoti, kad ateityje rinkėjų sprendimai, jų poreikiai dominuos politikų sprendimų atžvilgiu. Politinių paslaugų teikimas vyksta tiesiogiai, intymiai, specialiose prezentacijose ar šou (pvz.: kandidatų į prezidentus dalyvavimas įvairiausiuose šou renginiuose, įvairiausių pramoginių renginių finansavimas ir pan.). Greta viso to masinėse komunikacijos priemonėse, internete vykdomos reklaminės kompanijos – aktyviai naudojamasi įvairiausiomis informacinių kanalų galimybėmis. Politiką pradeda “daryti” ir sprendimus priima rinkėjai, pasirinkdami naudingiausias idėjas. Pirkėjai demonstruoja savo norus ir juos tenkina- balsuodami savo pinigais; tačiau ir rinkėjai demonstruoja savo norus ir juos tenkina- mokėdami savo balsais. Politikai - tarsi verslininkai- tenkina rinkėjų pareikštą politinę paklausą. Biurokratai savo biuruose vykdo politikų sprendimus - panašiai kaip menedžeriai įmonėse vykdo verslininko sprendimus. Visas politinis mechanizmas tenkina ‘politinę paklausą’. Ten, kur yra paklausa ir pasiūla, yra ir konkurencija, yra siekimas parduoti daugiau nei konkurentai. Politikoje- rinkimų metu - pardavinėjamos idėjos. Todėl politinės veiklos idėjiniu pamatu ilgainiui tampa socialinė rinkoveika (marketingas). Setintojo dešimtmečio pabaigoje - aštuntojo pradžioje atlikti rinkimų kampanijų tyrimai stiprino požiūrį į rinkėją kaip į politinės prekės pirkėją. Aštuntojo dešimtmečio viduryje šis požiūris pripažįstamas moksliniuose darbuose. Balsavimas plačiai nagrinėjamas marketingo kontekste: svarstoma politinės reklamos įtaka, žiniasklaidos galia, aptariamas kandidatų įvaizdis ir jo įtaka elektorato pasirinkimui. (http://www.ltu.lt/padaliniai/FAKULTETAI/vvf/zvvi/dokumentai/metodine%20medziaga/politinis_marketingas.doc) O apskritai politikai postmodernioje visuomenėje yra būdingi šie bruožai: 1) politikos laukas, politika yra rinka, kurioje vyksta specifinių (politikos) produktų gamyba ir pardavimas, svyruoja pasiūla ir paklausa; 2) politikos produktai – politinės partijos, politinės programos, pozicijos; 3) politikai demonstruoja savo norus ir juos tenkina, balsuodami savo pinigais; rinkėjai demonstruoja savo norus ir juos tenkina mokėdami savo balsais; 4) politikai kaip verslininkai ar pardavėjai tenkina rinkėjų pareikštą politinę paklausą; 5) politikas tampa politikos verslininku ir pirkliu (http://www.laimaandrikiene.lt/lt/main/public/lla_articles?ID=61 ) Vargu, ar marketingas egzistuoja politikoje grynu pavidalu. Politikai neapklausia rinkėjų ko šie pageidautų, bet ieško rinkėjų reakcijos į tai, kas jau nuspręsta padaryti. Politinio marketingo ir ekonominio rinkos marketingo- kertinis veiksmo organizavimo pagrindas yra ryšys su vartotojais ir vartotojų “sprendžiamasis balsas.” Abiem atvejais nesunku nustatyti, kokios prekės, paslaugos pageidauja vartotojas ar kurias problemas tam tikru laikotarpiu rinkėjai laiko svarbiomis. Sunkiau tiksliai įvertinti, kaip konkreti prekė ar paslauga patiks vartotojui bei kiek kiekviena konkreti problema aktuali konkrečiam rinkėjui. Esminis skirtumas tarp ekonominio rinkos marketingo ir politinės jo atmainos yra sąlygotas svarbiausio pačių rinkų skirtumo; tai vadinamosios naudos ir kaštų simetrijos buvimas pirmuoju atveju ir nebuvimas antruoju. Politinis sprendimas, kaip taisyklė, nevienodai paliečia visuomenės narius. Nors visa jo nauda ir visi jo kaštai tenka ‘visuomenei’, tai dar nereiškia, jog būtent tie visuomenės nariai, kurie turi iš jo didžiausios naudos, pakelia didžiausius kaštus. Naudos ir kaštų simetrija, kuri galioja rinkoje, negalioja politikoje. “Politinis sprendimas visada asimetrinis, jis visada turi persiskirstymo elementų- vieniems visuomenės nariams jis gali duoti grynos naudos, kitiems užkrauti gryną naštą”. Iš tiesų, politinis marketingas ypač artimas ryšiams su visuomene; šis artumas labiausiai pastebimas politinio marketingo procesuose. Produkto/pasiūlymo sukūrimas ir pateikimas rinkėjams yra du pagrindiniai marketingo etapai, lemiantys politinio marketingo kampanijos poveikį rinkėjams. Šie veikimo rinkoje etapai nagrinėjami aprašant marketingo kampanijos modelį. Pirmiausia politinė partija siekia įteigti ir įtvirtinti rinkėjų sąmonėje savo ideologiją - tam tikrą socialinio pasaulio matymą ir vertinimą. Visos rinkoje esančios prekės/pasiūlymai turi savo atributus. Vienas jų vartotojai renkasi dėl vienokio charakteristikos elementų komplekto, kitas – dėl kitokio. Keičiant vartotojų požiūrį į atributus, galima padidinti norimos prekės paklausą. Politinio marketingo atveju jauną partijos kandidatų amžių įmanoma pateikti kaip privalumą, teigiant, jog tai naujoviškai mąstantys, modernų išsilavinimą gavę bei valdžios nesugadinti kandidatai. Tokiu būdu, pakeitus požiūrį į produkto/pasiūlymo atributus, laimima rinkėjų balsų (Liberalų sąjungos pavyzdys). Apibendrinant viską apie ką autorė kalbėjo pabrėžiama, kad ekonominio marketingo kampanijos atveju vartotojas yra toks subjektas, kurio nuomonė kuriant produktą yra svarbiausia. Politinio marketingo kampanijos atveju rinkėjas nėra toks svarbus subjektas kaip ekonominio marketingo atveju, nes rinkėjo nuomonę nesudėtinga suformuoti ar reformuoti, naudojantis komunikacijos procesais. Tai darsyk patvirtina itin svarbų vertinimą, kad manipuliavimo rinkėjais galimybės, kurias politika teikia politiniam veikėjui, yra daug didesnės negu vartotojų mulkinimo galimybės, kurias rinka palieka verslininkui. Kartu politinis marketingas skiriasi nuo ekonominio marketingo. Ekonominio marketingo atveju pirkėjai ar vartotojai yra centras, į kurį orientuojantis vykdoma marketingo veikla. Politiniame marketinge komunikacijos būdai bei jų efektyvumas yra svarbesni nei rinkėjų nuostatos, nes rinkėjai yra paveikūs bandymams įtakoti jų nuomonę. Tad kertinis marketingo veiksmo organizavimo veiksnys - ryšys su vartotojais ir vartotojų “sprendžiamasis balsas”- politiniame marketinge nėra ryškus. Politinio marketingo vystymasis priklauso nuo to, kas ateityje realiai labiau įtakos politinį procesą - politikai, naudodamiesi visuomene (rinkėjais) (kaip yra dabar) ar atvirkščiai - rinkėjai diktuos savo valią politikams. Kuo labiau išsivysčiusi informacinė visuomenė, tuo didesnę įtaką politiniame procese turi rinkėjai. (http://www.ltu.lt/padaliniai/FAKULTETAI/vvf/zvvi/dokumentai/metodine%20medziaga/politinis_marketingas.doc) Mano nuomone L.Andrikienė labai išsamiai pateikė marketingo komplekso naudojimą politiniame marketinge. Ji pateikė 4P modelio naudojimą tik nepaminėjo konkrečiai, kad naudoja 4P. Aš manau, kad politinis marketingas yra sudėtingesnis, nes pačios prekės – politinės idėjos pateikimas yra labai atsakingas pasirinkimas, nes čia nežinosi kaip sureguos visuomenė į tas pateiktas idėjas. Politinio marketingo pagrindinis tikslas yra sukurti kandidatą, kuris būtų geresnis už konkurentus ir sugebėtų patraukti kuo daugiau rinkėjų. Tam naudojamos komunikacijos priemonės, kurių pagalba ir pritraukiama daugiau politikos vartotojų. Tai politinės partijos daugiausia savo lėšų ir išleidžia savo reklamai, idėjų pristatymui ir rinkėjų įtikinimui, kad jų idėjos geriausios ir realiausios, rengiami įvairūs renginiai, koncertai, kurie skiriami rinkėjams. Mes kiekvienas sulaukę 18 metų tampame rinkėjais ir patys vertiname politines partijas, kuri yra geriausia ir kuri galėtų padgerinti mūsų gyvenima ir tai atiduodame savo balsus. Mano nuomone kandidatai ne visada vykdo savo pažadus ir naudoja daugr reklamos ir agitacijų bei susitikimų su rinkėjais, tik tam kad juos papirktų savo gerumu, o ne gerais darbais. Nes kai išrenkame, nesulaukiame to ko buvo žadėta. Pateiksiu schemą, kurioje pavaizduotas politinio marketingo kompleksas. Čia prekė – politinė partija, jos idėja, paskirstymas – informacijos paskirstymas (partija stengiasi pateikti idėjas tokias kad tenkintų ir jaunesnius rinkėjus, ir vyresnius), rėmimas – agitacija, kaina – balsai. Šaltinis: sukurta autoriaus 5 pav. Politinio marketingo kompleksas Autorė A. Katkutė tegia, kad norint suprasti kas iš tiesų yra politinis marketingas, apibrėžime žodį “pirkėjas” reikia pakeisti į žodį “rinkėjas” (balsuotojas), o žodį “pinigas” pakeisti į žodį “balsas”, “pardavėjas” šiuo atveju tampa politikas ar politinė grupuotė (partija). Nusistačius konkrečią kandidato poziciją, pradedama vystyti ir įgyvendinti marketingo strategiją. Ši strategija apima keturių elementų panaudojimą siekiant įtvirtinti ir sustiprinti pasirinktą kandidato poziciją. Šie keturi elementai (4P) arba dar kitaip marketingo strategijos kompleksas susideda: 1. Produktas arba politinė kampanija. Kandidatas turi iškelti ir realizuoti (įsiūlyti)ne tik save patį, bet ir konkrečią atstovaujamą politinės kampanijos platformą. Platforma gali būti įtakojama daugelio faktorių: pačio kandidato, jo organizacijos narių, atstovaujamos partijos, ir ,svarbiausia, rinkėjų. Suformavus politinės kampanijos platformą, egzistuoja 2 galimi jos paskleidimo informaciniai kanalai. 2. Stūmimo marketingas (kanalas).(angl. Push marketing) tai kai kandidato pranešimas apie jo pasirinktą politinę platformą perduodamas iš kandidato jo rinkiminės komandos nariams, o šie savo ruožtu šią informaciją perduoda rinkėjams. Taigi komunikacinis procesas vyksta per tarpininkus (agitatorius) – komandos narius, tai gali būti savanoriai, kandidato atstovaujamos partijos padaliniai apskrityse ir miestuose ar pan. Tai po gi tokiais “tarpininkais” gali būti įvairūs “nuomonių lyderiai”, kurie gali daryti įtaką kitiems visuomenės nariams, tuo būdu įtakojant juos balsuoti rinkimų dieną už agituojamą kandidatą. Toks agitatorių tinklas gali būti labai platus ir turėti net keliolika pakopų, kol pranešimas pasieks žemiausią lygį. Šaltinis: sukurta autoriaus remiantis A.Katkute http://www.mediaclub.lt/resursai/vrstudija/Politines_technologijos.pdf 6 pav.Stūmimo kanalas (kelių pakopų) 3. Traukiamasis marketingas (kanalas).(angl. Pull marketing) tai antras pranešimo perdavimo kanalas, kai kandidato pranešimas per žiniasklaidos priemonių pagalba tiesiogiai pasiekia rinkėją. Kandidatas turi galimybę pasirinkti ir naudoti net keliolika ar visas žiniasklaidos priemones: laikraščius, televiziją, radiją, internetą. Šiuolaikinė žiniasklaidos priemonių įvairovė įgalina kandidatą pasirinkti žiniasklaidos priemonę ir kaip įmanoma tiksliau perduoti tikslinį pranešimą konkrečiam rinkėjų segmentui. Šaltinis: sukurta autoriaus remiantis A.Katkute http://www.mediaclub.lt/resursai/vrstudija/Politines_technologijos.pdf 7 pav.Traukimo kanalas Daugiamečiai tyrimai parodė, kad originalus “traukimo” ir “stūmimo” modelis pateikia iš tiesų labai iškreiptą požiūrį į tikrovę. Realybėje iš tiesų yra galimybių, kad nuomonės lyderis gali gauti informaciją iš kito nuomonės lyderio, ar iš žinisklaidos, o ne tik tiesiogiai iš kandidato. Egzistuoja galimybė, kad ir informacijos gavėjas gali nebūti priklausomas nuo nuomonės lyderio ir gali gauti informaciją ir būti paveiktas tiesiogiai.Taip pat rinkėjas gali gauti informaciją iš politinio kandidato komandos nario.Taip daugiapakopis modelis , turbūt geriausiai atspindintys realybę. Informacija Informacija Rinkėjai turintys kontakta su komandos nariu Šaltinis: sukurta autoriaus remiantis A.Katkute http://www.mediaclub.lt/resursai/vrstudija/Politines_technologijos.pdf 8 pav.Daugiapakopis modelis 4. Apklausa arba sociologiniai tyrimai yra paskutinis marketingo strategijos elementas. Apklausos suteikia informacijos, reikalingos vystyti marketingo kampaniją. Egzistuoja keletą būdų ir priemonių kaip tai atlikti, bet populiariausias būdas – tai viešosios nuomonės apklausa. Tai gali būti atliekama tiek specializuotos įstaigos - sociologinių tyrimų agentūrų, žiniasklaidos priemonių, tiek pačio kandidato komandos. Sukūrus marketingo strategiją, svarbiausiu dalyku tampa sėkmingas šios strategijos įgyvendinimas. Tik sėkmingai pasirinkus ir įvykdžius pasirinktą strategiją, kandidatas gali pasiekti savo tikslą – būti išrinktu į siekiamą valdžios postą. Kaip matyti iš schemos marketingo kampanija yra veikiama aplinkos jėgų. Kiekviena išskirta jėga atspindi sritį, kurios pokyčiai daro įtaką marketingo strategijos naudojimui rinkiminėje kampanijoje. Politikoje, kaip ir išsiaiškinome, produktas yra politinė idėja (platforma), todėl jai ir taikoma marketinginio tyrimo elementai sudarant šią programą ar formuojant tam tikro kandidato politinį įvaizdį. Dažnai šis įvaizdis yra daug svarbesnis nei pati politinė platforma, nes rinkėjo atmintyje išlieka ne idėja, o įvaizdis arba kitaip tariant sudarytas įspūdis. Jis gali būti išgaunamas panaudojant kandidato asmenines savybes (vizuali išvaizda, laikysena, kalbėjimo maniera), visuomenės informavimo priemonių sudarytas įvaizdis, ankstesni pasiekimai ar pan. Po rinkimų, kandidatui sėkmingai pasiekus tikslą (būti išrinktam) visi ankstesni paslaugai būdingi ypatumai, tampa daug artimesni ir taikintini aiškinantis politinio marketingo klausimus. Manytume, kad politinis marketingas pasižymi tam tikra specifika, savo esme labiau artimas paslaugų, o ne prekių marketingui, nes idėja kaip ir paslauga turi keletą savybių besiskiriančių nuo perkės: 1. Yra nepačiuopiama, neturi materialaus pagrindo (negali būti matomos, jaučiamos ar girdimos, iki tol kol nepradedama naudoti); 2. Kintama, nestabili (priklausomai nuo paslaugos teikėjo, kokybė gali kisti); 3. Laikinumas (negali būti saugoma ar sandėliuojama, kaip produktas); 4. Neatskiriama nuo tiekėjo (paslauga yra tiesiogiai susijusi su jos teikėju ir negali būti atskirta nuo jo, kitu atveju ji nebėra tokia pati). Be jau paminėtų politinio marketingo ir kitų marketingo rūšių panašumų, egzistuoja ir keli skirtumai, leidžiantys išskirti politinį marketingą kaip atskirą rūšį: 1. Nėra svarbūs pinigai; 2. Siūlomos ne paslaugos ar prekės, o politinės idėjos koncepcijos, platformos; 3. Rinkėjas neturi galimybės “likti nuošalyje” nuo viso proceso, jam neparėmus (neprabalsavus) per rinkimus vienos ar kitos idėjos (kandidato, partijos) už jį pasirinkimą padarys kiti rinkėjai. 4. Rinkėjas skirtingai nuo pirkėjo neturi garantijų, kad užtikrintai gaus tai kas buvo žadama. 5. Politikas įsipareigoja įvykdyti savo pažadus (idėjas) per kadencijos laikotarpį (laiko skirtumas nuo to kada sumokėjai-prabalsavai iki tol kol gavai ar įvykdė pažadą) jei jis bus išrinktas. 6. Kandidatai būti išrinktam, operuoja labai dinamiškoje, besikeičiančioje bei pilnoje kliūčių aplinkoje ir priversti labai staigiai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius; 7. Laiko ribotumas tiek rinkėjo (priešrinkiminės kampanijos metu jis turi išsirinkti kandidatą ir rinkimų dieną už jį prabalsuoti), tiek politiko atžvilgiu (jis turi sąlyginai trumpą laikotarpį įtikinti rinkėjų daugumą, kad jį paremtų, bei ribotą laiką (kadenciją) tų idėjų įgyvendinimui). (http://www.mediaclub.lt/resursai/vrstudija/Politines_technologijos.pdf ) Mano nuomone, autorė tiksliai nurodė, ką reikia pakeisti norint gerai suprasti politinį marketingą. Kad tai ne tas pats kaip paslaugų ar prekės marketingas, nes jo neapčiuopsi, nes politinė partija pateikia savo idėjas, mintis, o ne kuriamas prekes ar paslaugas. Be to politiniame marketinge nereikia atsiskaityti už prekes pinigais, nes čia jei norime „nusipirkti“ kandidatą, turime atiduoti savo balsą. Politiname marketinge daug dėmesio skiriama kandidato pateikimui, jo įvaizdžio kūrimui rinkėjų akyse, idėjų kūrimui. Daug lėšų kampanijos skiria savo reklamai, agitacijai, kad galėtų pritraukti rinkėjus. Tai manau panašu į prekės marketingą, nes prekės patekimas į rinką irgi labai svarbus, daug dirbama kol sukuriama tinkama ir pirkėjus patraukianti prekė, didelę dalį lėšų skiriama jos reklamai. Skirtumas tik tas, kad jei prekės neišperka ją galime sandėliuoti, o partija arba išrenkama arba ne. Be to kai norima prekę pateikti rinkai pradžioje rinka tiriama, ko vartotojai nori kokie jų norai, o kai kandidatai pateikia savo idėjas jie rinkos netiria tik pateikia savo idėjas ir žiūri kaip į jas reaguoja rinkėjai. Pagal autorės pateiktą informaciją, nubrėšime politinio marketingo schemą: Šaltinis:sukurta autoriaus 9 pav. Politinio marketingo kompleksas 4 užduotis Pasirinkite vieną Lietuvos ir vieną užsienio politinę partiją bei pateikite jų praktikos palyginimą pagal 1 – 3 užduotyse išdėstytus teorinius kriterijus. Pasirinktos partijos: Lietuvos nacioldemokratų partija (LNDP) ir Australijos darbininkų (leiboristų) partija (ALP, australian labour party) Lietuvos nacionaldemokratų partija yra vienintelė Lietuvoje neonacistinė partija. Pirmininkas - M.Murza. Aukščiausia LNDP valdymo institucija yra LNDP suvažiavimas, šaukiamas kas dveji metai. Suvažiavimo metu priimamas ar keičiamas partijos statutes, programa, numato veiklos turinį ir būdus. Kitos LNDP valdymo institucijos yra LNDP taryba, LNDP pirmininkas, LNDP valdyba. Partija turi savo statutą ir politinę programą. Skelbia oficialius pranešimus tautai. Australijos kairioji politinė partija, organizuota pagal federalinę sistemą. Aukščiausias organas – kas dvejus metus šaukiama nacionalinė konferencija. Konferencijos nutarimai privalomi vyriausybei. Taip pat konferencijoje sudaromas federalinis vykdomasis komitetas, kuriame atstovaujamos profsąjungos, moterų ir jaunimo organizacijos. Partija turi savo statutą ir politinę programą. ALP veikla yra labai panaši į Britain‘s New Labour ir New Zeland Labour partijų. Lietuvos nacionaldemokratai nuosekliai ir kategoriškai užsiima antisemitine propaganda. Taip siekdami pažadinti nacionalinę dvasią ir savigarbą, ugdyti nacionalinę samonę ir valią, suvienyti tautą ir sukurti stiprią, klestinčią nacionalinę valstybę. Nacionaldemokratai priešinasi globalizacijai ir prieštarauja tolimesnei Europos Sąjungos integracijai į vieną federacinę valstybę. Nacionaldemokratai už turtinių skirtumų mažinimą ne per mokesčių politiką, bet per skatinimą skurdesniuosius sluoksnius tapti aktyvesniais skatinant jų verslumą. Australijos darbininkų partija aktyviai vykdo socialinės lygybės, geresnio gyvenimo, lasvės ir taikos visame pasaulyje propaganda. Pasisako už siekimą tęsti gyventojų gerovės, socialinio aprūpinimo ir gyvenimo lygio augimo tendencijas visiems piliečiams vienodai padalinant pelną, gautą iš ekonomikos augimo. Tarptautinėje politikoje pasisako už nepriklausomą Australijos nuomonę pasaulinių konfliktų metu. Abiejų partijų propagandinė veikla ypatingai suaktyvėja artėjant rinkimams ir rinkiminių kampanijų metu. Šiuo laikotarpiu partijos siekia kuo daugiau atkreipti į save visuomenės dėmesį. Šiam tikslui pasitelkia masinės informacijos priemones: televiziją, radiją, spaudą, leidžia reklaminius lankstinukus. Savo idėjas LNDP taip pat skelbia internetu (partija turi savo interneto svetainę http://www.lndp.lt), informaciniuose leidiniuose (leidžia laikraštį „Tautos balsas“), per valstybines įstaigas (turi keletą mandatų Šiaulių savivaldybėje). Tačiau dažniausiai ryšiams su visuomene pasirenka ne itin korektiškus ir civilizuotus būdus. Partija rengia mitingus, piketus, įvairius išpuolius (Lietuvos visuomenėje partija pagarsėjo po antisemitinų išpuolių Šiauliuose). Australijos darbininkų partija savo idėjas visuomenei taip pat skleidžia internetu (turi interneto svetainę http://www.alp.org.au), kiekvienoje valstijoje leidžia partinius laikraščius, svarbiausias jų Labour Herald. Turi savo atstovus Senate ir Atstovų rūmuose. Visa iki šiol paminėta partijų veikla, įeina į šių partijų politinį marketingą, nukreiptą daryti politinę įtaką visuomenei. Abi partijos (pardavėjos) siūlo savo idėjas (prekes), kurios yra numatytos partijų programose, už kurias skatina rinkėjus (pirkėjus) balsuoti (balsai = pinigai). Lietuvos nacionaldemokratų partija orientuojasi į gana siaurą segmentą. Tai žmonės pritarintys fašistinei ideologijai, valstybės patriotai, priešiškai nusiteikę tautinių mažumų ir kitataučių atžvilgiu. Tai dažniausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, gauantys mažas ir vidutines pajamas. Didžioji dalis jų turi tik vidurinį ar profesinį išsilavinimą, yra bedarbiai. Australijos darbininkų partijos veikla yra orientuota į darbininkus gaunančius mažas ir vidutines pajamas. Partija taip pat segmentuoja rinką pagal tokius kriterijus kaip amžius, pragyvenimo lygis, pajamos ir pan. Politinių partijų elgsenos orientacija Lietuvos nacionaldemokratų partijos rinkiminė kampaniją yra orientuota kandidatą, partijos lyderį. Konkrečiu atveju tai yra partijos pirmininkas M. Murza. Ši partija pagal lyderio pavardę kai kada netgi yra pravardžiuojama „murzininkais“. Be to nacionaldemokratai kopijuoja NSDAP metodus: M. Murza laikomas kone mesiju, net kreipiniai į jį rašomi tik didžiąja raide. Būtent M.Murza, kuris daugelio nuomone nėra pats geriausias autoritetas ( jis yra teistas ir ne kartą patrauktas administracinėn atsakomybėn), atstovauja savo partijos interesus ir ją populiarina. Australijos darbininkų partijos rinkiminė kampanija yra orientuota į rinkėją. Ši partija visomis išgalėmis stengiasi perteikti savo politinius pasiūlymus piliečiams. ALP siekdama pritraukti kuo daugiau rinkėjų turi sukūrusi savo internetinę svetainę, kurioje pateikta rinkėjams įdomi ir svarbi medžiaga apie partiją ir jos vykdomą veiklą. Marketingo komplekso taikymas politiniam marketingui Rinkodaros kompleksas – tai visi veiksmai, kurių imasi bendrovė, siekdama paveikti savo produkto paklausą. Visi šie veiksmai angliškai vadinami „keturiomis P“ (product, price, place, promotion). (Ph. Kotler ir kt., 2003, p. 119) Pasirinktos politinės partijos šį rinkodaros kompleksą savo politinėje praktikoje pritaiko, kaip pavaizduota n lentelėje. 8 lentelė Lietuvos nacionaldemokratų partija Australijos darbininkų partija Produktas Idėjos pateiktos politinėje programoje, vykdoma veikla Partijos programa, įstatymų projektai, akcijos, renginiai Kaina Projektų realizavimo išlaidos (pinigais). Rinkėjų balsai Projektų realizavimo išlaidos (pinigais). Rinkėjų balsai Pateikimas Televizija, radijas, internetas, spauda Televizija, radijas, internetas, spauda, patarėjai, rinkodaros specialistai Rėmimas Vieši pasisakymai, oficialios deklaracijos, išpuoliai, mitingai, piketai Straipsniai spaudoje, reklaminiai lankstinukai, vieši agitaciniai renginiai Šaltinis: Sudaryta autoriaus Pasirinktos politinės partijos yra labai skirtingos tiek savo idėjomis, tiek tiek tikslais, tiek vykdoma veikla. Toks pasirinkimas padarytas tikslingai – norint parodyti, kad ir kokios skirtingos ideologiškai būtų partijos, tačiau visų jų vykdoma marketingo strategija yra daugmaž vienoda. Visos partijos siekia turėti kuo glaudesnį ryšį su rinkėjais ir nuolat plėsti jų ratą, nemažiau svarbu juos ir išlaikyti. Kad pasiektų savo tikslus partijos pasitelkia į pagalbą visuotines informavimo priemones (televizija, radijas, spauda, internetas), nuolat ir aktyviai užsiima propaganda ir t. t. LITERATŪROS APRAŠAS Knygos: 1. BRETON Ph., Proulx S. L’explosion de la communication. Paris – Montreal, 1993, 231p. 2. FRANKEL J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.— 221 p. 3. GILPIN R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.-Vilnius: Algarvė, 1998. – 519 4. HELD D. Demokratijos modeliai.-Vilnius: Eugrimas, 2002.- 438 5. KOTLER Ph.,. ARMSTRONG G., SAUNDERS J., WONG V. Rinkodaros pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003. - 857 p. 6. Mass Media Dictionary. National Textbook company. Linconwood, Illinois, USA. 1992. 471 p. 7. PARSONS W. Viešoji politika.-Vilnius: Eugrimas, 2001. – 607 8. TOFFLER,A. Knowledge,Wealth and Violence at the Edge of the 21-st. Centure. Powershift. N.Y. 1990. 114p Straipsniai: 1. URBANSKIENĖ, R., ROMEIKA, G. Rinkimų kampanijos politinės rinkodaros aspektu.- Vilnius: UAB „Reklamos ir marketingo idėjos“, Nr. 10, 2004.- P.97. Interneto šaltiniai: 1. žiūrėta 2006 m. kovo 15 d., prieiga per internetą http://www.mplans.com/gm/index.cfm?a=s1&sterm=Market 2. žiūrėta 2006 m. kovo 15 d., prieiga per internetą http://lt.wikipedia.org/wiki/Australijos_darbinink%C5%B3_partija 3. žiūrėta 2006 m. kovo 15 d., prieiga per internetą http://lt.wikipedia.org/wiki/Nacionaldemokrat%C5%B3_partija 4. ANDRIKIENĖ, L. Politinis marketingas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,(žiūrėta 2004 m. kovo 10d.).Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!