Politinio lobizmo efektyvumas Lietuvoje

Įvadas Darbo aktualumas. Lobizmas kaip ir daugelio šiuolaikinės visuomenės reiškinių turi kaip teigiama taip ir neigiama įtaka. Manoma, kad lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šiuolaikinio pasaulio verslo bei politikos neatsėjama dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Darbe keliamas lobistinio verslo bei šiuolaikinės visuomenės etinio suderinamumo problema. Kaip jau buvo minėta, šiuolaikiniame visuomenėje negali būti vien teigiamų ar vien neigiamų šio verslo aspektų. Egzistuoja visuomeninio elgesio normos suformuluotos teisės aktuose ir ne tik. Moralės bei etikos normos yra taip pat labai svarbios bet kokiam verslui, o ypač lobizmui nes šis verslas iš esmės derina visuomenės bei asmeninius atskirų visuomenės narių personifikuotus interesus. Darbo objektas – politinio lobizmo efektyvumas Lietuvoje – Willamso- Mažeikių naftos atvejis. Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti politinio lobizmo efektyvumas Lietuvoje – Willamso- Mažeikių naftos atvejis. Darbe nagrinėjama problema Lietuvoje nėra plačiai tyrinėjama, todėl darbe teko remtis užsienio autorių veikalų analize. 1.Politinio lobizmo efektyvumas Vidurio ir Rytų Europos šalyse Manoma, kad lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Laikinoji parlamentinė komisija AB “Mažeikių nafta” privatizavimo aplinkybėms tirti pateikė Seimui savo ataskaitą ir išvadų projektą. Ar negalėtumėte kaip komisijos pirmininkas pakomentuoti pagrindines išvadas.1 Seimas dar nebaigė svarstymo, todėl pasakysiu tik svarbiausia, ką mes nustatėme. Komisija tyrė šį faktą ilgiau kaip pusantrų metų ir surinko daugybę dokumentų, finansinių ataskaitų, apklausė per 50 liudininkų, tarp jų ir buvusius bei dabartinius aukštus valstybės asmenis. Neginčijamai nustatyta, kad prieš penkerius metus valdžioje buvusieji asmenys darė “Mažeikių naftos” privatizavimui politinę įtaką. Iš esmės tai buvo net ne akcijų pardavimas, o jų perdavimas Amerikos kompanijai “Williams”, kai valstybė negavo nė cento. Reikėtų pabrėžti, kad paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Rytų ir Vidurio Europa, o ir Vakarai serga pilietinės visuomenės mitologija. Pilietinė visuomenė yra hegelistinė metafizinė sąvoka, turinti nepakankamai apibrėžtą turinį. Ch.Lindblom 9-jame dešimtmetyje sakė, kad lobistinių bendrovių terminas į politikos apyvartą atėjo, ko gero, iš Platono, Hobbes ir Madison darbų. Bet ši sąvoka, nežiūrint išskirtinio dėmesio lobistinių bendrovių tyrimams pirmojoje biheiviorizmo bangoje, ypač, 3-ajame 4-ajame dešimtmetyje Čikagos universitete, vadinamojoje "Čikagos mokykloje", vis dėlto nėra pakankamai preciziška iki šiol.2 Pravartu prisiminti Alexis de Tocquiville, kuris apibūdino lobistinių bendrovių poveikį Jungtinėse Amerikos Valstijose taip: "Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir visai negausių.2" Kam reikalingos šitos sąjungos, kam reikalingos šios asociacijos, kokia nauda visuomenei iš tų asociacijų? Alexis de Tocquiville atsako labai aiškiai, kad "Jungtinių Valstijų gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą". Gabriel A.Almond lobistinių bendrovių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vienį piliečiai moka mažesnius, o kiti - didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.3 1.1. Lobizmo samprata ir etinis suderinamumas Lobistinė bendrovė - tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Lobistinių bendrovių ir politinių partijų funkcija - daryti įtaką politikai - iš esmės sutampa. Todėl kyla klausimas, kur yra riba tarp lobistinių bendrovių ir partijų? Rusijos Valstybės Dūmos nariai toliau primygtinai tvirtina, kad žaliavos tiekimas „Mažeikių naftai" nutrūko grynai dėl techninių problemų, tačiau užsimena, esą naftos tiekimas ateityje gali vėl sutrikti arba būti nebeatnaujintas. Anot Tarptautinių reikalų komiteto narių, mūsų šalis, nusprendusi parduoti bendrovės kontrolinį akcijų paketą lenkų kompanijai, kuri neturi savo žaliavos, padarė didelę ekonominę klaidą.4 „Lietuvos gamykla turi teisę rinktis partnerius. Bet manau, kad lenkų kompanija („PKN Orlen“ – DELFI) turi žymiai mažiau galimybių tapti lobistu ir gauti naftos. Kaip patikino komiteto pirmininko pavaduotojas Vasilijus Kuznecovas, problema naftotiekyje yra visiškai techninė - įvyko avarija atkarpoje tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Dabar Rusijos gamtosaugininkai tikrina šią naftotiekio atšaką, kad galėtų nuspręsti, kokiam laikui reikėtų sustabdyti naftotiekio darbą. „Mažeikių naftos“ gamykla buvo pastatyta kaip Sovietų Sąjungos naftos pramonės dalis. Tokios kompanijos esą buvo integruotos į tam tikrą sistemą, jų veiksmingumas priklauso nuo naftos perdirbimo, o gaunamas pelnas tam tikra prasme yra bendras. Sprendimas dalį bendrovės akcijų parduoti ne tai kompanijai, kuri turi naftos, buvo „pirmas žingsnis į riziką“, todėl verslas tampa nepastovus. „Nepastovumas slėgs gamyklą, kol ji galų gale neapsispręs, kokius partnerius rinktis“. Rusijoje veikia stiprūs lobistai, kurie suinteresuoti naftos tiekimu į tam tikras gamyklas, tačiau „Mažeikių nafta“ tokių lobistų esą neturi. „Lietuvos atveju jokios politikos nėra. Nėra jokio šio projekto lobisto. Nes Rusija nedalyvauja paskirstant pelną. Čia – ne politika, o visiškai komercinis aspektas“.5 Dar vasarą „PKN Orlen“ vadovas Igoris Chalupecas žurnalui „Forbes“ teigė, kad koncernas ketina prašyti Europos Sąjungos pagalbos, susijusios su naftos tiekimu į jos perkamą „Mažeikių naftą“, jei šiuo metu nutrūkusio tiekimo priežastys yra politinės. Takoskyrą tarp lobistinių bendrovių ir partijų nubrėžia partijų siekiai laimėti konkurenciją dėl vietų valdžioje. Tuo tarpu, lobistinės bendrovės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš lobistinių bendrovių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos. 1900 m. įsteigta Anglijos Darbo partija iki 1906m. turėjo "Darbininkų atstovavimo komiteto" vardą, ir susikūrė kaip profesinių sąjungų kongreso politinio atstovavimo instrumentas. Analogišką istoriją patyrė Airijos Darbo partija, kuri formaliai įsteigta 1912m., bet iki 1930m. tebuvo tik politinis Airijos profesinių sąjungų kongreso sparnas.6 XX a. 8-9-jame dešimtmečiuose iš nevyriausybinių "žaliųjų" ir aplinkosaugos organizacijų susiformavo dauguma Vakarų Europos "žaliųjų" partijų. 10-jame dešimtmetyje ši vystymosi logika pasikartojo naujose Vidurio Europos demokratijose, tarp jų ir Lietuvoje. Sociologiniu požiūriu visos socialinės lobitinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės lobitinės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir panašiai). Antrinės lobitinės grupės grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės lobitinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.7 Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos lobitinės grupės neretai vadinamos "spaudimo grupėmis", nes daugelis organizacijų pagal interesus; kaip antai Tulpių augintojų draugija, ar Filatelistų bendrija, gali nesuformuluoti jokio' politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos lobistinė bendrovės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis.8 1.2. Lobizmo verslo etiniai aspektai Savo įstatymais perėmusi JAV susiformavusį lobizmo modelį Lietuva formaliai yra labai pažangi valstybė. Dar 1 Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kuri parengė ir priėmė lobizmo įstatymą, matyt, tikėjosi, kad jis greitai pradės veikti ir bus išspręsta korupcijos politikoje problema. Politikoje būtina pagarsinti ir išskaidrinti interesų grupių veiklą. Tik žinodama apie egzistuojančias interesų grupes ir jų veiklą visuomenė gali apginti ir kitų grupių interesus. Jei veikiama po kilimu – gero nelauk. Viskas bus sutvarkyta tyliai ir niekam nežinant, kodėl turime gyventi pagal naują įstatymą ar jo pataisą. Deja, vis dėlto ir turint Lobistinės veiklos įstatymą legalaus lobizmo Lietuvoje dar mažiau nei sovietiniame politbiure sekso. Kol kas lobizmo įstatymu naudojasi tik aštuoni oficialiai registruoti lobistai, o realia lobistine veikla užsiima tiek patys parlamentarai, tiek įvairaus plauko veikėjai, kurie gerai žino, kaip ir kur reikia prastumti klientų interesus atitinkančius sprendimus.9 Jei Lietuvos parlamente ir Vyriausybėje būtų išduoti keli šimtai leidimų oficialiems lobistams, galėtume jaustis ramiau. Užtektų prisėdus prie kompiuterio pasinagrinėti VTEK interneto puslapyje nurodytas lobistų atstovaujamas interesų grupes ir pasiskaityti jų veiklos ataskaitas, kad galėtume įsitikinti, jog interesų grupės veikia skaidriai ir atvirai. Ir Seime įstatymai yra priimami veikiant visoms interesų grupėms, o ne tik toms, kurios sugeba "prieiti prie valdžios". Tokiu atveju sprendimų po kilimu tikimybė būtų daug mažesnė.10 Specialiųjų tyrimų tarnybai ir prokurorams būtų daug lengviau kovoti su šalyje klestinčia korupcija, jei už neteisėtą lobistinę veiklą būtų numatyta ne administracinė bauda, o reali laisvės atėmimo bausmė, tokia pat, kaip ir už korupciją. VTEK pavesta registruoti lobistus, išduoti jiems pažymėjimus, rinkti jų ataskaitas, tirti nelegalaus lobizmo atvejus ir siūlyti už tokią lobizmo rūšį bausti administracinėmis baudomis. Nors Lobistinės veiklos įstatymas buvo pakeistas atsižvelgus į VTEK siūlymus, kuriais tikėtasi užkirsti kelią nelegaliai lobistinei veiklai, lemiančiai korupcijos atsiradimą ir plitimą, t.y. siekiant išvengti korupcijos įtakos įstatymų leidybos procesui, naujoje VTEK ataskaitoje Seimui įstatymas vėl kritikuojamas. Komisijos narių nuomone, dabartinis lobistinės veiklos reglamentavimas neatitinka nūdienos realijų Lietuvoje.11 VTEK pateiktos septynios 2003 metų lobistinės veiklos ataskaitos. 2003 m. lobistinę veiklą realiai vykdė tik trys registruoti lobistai. Šiais metais sudaryta dvylika sutarčių, kurių bendra suma – 144 530 litų. VTEK vyresnysis patarėjas Eugenijus Šuliokas sakė, kad nors už nelegalią (nelegalią, neregistruotą) lobistinę veiklą ATPK numatyta administracinė atsakomybė, per visą lobizmo įstatymo galiojimo laiką niekas nebuvo pagal šį straipsnį nubaustas. Nežinia, kas trukdo VTEK atlikti tyrimus pagal šimtus ir tūkstančius nelegalios lobistinės veiklos atvejų, kasdien aprašomus spaudoje ar išgirstamus per elektronines žiniasklaidos priemones. Gal baimė, kad tokios aktyvios VTEK veiklos netoleruotų pats Seimas.12 VTEK narių nuomone, pagrindinę konkurenciją lobistams (jei konkurentais nevadinsime parlamentarų, kurie patys užsiima lobistine veikla) sudaro konsultacinės, stambiojo kapitalo įmonės, asociacijos, organizacijos, kvalifikuoti fiziniai asmenys bei valstybinės institucijos. Tačiau dabar veikiančiame Lobistinės veiklos įstatyme nenumatyti kriterijai, kurie leistų jų veiklą apibūdinti kaip lobistinę. Lietuvoje, kaip ir keliose kitose ES valstybėse, lobistine veikla legaliai gali užsiimti ir visuomeninės organizacijos. Tik joms kažkodėl nereikia pagarsinti savo veiklos ir deklaruoti interesų VTEK. Tai didžiausia priešprieša tarp legalių lobistų, užsiregistravusių VTEK ir veikiančių pagal lobizmo įstatymą, kuris juos priverčia visiškai atskleisti savo veiklą ir juos finansuojančius interesų grupių atstovus. Visuomeninės organizacijos gali užsiimti savo narių interesų atstovavimu, tik jau jiems nereikia nei laikytis lobizmo įstatymo, nei atskleisti savo interesų. Visuomenė tokiu atveju apie jų lobistinę veiklą ir keičiamus įstatymus sužinoti beveik neturi galimybių, jei to nepaskelbia pati visuomeninė organizacija. Lobistinė bendrovės (kartais dar vadinamos tarpinėmis) demokratinėje politikoje. Dalyvavimo politikoje ir demokratinės visuomenės etikos požiūriu net 7 lobizmo verslo etiniai aspektai yra svarbūs: a) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu; b) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje; c) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse;13 d) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas; e) kolektyviniai veiksmai skatina individų Bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas. Daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį bei etinį susietumą arba pilietinę visuomenę; f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą; g) stiprios tarpinės lobistinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias.14 Šiuolaikinė lobizmo raiškų analizė grindžiama dviem skirtingais etiniais metodologiniais metodais: 1) pliuralizmu, 2) korporatizmu.15 Pliuralizmo tradicija formavosi XX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, tačiau modernų pavidalą įgijo tik 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose. Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išskaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkimų procedūrą skatina piliečių organizavimas! į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Lobistinė bendrovės formuojasi pagal socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, o jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius sprendimų metodus. Visos lobistinė bendrovės turi tam tikrą resursų - pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų - dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimą.16 Išskirtinis pliuralistinės mokyklos grupių teorijoje pavyzdys yra David Truman studija "Valdžios procesas: Politiniai interesai ir viešoji nuomonė" [The Governmental Process: Political Interests and Public Opinion] pasirodžiusi 1951 m. Truman teigė, kad kaip tik lobistinė bendrovės, bent Jungtinėse Valstijose, yra bazinis analizės vienetas per kurį galima pažinti šiuolaikinę politiką. Pliuralistinis lobistinių bendrovių ir valdžios sąveikos modelis veikia, jei:17 1. Narystė organizacijose yra pakankamai išplitusi ir jos plačiai atstovauja individualius interesus; 2. Organizuotos lobitinės grupės efektyviai paverčia savo narių interesus politiniais reikalavimais; niekas nėra prarandama šiame konversijos procese, ir nariai turi naudos pateikdami savo interesus per atstovaujamąją asociaciją; 3. Nors ne visos lobistinė bendrovės ir ne visada ir nevisuotinai pasiekia norimus rezultatus (vienos laimi, o kitos pralaimi), kiekviena grupė, nepriklausomai nuo jos interesų, turi vienodas galimybes sėkmingai veiklai; 4. Organizacijos paverčia individus politiškai efektyviais; tuo sustiprinami visuomenės pagrindai.18 Praktiškas pliuralistinės sistemos pavyzdys yra Jungtinės Valstijos. Svarbiausias šios sistemos privalumas- lobistinių bendrovių pusiausvyra užtikrinama mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu. Korporatistinis požiūris į interesų grupes susiformavo tik 8-ojo dešimtmečio viduryje. Jo svarbiausias akcentas yra funkcinis lobistinių bendrovių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą ("lygesnį nei likusių") atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių resursais ir jas kontroliuoja politikos procese.19 Vienas žymiausių korporatizmo srovės grupių analizėje atstovų yra Phillippe Schmitter. Jis korporatizmą apibrėžė kaip "interesų atstovavimo sistemą, kai pamatiniai vienetai yra organizuoti į ribotą atskirų, visuotinių, nekonkurencinių, hierarchiškų ir funkciškai diferencijuotų kategorijų skaičių, kurie pripažįstami ar licenzijuojami (jei nėra sukuriami) valstybės ir suteikiama sąmoninga interesų atstovavimo monopolija atitinkamose kategorijose už tam tikrą vadovų parinkimo ir interesų artikuliacijos bei paramos kontrolę"18. Kitas korporatizmo metodologijos bruožas - žymios politikos srities depolitizacija. Svarbūs sprendimai yra priimami už atstovaujamosios politikos ribų ir virsta labiau techniniu, vadybiniu klausimu nei politine problema . Korporatistinė paradigma dažniau yra vadinama neokorporatistine metodologija, nes politikos teorijoje korporatizmas kaip reiškinys XX a. pirmojoje pusėje buvo siejamas su fašistine sistema. Tipiškas korporatistinės sistemos pavyzdys yra trišalės vyriausybės- darbdavių-profesinių sąjungų interesų derinimo institucijos (dar vadinamos "socialinio kontrakto" sistema) susikūrę daugelyje Vakarų demokratijų po Antrojo pasaulinio karo.20 Kita vertus, Phillipe Schmitter atskiria dvi institucines modernaus korporatizmo formas: valstybės ir visuomenės korporatizmą. • Valstybės korporatizmas reiškia viešosios valdžios apribotą ir atrinktą interesų grupių skaičių, privalomą narystę tam tikrose organizacijose, hierarchišką jų tvarką, oficialų ir pagal kvotas jų atstovavimą valstybės asamblėjose. • Visuomenės korporatizmas yra lobistinių bendrovių skaičiaus, įtakos ir konkurencijos apribojimas per asociacinius susitarimus tarp grupių, ar/ ir tarp spaudimo organizacijų ir vyriausybės, interesų atstovavimo monopolizavimas per gausią narystę, specialaus ekspertinio - patariamojo statuso įgijimas nesuvalstybinant atskiros interesų organizacijos.21 Tipiškas visuomenės korporatizmo pavyzdys yra Švedija, kur vyriausybė konstituciškai įpareigota konsultuotis dėl daugumos sprendimų su atitinkamomis interesų organizacijomis, o pastarosios ne tik dalyvauja sprendimų formulavime, bet juos priėmus atlieka jų įgyvendinimo priežiūrą. Visuomenės korporatizmo privalumas yra diskusija dėl sprendimų, tačiau jo trukumas - apribota lobistinių bendrovių veikimo laisvė. Valstybės korporatizmas, apskritai, beveik eliminuoja lobistinių bendrovių konkurencijos elementą, arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei. Dar viena lobistinių bendrovių tyrimų srovė yra klientistinė interesų organizacijų vaidmens politikoje samprata. Skirtingai nuo pliuralizmo ir korporatizmo, klientizmas yra dalinis, o ne visaapimantis modelis, t.y. klientistinių elementų galima surasti įvairiose politinėse sistemose, nors jie nevienodai pasiskirsto skirtingose valstybėse.22 Pagal Allan Zink, jei pliuralizmui budingas kraštutinis horizontalus lobistinių bendrovių pasiskirstymas, o korporatizmas suderina horizontalią interesų agregaciją su stipriu vertikaliu interesų atstovavimu, tai klientizmo struktūrinis principas yra kraštutinis vertikalumas. Šis principas yra funkciškai nesuderinamas su horizontaliomis atstovaujamosios demokratijos nuostatomis.23 Klientistinis ryšys reiškia dvišalį asimetrišką patrono ir kliento, tarp kurių egzistuoja faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė, santykį, tačiau pats ryšys yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus. Klientistinis ryšys, veikiantis porų (dvejetų) pagrindu, formuoja vertikalų porų tinklą įsiskverbiantį į valdžios struktūras. Tradicinis klientizmas, dar vadinamas patronažo sistema, buvo būdingas agrarinėms visuomenėms, tačiau Pietų Europos demokratijose jis laipsniškai evoliucionavo į neoklientizmą. Jame individualų patroną pakeičia politinės partijos.24 Pagal L. Graziano, partijų valdomas patronažas reiškia tokią politikos praktiką, kai valdančios partijos priima partikuliaristinius įstatymus ir suteikia palankumą atskiroms organizacijoms už jų paramą rinkimuose. Kita vertus, "klientistinė sistema pamina socialinių grupių ir jų organizacijų autonomiją bei stengiasi jas absorbuoti į politinį žaidimą, valdomą valdžios grupių. Italijoje ši santykių sistema apibrėžiama "parentela" kategorija, kuri reiškia artimą ir net integralią asocijuotų lobistinių bendrovių ir politiškai vyraujančios partijos sąveiką.25 Nepaisant nuomonės, kad klientistiniai elementai yra būdingi visoms politinėms sistemoms, 18-os tarpukario Europos valstybių lobistinių bendrovių tyrimas liudija, kad politinės diktatūros įsitvirtinimui kaip tik klientistiniai santykiai yra palankiausi. KHentistinis lobistinių bendrovių ir valdžios santykių modelis vyravo Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Graikijoje, o Italijoje ir Austrijoje buvo reikšmingas veiksnys, t.y. 7 atvejuose tarp 10 šalių, kuriose demokratija tarp dviejų pasaulinių karų sužlugo. 2. Verslo normos ir politinis lobizmas Willjams atveis Klasikinį politinio lobizmo atvejį pateikiamas ekspremjero Aleksandro Abišalos patarnavimus "Williams". Tai A.Abišala "Williams" klerkus vedžiojo Vyriausybės koridoriais, rengė Vyriausybės nutarimus, rūpinosi įstatymais, kuriuos turėjo priimti Lietuvos Respublikos Seimas. Amerikiečiams toks savo interesų gynimo būdas yra gerai suprantamas ir pažįstamas jau du šimtus metų. Amerikiečiai puikiai žino, kas yra lobizmas, ir todėl pasisamdė tokį asmenį, kuris galės atlikti jiems reikalingus lobistinius veiksmus. Vargu ar kas abejoja, kad A.Abišala tuos veiksmus atliko beveik tobulai. Žinoma, turint galvoje tik savo kliento interesus. Dar tada nebuvo Lobistinės veiklos įstatymo. Jei jis jau būtų veikęs, šiandien nereikėtų nei parlamentinės komisijos tyrimo, nei prokurorų darbo. Viską apie A.Abišalos lobistinę veiklą būtų galima rasti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) interneto puslapyje. Vienas JAV konstitucijos bendraautorių, ketvirtasis Amerikos prezidentas (1809-1817) Jamesas Madisonas yra interesų grupių teorijos pradininkas. Jo įžvalgos apie socialiniame gyvenime realiai egzistuojančius ir daug lemiančius grupinius interesus ir šiandien besikuriančiai Lietuvos valstybei yra ne mažiau svarbios nei JAV prieš du šimtus metų. Jei tik Lietuvos politikai ir aukščiausi šalies pareigūnai sugebėtų bent sau pripažinti, kad visuomenė žino ir gerai supranta, jog įstatymai parlamente ar nutarimai Vyriausybėje yra priimami veikiant įvairioms interesų grupėms bei nelegaliems, nesąžiningiems lobistams, jie rastų jėgų ir intelekto Lobistinės veiklos įstatymui sugriežtinti. Bet, matyt, šis uždavinys šalies politikams yra toks pat sudėtingas, kaip ir nusenusiam sovietiniam politbiurui pripažinti, kad šalyje sekso vis dėlto yra.26 Nacionalinės lobistų asociacijos valdybos pirmininkui dar nepavyko gauti nuolatinio leidimo į Vyriausybės rūmus. Nors lobizmo įstatyme aiškiai pasakyta, kad valstybės politikai, valstybės pareigūn27ai ar valstybės tarnautojai privalo nevaržyti teisėtos lobistų veiklos ir leisti jiems nekliudomai įgyvendinti lobistinės veiklos užsakovų teisėtus interesus, Vyriausybės kanceliarija atsisakydama išduoti leidimą nurodė turinti savo vidaus taisykles ir jomis besivadovaujanti. Nežinia, ar Algirdo Brazausko Vyriausybė yra užimta kitos rūšies lobistų, ar tiesiog bijo sudaryti palankias sąlygas ir užveisti daug skaidriai veikiančių lobistų. Juk gali žlugti valdininkijos pagrindinis verslas - kyšininkavimas.28 Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais: • Pirma, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti; • Antra, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt; • Trečia, lobistinės bendrovės veiksmai (visuomenės, vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla; • Ketvirta, lobistinės bendrovės darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais); • Penkta, lobistinės bendrovės, lobistinio verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.29 Verslininkas lobistas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais politiniais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.30 Kas gi sudaro lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis? Pabandysiu keletą iš jų aptarti. • Pirmoji nuostata: Lobizmo verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Lobizmo verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, lobizmo verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta. Energingas verslininkas lobistas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad lobizmo verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.31 Pirma, lobistinio verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio lobistinio verslo pavyzdys – narkotikų legalizavimo veikla. Narkotikų prekyba - tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės. Šis “lobizmo verslas” remiantys narkotikų legalizavimą pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.32 • Antroji nuostata: Lobizmo verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys. Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja lobistinio verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.33 • Trečioji nuostata: Verslininkas lobistas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.34 Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja lobistinio verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur lobistinio verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama. • Ketvirtoji nuostata: Verslininkas lobistas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.35 Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas lobistas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.36 Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota lobistinio verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos. Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe. Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo lobistinio verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.37 • Penktoji nuostata: Verslininkas lobistas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: lobistinio verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų lobistinio verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Lobistinio verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.38 Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse lobistinės bendrovėse įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus lobistinio verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu. 4. Willjams – Mažeikių nafta politinio lobizmo atvejis Po 1990 m. ekonominės blokados, buvo apsispręsta statyti naftos importo terminalą. Tai buvo M.Šleževičiaus vyriausybės skolintos lėšos. Statybos kaštai pasiekė 1,1 mlrd. litų, nors vakaruose tokios statybos kainuodavo dvigubai pigiau. "Mažeikių nafta" prisiėmė visas Būtingės terminalo skolas , o įmonės finansinė būklė vis blogėjo. 1999m. skolos viršijo 1,2 mlrd. litų. Vien pradelsti mokėjimai sudarė daugiau, kaip 300 mln litų. Iš esmės įmonė buvo ant bankroto slenksčio. Tik "Willjams" bendrovė sutiko dalyvauti konkurse, nereikalaudama naftos tiekimų garantijų. "LUKoil" bendrovė, turėjusi naftos tiekimo monopolį Baltijos šalyse nesutiko dalyvauti konkurse, jei jai nebus suteikta įmonės valdymo teisė. Net ir tuo atveju ji garantavo tik 4 mln. tonų naftos tiekimą per metus. "Willjams" įsipareigojo modernizuoti ir valstybės paskolintas apyvartines lėšas gražinti su 10 procentų palūkanomis.39 Tik iki 2004 metų tokių palūkanų buvo sumokėta 415 mln. litų. Visos skolos jau seniai su palūkanomis yra šiandien grąžintos. "Willjams" gerokai patobulino įmonės valdymą, atkratė nereikalingus tarpininkus - "siurbėles", tuo labai supyktindama jų "stogą" lietuviškų neokomunistų gretose. Sutartis su "Willjams" įgalino išgelbėti strateginę Lietuvos įmonę "Mažeikių naftą" nuo "pardavimo" kuriai nors Rusijos bendrovei už 1 litą, kaip siūlė LDDpistai. Tuomet didelę nesėkmę patyrė LUKoil' o lobistas Vyriausybės vadovas R.Paksas, kuris pasitelkęs du kabineto ministrus E.Maldeikį ir Lionginą, aiškiai tarnavo svetimos Lietuvai Rusijos bendrovės interesams. Pamatęs, kad Rusijos bendrovė LUKoil pralaimi, R.Paksas 1999 m. 06.16d. įgaliojo ministrą S.Kaktį iki spalio mėn. 25d. paruošti ir Lietuvos Vyriausybės ir " Willjams" bendrovės sutartį, kurią pasirašė LEP premjerės pareigas einanti I.Degutienė ir ministras S.Kaktys. Premjeru dirbęs R.Paksas negalėjo įpareigoti LEP premjero pareigas po jo ėjusios I.Degutienės, o tik savo Vyriausybės kabineto narį. Tai buvo S.Kaktys. Tokiu būdu Lietuvai buvo išsaugota įmonė, už kurią iš viso buvo vėliau gauta arti 3,5 mlrd litų į valstybės biudžeto kasą. Vyriausybė tada nepardavė nei vienos turėtos savo " MN" akcijos, o " Willjams" bendrovė įsigijo akcijų emisijos paketą ir bendrovės valdymo teises kartu su Butingės terminalo statybų 300mln. skola. A.M.Brazausko Vyriausybė greitai perėmė 59, 3 proc. " MN" akcijų, " Willjams" turėjo 33 proc., o kiti - 7, 7 proc. akcijų. Visi sutartyje nurodyti mokesčiai, skolos už suteiktas apyvartines lėšas buvo pagal grafiką sumokamos į LR biudžetą. Vien iki 2004m. palūkanų už paskolintas lėšas " Mažeikių nafta" sumokėjo iki 2004 metų 415, 4 mln. litų. Kiti kasmetiniai sumokėti įvairūs mokesčiai į LR valstybės biudžetą kasmet buvo (nuo 1999 iki 2003m. ) buvo beveik po 2 mlrd. litų kasmet. Tik per minimus penkis metus jie sudarė arti 9, 5 mlrd litų. Kairiųjų jėgų valdoma Vyriausybė vėliau dalimis išpardavė akcijas perleidžiant kontrolinį paketą "JUKOS" bendrovei, o vėliau likusias akcijas PKN Orlen bendrovei, palikdama dabartinei Vyriausybei įsipareigojimą parduoti likusias 10 procentų akcijas, kas ir buvo padaryta. Neokomunistinės jėgos, pasitelkusios sau pavaldžią žiniasklaidą, iškraipė sandėrio su " Willjams" faktus ir sandėrio esmę ir tokiu būdu socdemai net du kartus atjojo į Seimą per rinkimus ant balto arklio.40 Tai manau pati didžiausia demagoginė kairiųjų jėgų sėkmė Lietuvoje per visą pastarąjį dvidešimtmetį. Visi galėjom įsitikininti ką gali gerai suorganizuota demagoginė informacija ir ką reiškia Lietuvoje " ketvirtoji valdžia" - žiniasklaida. Naujos atominės nėra, elektros tiltas į Vakarus nepastatytas, suskystintų dujų terminalo nėra, „Mažeikių naftą“ atiduoda rusams, nes ji neturi strateginės reikšmės. Kodėl neturi, jei Mažeikiai per mėnesį benzino kainas sukėlė 26 centais ir tuo pačiu pabrangino viską? Gal todėl, kad tie, kurie nusprendė, kad tai - nestrateginė įmonė, patys už jų važinėjamą benziną nemoka? Kas tie „jie“? Paskutinė apie Mažeikių nestrategiškumą pasisakė Prezidentė. Prieš ją, parduodamas įmonę lenkams, A.Brazauksas nepakeitė drakoniškų sutarties su „strateginiu investuotoju“ sąlygų, todėl „strateginis“ gali parduoti įmonę nors ir Iranui. Dar kiek ankstėliau valstybininkai (tuomet - neatskiriama dešiniojo politinio flango dalis) surašė visą tą nestrategiškumą į sutartį su „Williams“. O „krikščionis“ Gediminas Vagnorius, dabar plačiai atvėręs politinę gerklę, turėtų drąsiai vadintis viso to krikštatėviu. Juk tai pas jį, per velionio V.Babiliaus Ūkio ministerijos „juodą“ įėjimą atėjo toks Garetas Halilas ir viską „patepė“. Dar G.Vagnorius turėtų prisiimti garbę ir už visos Lietuvos energetikos perorientavimą į rusiškų dujų vartojimą. „Ne“ orimulsijai - „taip“ rusui. Klausiau jo sykį, kodėl? Sakė, kad tuomet dujos buvo labai pigios. Apsimokėjo. Dar dujos buvo pigios, kada „Gazpromas“ tyliai, nes prie tikro lyderio Brazausko (dabar vaizduojamo kaip Nepriklausomybės tikrasis „angelas sargas“), perėmė visą Lietuvos dujų ūkį. Su dujotiekiai! Taip plačiai ir sau nenaudingai neatsidavė nei vienas „Gazpromo“ draugas. Gal todėl, kad tą atsidavimą žvakėmis pašvietė R.Stonio draugai iš VSD ir Seimo, V.Adamkaus prezidentūros?Jie visuomet buvo pigūs. Sunku būtų rasti tokių, kurie neprisidėjo. Net Antanas Valionis ir tas, būdamas ambasadoriumi Lenkijoje, padarė viską, kad lenkams paklausus: „tiesiam laidus į Vakarus?“, Lietuva atsakytų: „O jūs mūsų diasporą pasienyje skriaudžiat“. Laido niekas nenutiesė. Išvados Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Lobistinė bendrovės (kartais dar vadinamos tarpinėmis) demokratinėje politikoje. Dalyvavimo politikoje ir demokratinės visuomenės etikos požiūriu net 7 lobizmo verslo etiniai aspektai yra svarbūs: f) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu; g) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje; h) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse; i) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas; j) kolektyviniai veiksmai skatina individų Bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas. Daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį bei etinį susietumą arba pilietinę visuomenę; f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą; g) stiprios tarpinės lobitinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias. Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Verslininkas lobistas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais politiniais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė. Literatūra 1. Pruskus P. Lobizmo verslas ir moralė //Apžvalga,- birželio 9-15.-p.8, birželio 30-liepos 6.- p.7 2. Razauskas R. 365 vadovo dienos,-Vilnius, 1994.- 252 p. 3. Rosemarie Wrede-Grischkat Manieros ir karjera,- Vilnius,1996. 4. Lindblom Ch.L, (1980). The Policy - Making Process. Prentice - Hali.: P. 84. 5. Alexis de Tocąuiville A. (1996). Apie demokratiją Amerikoje. Amžius. - P. 567. 6. Ibid. - P. 567. 7. Almond G. A. (ed.).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!