Politikos egzamino konspektas

Interesų grupės, tai: 1. savanoriškai susiorganizavusios grupės žmonių, kuriuos vienija bendri interesai, siekis juos ginti ir suteikti savo nariams naudą. 2. pilietinio ir politinio dalyvavimo forma, siekianti įtakoti įstatymų leidybą, vyriausybės sprendimus ir viešąją nuomonę. 3. tai organizuotos gyventojų grupės, atstovaujančios tam tikros visuomenės dalies interesams ir siekiančios daryti įtaką viešajai politikai konkrečioje srityje. Interesų grupės nuo politinių partijų skiriasi tikslais, jų įgyvendinimo būdais, organizacine struktūra ir kt. bruožais Interesų grupės struktūros labai įvairios: visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai, asociacijos, konfederacijos, institucinės grupės ir kt. Interesų grupės skiriasi organizacijų dydžiu, jų struktūra, veiklos pobūdžiu (vienas tikslas ar įvairiapusė veikla), veiklos būdais ir kt. Kai kurios susijusios su politinėmis partijomis, kitos labiau su religiniais, tautiniais, etniniais, lygių galimybių, žmogaus teisių apsaugos judėjimais, yra ir ideologiškai neutralių (kultūros, meno, ekologijos, švietimo, bendruomenių telkimo ir kt.). Jų kūrimo ir veiklos pagrindas – pliuralizmas Funkcijos: 1. Skatina diskusijas, padeda išreikšti interesus, susiformuoti viešajai nuomonei, vykdo politinę socializaciją. 2. Ugdo pilietiškumą. 3. Sprendžia vietos problemas. 4. Inicijuoja tam tikrus politikų veiksmus: mokesčių politiką, minimalaus atlyginimo dydį, jo kaitą, švietimo, transporto ir kt vietos problemų sprendimą ir t.t. Vykdo politinę komunikaciją. 5. Prieštarauja vykdomai politikai, siūlo savo sprendimus, padeda formuoti ir įgyvendinti politiką. 6. Stabdo valdžios telkimąsi vienose politikų ar dalies politikų rankose. 7. Stiprina demokratinę valdžią. 3.Socialinis dialogas (dvišaliai, trišaliai, daugiašaliai susitarimai) Trišalis bendradarbiavimas – tai įteisintas valstybės, profsąjungų ir verslo organizacijų dalyvavimas priimant sprendimus ir įgyvendinant viešąją politiką. Tai yra tam tikrų privilegijų tam tikriems interesams suteikimas. Toks bendradarbiavimas ypač reikalingas pereinamuoju laikotarpiu ar tam tikrais kritiniais atvejais. Jis stabilizuoja padėtį, padeda vyriausybei priimti sprendimus, sumažina protesto veiksmų galimybes. Sprendžiamos ekonominės, socialinės, darbo problemos. 1999 m. pasirašytas trišalis susitarimas, kuriuo vyriausybė įsipareigojo teikti šalims informaciją apie rengiamus teisės aktus, o prieš priimant nutarimus, teisės aktų projektus aptarti trišalėje taryboje. Šalys susitarė pasirašyti kasmetinius susitarimus dėl mėnesinės algos, neapmokestinamo minimumo ir kt. 4.Socialinio dialogo partneriai. Organizuotas darbo ir darbdavių interesų atstovavimas. Profesinės sajungos yra viena populiariausių interesų grupių. Lietuvoje profsąjungos Atgimimo laikotarpyje skilo, susipriešino dėl perimamo “sovietinio” palikimo. Veikla buvo ir yra labai politizuota, susiskaidžiusi. Profesinės sąjungos yra masinės organizacijos (kiekybėje slypi jų stiprumas) savo interesus į politinį lygį “perkeliančios” susitarimais su politinėmis partijomis, valdžios institucijomis bei naudodamos ir protesto veiksmus. Lietuvos darbininkų sąjunga (1989).Lietuvos profesinių sąjungų centras (1990). Pagrindas – valstybinio sektoriaus darbuotojai. Lietuvos darbo federacija, 1991 m. (tarpukario tradicija).Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas (1992).2002 m. LPSC ir LPSS susijungė ir įkūrė Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją (LPSK). Darbdavių, verslo interesų grupės būna asocijuotos organizacijos ir atstovauja kokiam nors gamybos sektoriui. Tokiose asociacijose kaupiama, analizuojama informacija, formuluojamos veiklos kryptys. Ginami darbdavių interesai. Veiklos kryptis – vyriausybė ir seimas. Lyderiai yra: Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK). Pirmoji atstovauja stambaus, antroji – smulkaus ir vidutinio verslo interesams. Konfederacijų vadovybė aktyviai bendradarbiauja su politinėmis partijomis, ypač prieš rinkimus. 2.Interesų grupių raidos LR ypatybės (1) 1988 – 1992 m. laikotarpis 1. sovietmečio nelegalių grupių legalios veiklos pradžia, intensyvus naujų interesų grupių kūrimosi laikotarpis. Disidentinio judėjimo grupės. Sąjūdis. Pilietinės, visuomeninės organizacijos, daug ekologinių organizacijų. 2. kuriama teisinė bazė, politinės sistemos kaita rodė, jog politinės partijos ir interesų grupės nebuvo lygiavertės partnerės. Politinės partijos turėjo visapusiškai geresnes galimybes savo veiklai. 1992 – 1996 m. laikotarpis 1. interesų grupių steigimasis, ypač veikla, sulėtėjo. 2. vykstant intensyviai demokratizacijai, partijos išlaikė politinių procesų pagrindinio aktoriaus monopolį, o interesų grupės buvo paliktos ar/ir pasiliko “paraštėje”. 3. Kita vertus, interesai labiau struktūravosi, veikiančios grupės tapo organizuotesnėmis, prasidėjo realaus trišalio bendradarbiavimo bandymai. 4. 1996 – 2010 m. tai interesų grupių stabilizacijos, o nuo 2004 m. ir naujas mažėjimo (ypač skaičiaus) laikotarpis. 1996 m. pr. priimtas LR asociacijų įstatymas, paspartino ir kitų įstatymų, reglamentuojančių interesų grupių veiklą priėmimą. Vėliausiai, tik 2000 m., priimtas lobistinės veiklos įstatymas. Trišalis bendradarbiavimas (socialinė partnerystė) ir ypač žemės ūkio sektoriuje sukaupė tam tikrą patirtį. Žymiai padidėjo kaimiškų bendruomenių. Tačiau interesų atstovavimo sistema ir dabar nėra susiformavusi. Partijų samprata, funkcijos 1. komanda žmonių, kuriuos vienija bendra ideologija ir siekis laimėti valdžią. Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – 1. tenkinti savo narių politinius interesus, 2. padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, 3. siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Funkcijos: 1. Individų ir visuomenės interesų formavimas ir išraiška. 2. Interesų perkėlimas į politikos lauką. 3. Tarpininkavimas tarp visuomenės ir valstybės. 4. Organizuotas konfliktų reguliavimas. 5. Politikos interpretacija. 6. Dalyvavimas vykdant šalies vidaus ir užsienio politiką. 7. Kontrolės vykdymas. 8. Valdymas arba dalyvavimas vykdyme. Partijų ir partinės sistemos raidos bruožai. 5.Partinė sistema tai: • sąveikų sistema, kylanti iš konkurencijos tarp partijų, • politinių partijų, veikiančių pagal organizuotą modelį, sąranga. 1992- 2000 metai. Partijų raidos bruožai (1). 1. 1992 m. rinkimų rezultatai nulėmė naują politinių jėgų išsidėstymą: rinkimus laimėjo ir į valdžią sugrįžo LDDP. 2. Pralaimėjęs Sąjūdis reformavosi ir jo pagrindu 1993 m. buvo įkurta dešiniąsias jėgas vienijanti partija TS/LK. 3. Naujas politinių jėgų išsidėstymas, pasak S.Huntington yra “antrasis apsivertimas”. Vėl įvyko poslinkis, tik šį kartą iš dešinės į kairę. 4. 1996 m. rinkimai - “trečiasis apsivertimas”. 5. 1992 ir 1996 m. rinkimuose pastovesnė sėkmė lydėjo “didįjį penketą” LDDP, LSDP, LCS, LKDP, TS/LK. Nors partijų skaičius didėjo, efektyvių (relevantinių) partijų skaičius nekito. 6. 1992 – 2000 išaugo partijų branda. Partijų tapatybės Partijos konkurencinėje kovoje vadovavosi iš esmės ideologinėmis vertybėmis; nuo 1995 reikšmingesnės tapo socialinės ekonominės takoskyros. Klasikinėms ideologijoms atstovavo: • Konservatizmui ir krikščioniškajai demokratijai - TS/LK, LKDP. • Socializmui ir socialdemokratijai - LDDP ir LSDP. • Liberalizmui ir socialliberalizmui - LLS, LCS (Lietuvos centro sąjunga), nuo 1998 m. ir NS/SL. • Kelios partijos vadovavosi nacionalizmo vertybėmis; LTS, TPP (Tautos pažangos partija), “Jaunoji Lietuva”. Rinkiminėse kampanijose partijos kūrė visuotinių (catch all) partijų strategijas rinkėjams sutelkti. Neigiami procesai: Jau 1996 m. rinkimuose išryškėjo santykiškai nauja tendencija - partijos steigiamos tikslu dalyvauti rinkimuose (“vienų rinkimų” partijos): prieš 1996 rinkimus – Lietuvos socialinio teisingumo partija, Lietuvos ūkio partija, Lietuvos gyvenimo logikos partija ir kt. Partijų skilimai (dezintegracija). Nuo TS/LK atskilo Tėvynės liaudies partija ir Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, Nuo LSDP – Socialdemokratija 2000, nuo LKDP – Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga ir kt. Tačiau šioms partijoms rinkimuose nepavyko gauti daugiau balsų. 7.Partinės sistemos bruožai (iki 2000 rinkimų) 1988 – 1992 m.susiformavo modernios partinės sistemos prielaidos. 1992 – 2000 – susiformavo realiai veikianti daugiapartinė sistema. Po kiekvienų seimo rinkimų galime matyti vis kitokį politinių jėgų išsidėstymą; 1992 m. – dominuojanti LDDP. 1996 m. – daugumai sudaryti reikėjo 3 partijų: TS/LK, LKDP, LCS 1992 – 2000 partinė sistema – dominuoja daugiapartinė su vyraujančia partija. 1. Po 2000 m. rinkimų partinė sistema pasidarė sudėtingesnė. Nė viena partija negavo tokios balsų daugumos, kad galėtų aiškiai pretenduoti į vyriausybės formavimo teisę. ▪ Pradžioje valdė centro dešiniųjų koalicija – LLS ir NS/SL. (R.Pakso Naujosios politikos vyr-ė) ▪ Vėliau centro kairiųjų: LSDP ir NS/SL (A.Brazausko vyr-ė) 2. Po 2004 m. rinkimų vėl panaši padėtis- koalicinė Brazausko vyr-ė. Vėliau ją keitė G.Kirkilo mažumos vyr-ė. 3. 2008 ir 2012 m. rinkimų rezultatai vėl nesuteikė ryškios persvaros nė vienai politinei jėgai. Trapi koalicija. 4. Programiškai artimos partijos ypač prieš rinkimus vis dažniau rinkosi bendradarbiavimo, veiksmų derinimo, netgi organizacijų vienijimo taktiką. 5. Sistema nuo dviejų vyraujančių blokų (kairiojo ir dešiniojo) krypo į sistemą su trimis blokais (formavosi trečias blokas – centras). 6. Formavosi koalicinės politikos tradicija. 4. Demokratinių rinkimų funkcijos ir principai. Rinkimų sistemų (daugumos, proporcinės) pagrindiniai bruožai. Rinkimai Lietuvoje: rūšys, rinkimų teisė, sistemų pasirinkimo ir kaitos aplinkybės. Pagrindiniai demokratinių rinkimų principai: 1. tiesioginiai; 2. lygūs; 3. visuotiniai; 4. slapti; 5. konkurenciniai rinkimai 6. Rinkimai turi vykti reguliariai ir periodiškai. Pvz. tarpukario Lietuvoje (1927 – 1936m.). 7. Gyventojų grupėms nėra apribotos galimybės sukurti partiją ir iškelti kandidatus. 8. Sąžininga rinkimų kampanija. 9. Sąžiningai skaičiuojami ir skelbiami rezultatai. 10. Rinkimų procesą turi kontroliuoti nepriklausoma nuo kitų valdžios šakų institucija. Funkcijos: 1. Liaudies suvereniteto išraiškos forma. 2. Politinės sistemos ir režimo įteisinimo, legitimacijos instrumentas. Politinių partijų įteisinimo priemonė ir jos politinės įtakos lygio patikros mechanizmas Pagr. daugumos rinkimų sistemos bruožai: 1. Balsuojama už asmenis 2. Apygardos vienmandatės. Santykinės arba absoliučios daugumos reikalavimas. Vieno turo ir dviejų rinkimų turų. LR antrajame ture dalyvauja 2 pretendentai surinkę daugiausia balsų Proporcinių sistemų bruožai: • Rinkėjai balsuoja už partijų kandidatų sąrašus. Sarašai atviri, jei leidžiama pasirinkti kandidatus arba juos reitinguoti ir uždari, kai balsuojama tik už sąrašą. • Apygardos daugiamandatės. • Taikomas atstovavimo slenkstis – minimalus balsų % , kurio reikia partijai norint gauti mandatų. Rinkimų sistemos pasirinkimas siekia tam tikrų tikslų: 1. Užtikrinti vyriausybių stabilumą ir efektyvumą. 2. Sušvelninti konfliktus visuomenėje. 3. Skatinti politinių partijų bendradarbiavimo galimybes. Tarpukario Lietuvoje PA (proporcinis atstovavimas) 1990 į AT DA (daugumos atstovavimas) Prieš 1992 m. rinkimus į seimą LDDP pasisakė už PA, Sąjūdis – DA. Kompromisas – mišri sistema. 71 – DA, vienmandatėse 2 turais. 70 – PA, 4% slenkstis. 1996m. – palikta ta pati sistema, tik 5 % slenkstis partijoms ir 7 % - koaliciniams sąrašams bei įteisintas kandidatų reitingavimas PA. 2000 m. panaikintas antras rinkimų turas ir taip sustiprintas DA. 2004 m. ir vėliau – mišri sistema. DA dviejų turų sistema. Tendencijos 1992 rinkimuose barjero neįveikė 21 partija 1996 23 2000 20 Net 9 kėlusios kandidatus 1992 m. rinkimuose išliko tokios pat mažos (nesiekė 5 proc.) ir 2000 m. 1. Parlamentas ir parlamentarizmas: tradicija, raidos etapai nuo 1990 m. ir jų bruožai bei parlamento funkcijos. Pereinamasis laikotarpis ir parlamento vaidmuo. Parlamento struktūros ir jų funkcijos. Teisėkūra, jos stadijos. Pastaba: tai pagrindinės procedūros, pvz: svarstymas pagrindiniame komitete, projekto priėmimas ir t.t. Nuosekliai vienos ar kitos procedūros eigos (vidinės struktūros) nagrinėti nereikia. Žr. Seimo statutą. LDK patirtis skiriasi nuo daugelio Europos valstybių: monarchas priklausomas nuo parlamento. Parlamentarizmas tarpukaryje: Parlamento visagalybės (seimokratijos) ir greito parlamentarizmo žlugimo 1990 – 1992 m. Būsimą parlamento vaidmenį politinėje sistemoje kūrė to meto aplinkybės: Aštri politinė priešprieša. Nugalės parlamentinis (“seimokratinis”) ar prezidentinis požiūris? Nuomonių skirtumai ir pasirinkimas. Konstruktyvaus politinių jėgų bendradarbiavimo galimybės labai sudėtingos. Pasirinktas valdymo modelis atspindi ne tik to laikotarpio politinių jėgų santykius, bet ir istorijos “pamokas”, istorinę valdymo patirtį. Šiame etape veiksmai vyko už parlamento ribų ir parlamente. Padėtis keičiasi po 1990 rinkimų. AT/AS tampa visos politinės sistemos kūrimo pagrindu (“stuburu”, “širdimi”). Keitėsi iš esmės ir pats parlamentas. Jis apibrėžė savo padėtį valdžių sąrangoje, funkcijas, struktūras ir sprendimų priėmimo taisykles. Šiame laikotarpyje parlamentas “ieško” savo vietos valdžių sąrangoje; jis taikosi ir prie jo taikosi kitos institucijos. L.sv. iš esmės pasikeičia parlamento ir vyriausybės santykiai. Pradeda veikti realios atsiskaitomybės principas. Labai intensyvios (hiperaktyvios) parlamento veiklos laikotarpis. 1992 – 1996 • Priėmus konstituciją, įtvirtinta parlamento vieta valdžių sistemoje, jo funkcijos. • Pradėjo formuotis visiškai naujos valdžios institucijų sąveikos ir bendradarbiavimo tradicijos. • Tai parlamento institucinės raidos procesas, kuriame nusistovi parlamento statusas politinėje sistemoje ir funkcijos sprendimų priėmimo procese, parlamentas įgyja atitinkamas struktūrines, savybes, kurių branda nulemia jo darbo kokybę. Parlamentas įgyja statusą valdžios institucijų tarpe ir visuomenėje. • Pereinamuoju laikotarpiu parlamentas tampa svarbiausia institucija, jo vaidmuo labai padidėja. Parlamentas tam tikra prasme tampa visagale institucija. Vyksta politinės sistemos parlamentarizacija. Toks dominavimas neturėtų ilgai užsitęsti. Išvada: tai parlamento radikalaus keitimosi laikotarpis. Parlamentinė demokratija pamažu tampa partine demokratija, tačiau šis procesas buvo labai lėtas. 1996 – 2012 m. Tai tolesnės parlamentinės brandos laikotarpis. Jam būdinga: Parlamento darbas per daug naudojasi formaliomis (teisės) normomis ir per mažai neformaliomis “žaidimų taisyklėmis”. Šios taisyklės susiformuoja politinėje partijų veikloje; jas formuoja parlamente bendradarbiaudamos ir kartu dirbdamos partijos. Užsitęsė hiperaktyvios parlamento veiklos laikotarpis. Priežastys vidinės ir išorinės: reikėjo sukurti ir taisyti daug įstatymų kartu vykstant tarptautinės integracijos procesams (ES, NATO). Taip parlamentas patyrė “dvigubą spaudimą”. Nuo 2000 m. sustiprėjus populizmui, sumažėjus partinės sistemos stabilumui, mažėjo ir parlamento darbingumas bei jo įtaka politinėje sistemoje, parlamento populiarumas visuomenėje. Tolygiai didėja visuomenės nepasitenkinimas / nepasitikėjimas parlamentu ir jo veikla. Parlamento funkcijos 1. Įstatymų leidyba. 2. Vyr-ės formavimas, skyrimas, nušalinimas. 3. Kontrolė arba priežiūra. 4. Konfliktų reguliavimas. 5. Socializacija. 6. Elito atranka ir ugdymas, jo elgesio parlamentarizacija. Parlamento politinių struktūrų kaitos bruožai (1). Galima skirti 3 etapus: • 1990 – 1992 • 1992 – 2000 • Po 2000 m. 1990 – 1992 frakcijų kūrimąsi parlamente skatino: 1. Skirtingos vertybinės nuostatos. 2. Išsiskyrę požiūriai į konstitucinių – institucinių reformų sprendimą. 3. Nesutarimai dėl valstybingumo įtvirtinimo, reformų vykdymo ir kt. Iš 9 frakcijų, veikusių AT/AS net 7 susikūrė Sąjūdžio pagrindu. Kitos 2 – “nesąjūdinės”: kairiųjų (vėliau – LDDP) ir lenkų. Pirmoji frakcija buvo sąjūdžio Centro frakcija (1990 06 21). Pozicijos – opozicijos kiekybinis santykis sparčiai keitėsi, ypač tą procesą spartino inicijuoti veiksmai dėl prezidento institucijos atkūrimo ir referendumas “Dėl prezidento institucijos atkūrimo”. 1992 – 2000 m. frakcijos • Po kiekvienų rinkimų partinės sistemos poliarizacija mažėjo, o fragmentacija didėjo. • Priešiškus frakcijų santykius vis labiau keitė nuosaikus bendradarbiavimas. • Politizuotus sprendimus išstūmė pragmatiškesni, racionalesni sprendimai. • Parlamente susiformavo frakcijų, kurios užtikrino stabilų ir tęstinį politinių interesų atstovavimą, branduolys. Tai: LDDP, TS/LK, LKDP, LSDP, LCS, LLS frakcijos. Po 2000 m. Fragmentacija parlamente labai padidėjo, padidėjo mažųjų partijų įtaka. Koalicinė politika prieš rinkimus ir po rinkimų sumažino frakcijų skaičių parlamente. Tačiau koalicijos buvo sudaromos ne programiniu (vertybiniu) pagrindu, todėl nebuvo stabilios. Frakcijos, spręsdamos ypač sv. kl. ieškojo naujų formų: • 6 frakcijų bendras pareiškimas siekti spartesnio integravimosi į ES ir NATO. • 4 opozicinių partijų (LLS, TS/LK, LCS, MKDS) seime (2000-2004) įsteigta Politinio bendradarbiavimo taryba ir kt. Šiuo metu LR parlamento frakcijų organizavimasis, lyginant su aukštai institucionalizuotais (įsiteisėjusiais, legitimuotais) parlamentais yra tik pradinėje stadijoje (A.Lukošaitis, p. 90). Komitetai - Tai nedidelės darbo grupės, sudarytos iš parlamento narių pagal atitinkamas viešosios politikos formavimo sritis Teisėkūros procesas – parlamente vysktantis teisės aktų rengimo, pateikimo, svarstymo ir priėmimo procesas, kurio tvarką nustato formalios ir neformalios taisyklės, procedūros bei tradicijos. 1. Teisėkūros stadijos: 1) teisėkūros iniciatyvos pareiškimas; 2) teisės akto projekto rengimas; 3) teisės akto priėmimas; 4) teisės akto pasirašymas ir paskelbimas. 2. Padalytoji vykdomoji valdžia. Vyriausybė: struktūra ir bruožai. Vyriausybės sudarymo principai. Prezidento ir vyriausybės vadovo (ministro pirmininko, premjero) galimi santykiai ir pagrindiniai tuos santykius lemiantys veiksniai. Vyriausybės funkcijos. Vyriausybė kaip vykdomoji valdžia: 1. politinė vykdomoji valdžia - ministrų kabinetas (vadovai: premjeras arba prezidentas), 2. valstybės tarnautojai ( viešoji administracija, administracija, valstybės tarnyba). 2.Padalytoji vykdomoji valdžia LR (1) LR vykdomoji valdžia yra padalinta tarp prezidento ir MP. Šių institucijų realiosios galios labai priklauso nuo: 1. prezidento ir ministro pirmininko konstitucinių įgaliojimų ir realiųjų galių (REALIA) santykių, 2. parlamento politinės daugumos (ne)paramos prezidentui ir kt. veiksnių. LR konstitucijoje prezidento ir vyriausybės kompetencijos yra atskirtos. Tokią atskirtį lemia skirtingas valdžios delegavimo šaltinis: tauta ir parlamentas LR KT 1998 01 10 nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės programos”. 2.Padalytoji vykdomoji valdžia. Vyriausybė, jos sudarymo principai (2) Vyriausybė mandatą gauna iš seimo (str.92). Parlamentiniam vyr-ės sudarymui būdinga, kad ji formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Prezidentas turėtų skirti ministru pirmininku asmenį kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Tokio skyrimo pagrindas – vyr-ės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, vyr-ė atskaitinga parlamentui. Veikia vyriausybės atsakingumo parlamentui principas (Konstitucija, str.92). “Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai” (str.92/5). Vyriausybės programa – vyriausybės politinės ir teisinės atsakomybės seimui pagrindas, nes vyr-ė solidariai atsako seimui už bendrą savo veiklą. Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą vyr-ės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip dirbs vyr-ė įgyvendindama savo programą. Prezidentas mandatą gauna iš tautos (str.78) Vyriausybės ir prezidento įgaliojimai kyla iš skirtingų ir nepriklausomų šaltinių, todėl prezidento ir vyriausybės santykiai lyg ir turėtų būti simetriški / lygiaverčiai. Tačiau LR konstitucija tą paneigia (str.92/1-2,4 ir 84/4,5). 1. “Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas” (str.92/1). 2. “Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas” (str.92/2). 3. “Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą” (str.92/4). Respublikos prezidento aktai formuojant vyr-ę yra labai reikšmingi – suteikia vyr-ei įgaliojimus dirbti. Be jų seimas negalėtų pritarti nei MP kandidatūrai, nei vyr-ės programai. MP ir vyr-ė privalo turėti ir prezidento, ir seimo pasitikėjimą. Prezidentui ir MP sutariant, prezidentui priėjimas prie informacijos šaltinių nėra suvaržytas, tačiau kilus nesutarimams, prezidentas gali negauti jam svarbios informacijos. Todėl prezidentai turi užsitikrinti alternatyvius informacijos šaltinius. Vyriausybės funkcijos 1. Visuomenės poreikių pavertimas politika. Nuo vyr-ės labai priklauso, kurie visuomenės poreikiai bus paversti konkrečia politika. 2. Politikos parengimas įgyvendinti praktikoje. Tai praktiniai visuomenės problemų sprendimai. 3. Rengia ir teikia seimui svarstyti įstatymų projektus. 4. Rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį seimui. 5. Koordinuoja ministerijų ir kitų vyriausybės įstaigų veiklą. 6. Politikos įgyvendinimas ir koordinavimas. Pagr. koordinavimo tikslas – prieštaravimų tarp skirtingų viešosios politikos sektorių mažinimas. 7. Viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Vyr-ė nustato svarbiausias šią funkciją įgyvendinančių institucijų veiklos kryptis. 3. Prezidentas, jo statusas ir įgaliojimai. Prezidento rinkimų politinė prasmė. Statuso šaltiniai: 1. Konstitucija 2. įstatymai (LR Vyriausybės įstatymas, Seimo statutas (230 str. ir kt.). Įstatymu pavedama tik su prezidento kompetencija susiję uždaviniai. 3. LR konstitucinio teismo nutarimai. 4. LR Prezidento priesaika. 5. Konstitucinė praktika. Ji atsiranda taikant konstitucines normas, įstatymus. Konstitucijos str.77. “Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų”. Konstitucijos str. 84/1-24. Sv. vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado statusas (str.140/2-3). Prezidentas turi šias įstatymų leidžiamosios valdžios (galias) 1. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 2. Veto teisė 3. Dekretų teisė 4. Nepaprastieji įgaliojimai Prezidento ir seimo santykiai Santykiai gali būti vertinami nevienareikšmiai: 1.Prezidento ir seimo mandatai yra lygiaverčiai; t.y. tiesioginis ryšys su tautos suverenitetu. 2.Prezidento galių realizavimas labai priklauso nuo to, ar jį palaiko seimo dauguma, ar ne. Prezidentas siekdamas paramos seime yra priverstas nuolat manevruoti, inicijuoti laikinas ir dirbtines koalicijas ir t.t. 3.Kai prezidento ideologinės nuostatos, vertybių skalė sutampa su parlamento dauguma – veikia prezidentinės daugumos modelis, o kai to nėra – “sugyvenimo” režimas. LR – prezidentas nepartinis (Konstitucija, 83/2), todėl šis klasikinis skirstymas (prezidentiės daugumos ir “sugyvenimo” ) taikomas tik iš dalies. Prezidentas negali būti partijos nariu – tai privalumas, ar trūkumas? 1996 – 2000 Prezidentas A.Brazauskas ir Prezidentas V.Adamkus veikė sugyvenimo režimo sąlygomis. Po 2000 seimo rinkimų prezidentas vėl be daugumos. Prezidentas subūrė ir rėmė labai “trapią”, neturinčią tvirtos daugumos parlamente ir paremta ne ideologiniais susitarimais, o tik matematine suma Naujosios politikos koaliciją. Šios koalicijos suformuota R.Pakso vadovaujama vyriausybė (2000 11 08 – 2001 07 12) buvo trumpalaikė ir netekusi paramos atsistatydino. Prezidento veikla (25 įst. projektai, 8 vetuoti įstatymai) valdant Naujosios politikos koalicijai buvo labai aktyvi. Kita vertus, prezidento daugumos modelis neveikė – 2001 05 seimas per vieną dieną atmetė net 5 V.Adamkaus veto. Viešoji administracija: samprata, jos veiklos tikslai ir principai. Viešojo administravimo sistema. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Tikslai: 1. Įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas 2. administracinis reglamentavimas (teisė leisti administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti). 3. įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė (pavaldžių subjektų kontrolė, nepavaldžių subjektų priežiūra); 4. administracinių paslaugų teikimas; (leidimų (licencijų) išdavimas, dokumentų, patvirtinančių tam tikrus juridinius faktus, išdavimas ir kt.) 5. viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir kt. (viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė). Tikslas - daryti ir įgyvendinti sprendimus įvairių interesų atžvilgiu (J.Lane,26). Viešojo administravimo principai 1. Įstatymo viršenybės. Administratorių kompetencija ir jų veikla nustatyta įstatymuose. Administraciniai aktai turi būti pagrįsti įstatymais. 2. Objektyvumo. Administratorių veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. 3. Nepiktnaudžiavimo valdžia. Draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų, arba priimti sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų 4. Proporcingumo. Administratorių sprendimai (mastas, griežtumas) turi būti proporcingi administravimo tikslui. 5. Tarnybinio bendradarbiavimo 6. Efektyvumo ir kt. Seimo kontrolieriaus institucija: samprata, bruožai, funkcijos. Diskrecijos esmė. Pastaba: mokytis mintinai ( beje, ir kitur) tikrai nereikia. Svarbu suvokti šios institucijos esmę. institucija, santykinai nepriklausoma nuo kitų valdžios šakų, tačiau glaudžiai susijusi su parlamentu; parlamentas (dažniausiai) skiria ir atleidžia seimo kontrolierius, o pastarieji atsiskaito parlamentui, institucija, tirianti specifinius skundus, kuriuose piliečiai skundžiasi viešojo administravimo institucijų pareigūnų nesąžiningumu ir netinkamu administravimu, Bruožai: 1. Seimo pirmininko teikimu skiria seimas, 2. atskaitingumas seimui, 3. santykinis nepriklausomumas, 4. pagrindinis veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą arba žmogaus teisių ir laisvių gynimas, 5. pagrindinė veiklos sritis – viešojo administravimo sektorius, 6. valstybės prievartos priemonių neturėjimas ir veikla remiantis daugiau savo autoritetu, 7. teisės pakeisti ar panaikinti vykdomosios institucijos sprendimus nebuvimas, 8. sprendimai – rekomendacinio pobūdžio. Funkcijos: 1. Priima gyventojus ir teikia konsultacijas, 2. gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, 3. prižiūri ar valstybė, jos įgaliotos institucijos, įstaigos bei asmenys vykdo pareigą tarnauti žmonėms, 4. tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, 5. užkerta kelią piktnaudžiavimui valstybės tarnyboje, 6. apsaugo gyventojus nuo neteisėtų ir nesąžiningų valdžios pareigūnų (administracinės valdžios) veiksmų, 7. informuoja valstybės institucijas apie daromus pareigūnų pažeidimus, 8. dalyvauja tobulinant teisės aktus, 9. padeda atlikti parlamentui valstybės institucijų veiklos kontrolę. 10. užkirsti kelią jų piktnaudžiavimui ar biurokratizmui, išsiaiškinti netinkamo administravimo priežastis ir nurodyti kaip jas įveikti, siekti, kad valdžios institucijos tarnautų žmogui. Diskrecinė galia – tai laisvė veikti tam nustatytuose rėmuose ar įstatymų spragų ribose. Ši galia sudaro valdantiems palankias sąlygas ir veikti savo interesams. Galima teigti, kad prižiūrėti gali teisminė valdžia. Tačiau diskrecinės galios kartais sudaro sąlygas tarnautojui nepažeisti įstatymo nustatytų apribojimų. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo neturi kur kreiptis. Paduoti skundą ombudsmenui yra lengvesnė, pigesnė ir dažnai greitesnė procedūra nei kreiptis į teismą Teisminė valdžia: vieta LR konstitucinėje sąrangoje, organizavimo ir veiklos principai, funkcijos. Teismų sistema ir jų kompetencijos. Teisminė valdžia ir valdžių padalijimo principas (K 5/1): 1. valdžių savarankiškumas, pusiausvyra, 2. valdžios kontrolė ir žmogaus teisės. Teisminės valdžios paskirtis – vykdyti teisingumą (K109/1). “Teisingumo vykdymas yra specialių valstybės institucijų – teismų – sprendimų, kuriuose taikant konkrečios bylos atveju Konstituciją, įstatymą ar kitą teisės aktą, skelbiama, kas toje byloje yra teisinga pagal principą: teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens teisėtus interesus ir neginant kito asmens teisėtų interesų”, 2.Teisminės valdžios veiklos ir organizavimo principai (1) 1. Savarankiškumas ir nepriklausomumas. Tai ne privilegija, o pareiga (K.109/2). Nepriklausomumas nuo; 1. Politinių jėgų (depolitizacija) 2. Nuo byloje dalyvaujančių šalių 3. Visuomenės institucijų, interesų grupių ar kitokių interesų įtakos Sv. teisėjų išorinis ir vidinis nepriklausomumas ir jų sąsajos. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo – Teismų įstatymas Teisėjams suteikiamos socialinės garantijos, atitinkančios jų statusą ir užtikrinančios jų nepriklausomumą – Teismų įstatymas. Nepriklausomumo garantijos: 1. Įgaliojimų trukmės neliečiamumas 2. Asmens neliečiamumas 3. Socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos 4. Valdžios formavimo principas Savivalda (institucijos: Visuotinis teisėjų susirinkimas, Teisėjų taryba, Teisėjų garbės teismas, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Lietuvos teisėjų asociacija). Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo”. 114/2. “Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka”. 116. 1. Įstatymo viršenybė. Konstitucija (toliau – K). 31/4;109/3. Nevienareikšmis vertinimas!!! Įstatymas, precedentas ir realioji teisėjo nepriklausomybė. 2. Lygybė prieš įstatymus (K18). 3. Nepriklausomumas ir bešališkumas (K31/2). 4. Viešumas. Išimtys – nepilnamečių bylos, privataus gyvenimo apsauga, valstybinė, profesinė, komercinė paslaptis). “Teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus” – Teismų įstatymas, str.7 “Bylose priimti teismų sprendimai skelbiami viešai”. Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai”. 110 /1. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas”. 31/2. 3.Teisminės valdžios veiklos principai (2 1. Kolegialumas. 2. Galimybė bylą nagrinėti 2 kartus; t.y. , pirminėse ir apeliacinėse institucijose. 3. Galimybė paduoti kasacinį skundą 4. Teismų sprendimų privalomumas “Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje”. Teismų įstatymas, str.9. Baudžiamojo proceso principai: • Teisė į gynybą ir advokato pagalbą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. • Nekaltumo prezumpcija (K.31/1). Funkcijos: 1.Teisingumo vykdymas. 2.Teisės normų aiškinimas: 1. Konstitucinis teismas, 2. Lietuvos aukščiausiasis teismas. 3. Teismo sprendimas kaip precedentas irgi įsitvirtina teismų praktikoje. 3.Žmogaus teisių apsauga nuo valstybės institucijų ir pareigūnų savivalės. “... sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas”. (K. 20/3). Teisėjas 1. arba patenkina prokuroro pareiškimą ir skiria konkretų suėmimo terminą. 2. arba priima nutartį atsisakyti skirti suėmimą. 2. Teismų sistema ir jų kompetencijos. Bendrosios kompetencijos teismų struktūra: 1. Apylinkių teismai 2. Apygardų teismai 3. Lietuvos apeliacinis teismas 4. Lietuvos aukščiausias teismas Administracinių teismų (pradėjo veikti nuo 1999 05 ) struktūra: 1. Apygardų teismai 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nuo 2001 01 01). Apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardos teismai. Konstitucinio teismo vieta valstybės valdžios institucijų sistemoje diskutuotina.Vieni (J.Žilys ) teigia, jog jis yra teisminė institucija ir priklauso LR teisminei valdžiai, kiti (E.Jarašiūnas) – nepriklauso nei vienai iš trijų valdžių. Teismų sudėtis; . “Apylinkės teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas, turintis visus proceso įstatymuose numatytus teismo įgaliojimus. Įstatymų nustatytais atvejais apylinkės teisme bylas gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija”. 2. “Apygardos administraciniame teisme, apygardos teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas”. 3. “Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!