Poetinės kūrybos prigimtis A. Baranausko "Giesmėje"

Poetinės kūrybos prigimtis A.Baranausko “Giesmėje“ Visų pirma turbūt reikėtų pradėti kūrinio pavadinimo. „Giesmė“ – neapibrėžtas, bet XIX a poezijoje gan dažnas terminas. Pats Baranauskas giesmėmis vadino ir Mickevičiaus „Poną Tadą“, ir Kraševskio „Vitolio raudą“, ir savąjį „Anykščių šilelį“. Terminą giemė į literatūrą įvedė dar Mažvydas, taip apibūdindamas eiliuotus tikybinius tekstus. Strazdas giesmes išskyrė į svietiškas ir šventas. Giesmėmis vadintos ir liaudies dainos. Šiuo atveju pavadinimas yra nuoroda ne tik į žanrą, bet ir į kūrinio temą. Baranauskas bando filosofiškai aiškinti giesmės, t.y. kūrybos, prigimtį ir esmę. Savo svarstymus pradeda retoriniais klausimais: „Kas tu esi, giesme?“, „Kame glūdi tavo galia?“, ir, prieš atsakydamas į juos, atskleidžia savo požiūrį: „...galia, kuri pagauna sielas,/ pavergia jausmus ir slaptinga jėga/ palyti dvasią,– o audros ir debesys / ištirpsta skaisčioje vidudienio mėlynėje,/ jog net širdžiai ramu, gera, miela“. Taigi nuo pat pirmųjų eilučių Baranauskas apie kūrybą kalba aistringai, netgi su tam tikra euforija, ją apibūdina kaip jėgą, gebančią nuskaidrinti sielą ir teikiančią džiaugsmą kasdienybėje. Kūrybos prigimties bei esmės klausimus Baranauskas nagrinėja remdamasis teologija. Kūrybą jis teigia esant sakralia: „Tu iš Dangaus ateini ir kaip Dangus šventa. / Tavim alsuoja dvasios, šventieji Angelai, / Tavo galia atgaivina tikinčiuosius žemėje, / Nuramdo kančias, palengvina nedalią, / Išvaduoja iš žemė rūpesčių ir vilioja į dangų“. Kūrybos prigimtis ir esmė dieviškos ir stebuklingos: Tu valdai net laukinius žvėris,/ Tavo skambesys plėšrūnus paverčia romiais.“ Kūryba – galingiausia žmogaus ir pasaulio harmonijos priežastis ir šaltinis: „Tavo kerai skaidrina visą pasaulį / Ir dangaus sferose kuria harmoniją, / Sklinda su šviesiais aušrinės spinduliais, / Dabina kalnus, laukus, girias“. Tačiau nors šie stebuklai ir skleidžiasi žemėje, apie kūrybą baranauskas rašo: „O, tu tikrai nežemiška!“. Toks retorinis sušukimas galbūt interpretuotinas taip: kūrybos nežemiškumas reiškia nežmogišką jos prigimtį. Baranauskas tęsia savo mintį, jog kūryba yra iš esmės dieviška: „...nes visa gamta/ Kupina tavęs, kaip Dievo Esybės“. Dieviškojo prado vaidmenį kūryba atlieka ne tik gamtoje, bet ir žmoguje : „Išmintis ir meilė pirmą pašlovinimo giesmę / Kūrėjo žodžiu „fiat“ – tebūnie- užgiedojo. / Tos giesmės garsai kaip žaibai perbėgo visatą / per vandenis ir uolas, / Visuotinę gyvybę įliejo Dievo tvariniams, / Ir Dievo Žodyje pradėjo gyventi platus pasaulis“. Vadinasi, kūryba yra žmogaus pradžia, esmė, pagrindas. Žmogus kuria, tokiu būdu priartėdamas prie Dievo ir būdamas Jo pasaulio dalimi. Taigi žmogus kuria kartu su Dievu, ir šitaip kūryba įprasmina būtį bei tiesia kelią į amžinybę: „Ir užsimezgė dieviškos giesmės gija, /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!