A. Baranausko ir S. Daukanto palyginimas

3 kl. 209 p.
2. Išsirašyti į konspektus citatas apie lietuvius ir paaiškinti, kokį lietuvio paveikslą jos atspindi.
Daukanto
„Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę”
Abiejuose kūriniuose minima metafora: „girios stogas“, kuri atskleidžia tankumą, pro kurį nesimatė nei dangaus, nei saulės.
• Ąžuolai pražilę,seni, o eglės, pušys vaizduojamos aukštos, liemeningos
Baranausko
„Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyrio:
Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.” (222-224)
„Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę,
Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę” (231-232)
Daukanto
„Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys.”
2. Remiamasi istoriniais faktais
Baranausko
Vytautas ir Jogaila, susirūpinę žemaičių krikštu, patys nuvyko į Žemaitiją, kur dalyvavo krikštijant būrius žmonių bei aiškinant jiems tikėjimo tiesas. Prieš pradedant krikštyti buvo sugriautos senovės lietuvių tikėjimo šventyklos, užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventais laikomi medžiai, giraitės ir išnaikinti namie gerbti žalčiai.
„Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,
Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė” (217-220)
Daukanto
Tuo metu vyko visuotinis žemės matavimas. Minimos šventos girios, šventi „ąžuolų gojai“, kuriuos galėję kirsti tik vaidilos, kalbama apie senovės lietuvių sueigas po plačiašakiais ąžuolais, apie simbolišką šventųjų girių kirtimą prasidėjus krikštui.
„Dar metuose 1564–6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo.”
3. Miškas – tiek grožis, tiek nauda
Baranausko
„Anykščių šilelyje“ akcentuota didžiausia miško nauda – dvasinis žmogaus ryšys su ja: nykstant miškams, lietuvių dvasia skursta (S. Daukantas greičiau kalbėtų apie papročių nykimą, doros silpnėjimą) Jis vaizdingai aprašo girias, bet ir šneka apie naudą: miškas saugojo lietuvius, čia žmogus rasdavo maisto, reikiamų medžiagų išgyvenimui
„Plikuos plotuos, be...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!