B. Krivicko kūrybos palyginimas su J. Radvano „Radviliada“

B.Krivicko kūrybos palyginimas su J.Radvano „Radviliada“ Skirtumai: • Radvano epe yra gamtos aprašymų, tik jie yra butaforiniai, apibendrinti ir neatpažįstami. Valstybės kūrimosi metu kalbama apie esminius dalykus, o gamta pasirodo tik herojų poilsio valandėlėmis: „Gamta – piemenų, o ne valstybės vyrų sfera“. Svarbus pilietiškumas, o ne gamtiškumas. • Krivicko eilėraščiuose vaizduojama partizanų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o Radvano „Radviliadoje“ siekiama išplėsti valstybės teritorijas, atkurti Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą. • Radvano “Radviliadoje” poetine kalba pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota grožiu, o Krivicko eilėraščiuose gamta personifikuojama , stebimasi jos grožiu. Panašumai: • Abiejuose kūriniuose atsispindi sudėtingas tautai laikotarpis. Radviliadoje - tai laikotarpis po ATR susikūrimo, Liublino unijos pasirašymo, aprėpiama Livonijos karo pradžia, mūšis prie Ūlos upės ir tolesnė karo eiga. Krivicko eilėraščiuose – sovietinė okupacija. • „Radviliadoje“ Tėvynės gynėją charakterizuojanti detalė – skydas. Radvilos nešiojamas skydas rodo pagarbą protėviams, suteikia jam darbų tesėjo vardą. Krivicko poezijoje protėvių darbų tęstinumas irgi savaip perduodamas: „Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę <...>“. • Tiek Radvano epe iškylančio herojaus, tiek Krivicko poezijoje kalbančio lyrinio „aš“ paveikslai labai reikšmingi: rašoma Lietuvai prarandant valstybingumą, kai buvo svarbu žadinti patriotizmą bei savarankiškos valstybės kūrimo viltį. • Radvano “Radviliadoje” Lietuvos didybė grindžiama karine galia. Valstybėje asmenys nesibaimina jokių priešų, yra karingi, grėsmingi. Krivicko poezijoje eilėraščių žmogus – karys, kovojantis už tėvynę, žinantis, kad nuolat gyvena grėsmės akivaizdoje. • Radvila puikus oratorius, idealo formuotojas, mokantis įkvėpti ir įtikinti karius. Krivicko eilėraščio žmogus – karys, raginantis būti tvirtiems, kviečiantis į kovą. Taigi, taip kuriamas herojaus paveikslas tampantis sektinu pavyzdžiu. Stojiška individo laikysena grėsmės akivaizdoje Panašumai • Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, vieno iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų odėje ,,Janui Libinijui”, prasmingą gyvenimą žmogus nugyvena tada, kai nesiekia šlovės ir puikybės, o gyvena kukliai ir sąžiningai. • Tiek Sarbievijaus odėje “Telefui Likui”, tiek Krivicko eilėraštyje “Ruduo lygumose” yra aptariama laikinumo tema. Sarbievijaus odėje yra rašoma, kad reikia nuolat prisiminti, jog viskas kas yra žemėje yra laikina: “Viskas laikina žemėj šioj/Ką materija čia sukuria nerangi”. Krivicko eilėraštyje laikinumas yra parodomas rudens simboliu bei žodžiais “O mano metai praskamba pro šalį/Taip greitai, kaip viena diena”. • Sarbievijaus odėje „Janui Libinijui“ prasmingas gyvenimas laikomas doru. Odėje vertinamas kuklus, sąžiningas gyvenimas, puikybė paliekama nuošalyje, nesiekiama šlovės, o tik gėrio. Eilėraštyje irgi vertinamas gėris kito labui, kuklus ir pasiaukojantis gyvenimas dėl visuomenės, Tėvynės, siekiama sąžiningumo. Moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“). Skirtumai: • Sarbievijaus odėje “Janui Libinijui” subjektas patiria laimę būdamas su savimi, mėgavimasis pilnatve toli nuo minios. Tokiai laimei nereikia žiūrovų: “Mane tik viena jaudina: kaip aš pats/Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj”. Žmogus yra vienišas, atsiskyręs. Krivicko eilėraštyje “Rudens melodija” yra sukuriamas bendrystės ryšys, minimi broliai ir seserys, kurie asocijuojasi su artimais asmenimis bei visa žmogaus patirtis yra išgyvenama ne vieno žmogaus. • B.Krivicko poezijos žmogus gyvenimą skiria kovai už tėvynės laisvę. Poezijos žmogus mokosi ištverti sunkumus ir daug galvoja apie aukos bei pačio gyvenimo prasmę. Kai tuo tarpu Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ skundžiamasi likimu ir sėkmės nepastovumu: teigiama, kad likimas žaidžia su žmogumi – vieną dieną žmogus atsiduria pačioje viršūnėje, o kitą patiria nuosmukį. Sarbievijaus kalbantysis mąsto kaip baroko žmogus, jog gyvenimas tai sapnas kur kiekvienas turi atlikti sau skirtą vaidmenį. • Krivicko lyrinis subjektas stengiasi ir aukojasi dėl tautos ir savo gimtojo krašto, o Sarbievijaus odės kalbantysis yra atsiskyręs, gyvena nuošalyje. Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui" Sarbievijui didžiulę įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas - dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą: ,,Tad lai paslėps mane / Mana dorybė“, „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso. Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus“ šlovės sparnus – „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą". Eilėraštis baigiamas apibendrinimu: ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!