Pilietinės visuomenės kūrimas Ukrainoje

Pirmiausiai kyla klausimas, kas yra pilietinė visuomenė? Vienijančios reikšmės nėra, bet tai metafora, išreiškianti geresnę, solidaresnę visuomenę, kurios bene pagrindinis bruožas- tai aktyviai, ryžtingai ir kompetentingai visuomenės reikaluose dalyvaujantys eiliniai piliečiai. Respublikoniška pilietinės visuomenės sąvokos samprata: “Visos bendrijos yra ne kas kita kaip didžiosios valstybinės bendrijos dalys. Bendrijos nariai veikia kartu, kad įgytų kokią nors naudą ir patenkintų kokius nors gyvenimo poreikius. Ir valstybinė bendrija jau iš pat pradžių susibūrė dėl kokios nors naudos – dėl to ji ir išlieka. To siekia ir įstatymų leidėjai ir teisingumu vadina tai, kas naudinga bendrijai. <..> Visos bendrijos yra pajungtos valstybinei bendrijai, nes pastaroji siekia ne laikinos naudos, bet to kas naudinga visą gyvenimą.<..> Taigi sios bendrijos yra tik didžiosios miesto-valstybės bendrijos dalys.1 Tai alternatyva totalitariniams ir autokratiniams režimams. Jų susiformavimui turėjo įtakos”aksominės revoliucijos”, liaudies frontai, sąjūdžiai ir kiti visuomeniniai judėjimai. Per visą pasaulį plačiai nuvilnijo 2004 metų politiniai įvykiai Ukrainoje. Tuometinis prezidentas Leonidas Kučma, padedamas Maskvos ieškojo įpėdinio, kurį paliktų po savo prezidentavimo kadencijos. Juo buvo pasirinktas Viktoras Janukovičius. Šiuos 2004 metų rinkimus būtų galima įvardinti kaip katalizatorių, kuris išjudino iki tol pasyvią didžiąją dalį Ukrainos piliečių. Dar prieš paskelbiant oficialius rinkimų rezultatus, į Ukrainą atvyko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pasveikino Viktorą Janukovičių su pergale. Po abejotinų oficialių rinkimų rezultatų pasklebimo kilo didžiulis nepasitenikinimas. Prasidėjo masiniai mitingai. Taip Ukrainos piliečiai bandė ieškoti kompromiso - pakartotinų rinkimų(tai būtų viena iš pilietinės visuomenės funkcijų). L.Diamondas išskiria šias pilietinės visuomenės funkcijas2: • politinės valdžios kontrolė • atveria galimybes piliečiams dalyvauti priimant įvairaus lygio sprendimus • skatinimas ieškoti kompromisų, tolerancijos ugdymas, interesų konfliktų švelninimas • sukuriamos galimybes reikšti piliečių interesus ne tik per politines partijas • politinių lyderių ugdymas • informacijos skleidimas Politologai, sociologai, pagaliau visi stebėtojai teigė, kad ukrainiečiai yra inertiška, apatiška, viskam abejinga tauta, o valdžioje esantys žmonės įpratę lankstytis, eina į šimtus kompromisų dėl geresnio posto, sotesnio duonos kąsnio3. Prisiminus, kokia juoda propaganda buvo skleidžiama per valstybinę televiziją apie opozicijos kandidatą Viktorą Juščenką (oponentas per 2004 metų prezidento rinkimus prorusiškajam Viktorui Janukovičiui ). Savimi pasitikinti valdžia nenumatė, kad žmonės informaciją gauna ne tik iš valstybės leidžiamų laikraščių ar televizijos, bet ir iš interneto, kad šimtai tūkstančių ukrainiečių išvažiuoja į užsienį, pamato visai kitokį pasaulį ir sugeba daryti išvadas. Iš valdžios kandidato Janukovyčiaus4 ir jo aplinkos pasisakymų sklido arogantiškas pasitikėjimas savim, panieka žemiau - jų įsitikinimu - stovintiems žmonėms, įsitikinimas, kad jie yra visagaliai ir gali savo naudai pakreipti įvykius. Įvyko tai, ko valdžia nenumatė: baigėsi žmonių kantrybė, susitelkė opozicija. Įvyko tai, ką pasaulis pavadino "oranžine revoliucija". Šis posovietiniai erdvei ,ir ne tik, svarbus reiškinys, mano nuomone, buvo Ukrainos pilietinės visuomenės pakilimo – sukūrimo pradžia. Žmonės mitinguodami reiškė savo politinę valią. Ir tai jie darė ne per kokią nors politinę partiją, bet papraščiausiai reiškė savo nuomonę (galimybes reikšti piliečių interesus ne tik per politines partijas – viena iš pilietinės visuomenės funkcijų pagal L.Diamond) per masinius mitingus. Apie kas vyko Maidano aikštėje, labai vaizdžiai prisimena Lvive gyvenanti lietuvė Beata Belavčic: "Grįžau iš Kijevo pilna nepakartojamų įspūdžių. Jokia televizija negali parodyti to, kas ten vyksta. Maidane (Kijevo aikštė - red.) stovi bene pusantro miliojono žmonių minia, mojuojančių oranžinėmis vėliavomis. Matyti Gruzijos, Lenkijos, Baltarusijos opozicijos vėliavų jūra, mačiau ir keletą lietuviškų.Visi mano pažįstami kijeviečiai turi pilnus butus atvykėlių iš kitų regionų. Abejingų tam, kas vyksta Maidano aikštėje, nėra. Mačiau įdomų vaizdą: dama, ant aukštų kulniukų, kokių 5 cm manikiūru, su audinės kailiniais iki žemės, kuri, atrodo, gyvenime retai kada išlipa iš savo prabangaus mercedeso, prikrovusi pilnus maišus maisto, tempia pati, kiek pajėgia, į Kreščiatiko palapinių miestelį. Maidane nebuvo nei vieno girto. Tokio geranoriškumo, tokios pakilios nuotaikos nepatyriau niekada gyvenime. Minia dainavo Nas bohato, nas ne podolaty" (liet. mūsų daug, mūsų neįveiksite). Prie Ukrainos pilietinės visuomenės kūrimo ypatingai daug prisidėjo Lenkijos ir Lietuvos vadovai. Už nuopelnus šios valstybės visuomenės labui, prezidentui Valdui Adamkui šiais metais buvo įteikta tarptautinė Ukrainos metų žmogaus 5premija visuomeninio gyvenimo ir politikos srityje. Lietuvos vadovas apdovanotas už nuopelnus Oranžinės revoliucijos metu 2004-ųjų pabaigoje. Kai dėl prezidento rinkimų reziltatų kilo pilietinio nepasitenkinimo banga. Tačiau tarpininkaujant Lietuvos ir Lenkijos prezidentams, buvo surengtos derybos, po kurių pakartotinai surengtus prezidento rinkimus laimėjo provakarietškų pažiūrų Viktoras Juščenka. 2004 metų prezidento rinkimus laimėjęs Viktoras Juščenka buvo žmogus kurio kaip parodė laikas tuo metu labaisiai reikėjo Ukrainos piliečiams. Galima teigti, kad pati pilietinė visuomenė išugdė savo lyderį. Milžinišką indėlį6 į Ukrainos pilietinės visuomenės kūrimą įnešė užsienyje gyvenantys ukrainiečiai. Nepaprastai daug žmonių stebėti pakartotinus prezidento rinkimus atvyko iš Kanados, viso apie pusketvirto tūkstančio. „Tai nepaprastai didelis nuopelnas Kanados ukrainiečių diasporos organizacijų, kurioms pavyko įtikinti Kanados valdžią išsiųsti tiek daug stebėtojų. - Lenkijos ukrainiečių sąjungos atstovas istorikas Piotr Tyma“. Aplamai, stebėtojų misija šiuose rinkimuse buvo didžiausia per visą tarptautinių misijų istoriją. Ukraina dėkojo dvylikai su puse tūkstančių stebėtojų iš įvairiausių šalių. Jie labai žymai prisidėjo, kad būtų pasklebta tik teisinga visuomenės politinė valia. Reikėtų išskirti akedeminę7 Ukrainos bendruomę. Kijevo Petro Mohilos Akademijos studentai ir dėstytojai, pirmieji sukilę į protestus prieš rinkimų falsifikacijas, gali didžiuotis tuo, kad padovanojo pasauliui naujovišką revoliuciją – be kraujo lašo . Taigi akivaizdu, kad Ukrainoje nevyko tradicinė revoliucija, kuri nubloškia senąjį režimą ir pasodina savo žmogų į sostą. Atrodo, kad šios šalies visuomenė aiškiai suprato, jog teisiniu būdu išrinktas prezidentas - daug geriau nei minios kandidato laimėjimas. Oranžinė revoliucija neturėjo tikslo kažką nuversti, atstatydinti arba represuoti. Majdano žmonės neprotestavo prieš kažką, jie siekė to, kas jau seniai vadinama amžinosiomis vertybėmis – tiesos, taikos, demokratijos. Oranžinė revoliucija jau pateko į istorijos vadovėlius. Ukrainos gyvenimas nestovi vietoje, juda sparčiai į prekį. Po 2004 metų prezidento rinkimų, ši valstybė paskuko provakarietiškos demokratijos keliu. Aktyviai, ryžtingai ir kompetentingai visuomenės reikaluose dalyvaujantys eiliniai piliečiai po 2006 metų rinkimų į Radą iškėlė savotišką politnį galvosūkį. Kovo 26 dieną vykusius parlemto rinkimus laimėjo tas pats, prorusiškų pažiūrų atsotvas Viktoras Janukovičius. Jo vadaovaujam Regionų partija surinko 32, 12 proc. balsų . Tačiau turės pasitraukti į opaoziciją. Toks prorusiško politiko laimėjimas rinkimuose į Radą, turbut atspindi Ukrainos piliečių nusivylimą Oranžine revoliucija. Greičiausiai jie tikėjosi staigaus ekonominio ir socialinio gyvenimo kokybės šuolio, tačiau kažkokių ryškų permainų neįvyko, priešngai, prezidentas Viktoras Juščenka atstatydino savo politinę bendražygę J.Tymošenko. Po to sekė korupcijos skandalai. Be to rinkimuose Viktoro Juščenkos ir J.Tymošenko atsotovavo dvi skirtingos partijos, kurių rinkiminė programa buvo iš esmės labai panaši. Atsižvelgiant ir į tai, kad dabartinis prezidentas nepateisino jam keliamų labai aukštų reikalavimų, jį remiantis blokas "Mūsų Ukraina" rinkimuose į Aukščiausiąją Radą užėmė trečiąją vietą, gavęs 13,94 proc. balsų. Antrasis rinkimuose buvo J.Tymošenko blokas, surinkęs 22,27 proc. balsų. Du "oranžinės revoliucijos" sąjungininkai - Julijos Tymošenko blokas ir Socialistų partija, vadovaujama Oleksandro Morozo, patvirtina esą pasirengę sudaryti "oranžinę" koaliciją naujajame parlamente, tačiau kaltina proprezidentinį bloką "Mūsų Ukraina" proceso vilkinimu. Dviejų politinių jėgų, Aukščiausiosios Rados rinkimuose kovo 26 dieną drauge surinkusių apie 28 proc. balsų, lyderiai šiandien pareiškė nusiuntę prezidentui Viktorui Juščenkai atvirą laišką, kuriame reiškia nerimą dėl vilkinamo koalicijos formavimo. Trečiadienį vakare bloko "Mūsų Ukraina" politinė taryba nusprendė pritarti koalicijai8 su J.Tymošenko bloku ir Socialistų partija, siūlydama būsimiesiems sąjungininkams pasirašyti koalicijos "protokolą". Dokumente numatyta, kad premjero kandidatūrą siūlys toji jėga, kuri per rinkimus surinks daugiau balsų už kitas koalicijos dalyves. Tačiau paaiškėjus, kad "Mūsų Ukraina" surinko 13,94 proc. balsų ir daugiau nei aštuoniais procentais atsilieka nuo J.Tymošenko bloko, proprezidentinis blokas atsisakė nedelsiant pasirašyti dokumentą. Tai paskatino J.Tymošenko, neslepiančią noro vėl tapti ministre pirmininke, apkaltinti "Mūsų Ukraina" politikus slaptomis derybomis dėl koalicijos su opozicine Regionų partija, vadovaujama ekspremjero Viktoro Janukovičiaus. Vargu ar kas 2004 metų šaltą žiemą praleidęs Maidano aikštėje būtų pagalvojęs, kad po poros metų jų politiniame gyvenime vyks tokie dalykai, kaip įtakos ir postų dalinimaisi, kone atviros ekonominių klanų kovos. Turbūt toks etapas neišvegiamas jokiai valstybei, kuri pereina nuo prorusiško valdymo, prie vakarietiškos demokratijos tradicijų. Bet kokiu atveju Ukrainos pilietinė visuomenė įnešė milžinišką indelį į tarptauninę bendruomenę įrodydama, kad tautos balsas yra svarbus ir turi būti išgirstas. Po Oranžinės revoliucijos per buvusias SSRS respublikas nuvilnijo „aksominės revoliucijos“. Gruzijoje ir kitose posovietinėse valstybesė prasidėjo pilietinės visuomenės kūrimasis ir aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime, lyderių ugdymas, naudojasi atsiradusia galimybe dalyvauti priimant politinius sprendimus. Be pilietinės visuomenės neįmanoma ir demokratinė valstybė be to pilietinės visuomenės stiprėjimas stiprina politinius demokratinės santvarkos institutus. Naudojausi šia literatūra: • „Ukraina, mano meile!“ Žurnalas „Veidas“ Andrius Kubilius 2004.12.02 - Nr. 49. • www.valsty.be Tomas Tomilinas – straipsnis“Oranžinės pamokos“. • Aristotelis - Nichomacho etika. • www.ausra.pl pokalbis su Lenkijos ukrainiečių sąjungos atstovu istoriku Piotr Tyma. • „Ukrainos oranžinė revoliucija ir Europos Parlamentas“ Žurnalas „Veidas“ Aloyzas Sakalas 2004.12.02 - Nr. 49 . • Reuters, BNS, lrytas.lt inf. „Ukrainoje nuspręsta dėl koalicijos“. • Dienraštis „15 min“ kovo 14., antradienis. Straipsnis:“ Kijeve apdovanojimai ir kalbos apie rinkimus“ • VDU dėstomos „Žmogaus socialinės raidos“ disciplinos, seminaruose pateikta medžiaga.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!