Informacinės visuomenės ir politikos komunikacijos tarpusavio įtaka

ĮVADAS Moderni šių laikų visuomenė- tai globalizacijos ir socialinių pokyčių visuomenė, kurioje vis svarbesnį vaidmenį įgyja sparti ekonominės-technologinės infrastruktūros plėtra. Informacijos ir komunikacijos technologijų raidos, jų diegimo ir plitimo tempas skatina modernios – informacijos visuomenės kūrimąsi. Pastebėta, kad tokios visuomenės kūrimasis didžiausios įtakos turi ekonomikos augimui: stiprėja privatus verslas, kokybiškai gerėja ir gausėja valstybės viešosios paslaugos, auga nauja, išsimokslinusi ir daug naudingų žinių sukaupusi žmonių karta, gebanti panaudoti ir taikanti žinias praktikoje. Stiprėjant ekonomikai - kyla pragyvenimo lygis, sukuriama daugiau darbo vietų, lengviau sprendžiamos socialinės problemos. Todėl informacijos visuomenės kūrimas tampa aktualus ne vienos valstybės politikos niuansu. Informacijos visuomenės kūrimo procesas nėra spontaniškas veiksmas: ekonomiškai silpnos valstybės susiduria su eile problemų kuriant informacijos visuomenę. Lėšų stygius, kuris pasireiškia informacinių technologijų deficitu, stabdo produktyvios informacijos visuomenės kūrimosi procesus. O tai ir yra vienas esminis informacijos visuomenės elementu: juk visuomenė virsta informacine tuomet, kai technologinė pažanga virsta lemtingu kasdienės interakcijos elementu [1]. Šio referato tikslas- paanalizuoti informacijos visuomenės fenomeną, sampratas ir kūrimosi tendencijas. Darbe pateiksiu pradines informacijos visuomenės ideologijas, susiformavusias sampratas. Antroje ir trečioje dalyse panagrinėsiu politikos komunikacijos ir informacijos visuomenės tarpusavio įtaką. Darbo pabaigoje pateiksiu išvadas. 1. INFORMACIJOS VISUOMENĖS IDEOLOGIJA IR SAMPRATA Nors „informacijos visuomenės“ terminas pradėtas plačiai vartoti tik dešimtajame dešimtmetyje, apie tokią visuomenę jau buvo pradėta šnekėti septintajame dešimtmetyje: kilus poreikiui permąstyti šiuolaikinės visuomenės ir žmonijos egzistencijos prasmę, imta analizuoti informacijos vaidmenį socialinėje atmosferoje. Pastebėjus naujų informacinių technologijų augimo tendencijas ir jų neabejotiną įtaką besikeičiančiai visuomenei, susimąstyta, kad naujoji technologijomis besiremianti visuomenė yra naujas žmonijos raidos etapas. Tokias intelektualų iškeltas hipotezes vienijo bendra idėja- paanalizuoti informacijos visuomenės fenomeną, tačiau kartu ir skyrė skirtingi požiūriai į šį reiškinį. Kadangi šio referato tikslas- panagrinėti informacijos visuomenės bruožus, per daug neišsiplėsiu į įvairių intelektualų požiūrių nagrinėjimą- glaustai apžvelgsiu pagrindines ideologijas ir nuostatas, kurias iškėlė Daniel Bell, Yoneji Masuda, Fritz Machlup, Alan Tofler, Alain Touraine, Mauel Castells ir Andre Gorz. D. Bell informacijos visuomenę vadina „postindustrine“ visuomene, kurią jis analizuoja kaip sociologas. Visuomenę suskirstęs į socialinę struktūrą, politiką ir kultūrą, D. Bell teigia, kad postindustrinė visuomenė keičia industrializmą ir yra paremta paslaugomis, o pagrindinis tokios visuomenės skiriamas bruožas- žinios. Anot D. Bell, žinios- tai ašis, aplink kurią bus organizuojami naujos technologijos, ekonominis augimas ir visuomenės susiskirstymas [2]. Informacijos visuomenės pranašu vadinamas Yoneji Masuda teigia, kad informacijos valstybė yra logiška industrinės visuomenės seka, kurioje informacijos vertybių ir ne nematerialinių vertybių gamyba bus varomoji jėga visuomenės formavimuisi ir vystymuisi. Čia pagrindiniu informacijos elementu yra kompiuteris ir informacija. Anot Masuda, informacijos visuomenėje įsivyraus demokratija ir savarankiškos bendruomenės. Tačiau verta paminėti, kad toks optimistinis požiūris laikomas utopiniu. Fritz Machlup, skirtingai nuo dviejų jau minėtų intelektualų, savo hipotezėse išvengė futuristinių prognozių. F. Machlup parodė faktinę informacijos visuomenės pusę teigdamas, kad pagrindinis informacijos visuomenės bruožas yra pati informacija. Tačiau kalbėdamas apie informacijos visuomenę, jis tiesiogiai jos neanalizuoti: jo dėmesys yra nukreiptas į informacijos indėlį ekonomikoje[2]. Alan Tofler informacijos visuomenę vadino Trečiosios bangos visuomenė, kuri seka po žemdirbystės ir industrializmo erų. Jo suformuluota informacijos visuomenė suvokiama kaip mišinys dabartinės socio-ekonominės praktikos kapitalistinėse šalyse ir anti-rinkos vartojimo-vertės, demokratinės ir egolitarinės postindustrijos utopija. A. Tofler tiki, kad Trečios bangos visuomenė bus paremta Transnacionalinėmis korporacijomis, o taip pat ekstensyvia, ne rinkos ekonomika, individualių ir komunalinių prekių bei paslaugų socialine struktūra[2]. Alain Touraine informacijos visuomenę vadina programuota visuomene, kurioje ekonominiai sprendimai nebeturi autonominės svarbos. Tokioje visuomenėje svarbiausia yra atsirandantys nauji sluoksniai- technokratų ir biurokratų. Skirtingai nuo kitų intelektualų, A. Touraine į pirmą vietą iškelia socialines ir kultūrines visuomenės orientacijas, socialinio konflikto prigimtį bei galios kovą, per kuriuos šitos orientacijos pasireiškia[2]. Manuel Castells analizuoja santykį tarp naujų informacijos technologijų bei miesto ir regionų procesų platesniame istorinės transformacijos kontekste. Toks Castells modelis vadinamas informaciniu miestu, kuriame įsivyrauja naujas socio-technologinės organizacijos modelis bei kapitalizmo restruktūrizacijos, kaip fundamentinės institucijos ir organizacijos, forma. Anot Castells, žinios mobilizuoja naujų žinių generavimą kaip esminį produktyvumo šaltinį per jos poveikį kitiems produkcijos elementams ir jų santykiams[2]. Galiausiai Andre Gorz pasižymi pesimizmu, postmarksistinėmis idėjomis apie socialinius konfliktus. Gorz propaguoja postindustrinio socializmo idėją: savo informacinės visuomenės nagrinėjime jis visą dėmesį sutelkia į darbininkų klasę ir teigia, kad naujos technologijos palaipsniui išstumia darbininkų klasę [2]. Taigi tokios yra skirtingos ideologijos ir požiūriai į informacijos visuomenę. Pastebime, kad vieni intelektualai gana teisingai nuspėjo pagrindinį informacijos visuomenės elementą –žinias ir informaciją, kiti į informacijos visuomenę žiūrėjo iš ekonominės perspektyvos. Tačiau analizuojant informacijos visuomenės koncepciją, svarbu susipažinti ir su esamomis sampratomis. Mokslininkai išskiria penkias sampratas [3] • Technologinė samprata • Ekonominė samprata • Profesinė samprata • Erdvinė samprata • Kultūrinė samprata Technologinėje sampratoje didelis dėmesys skiriamas technologinėms inovacijoms ir kaip jos įtakoja šiandienos visuomenės reiškinius ir procesus. Naudojamos trys dar neseniai visiškai savarankiškai plėtotos sritys: • Informacija bei įvairių tipų laikmenos • Informacijos technologijos, siekiant efektyviai kaupti, valdyti ir pateikti informaciją • Telekomunikacijos sparčiai ir tiksliai perduoti skirtingų pavidalų ir formų informaciją įvairiais atstumais Technologiniu požiūriu sąlygas informacinei visuomenei kurti galima pavaizduoti taip: 1. diagrama: Sąlygos informacinei visuomenei kurtis, priklausomai nuo technologijų [3] Ekonominę sampratą pateikiantys autoriai akcentuoja ekonominius aspektus ir pokyčius nagrinėja ekonomikos sistemos kontekste. Jie pristato savotišką informacijos ekonomikos koncepciją: • Pastebimas perėjimas nuo turto ekonomikos prie žinių ekonomikos • Vis didesnę bendrojo nacionalinio produkto dalį kuria žmonės, kurių veikla susijusi su informacijos technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. • Žinios tampa modernios ekonomikos pagrindu[3] Profesinės samprata teigia, kad vyraujančios profesijos informacinėje visuomenėje yra susietos su informacijos technologijomis- informacijos visuomenės atsiradimas neišvengiamai įtakoja užimtumo sferą, o fizinio darbo sumažėjimas lemia visuomeninio sąmoningumo padidėjimą. Dirbančių su kompiuteriais žmonių grupių dinamika atrodo taip[...]: Erdvinė samprata apima naujuosius informacijos pasiskirstymo tipus laike ir erdvėje. Moderniais laikais informacijos tinklai apjungia įvairias pasaulio geografines erdves, kas itin radikaliai pakeičia iki tol vyravusį laiko ir erdvės organizavimo suvokimą. Kompiuterių tinklas sujungia įvairių lygių regionus, valstybes, institucijas ir tai turi esminę įtaką visos veiklos organizavimui laiko ir erdvės požiūriu. Pasaulinį tinklą, t.y. Internetą įmanoma įsijungti bet kuriame pasaulio taške ir dirbančiajam patogiu laiku. Taip darbinėje veikloje iš esmės mažėja erdvės ir laiko apribojimai, būdingi kitoms veiklos formoms[3]. Pasak F. Webster, kultūra ir mūsų socialiniai santykiai yra perkrauti informacijos ir mums patiems nebeįkandamos simbolikos[2]. Todėl kultūrinė samprata apima tokius pastebėjimus: • Kultūrą vis labiau užplūsta informacija, tačiau vis mažesnė jos dalis būna reikšminga ir suvokiama konkrečiam individui; • Auga plūstančios informacijos poveikis atskirų tautų kultūroms; • Vis spartesni atskirų kultūros elementų perėmimo, atmetimo, suvienodėjimo tempai; • Tampa problematiškas mažų tautų kultūros išlikimas, nes minėti procesai gali užgožti jų kultūrinius pasiekimus ir tradicijas[3] Taigi kaip pastebime, tiksliai apibrėžti, kas yra informacijos visuomenė nėra itin lengva. Visos pateiktos penkios sampratos vienaip ar kitaip žiūri į informacijos visuomenę, tačiau apibendrinant galima teigti, kad informacijos visuomenė – tai žinių visuomenė, atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali bei sugeba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis informacijos ištekliais bei suteikiamomis informacijos technologijų galimybėmis [3] Šia definicija ir baigsime informacijos visuomenės koncepcijos ideologijos ir apibrėžimo nagrinėjimą. 2. POLITIKOS KOMUNIKACIJA Permainos, vykstančios besirandančioje informacinėje visuomenėje, vis labiau keičia politinės praktikos sąlygas- politika tampa vis labiau priklausoma nuo komunikacijos ir informacijos veiksnių. Kitaip tariant, pati politika vis labiau suprantama kaip politikos komunikacijos raiška [4]. Politikos komunikacija – tai komunikacinis procesas tarp politikų, generuojančių politines idėjas, ir visuomenės, jas priimančios ar atmetančios, vartojančios ar nevartojančios [5]. Komunikacijos tarpininkai yra masinės komunikacijos priemonės, internetas, telekomunikaciniai tinklai. Dvidešimto amžiaus, ypač jo antrosios pusės, visuomenės komunikaciniai procesai patyrė pokyčius, vadinamus “komunikacijos sprogimu”. Viena iš šio sprogimo bangų – politikos komunikacija, politikos ir komunikacijos susijungimas, kurį Breton ir Proulx sieja su trimis svarbiausiais faktoriais: visuomenės demokratėjimu, kuris atseikėja kiekvienam piliečiui dalį politinių sprendimų bei transformuoja politinės argumentacijos (politinių idėjų) tikslus; prieštaravimu tarp siekimo įtvirtinti taiką ir civilizuotumą, tuo pat metu vykstant karams, mobilizuojantiems “ginkluotą liaudį” – žmones, kurie pritraukiami propagandos per masines komunikacijos priemones pagalba [5]. Politinės argumentacijos veikla labai greitai sistematizavosi, technicizavosi ir veržėsi iš tik politinės sferos [5]. Politika jungiasi su komunikacija, aktyviai naudodamasi jos kanalais perduodant savo informaciją ir gaunant naudingos informacijos iš visuomenės apie jos poreikius. Šiuose procesuose politikos komunikacija remiasi pasiūlos ir paklausos svyravimais. Šio proceso dalyviai tampa politikai, siūlantys politines prekes - idėjas, projektus, ir visuomenė, kuri pasirenka patraukliausias iš jų. Politikos sferoje pamažu randasi ekonomikai būdingi rinkos santykiai, paremti politinių idėjų mainais ir konkurencija[4]. 3. INFORMACIJOS VISUOMENĖS IR POLITIKOS KOMUNIKACIJOS TARPUSAVIO ĮTAKA Informacijos amžiuje ir informacinėje visuomenėje politinių lyderių ir jų komandų veikla, prisitaikydama prie informacinės visuomenės ypatumų, palaipsniui įgauna paslaugų organizacijos rangą, kuris realizuojamas komunikacijos vadybos pamatu [4]. Politikos šiuolaikinė teorija kinta kartu su visuomenėje pasireiškiančiais komunikaciniais ir informaciniais pokyčiais, kai ekonomikoje įsivyrauja informacijos išteklių kūrimo ir naudojimo prioritetai, o politinė veikla vis labiau sąlygojama komunikacinių ir informacinių struktūrų [4]. Randantis informacijos visuomenei, ekonomikoje pradeda vyrauti informacijos išteklių kūrimas ir naudojimas, o politinę veiklą sąlygoja komunikacinės struktūros. Komunikacinių struktūrų suaktyvėjimas ir naujos galimybės įtraukia į visuomeninį (ekonominį, politinį) gyvenimą praktiškai visus gyventojų sluoksnius [4]. Politikos postmodernumo raiška tampa pamatu kelti komunikacijos ir informacijos problemas. Šiuo metu besiklostančioje visuomenėje atsiranda “informacinės politikos” prielaidos, kurios įtakoja politologijos klasikinių paradigmų komunikacinį virsmą. Politinių lyderių poreikiai apibrėžiami kaip komunikacijos ir informacijos struktūromis grindžiama viešųjų poreikių rūšis, išreiškianti vartotojų politinius interesus bei aktyvumą ir formuojanti atitinkamą rūšį paslaugų, kurios gali būti reiškiamos ypač plačiu politinio elgesio ir veikimo spektru, pradedant klasikiniais rinkimais, baigiant “dalyvavimu” ar “spaudimu” per žiniasklaidos priemones, tiesioginiu bendravimu, kontaktu per telekomunikacijos tinklus ar paprasčiausiu politinės informacijos vartojimu[5]. Informacija ir jos vadyba tampa veiksmingiausiu politinių vertybių formavimo ir politinių paslaugų vartojimo būdu. Ypač svarbiu visuose šiuose procesuose tampa grįžtamasis ryšys – spaudimas, korekcija, viešoji nuomonė, kurios reiškimo galimybės vystantis informacijos visuomenei labai padidėjo [4]. Tačiau esama ir negatyvių reiškinių, susijusių su informacijos visuomenės ir naujos politikos komunikacijos atsiradimu [5]. Pagrindinės problemos yra monopolinis masinių komunikacijos priemonių susikaupimas privačiose rankose ir sekančios propagandos bei dezinformacijos galimybės. Privatūs savininkai turi puikias sąlygas rengti kampanijas, kuriomis siekiama pakeisti viešąją nuomonę ar užkirsti kelią tam tikrų klausimų svarstymui. Pasak Dunleavy, politikai, turėdamas privačius žiniasklaidos kanalus, turi galimybę kontroliuoti informacijos apie savo veiklą srautą, galimybę efektyviai reklamuotis, skleisti propagandą ar dezinformuoti [5]. Tai gali išsiplėsti net iki juodų technologijų taikymo politinių kampanijų metu. Visa dezinformacija ar propaganda kenkia ne tik politiniams lyderiams, bet –ir tai yra svarbiausia- visuomenei, kuri yra neretai apgaudinėjama, kai politikos veikėjai manipuliuoja informacija. Nuo to, kaip vyks politinė komunikacija, priklauso visų politikos veikėjų likimai. Juk grįžtamasis ryšys- informacinės visuomenės viešoji nuomonė yra svarbiausia politikos veikėjams. Juk viešoji nuomonė išreiškiama rinkimais, kas yra svarbiausia politikos lyderiams. Taigi politikos komunikacija ir informacinės visuomenės sąveika yra neatsiejamas informacijos amžiaus reiškinys. Šiuolaikinės visuomenės politikos veikėjai tampa ne tik savo reikalo- politikos verslo- protagonistai, bet ir komunikacijos atstovai. Komunikacijos, kuri yra nukreipta į informacinę visuomenę ir turi grįžtamąjį ryšį.  IŠVADOS Nors informacijos visuomenės problematika itin iškilo paskutiniame XX amž. dešimtmetyje, ja imtasi domėtis jau 7dešimtmetyje, kai grupė intelektualų propagavo savo požiūrį į besikeičiančią visuomenę. Dauguma jų informacijos visuomenę vadino postindustrine visuomenė, kurioje pagrindinis elementas yra žinios ir informacija. Kai kurie intelektualai į tokią visuomenę žiūrėjo iš ekonominės perspektyvos, kiti demokratijos klausimais. Šios ideologijos dešimtmečių eigoje plėtojosi, o paskutiniame dešimtmetyje susiformavo pagrindinės informacijos visuomenės sampratos: technologinė, ekonominė, kultūrinė, erdvinė ir profesinė. Visos šios sampratos savaip pateikė informacijos visuomenės definiciją savo kuruojamos srities perspektyvoje. Visgi šiame darbe buvo apibendrinta informacijos visuomenės samprata, kuri teigia, kad informacijos visuomenė yra besimokanti žinių visuomenė, kurioje kiekvienas gali bei sugeba visose veiklos srityse efektyviai naudotis informacijos ištekliais bei suteikiamomis informacijos technologijų galimybėmis . Kaip nagrinėjau šiame darbe, informacinėje visuomenėje kinta politikos vaidmuo. Politika tampa vis labiau priklausoma nuo komunikacijos ir informacijos veiksnių, todėl politiniai lyderiai, kurie nesugeba tinkamai susidoroti su informacijos kiekiais, vargu ar turėtų vadintis lyderiais: nuo informacijos vadybos didžiąją dalimi priklauso tai, kaip politinis lyderis pasirodys politinėje arenoje, kaip jį priims tauta, kaip jis generuos informaciją. Visa tai vadinama politine komunikacija, kurios procese nemažą vaidmenį vaidina ir masinės komunikacijos priemonės. Politinėje komunikacijoje informacinėje visuomenėje esama ne tik gerų rezultatų, bet ir neigiamų. Kaip pavyzdį paminėjau propagandos ir dezinformacijos skleidimą per komunikacijos priemones. Apibendrinant pažymėsiu, kad informacinėje visuomenėje politikam komunikacija tampa gyvybingai svarbia politikos vadybos dalimi. Juk politiniai sprendimai informacijos visuomenėje priimami rinkėjams renkantis iš daugelio pasiūlymų. Todėl nuolat komunikuojant ir naudojantis visais galimais informacijos kanalais pagreitinami sprendimų priėmimo ir reiškimo procesai ir viešoji nuomonė. NAUDOTA LITERATŪRA 1. „Informacijos visuomenės studijos: programa“. Informacijos visuomenės studijų centras. www.infovi.vu.lt 2. Macevičiūtė, E. „Informacijos visuomenė“. Pasaulinė komunikacija.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!