Pilietinės visuomenės bruožai

Žmogus – visuomeninė būtybė: gyvena ir veikia drauge.
“Žmogus iš prigimties yra valstybiška būtybė” (Aristotelis). (Letukienė N., Gineika J. 2003, p. 172) Žmogus bendruomenėje siekia: atskleisti savo gebėjimus, šlovės ir turtų, naudotis sukauptomis gėrybėmis.
Politologija.
Visuomenė – pati bendriausia sąvoka, reiškianti didelę žmonių bendriją bei ją sudarančių socialinių grupių visumą. Politika atsiranda tada, kai susiformuoja kolektyvinės probleminės situacijos.
Nesena postkomunistinio regiono patirtis akivaizdžiai demonstruoja, koks efektyvus netgi šiais laikais gali būti piliečių susivienijimų ir asociacijų vaidmuo priešinantis priespaudai. (Černiauskas M. Pilietinės visuomenės idėja// http:// )Taip pat ir vadinamosios nevyriausybinės organizacijos daugeliu atvejų tampa ta instancija, kuri iškelia įvairias problemas (aplinkosaugos, mažumų statuso, nusiginklavimo, sveikatos apsaugos, nusikalstamumo etc.) ir tiesiogiai adresuoja jas savo šalių bei supranacionalinėms (ES) vyriausybėms bei organizacijoms. Pilietinės visuomenės sąvoka kaip teorinis pagrindas kritikuoti tiek gerovės valstybės politikos, tiek kapitalistinės rinkos procesų kraštutines pasekmes yra vienodai tinkama ir kairiesiems, ir dešiniesiems – ypač dabar, kai tradicinis skirstymas “kairė-dešinė” jau nėra visiškai adekvatus. Galop pilietinės visuomenės kaip ypatingos idėjos, turinčios savo istoriją, atgaivinimas atliepia nerimą matant, kaip senka tradiciniai socializacijos, pilietinio dalyvavimo ir solidarumo šaltiniai, juos pasiglemžiant globalizacijos srautui.
Šio darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, išsiaiškinti, kas yra pilitinė visuomenė ir šios sąvokos istorinę raidą.
I. Pilietinė visuomenė
Filosofijos žodynas (Halder A. 2002, p. 233) pateikia tokį visuomenės apibrėžimą:
◦ visuomenė, plačiąja reikšme – žmonių gyvenimas kartu, kai tam tikromis santykių ir elgimosi taisyklėmis tas gyvenimas yra sutvarkytas kaip apibrėžtas vienumas (šeima, papročiai, teisė, gamybos būdas ir t.t.), siaurąja reikšme – valdymo ir pavaldumo santykių sureguliavimo forma (kastinė, luominė, klasinė ir kt.). Kadangi ši visuomenės santvarkos esmė geriausiai atsispindi teisėje, visuomenės sąvoka XIX a. susiaurėjo ir ėmė reikšti civilinę visuomenę, t.y. ėmė apibūdinti formą, kai individų privatūs (ypač ekonominiai) interesai yra teisiškai sureguliuoti remiantis valstybės autoritetu. Žmogus iš esmės ir savo gimimu faktiškai priklauso visuomenei, nors tai, žinoma, nereiškia, kad jis gali būti laikomas gryna visuomenės,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!