Pasakotojo ironijos prasmė Balio Sruogos ir Antano Škėmos kūriniuose

Pasakotojo ironijos prasmė Balio Sruogos ir Antano Škėmos kūriniuose

Ironija yra paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Tai meninė priemonė, dažnai randama publicistikoje, grožinėje literatūroje, ne rečiau – gyvenime. Ironiškai kalbame norėdami linksmai pasijuokti iš kito žmogaus ydų ar įpročių, tačiau ironija ne visada yra švelni. Dažnai ji pasitelkiama kaip ginklas norint įžeisti, apsiginti ar būna puiki priemonė neišsižadėti įsitikinimų atvirai neišsakant savo požiūrio. Šiandien savo kalboje pristatysiu pasakotojo ironijos prasmę B. Sruogos romane „Dievų miškas“ ir A. Škėmos romane „Balta drobulė“.

Balys Sruoga yra vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų, prozininkų, dramaturgų, kritikų, literatūros ir tautosakos tyrėjų, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarba. Memuarų knyga „Dievų miškas“, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironija – pastanga išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje, nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui. Jai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Paties Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami su ironiška litote ir tai skaitytoją veikia stipriau nei atviras skundas ar savęs gailėjimasis: „[...] kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu“. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų portretus rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprasmiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri neišgelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. „Dievų miške“ parodyti du pasauliai - konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas - yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas - kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme - tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. Sruoga sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš betvarkės lagerio įstaigose, kuri leidžia masišką plėšikavimą ir nusikaltimus. Šituos juokus dar lengva suprasti. Bet rašytojas juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių žmogžudysčių, iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių naikinimo. Ironiški mažybiniai žodeliai apibūdinantys skausmą, išsekimą ligą – ,,trupučiuką“, juokingi epitetai (pvz. barakinė kultūra – apibūdinti to meto Vokietijai), paradoksalūs, beveik anekdotiniai nutikimai (pvz. lenkai gelbėja nuo lenkų, kalėjiminė meilė, neaiški laiškų cenzūra) – atrodo turėtume juoktis skaitydami šį kūrinį. Bet pro visą šitą sarkazmą prasiveržia nevilties ir bejėgiškumo rauda. Būna juokas pro ašaras, o čia ašaros pro juoką. Tik pasakojant apie pirmą naujokų susidūrimą su klipatų dar vaikščiojančių ,,numirėlių“ komanda, galima pajusti tikrąjį Balio Sruogos patirtą siaubą: čia jis neprisidengia ironijos kauke ir tiesiai pasako, kad koncentracijos lageriuose išniekino ne tik gyvą žmogų, bet ir mirtį. Tik čia jis atvirai šaukiasi Viešpaties pagalbos. „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!