Paprotinė teisė

Apžvelgiant teisės formų įvairovę, nurodoma, kad teisinis paprotys yra seniausia teisės forma.
Pirmosios sąmoningos žmonių pastangos vienaip ar kitaip reguliuoti savo elgesį siejamos su giminiška genties santvarka, kai visą gyvenimą reguliavo primityvi elgesio normų sistema – tam tikros buities ir gyvenimo būdo taisyklės, kurios visada būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Šios taisyklės buvo išreikštos papročių forma. Visi tam tikros giminės ar šeimos nariai papročius žinojo, manė juos esant teisingus ir laikėsi tų papročių savanoriškai. Papročių laikymąsi garantavo jų autoritetas bei žmonių tikėjimas jų teisingumu. O jei atsirasdavo tokių asmenų, kurie nesilaikydavo papročių, bendruomenė įgyvendindavo tam tikras gan veiksmingas priemones, pavyzdžiui, išvarydavo iš genties arba atimdavo gyvybę. Reikia pabrėžti, kad šios, pirmosios dar neteisinės sankcijos neturėjo tikslų pakeisti pažeidėją, o tik siekdavo apsaugoti bendruomenę nuo asmens, nesilaikančio papročių.
Pirmieji įstatymai Lietuvoje buvo nerašyti, o pagrįsti paprotine teise. Jos laikėsi visi: ir valdovas, ir pavaldiniai. Bajorijai įgyjant vis didesnę reikšmę visuomenėje, jos teisės buvo surašomos dokumentuose, kuri vadinosi privilegijomis. Siekiant išvengti vis didesnio chaoso teisėtvarkoje, veikiančius įstatymus buvo imta suvesti į vieną įstatymų rinkinį – statutą. Toks kodeksas buvo parengtas 1529 m. ir gavo Lietuvos Statuto vardą.1 Pirmojo Lietuvos Statuto įsigaliojimas LDK žymėjo pradžią savosios teisės visuotinės kodifikacijos, kuri gana sėkmingai toliau rutuliojosi.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės politinį ir teritorinį centrą sudarė etninė bendrija ir jos gyvenami plotai – Vilniaus kunigaikštystė, Trakų kunigaikštystė bei Žemaitija. Remdamasi šios etninės bendrijos valstybingumu bei pagoniškąja kultūra susiformavo Lietuva. Susiformavus Lietuvos valstybei, į jos sudėtį buvo įtrauktos ir slavų žemės. Toks Lietuvos valstybės žemių išsiplėtimas suformavo LDK. Taigi šalia senąją kultūrą išsaugojusių lietuvių teisės egzistavo ir praradusių savo valstybingumą slavų kunigaikštysčių paprotinės teisės paveldas - valstybės teisė, išaugusi iš tautos papročių ir jų pagrindu pripažintos paprotinės teisės.
• Pagoniška;
• Pasaulietinė;
• Luominio pobūdžio.
Manoma, kad lietuvių pagoniškosios valstybės paprotinė teisė, kaip reguliavimo sistema, galėjo prilygti kaimyninių krikščioniškųjų valstybių analogiškam privačios ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!