Vokietijos teisė XIX a.

Galingas postūmis Vokietijos konstitucinei raidai buvo XIX a. vi­duryje suaktyvėjęs revoliucinis judėjimas, kurio pagrindine idėja buvo monarchų kišimosi į ūkinį gyvenimą pašalinimas, vokiečių vienybė, bendros konstitucijos priėmimas. Todėl 1848 m. Prancūzijoje kilusi revoliucija labai greitai persimetė į Badeno kunigaikštystę ir netrukus paskui paplito kitose vokiškose valstybėse.
Revoliucijos metu išrinktas Steigiamasis susirinkimas, susirinkęs Frankfurte prie Maino, 1849 m. kovo 28 d. priėmė Imperijos konstitu­ciją, paskelbusią Vokietijos imperijos, kaip monarchijų federacijos, iš­sidėsčiusios Vokietijos sąjungos teritorijoje, sukūrimą.
Konstitucijoje skelbiama, kad atskiros vokiškos valstybės išsau­go savo savarankiškumą, aukščiausią valdžią ir teises, kiek jie neper­duoti imperijos valdžiai (5 str.).
Konstitucijos II skirsnyje konkrečiai išskaičiuojamos imperijos val­džios prerogatyvos. Jai pavedama būti tarptautiniu Vokietijos ir atski­rų vokiškų valstybių reprezentantu, skelbti karą ir sudaryti taiką, vado­vauti Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms, muitų politikai, pašto ryšiams, bendrai pinigų sistemai. Kartu paliekamas platus vokiškų že­mių savarankiškumas.
Imperijos valdžia susidėjo iš valstybės galvos, kuriam nustato­mas „Vokietijos imperatoriaus" titulas, ir Reichstago (Imperijos susi­rinkimo), susidedančio iš dviejų- Valstybių ir Tautos - rūmų. Valsty­bių rūmuose kiekvienas federacijos subjektas turėjo teisę į konstitucijos nustatytą įgaliotinių skaičių, Kurių pusę turėjo skirti tos valstybės vy­riausybė, kitą pusę rinko valstybės atstovaujamoji institucija. Tautos rūmų deputatus, kaip buvo numatyta Konstitucijoje, turėjo rinkti gy­ventojai visuotinių, lygių, slaptų rinkimų pagrindu.
Konstitucijos 68 straipsnis nustatė, kad imperatoriumi ,.skelbiamas vienas iš karaliaujančiųjų vokiečių monarchų", o vėliau jo titulas turėjo tapti to monarcho dinastijos atstovų paveldimu.
Konstitucija skelbė piliečių lygiateisiškumą, bajorijos, kaip privi­legijuoto luomo, ir baudžiavinės priklausomybės panaikinimą, taip pat įpareigojo šios nuostatos laikytis vokiškų žemių konstitucijas. Čia iš­skaičiuotos ir kitos piliečių teisės bei laisvės: asmens neliečiamumo, nuomonių reiškimo žodžiu, raštu, spaudoje ir vaizduojamajame mene laisvė, sąžinės laisvė, mokslo ir jo teorijų laisvė, teisė kreiptis į valdžią su prašymais ir skundais, nuosavybės neliečiamumas.
Frankfurto 1849 m. konstitucijos įsigaliojimas hutų reiškęs realų žingsnį į Vokietijos susivienijimą demokratiniais pagrindais, Tačiau, revoliucijai nuslopus, to neįvyko: Prūsijos karalius Frydrichas Vilhel­mas IV atsisakė „tautos", o ne teisėtų valdovų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!