Palanga ir Žemaitija

 Koks gražus mažytis mūsų kraštas — Lyg lašelis tyro gintaro. Myliu jį seniai — audimo raštuos Ir dainose kaimo gintaro. S.Nėris ŽEMAITIJOS HERBAS Žemaitijos herbas atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva. Lietuvos heraldikos komisija jį aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 121). Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė Klaipėdoje gyvenantis dailininkas Algis Kliševičius.   ISTORINIAI DUOMENYS Plačiau apie Žemaitijos herbą Edmundas Rimša Istorinėje literatūroje Žemaitijos arba Žemaitijos Kunigaikštystės herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Ypač neaiškus jo atsiradimo laikas ir kilmė. Dažniausiai yra teigiama, kad jau XV a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame ir majestotiniame antspauduose pavaizduota keturpėsčia meška yra Žemaitijos herbas. Bene pirmasis šią versiją sukritikavo W. Semkowicz’ius. Jis tvirtino, kad Vytauto antspauduose esanti meška priklauso Kijevo žemei. Tačiau ir W. Semkowicz’ius suklydo. Po karo A. Heymowski’s Briuselyje surado XV a. pirmosios pusės herbyną, kuriame prie minėtosios meškos buvo aiškiai įrašyta Smoleghne (Smolensko). Tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui. Taip pat aišku, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai. Nuo XVI a. Žemaitijos herbe beveik visada vaizduojama raudoname skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Vėliau ji pateko net į oficialiąją  atributiką. Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos — Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m. Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus — meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą Žemaičių žemėje, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą. Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan. Kadangi iki šiol nebuvo vieno etalono, tai vienur herbas piešiamas vienaip, kitur kitaip, įvairuoja ne tik kompozicija, bet ir spalvos. Dėl to Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 121). Kada atsirado Žemaitijos vėliava ir kaip ji iš tikrųjų atrodė, sunku pasakyti, nes nei viena neišliko. Žalgirio mūšyje Žemaičių vėliavos dar nėra. Neturėjo vėliavos žemaičiai ir po keliolikos metų, kai vykdami į Konstanco bažnytinį susirinkimą prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką. 1528 m. kariuomenės surašyme minimi tik sričių vėliavininkai, pavyzdžiui, Vilkijos — Mykolas Stankevičius, Veliuonos — Mikna Rusteikovičius. Pirmą kartą oficialiai Žemaitijos vėliava buvo įvardinta 1565-1566 m. administracinės reformos laikotarpiu. Tada tebuvo pasakyta: „balta, raudoname lauke herbas“. Tai buvo Žemaitijos žemės karinė vėliava, saugota, kaip aiškėja iš kitų faktų, dar iki reformos Lietuvos ižde. Neaišku, kada ji buvo pasiūta. Galbūt pirmųjų kariuomenės surašymų metu XVI a. pradžioje. Žemaitijos vėliava iš iždo būdavo išnešama per kariuomenės surašymus, iškilmingus valdovų atvykimus į sostinę ir, žinoma, naudojama karo metu. Šiek tiek daugiau duomenų apie Žemaitijos vėliavą 1578 m. pateikė Aleksandras Gvagninas, kuris tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir galėjo matyti ne vieną vėliavą. Jis rašo, kad Žemaitijos žemės vėliava, kurią žemaičiai naudoja karo metu, yra balta, turi, kaip ir vaivadijų vėliavos, du ragus arba uodegas. Vėliavoje raudoname lauke (skyde) vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas. Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas Bartošas Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo. Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos baltos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje — raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo Kasparas Niesieckis.   1780 m. teologijos magistras Kantas Baginskis Žemaičių žemės aprašyme taip pat tvirtino, kad „Žemaitijos Kunigaikštystės vėliava vienoje pusėje turi herbą — juodą lokį su balta grandine, kitoje — raudoname lauke Vytį“. Autorius gyrėsi, kad jis išvažinėjęs Žemaitiją skersai ir išilgai ir aprašęs visa tai, ką matęs. Labai abejotina, kad garbusis teologijos magistras būtų matęs Žemaitijos vėliavą. Jis turbūt apie ją sužinojo iš K. Niesieckio arba kitų XVIII a. autorių darbų. Iš to, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad Žemaitijos žemės, vėliau kunigaikštystės balta vėliava atsirado dar iki 1565-1566 m. administracinės reformos. Jos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, paprastai buvo vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas, kitoje pusėje — Žemaitijos herbas. Galimas daiktas, kad kai kurių vėliavų abiejose pusėse raudoname skyde buvo išsiuvinėtas tik juodas lokys. Baltas vėliavas Žemaitijoje naudojo tiek valstybės kariuomenė, tiek asmeniniai bajorų pulkai. Čartoriskių muziejuje Krokuvoje išliko žemaičių bajorų Volodkevičių balta vėliava su jų asmenine heraldika. Viena kita balta vėliava, XVII-XVIII a. pradžioje patekusi į Švediją, taip pat gali priklausyti Žemaitijai. Baltą spalvą mėgo ir kitos žymios giminės. Lietuviškoji Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šaka turėjo baltas vėliavas, kuriose vaizdavo juodą erelį. Apskritai Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI a. antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžioji Kunigaikštystė, Vilniaus vaivadija ir jos pavietai turėjo raudonas, Lietuvos didysis etmonas, Trakų vaivadija ir jos pavietas — mėlynas, o Žemaitija — baltas vėliavas. Kadangi visų jų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas ir labai retai žemių herbai (Žemaitija viena iš nedaugelio), svarbiausias herbinių vėliavų skiriamasis bruožas buvo jų spalva. Galima tik spėlioti, kodėl žemaičiai pasirinko būtent baltą spalvą. Heraldikoje balta spalva iš seno reiškė dorumą, teisingumą, nekaltumą, tai yra senovės lietuviams būdingas moralines savybes, kurių ypač pasigendame dabartiniais laikais. Ji taip pat buvo vandens, mėnulio ir kunigaikštysčių spalva. XVI-XVII a. baltos spalvos reikšmė dar labiau išaugo, kai ji tapo žymių monarchijų atributas. Baltas vėliavas turėjo Anglijos, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir kitų kraštų karaliai. Žinoma, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovai baltas vėliavas su juodu ereliu, kaip leninės priklausomybės simbolį, su didelėmis iškilmėmis įteikdavo Prūsijos kunigaikščiams. Reikia prisiminti ir Simoną Daukantą, kuris rašė: „Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėje geltoni, o apatinėje mėlyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose aukštynoka. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus, besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie žodžiai: „Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos“. Šias žinias žymusis istorikas bus paėmęs arba tiesiog iš Prūsijos autorių — Kasparo Šiuco, Kristupo Hartknochto, Johano Voigto darbų, arba iš Teodoro Narbuto. Vis dėlto jo minima balta vėliavų spalva, artima senovės lietuvių ir kitų baltų pasaulėžiūrai, gali būti atkeliavusi iš daug ankstyvesnių laikų, turėti senas istorines tradicijas. Tai tik keli galimi baltos vėliavos atsiradimo keliai. Norint aiškiau į šį klausimą atsakyti, reikia daug platesnių ir išsamesnių Žemaitijos heraldikos studijų.   Palanga   SVEIKI  ATVYKĘ  Į  LIETUVOS  PAJŪRĮ Lietuvos pajūris — tai nuostabus gamtos kampelis, daugelio pamėgtas dėl švelnaus minkšto smėlio, skaidraus jūros vandens ir gaivaus pušynų oro. Atvykstantys čia randa taip trokštamą poilsį, tiek aktyvų, tiek ir pasyvų. Didelę pajūrio dalį užima gamtos saugomos teritorijos — Kuršių nerijos nacionalinis ir Pajūrio regioninis parkai. Čia yra mažai lankomi ir švarūs paplūdimiai, pėsčiųjų ir dviračių takai, daug retų augalų, didelė paukščių ir drugelių įvairovė. Tai rojus paukščių stebėtojams. Lietuvos pajūryje yra įsikūręs vienintelis šalies jūrų uostas — Klaipėda (Memel). Tai — senas Hanzos miestas, garsėjantis nuostabiu senamiesčiu ir nepakartojama uostamiesčio dvasia. 2002 metais uostamiestis švenčia 750 metų jubiliejų. Vos už 25 km nuo Klaipėdos driekiasi Palanga, didžiausias Lietuvos pajūrio kurortas, siūlantis malonų ir turiningą poilsį visai šeimai, sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugas, be to, tai yra puiki dalykinių susitikimų ir konferencijų vieta. Palangos miesto teritorijai priklauso nedidelė Šventosios gyvenvietė, esanti 12 km į šiaurę. Čia sudarytos sąlygos ilsėtis nedideliuose mediniuose nameliuose visai netoli jūros kranto. Gerai išvystytas kelių tinklas, veikiantis oro uostas ir geros komunikacijos suteikia teisę Palangai vadintis vakarų Lietuvos turizmo centru. PALANGOS VARDO KILMĖ Pagal vietos žmonių aiškinimus, vardas galėjęs kilti nuo Langos upelio vardo — esą šiuo vardu seniau vadinęsi Rąžės upelis. Padavimai nusako, esą senovėje žvejai savo trobeles statęsi prie pačios jūros, kuri audros metu skalaudavusi net palanges. Dar kiti vardą išveda iš to, kad Palanga nuo seniausiųjų laikų buvo Lietuvos langas į jūrą (...). Ilgainiui Palangos kaimelis išaugęs , padidėjęs; čia vis dažniau ėmę atplaukinėti užsienio pirkliai,atveždami brangių audinių, metalo dirbijnių, įrankių, papuošalų, už tai iš lietuvių mainais imdavo brangiuosius kailius, raštuotus audinius ir ypač Baltijos auksą — gintarą (KML IV p.256). PALANGOS MIESTO ISTORIJA Palangos gyvenvietė, pirmą kartą paminėta 1253 metais, viduramžiais buvusi svarbiu prekybos ir ikikrikščioniškojo tikėjimo kulto centru, XIX a. pirmoje pusėje vis labiau ėmė garsėti kaip pajūrio vasarvietė. Greitai sklido žinia apie naują būdą gydyti visas ligas be gydytojo. Dar labiau Palangą išgarsino lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų, Adomo Mickevičiaus apsilankymas 1824 m. Neilgai trukus Palanga tapo tokia populiari, kad visos gyvenvietės trobos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti atvykusių vasarotojų. Grafų Tiškevičių dėka Palanga tapo tikru kurortu. Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius, matydamas puikią perspektyvą kurortui plėtoti, XIX a. aštuntame dešimtmetyje ėmėsi didžiulių investicijų: 1877 - 1880 m. atidarė erdvų restoraną bei pirmąjį kurorto viešbutį ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu. Grafo pastatyti net keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įrengtos maudyklės su marmurinėmis voniomis ir pašildomu vandeniu. Ketindamas įrengti prieplauką, 1884 - 1888 m. J.Tiškevičius pastatė tiltą, vedantį į jūrą, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių Palangos kurorto simboliu. Su neslepiamu pavydu to meto Klaipėdos miesto spaudoje buvo rašoma, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas kurortas yra gausiai lankomas turtingų rusų iš įvairių Rusijos gubernijų, ir todėl sudaro konkurenciją Klaipėdai. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties Palangą paveldėjęs jo sūnus Feliksas Tiškevičius 1893 m. pietiniame Palangos pakraštyje pasistatė naujus dvaro rūmus ir aplink juos suformavo puikų angliško stiliaus parką, kuris iki šiol yra kruopščiai prižiūrimas ir todėl mėgstamas miesto gyventojų bei svečių. Tiškevičių giminės atstovai toliau želdino naujas kurorto teritorijas, statė vasarnamius ir šiltasias maudykles, įrengė specializuotas gydyklas. Nemažai šių statinių iki šiol puošia senąją Palangą ir tarnauja poilsiautojų reikmėms. XX a. pradžioje Palanga prilygo geriausiems Vokietijos kurortams, o paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Palangoje veikė gimnastikos — ortopedijos gydykla, kurioje dirbo masažistai ir buvo įrengtas soliariumas. Sezono metu poilsiautojų sveikata rūpinosi vietiniai gydytojai, taip pat keletas gydytojų iš Vilniaus, Varšuvos ir Lodzės. Parke ir pajūryje kasdien koncertuodavo pučiamųjų orkestras. Kurhauze buvo įrengta kavinė su bilijardine, žaidimų kambarys, skaitykla. Mieste buvo įrengtos gimnastikos, teniso, futbolo, kėglių, krepšinio aikštelės. Buvo galima pakeliauti ar pajodinėti žirgais po apylinkes. Į Palangą buvo rekomenduojama vykti žmonėms, sergantiems neurastenija, besiskundžiantiems virškinimo, skrandžio sutrikimais, moterims, sergančioms ginekologinėmis ligomis, taip pat buvo siūloma vežti vaikus, sergančius rachitu, chroniškais katarais, fiziškai silpnus ar nusilpusius po dažnų susirgimų. Palangon važiuodavo norintys sustiprinti organizmą po sužeidimų ar chirurginių operacijų, po sunkių psichinių pervargimų, tikintys čia atgauti gerą apetitą ir pagaliau ieškantys ramybės bei gaivaus oro. Pirmosios nepriklausomybės laikais Palanga tapo neoficialia Lietuvos vasaros sostine. XX a. trečiajame — ketvirtajame dešimtmetyje iš grafo F.Tiškevičiaus įsigiję žemės sklypus, turtingesni Lietuvos piliečiai iš įvairių vietovių Palangoje ėmė statytis vasarnamius ir vilas. Palangoje vasarodavo Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, garsūs Lietuvos menininkai ir inteligentai. Dažnai savaitgaliui suvažiuodavo ir ministrai, kartais netgi vykdavo Ministrų kabineto posėdžiai. Sovietiniais laikais išsiplėtė kurorto ribos, iškilo daug žinybinių poilsio namų, sanatorijų, buvo pastatyta nemažai viešojo maitinimo įstaigų. Kurorto reikmėms pastatytas oro uostas. Palanga buvo tapusi vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos Baltijos jūros kurortų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, poilsiautojų srautas iš rytų žymiai sumažėjo, tačiau per ilgus metus sukaupta patirtis padėjo Palangos sanatorijoms persiorientuoti ir prisitaikyti prie naujų rinkos reikalavimų. Dauguma Palangos sanatorijų ir kitokių reabilitacijos įstaigų sparčiai atsinaujina, įsigyja naujausią reabilitacijai ir gydymui reikalingą įrangą, naudoja pažangiausias gydymo bei reabilitavimo metodikas ir sėkmingai tęsia savo veiklą. Kasmet įsikuria ar atsinaujina po kelis naujus viešbučius ar kitokios rūšies nakvynės paslaugas teikiančios įmonės. Svarbiausios Palangos istorijos datos   įvykis III tūkst. pr. Kr. Pirmieji gyventojai Palangoje. V - VI a. Žmonės apsigyvena pietinėje miesto dalyje, Rąžės upelio kairiajame krante, Birutės kalno papėdėje, Žemaičių kalnelyje (dabartinio Botanikos parko teritorijoje). IX a. Įsikuria prekybinė gyvenvietė Birutės kalno papėdėje. X - XII a. Palanga - prekybinis centras, susidedantis iš keturių gyvenviečių. 1161 06 15 Legendinis Palangos vardo paminėjimas. 1253 04 05 Palanga paminėta Vokiečių ordino šaltiniuose. XIV a. vidurys Birutės gyvenimo Palangoje laikotarpis. XIV a. pabaiga Birutės kalne įrengtas alkas — paleoastronominė observatorija. 1429 m. Pradedama minėti Elijos („Heilige Aa“) gyvenvietė - Šventosios pirmtakė. 1435 12 31 Bresto taikos sutartimi Palanga visiems laikams atitenka Lietuvai. 1507 m. Būtingės kaimo pradžia. 1596 m. Palangos bažnyčios fundacija. 1679 m. Šventojoje kuriamas naujas miestas - Janmarienburgas. 1701 m. Švedijos laivynas sunaikina Šventosios uostą. 1767 m. ir 1788 m. P. Pilsudskio ir M.Oginskio Šventosios uosto atstatymo projektai. 1819 m. Palanga prijungiama prie Kuršo gubernijos. 1824 m. Mykolas Tiškevičius nusiperka Palangą. 1886 m. Grafo Juozapo Tiškevičiaus lėšomis Palangoje įsteigta progimnazija. 1891 - 1900 m. Šventojoje veikia jūreivystės mokykla. 1891 m. Palangos dvarą paveldi grafas Feliksas Tiškevičius, sparčiau plėtojama kurorto infrastruktūra. 1897 m. Užbaigta grafo Tiškevičiaus rūmų statyba. 1898 m. Pirmą kartą Palangoje lankosi garsus prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė ir pradeda kurti parką (dabartinį Palangos botanikos parką). 1899 08 20 Palangoje surengtas pirmas lietuviškas vaidinimas ,,Amerika pirtyje“. 1907 m. Užbaigta naujosios Palangos katalikų bažnyčios statyba. 1915 03 23 m. Palangą užima vokiečių kariuomenė. 1919 11 - 1921 03 30 Palanga ir Šventoji priklauso Latvijai. 1921 03 30 Palanga ir Šventoji prijungiamos prie Lietuvos. 1923 - 1925 m. Šventojoje statomas uostas. 1933 m. Palanga gauna miesto teises. Išrenkamas pirmasis Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas. Palangoje lankosi skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden — Powell'as. 1937 m. Pradėta statyti naujai suplanuota Šventosios gyvenvietė. 1938 05 10 Didysis Palangos gaisras. 1500 gyventojų liko be pastogės. 1941 06 22 Palangą užima vokiečių kariuomenė. 1944 10 10 Palangą užima sovietų armija. 1961 - 1963 m. Tiškevičių rūmuose įrengtas Gintaro muziejus. 1990 03 24 Išrinkta pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Palangos miesto taryba. 1992 Sovietų armijos kariai paliko Palangos pajūrį. 1993 06 14 Tiškevičių parke atstatyta „Laiminančio Kristaus“ statula. 1997 Paminėtas Palangos parko 100-metis. Grafui  Tiškevičiui suteiktas Palangos garbės piliečio vardas (pirmasis toks vardas kurorte). 1997 Po rekonstrukcijos atidarytas naujasis Palangos pėsčiųjų tiltas į jūrą. 1999 Pirmoji vidurinė mokykla reorganizuota į Senąją gimnaziją. 1999 12 04 Palangoje siautėjo uraganas „Anatolijus“. 2001 12 26 Palangoje baigta statyti Iveros Dievo Motinos ikonos vardo cerkvė. 2002 08 25 Sudega vienas iš seniausių Palangos kurorto objektų — Kurhauzas. 2003 Palangos kurortas švenčia 750 -ties metų jubiliejų. ĮŽYMŪS ŽMONĖS 1874 m. Palangoje muitinės darbuotojo šeimoje gimė žymus lietuvių keliautojas, Vidurinės Azijos tyrinėtojas Konstantinas Aris (1874-1941), parašęs dviejų tomų knygą ,,Mano kelionė į Vidurinę Aziją“. 1885 m. lapkričio 17 d. Palangos valsčiuje gimė kunigas, ateitininkas, ekonomikos profesorius, Lietuvos banko organizatorius, Lietuvos nacionalinės valiutos ,,tėvas“, Lietuvos Mokslų akademijos pirmininkas Vladas Jurgutis (1885 - 1966). Palangoje, J. Piktuižio gatvės 17-as namas, kuriame gimė Vladas Jurgutis, paženklintas atminimo stela. Palaidotas Vladas Jurgutis Palangos kapinėse. 1909 m. kovo 15 d. Palangoje gimė Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis - Vytautas (1909 - 1954), žuvęs Maskvos Butyrkų kalėjime (sušaudytas). Palangoje gimė rašytoja beletristė Aleksandra Šilgalytė (1904-1997), rašytojai Ignas Pikturna, Ramutė Skučaitė, Laimonas Tapinas, Raimundas Daukšas. Palangos progimnazijoje 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje mokėsi įžymūs tarpukario Lietuvos veikėjai: VDU profesorius Steponas Kairys (1879-1964), generolas leitenantas Pranas Liatukas, advokatas Liudas Noreika (1884-1928), advokatas II ir III Seimų narys, 1920 - 1922 m. vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis (1887-1976), Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona (1874-1944), filosofijos daktaras, Lietuvos diplomatas, pasiuntinys Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje Jurgis Šaulys (1879-1948) ir jo brolis — bažnytinės teisės profesorius, Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras Kazimieras Šaulys (1872-1964), Lietuvos Universiteto profesorius Jonas Šimkus (1873-1944), advokatas Petras Šniukšta (1877-1952), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV Povilas Žadeikis (1887-1957), žurnalistas, ,,Kario“ redaktorius Stanislovas Kuizinas, kompozitorius, operos dirigentas Juozas Tallat - Kelpša. Net keturi iš jų, Antanas Smetona, Steponas Kairys, broliai Jurgis ir Kazimieras Šauliai, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą. Palangoje vieną meilės vasarą praleido ir čia kūrė kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo sužadėtinė rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Palangoje gyveno ir kūrė kompozitoriai Eduardas Balsys ir Balys Dvarionas (Palangos kapinėse palaidoti Balys Dvarionas, Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, Aldona Dvarionaitė). Palangos vardą 19 a. pabaigoje išgarsino pirmojo lietuviško vaidinimo A.Keturakio ,,Amerika pirtyje“ organizatoriai rašytoja Gabrielė Petkevičaitė - Bitė ir daktaras Liudas Vaineikis. Apie Palangą rašė aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, lietuvių tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, kunigas Juozas Tumas - Vaižgantas, profesorius Ignas Končius, rašytojas Motiejus Valančius, rašytoja Stasė Vaineikienė. Palangą apdainavo poetai Silvestras Valiūnas (1789-1831), Jonas Mačiulis - Maironis (1862-1932), Vincas Mykolaitis - Putinas (1893-1967), Salomėja Nėris (1904- 1945). Palangai savo darbus kūrė skulptoriai Robertas Antinis (skulptūra ,,Eglė-žalčių karalienė“), Stasys Žirgulis (atkūrė Palangos parko skulptūrą ,,Laiminantis Kristus“), Nijolė Gaigalaitė (skulptūra ,,Jūratė ir Kastytis“), Konstancija Petrikaitė - Tulienė (skulptūra ,,Birutė“). Savo darbus Palangai dovanojo lietuvių išeivijos skulptorius Antanas Mončys, žemaitis, gyvenęs ir kūręs Paryžiuje, amžinam poilsiui atgulęs Grūšlaukėje, Kretingos rajone. Kurorte ilsėdavosi garbingiausi Lietuvos veikėjai. Kiekvieną vasarą iki pat mirties Palangoje atostogaudavo kalbininkas Jonas Jablonskis. Palangoje vasarodavo šalies prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. Palangoje lankėsi ir plačiai pasaulyje žinomi žmonės - Adomas Mickevičius (1824 m.), skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden - Powell'as (1933 m.), poetas, 1992 m. Nobelio literatūrinės premijos laureatas Josifas Brodskis (1967 m.). Mykolas Tiškevičius 1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m. XVII-XIX a. pr. Palangos miestelyje buvo keletas karaliaus valdžios institucijoms priklausančių pastatų miestelio centre (prie Turgaus aikštės): iždas, muitinės pastatas, valstybinė karčema, keletas pasienio punktui priklausiusių pastatų. Kai Palangos dvarą nusipirko Tiškevičiai, šie pastatai taip pat perėjo jų nuosavybėn. Dvarui priklausė ir pajūrio ruožas nuo pasienio su Prūsija iki Šventosios bei miškas prie pietinės miestelio dalies – šventasis Birutės miškas. Mykolas Tiškevičius Palangos dvarą įsigijo tada, kai ji jau buvo pradėjusi garsėti kaip vasarvietė. 1817 m. čia jau lankėsi nemažai Žemaitijos ir Lietuvos, Lenkijos diduomenės, 1824 m. Palangą aplankė Adomas Mickevičius. Daugelį į Palangą traukė spėjama kunigaikštienės Birutės kapo vieta. J. Tiškevičius XIX a. antroje pusėje įsigijo keletą sklypų Palangos miestelyje, kairiajame Rąžės upelio krante, abipus pagrindinės gatvės. Rytinėje jos pusėje jis pasistatė medinį gyvenamąjį namą – stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu. Prie vakarinio fasado buvo atviras prieangis, prie rytų – priestatas. Aplink šį namą pradėtas kurti nedidelis parkas. Apie 1875-1877 metus kitoje gatvės pusėje J. Tiškevičius pastatė naują, erdvią, mūrinę salę su virtuve svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo didžiulis svečių antplūdis, todėl Tiškevičiai šį pastatą paskyrė besikuriančio kurorto reikmėms – įrengė restoraną. Vėliau jis buvo išplėstas, tapo pirmuoju Palangos restoranu ir viešbučiu. Šis pastatas stovi iki šiol. Tai – Kurhauzas. Šalia jo tuo metu buvo pradėtos statyti kitos vilos. Taip čia ėmė formuotis kurorto centras. J. Tiškevičiaus sūnus Feliksas (1865-1931) Palangoje nuolatinai apsigyveno po tėvo mirties. 1893 m. jis vedė Antaniną Koržbek-Lack (1870-1952), kilusią iš Poznanės kunigaikštystės. Iš pradžių jie gyveno mediniame dvaro pastate, stovėjusiame ant kairiojo Ronžės upės kranto, prie kelio į Klaipėdą. Vedybų proga Feliksas savo žmonai užrašė Virbališkės dvarą, ta proga pavadintą Antaniške. Po vestuvių jis su savo jaunute žmona išvyko į kelionę po Europą. Tada buvo sumanyta statyti ir naujus rūmus Palangoje. Vokietijoje F. Tiškevičius susipažino su žymiu Vokietijos architektu Fr. Švechtenu ir susitarė, kad pastarasis jam sukurs rūmų projektą. Aptarus vietos sąlygas, prieita išvados, kad rūmus reikia statyti naujoje vietoje ir aplink juos įkurti parką. Fr. Švechtenas greičiausiai F. Tiškevičių supažindino ir su būsimuoju parko autoriumi – E. F. Andrė. 1880 m. jie kartu jau buvo dirbę Poznanės kunigaikštystėje – rekonstravo Semoštrelio rūmus ir parką. Aleksandras Tiškevičius Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą. Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė. Antanas Tiškevičius Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose. Antanas Stanislovas Tiškevičius Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas. Benediktas Tiškevičius   Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką. B. Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L. C. Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia. Mirė B. Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės. Jurgis Tiškevičius Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m. Kazimieras Tiškevičius Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje. LANKYTINOS VIETOS BIRUTĖS KALNO KOPLYČIA Birutės kalno koplyčia pastatyta 1869 m. pagal architekto K. Majerio projektą. Koplyčios statyba rūpinosi Palangos klebonas kunigas K. Steponavičius. Prieš tai čia stovėjo kryžius, medinė šv. Jurgio koplytėlė. Na, o senovėje... Pagonybės laikais ant šio kalno būta mūsų protėvių mokslinės observatorijos. Dabar Birutės kalno koplyčią puošia septyni 1976 m. įrengti vitražai, kurių autorius –dailininkas Liudas Pocius. Kalno papėdėje ­ Lurdas. „BIRUTĖS” SKULPTŪRA Ją sukūrė skulptorė Konstancija Petrikaitė–Tiulienė. Pastatyta 1965 m. simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžino poilsio vietoje, Birutės kalno papėdėje ant akmens, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute”. „REBEKA” Prancūzų skulptoriaus Huberto Luis–Noelio skulptūra „Rebeka” („Vandens nešėja”) į Palangos parko rozariumą perkelta apie 1983-uosius m. iš Vilkėno dvaro parko (Šilutės rajonas). „Rebeka” restauruota Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centre. Šios skulptūros kopija pastatyta Vilkėnų dvare – skulptūros originalo ankstesnėje vietoje. MAŽASIS PARTERIS Jo vietoje anksčiau buvo grafo Tiškevičiaus daržas. Pietinė pusė buvo įstiklinta, o šiaurinėjė išmūryta siena. Daržas nuolat keitė savo išvaizdą. Anksčiau parterį aptverdavo. Yra išlikę dviejų skulptūrų postamentai. Matosi ir buvusio fontano vieta. Nėra surasta mažojo parterio senųjų nuotraukų, todėl pilną jo vaizdą dabar atkurti sudėtinga. SKULPTŪRA PAGAL M. K. ČIURLIONIO „ZODIAKO ŽENKLŲ” TRIPTIKĄ „ŠAULYS” Skulptorius ­ Steponas Šarapovas, architektas – Algis Knyva. Ji yra šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo centrinio įėjimo į parką, prie Dariaus ir Girėno gatvės. Skulptūra stovi ant Jaunimo kalnelio. Tai ne pramogų objektas, o baltų senkapis, kuriame vėliau buvo laidojami žydų tautybės žmonės.  SKULPTŪRA „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ” Tai vienas iš labiausiai parke lankomų objektų, viena iš gražiausių, meniškiausių ir geriausiai žinomų skulptūrų Lietuvoje. Jos autorius – skulptorius Robertas Antinis (vyresnysis). Pastatyta 1960 m. prie pagrindinio tako į rūmus. PAMINKLAS KARO METAIS NUKANKINTŲ ŽYDŲ ATMINIMUI ĮAMŽINTI Jis yra naujosios parko dalies pietvakarinėje pusėje, netoli tako, einančio palei kopas Klaipėdos pusėn. Tai didžiulis rausvos spalvos granitinis akmuo, kuriame žydų ir lietuvių kalba parašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas”. Paminklas pastatytas simbolinėje masinių žudynių vietoje apie 1989-uosius metus.  LURDAS Lurdą Palangos parko įkūrėjas Feliksas Tiškevičius savo žmonos Antaninos skatinamas įrengė jau baigus pagrindinius parko įkūrimo ir rūmų statybos darbus ­ apie 1901-uosius metus. Visi Lurdo statybai panaudoti akmenys yra natūralūs. Jie sucementuoti. Lurdo nišoje anksčiau stovėjo didelė šv. Panelės Marijos skulptūra. Ji neišliko. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Palangai Šv. Marijos akmeninę skulptūrą padovanojo Vilius Orvydas. Ji pastatyta Lurdo nišoje ir čia tebestovi iki šiol. SARGO NAMELIS Stovi jis greta pagrindinio įėjimo į parką. Čia yra pora kambarių. Namelyje veikia parko informacinis centras, suvenyrų, parke išaugintų gėlių parduotuvė. „LAIMINANČIO KRISTAUS” SKULPTŪRA 1993 m. birželio 14 d. Palangoje, Botanikos parko didžiajame parteryje, priešais grafo Tiškevičiaus rūmus, palangiškio Vitalijaus Litvaičio ir kitų Palangos kultūros žmonių rūpesčiu atstatyta ir Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus pašventinta „Laiminančio Kristaus” skulptūra, kurią pagal išlikusius archyvinius dokumentus, nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Pirmoji „Laiminančio Kristaus” skulptūra (spėjama, kad ji buvo atvežta iš Paryžiaus, autorius nežinomas), parke buvo pastatyta jau užbaigus kurti parką (XIX-XX amžių sandūroje). Sovietinės valdžios nurodymu ji buvo sunaikinta pokario metais.  Išsamiau apie Palangos botanikos parką: • Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai. • Parko plano projekto autorius ­ garsus prancūzas architektas Eduardas Fransua Andrė, kuris kartu su sūnumi Renė Andrė kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buysennas de Colonas. • Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. Andrė talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. • Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrų virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. • Kuriant parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala. Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai. • Rūmai gerai matomi iš daugelio parko vietų. Peizažinį, ryškiai gamtovaizdiškos krypties parką abipus rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai. Priekinis žavi elipsės formos aikšte su fontanu jos viduryje, nuo rūmų baliustradinės terasos besileidžiančiais laiptais. Iš priekio šis parteris dar akcentuotas „Laiminančio Kristaus” skulptūra. Antrasis maloniai nuteikia už rūmų esančiu pusovaliu rožynu, galiniais laiptais, einančiais nuo rūmų terasos. Iš čia tolumoje atsiskleidžia parko medynų grožis. • Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m. įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį ­ XIV–XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą. Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais. • Įkūrus Palangos parką, jame augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Tvarkant ir prižiūrint jį, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukauptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti. • Palangos parko medynuose vyrauja pušis, drėgnesnėse vietose – juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama 240 rūšių. • E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas – parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis rašė, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!