Pajamų šaltiniai ir veiksniai žemės ūkyje

ĮVADAS Nepaisant kai kurių ekonominio nuosmukio laikotarpių, išvystytos rinkos ekonomikos šalyse gyventojų pajamos per pastaruosius du dešimtmečius maždaug nuo 1970 m. augo nors ir nelabai žymiai.Neišimtis ir pajamos žemės ūkyje,.taigi yra svarbu apžvelgti šių pajamų poveikį Kalbant apie žemės ūkio pajamas, svarbu paminėti, jog žemės ūkio gamybą lemia keturi veiksniai: žemė, darbas, kapitalas ir verslumas, todėl pajamos gaunamos iš skirtingų šaltinių. Tai yra jos pasisikirsto funkciškai į rentą, palūkanas, darbo užmokestį ir pelną. Kurie iš veiksnių yra pagrindiniai pajamų šaltiniai priklauso nuo ūkio statuso, išteklių valdymo ir naudojimo formų, ūkininkavimo tikslų ir tt. Nepriklausomai nuo to kokį ūkį bepaimtume (asmeninį, koperatinį, ar valstybinį) visada iškils pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti, kaip gaminti panaudojus ribotus išteklius ir kam gaminti. Todėl žinios apie žemės ūkyje sukauptas pajamas ir pelną yra labai svarbios. Pagrindinę Žemės ūkio pajamų dalį sudaro gautos pajamos už augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją. Šių pajamų dydį lemia produktyvumas, paklausa ir kainos Žemės ūkio produktų paklausa taip greit nekinta, lyginant su pramoninkų gamybos paklausa. Žmogaus poreikiai maisto produktams kinta labai mažai ir nedaug tepriklauso nuo pajamų. Jei uždirbtume daugiau, galbūt valgytume geresnės kokybės maistą, Darbo objektas – pajamos žemės ūkyje Darbo tikslas - apžvelkti žemės ūkio pajamų šaltinius ir veiksnius. Darbo uždaviniai Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius (I) įplaukas už realizuotą žemės ūkio produkciją, jų šakinę struktūrą, produkcijos kaštus, pelną (nuostolį) už realizuotą produkciją, jo šakinę struktūrą; (II) pagamintos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos vertę, kintamuosius, pastoviuosius ir bendruosius kaštus, bendrąjį pelną (produkcijos vertės ir kintamųjų kaštų skirtumą), grynąjį pelną (produkcijos vertės ir bendrųjų kaštų skirtumą) Nagrinėjamas laikotarpis - 1999 -2004 m. Tyrimo metodai - analitinis, grafinis , statistinis. 1. PAJAMŲ SAMPRATA IR ŠALTINIAI ŽEMĖS ŪKYJE Pajamos iš žemės ūkio – tai piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pajamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės ūkio produkciją, atimant išlaidas žemės ūkio gamybai. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai visa žemės ūkio produkcija, kurią namų ūkis pats suvartojo ar atidavė kitiems, taip pat suvartota ūkyje užsiauginta ir perdirbta produkcija (pvz., rūkytos dešros, sviestas, grietinė ir pan.), įvertinta rinkos kainomis. Kiekvienas įmonės veiklos produktas vadinamas pajamomis. Jos atsiranda pardavus produkciją arba atlikus darbus. Be to, gauti pajamų įmonė gali iš komercinės ir investicinės veiklos. Produkcija laikoma parduota, kai pirkėjas sumoka už prekes iškarto arba įsipareigoja sumokėti vėliau. Žemės ūkio įmonėse produkcija dažnai parduodama pagal sutartis, kuriose numatyta nupirktą produkciją atsiimti dalimis, nors pinigai dažniausiai sumokami iš karto. Tokiais atvejais produkcijos pardavimo momentu pripažįstama sutarties sudarymo data. Parduodant Žemės ūkio techniką, sėklą ir kitą turtą išsimokėtinai, pajamos visa pardavimo suma pripažįstamos nuo turto pardavimo dienos, nors atsiskaitoma ir dalimis. Už suteiktas žemės ūkio įmonių paslaugas atlyginimas pripažįstamas pajamomis nuo jo fiksavimo dokumentuose dalos. Žemės ūkio įmonės apskaitoje fiksuojamos Šios pajamos: • augalininkystės produkcijos pardavimo pajamos, • gyvulininkystės produkcijos pardavimo pajamos; • pramoninės gamybos produkcijos pardavimo pajamos; • ilgalaikio turto pardavimo pajamos; • kitos realizacijos pajamos; • pajamos už paslaugas ir atliktus darbus; • finansinės ir investicinės veiklos pajamos. Pagrindinę Žemės ūkio pajamų dalį sudaro gautos pajamos už augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją. Šių pajamų dydį lemia produktyvumas, paklausa ir kainos. Produktyvumą lemia atskirų kultūrų derlingumas ir bendrasis derlius bei gauta gyvulininkystės produkcija. Vykstant agrarinei reformai, Lietuvoje gero kai sumažėjo kultūrų pasėlių plotų bei gyvulių. Trūkstant lėšų įsigyti trąšoms, chemikalams, sumažėjo kultūrų derlingumas, o Seriant nepilnaverčiais pašarais, mažėja gyvulių produktyvumas. Dėl to sumažėjo žemės ūkio kultūrų bendrasis derlius ir gyvulininkystės produktų gamyba. Šie rezulta ­ taip pat turi įtakos žemdirbių pajamoms. Kitas svarbus veiksnys, darantis įtaką pajamoms, yra žemės ūkio produktų paklausa. Paklausą lemia vartotojų pajamos,įpročiai, reklama, importinių prekių antplūdis ir kt. Padidėjus gyventojų pajamoms, vartotojai įsigyja beveik visko daugiau, tačiau išlaidos maistui, palyginti su kitomis reikmėmis, auga lėčiau. Augant pajamoms, vartotojai gali du kartus padidinti išlaidas drabužiams, atostogoms, tačiau maisto produktų-vartojimas išesmės nepadidės. Galbūt pakis požiūris į maisto produktų kokybę. Mažas pajamas turintys vartotojai stengsis įsigyti pigesnių maisto produktų, o gyventojai, turintys dideles pajamas, ieškos geros kokybės brangesnių maisto produktų. Be to, vartotojai, besirenkantys maisto produktus, skiriasi skoniu, mitybos įgūdžiais. Importiniai maisto produktų pakaitalai, ypač gerai reklamuojami, keičia mitybos įpročius, todėl mažėja tradicinė Lietuvoje gaminamų žemės ūkio produktų paklausa. Žemdirbiai turi sekti maisto produktų paklausą, jos kitimus ir orientuotis į paklausios produkcijos gamybą kaip pajamų šaltinį. Žemės ūkio produkcijos kainos turi didelę įtaką paklausai ir pajamoms. Didėjant kainoms, didėja ūkininkų pajamos, tačiau gausėja ir pačių gamintojų. Daugiau pagaminus produkcijos, padidėja pasiūla, tad pirkėjai mažina kainas. Be to, kai supirkimo kainos didesnės, didėja maisto produktų pardavimo kainos, tačiau paklausa mažėja. Kasmet žemdirbiai, augindami žemės ūkio kultūras ir laikydami gyvulius, nėra tikri dėl būsimų pajamų, kurios priklausys nuo gautos produkcijos ir kainų. Gautas pajamas žemdirbiai naudoja atsiskaitymams, gamybai ir reprodukcijai bei šeimos poreikiams tenkinti. Iš gautų pajamų žemės ūkio įmonė atsiskaito: 1) su tiekėjais ir rangovais; 2) socialinio draudimo organizacijomis ir įstaigomis; 3) valstybės iždu; 4) už darbą; 5) bankų paskolas; 6) kitų įmonių ir organizacijų paskolas; 7) su akcininkais ir pajininkais; 8) turto draudimo organizacijomis; 9) už nuomas ir komunalines paslaugas. Labai svarbi pajamų dalis turi tekti gamybai ir reprodukcijai, taip pat materialinėms sąnaudoms, žemių pagerinimui, naujų technologijų diegimui, veislininkystei, sėklininkystei ir kt. Ekonomikos moksle galima skirti Šias pajamų formas: a) bendrosios pajamos; b) vidutinės pajamos; c) ribinės pajamos. Bendrosios pajamos - tai pajamos, gautosn už visą parduotą produktų kiekį: (1) Čia p - produkcijos vieneto kaina; Q - parduotas produkto kiekis; TR - bendrosios pajamos. Vidutinės pajamos - tai pajamos, gautos už vieną produkto vienetą; (2) Čia AR-vidutinės pajamos. Ribinės pajamos - pajamos, gautos už papildomai pagamintą ir parduotą produkto vienetą: (3) Čia NR – ribinės pajamos; TR – papildomod bendrosios pajamos ; Q – papildomas produkto kieki. Tobulos konkrencijos sąlygomis vidutinės ir ribinės pajamos sutampa su produkto vieneto kaina [6] Neoklasicistai ekonomikos analitikai paprastai išskiria tris veiksnius žemę, darbą ir kapitalą. “valdymas” laikomas ketvirtuoju veiksniu. Toliau išsamiau aptarsime šiuos veiksnius l.l ŽEMĖ Žemės ūkio produkcija priklauso nuo žemės (išskyrus kai kurias labai našiai dirbančias įmones, kurių produktai yra kiaušiniai ir paukštiena, nes jos dar priklauso nuo perkamų pašarų). Žemės ūkio sektoriuje didžioji dirbamos žemės dalis yra Vakarų Eurppoje. Šio ploto beveik neįmanoma išplėsti - tik pastaraisiais metais Olandijoje, nusausinus dalį jūros, padidėjo bandras žemės plotas. Dėl to nukenčia naujų namų statyba ir kelių tiesimas. Netgi Šiaurės Amerikoje jau nebėra žemės kurią galima būtų kultivuoti: dalis žemės buvo prarasta dėl erozijos, ypač dėl " dulkių įdubos " reiškinio 1930 metais. Netgi mažų fermų dirbamos žemės ploto, bent jau kurį laiką, nebeįmanoma plėsti. Pasitaiko, kai kurie fermeriai atsisako žemės arba išeina į pensiją, tada kiti gali nusipirkti ar išsinuomoti jų žemę, tačiau tai būna ne dažnai. Apskritai darbingi ir energingi ūkininkai Vakarų Europoje jaučiasi suvaržyti dėl žemė trūkumo. Laikui bėgant žemės kokybę galima pagerinti gerai valdant arba dar labiau pabloginti esamą padėtį neapdairumu ar nerūpestingumu. Nutarimai, susiję su tokiomis problemomis, kaip nusausinimas, dirvų kalkinimas, tręšimas, sėjomaina iš esmės yra investicijos.[2] l.l.l žemės ir natūralių išteklių renta Taigi matome , kad žemė skirtingai nei kit gamybos veiksniai , žemė yra nesanaudinis gamybos veiksnys, t.y. ji nėra gaminama Jos atsiradimas nėra susijęs su kokiomis sąnaudomis. Tai yra gamtos dovana. Dėl šios priežasties žemė gali būti atgaminama arba padidinamas jos kiekis. Beje žemė nėra vienarūšis gamybos veiksnys. Ji gali būti skirtingo natūralaus derlingumo ir skirtigos paskirties. Žemė gali būti naudojama žemės ūkio gamybai , verslo įmonėm ar gyvenamiems namams statyti, paslaugų sferai plėtoti. Natūralūs gamtos ištekliai (naudingos iškasenos, miškai, vandenys ir pan.), kaip ir žemė yra gamtiniai veiksniai. Vieni jų gali būti antgamtiniai (sodinami miškai, veisiamos žuvys ir pan.), kiti - neantgamtiniai (nafta, rūda ir kitų mineralinių medžiagų ištekliai). Absoliučiai ribotų ir neantgamtinių gamybos veiksnių kiekis , atitinkamai ir jų pasiūla, yra pastovus ir ribotas dydis. Šių gamybos veiksnių savininkai gauna pajamas, vadinamas grynąja ekonomine renta. Grynoji ekonominė renta yra pajamos teikaimos tų gamybos veiksnių , kurių pasiūla yra neelastinga kainai. Žemė gali būti įvairių rūšių, tad ir paklausa gali būti įvairi. Todėl už skirtingosxkokybės žemę mokama skirtinga renta. Renta gali būti mokama atsižvelgiant į: žemės kokybę, intensyvumą, vietą. Ekonominės rentos dydis priklauso nuo GV pasiūlos kreivės padėties (ji rodo elastingumą). P S 1 pav. Žemės renta P – kaina S – pasiūla D – paklausa GV – gamybos veiksniai Žemės pasiūla yra yra fiksuotas dydis, tai rodo pasiūlos kreivė S.Paklausos kreivė D yra žemės ribinis pajamų produktas, nes paklausa žemei yra išvestinis dydis nuo paklausos žemės ūkio produkcijai. Jeigu žemės ūkio produktų kainos kyla, žemės ribinis pajamų produktas taip pat didėja. Dėl šios,priežasties gali padidėti paklausa žemei, neprilausomai nuo rentos dydžio 1.1.2.Žemė kaina Žemės kainą lemia pasiūla ir paklausa žemės rinkoje. Ūkio subjektų apsisprendimui pirkti žemę įtakos turi du veiksniai, visu pirma tai yra, žemės sklypo teikiamos pajamos (rentinės pajamos) ateityje, ir antra tai yra rinkos palūkanų norma. Ryšys tarp žemės kainos, rentinių pajamų ateityje ir palūkanų normos yra nustatomas pagal būsimų pajamų diskontavimo formulę. Tačiau, nustatant būsimų rentiniu pajamų dabartinę vertę, iškyla problema, susijusi su šių pajamų egzistavimo laikotarpio neapibrėžtumu. Jeigu žemės sklypas kasmet teikia rentines pajamas R tai, nesant galimybės tiksliai apibrėžti laiko intervalo, iki kada jos bus gaunamos, bei atsižvelgiant į rinkos palūkanų normą i, kapitalizuota renta bus lygi R/i dydžio. ;Tai reiškia, kad žemės sklypas, teikiantis kasmet 3 tūkst. litų rentinių pajamų, esant 15 proc. palūkanų normai, kainuos 20 tūkst. litų. [ (3000 x 100 %) 15 % = 20000 ]. Tai galime išreikšti formule: (4) P - žemės kaina, R - renta, i - palūkanų norma. Žemės kainos kitimą lemia rentos dydžio ir palūkanų normos dinamika. Jeigu žemės sklypo metinė renta padidės du kartus ir sudarys 6 tūkst. litų, tada žemės kaina didės, didėjimas tęsis tol, kol sklypo kaina pasieks 40 tūkst. litų, esant tai pačiai palūkanų normai (i = 15 % ). [(6000 x 100 %) / 15 % = 40000 ]. Rentos padidėjimas šiuo atveju yra kapitalizuojamas kainoje. Žemės kaina, vadinasi, yra kapitalizuota žemės renta. [17] 1.1.3.Renta ir žemės mokestis Renta yra apmokestinamos pajamos. Žemės savininkas, išnuomojęsžemę ir gaudamas už ją rentą, moka žemės mokestį. Idėja apmokestinti žemės rentą priklauso amerikiečių rašytojui H. George. Jo nuomone, žemės rentos apmokestinimas nesumažina efektyvaus žemės panaudojimo. Žemės pasiūlos apimtis negali sumažėti, reaguodama į tai, kad žemės savininkų rentinės pajamos, sumokėjus žemės mokestį, sumažėja. Rentos dydis išliks tas pats, nors ir pusė žemės rentos bus paimama mokesčio pavidalu. Egzistuojanti konkurencija tarp žemės savininkų neleis perkelti mokesčių naštos žemės nuomotuojams, t.y. padidinti rentą. Žemės apmokestinimas, vadinasi, neturi įtakos žemės kiekiui. Todėl nėra pagrindo manyti, kad žemės panaudojimo efektyvumas sumažės. Lietuvoje žemės mokestis įvestas nuo 1992 metų birželio mėn. Žemės mokesčio įstatymu. Jį moka privatūs žemės savininkai, kuriems yra atkurta nuosavybės teisė į žemę arba jie įsigiję žemę pirkimo ir 1,5 procento nominalios vieno hektaro žemės kainos per metus.[14] 1.1.4. Viršpelnis kaip renta Kadangi viršpelnis (t.y. suma, viršijantį normalų pelną) yra pajamos, didesnės už alternatyvinius kaštus, tai jis yra tuo pačiu renta. Akivaizdus pavyzdys yra monopolijos atvejis. Viršpelnis yra monopolinė renta. Ji susidaro todėl, kad naujų firmų patekimas į duotą ūkio šaką yra apribotas. Vadinasi, rentos susidarymo priežastimi gali būti laisvo patekimo į ūkio šaką ribojimas. Renta susidaro ir tuo atveju, kada vyriausybės licenzijos yra prieinamos vienai firmai (arba kelioms) ir todėl išstumiami iš rinkos potencialūs konkurentai. Renta susidaro ir tada, kada užpatentuojamas produktas, kurio kitos firmos negali kopijuoti. l.l.5.Rentos mokestis Renta yra natūralus apmokestinimo objektas. Prieš šimtmetį Henry George pasiūlė vieno mokesčio idėją , pagal kurią reikia apmokestinti tik žemės rentą. (Jo knyga "Pažanga. ir skurdas” angl. "Progress and Poverty", buvo parduodama milijoniniais tiražais, o autorių vos neišrinko Niujorko meru). H George kėlė klausimą: kodėl vyriausybei neapmokestinti tik žemės rentos, nes žemės savininkams ji atitenka nepagrįstai? Akivaizdu, kad jie nei žemę pagamina, nei rentines pajamas uždirba. Jie paprasčiausiai turi žemę ir turtėja "neuždirbtų pajamų" sąskaita, didėjant žmonių skaičiui ir augant rentos dydžiui. Pagal H. George, žemės renta priklauso visuomenei ir turi būti paimta iš žemės savininkų per apmokestinant juos ir panaudota visuomeniniams interesams. H. George teigimas buvo pagrįstas ne vien teisingumu, bet ir efektyvumu. Žemės rentos apmokestinimas - tai viena iš keletos mokesčių formų, neiškreipiančių išteklių paskirstymo. Net jeigu pusė žemės rentos bus paimta mokesčių pavidalu, tai žemė bus ir toliau dirbama. Ir ribinis žemės plotas, neduodantis rentos, bus įdirbamas. Kadangi šios žemės renta lygi nuliui, tai ir mokesčiai bus lygūs nuliui. Apmokestinimas nepaveiks ribinių žemės sklypu. Kadangi apmokestinimas nepaveikia įdirbamos žemės kiekio, todėl nėra jokio pagrindo tikėtis, kad efektyvumas sumažės. H. George siūlymas apmokestinti tik žemės renta susiduria su dviem sunkumais (apart to, kad tik žemės rentos apmokestinimas akivaizdžiai sumažintų vyriausybės pajamas ir nepadengtų jos išlaidų). Visų pirma, jeigu žemės savininkai pirko žemę ir sumokėjo aukštą dabartinę kainą, tai renta nėra jiems "iš dangaus nukritę pinigai". Renta jiems yra pagrįstas atlyginimas už dideles jų pradines išlaidas. (Kodėl reikėtų apmokestinti tuos, kurie žemę neseniai nusipirko, o ne tuos, kurie už tą pačią pinigų sumą įsigijo ne žemę, o obligacijas? Visi gautų vienodo dydžio, tarkime, 6 % palūkanas). Nepelnytą pinigų suma gautų tie žemės savininkai, kurie ją įsigijo anksčiau, ir kurią jie parduoda aukšta kaina. Tačiau kaip paimti tą nepelnytą sumą, jeigu jie dabar gyvena Bermuduose? Antras sunkumas susijęs su tuo, kad gyvenime kartais sunku atskirti, kur yra renta, o kur pajamos, teikiamos eksploatuojamų pastatų. Jeigu apmokestinamos žemės savininko visos pajamos, tai tuo pačiu apmokestinami abu pajamų šaltiniai. Pajamos, kurias teikia pastatų naudojimas, nėra žemės teikiamos pajamos. Tai pajamos už naudojamą kapitalą ir jų negalima apmokestinti, nepaveikiant išteklių paskirstymo ir efektyvumo. Pavyzdžiui, pajamų, gaunamų už butų nuomą, apmokestinimas sumažins butų kiekį ir tuo būdu sąlygos efektyvumo sumažėjimą.[4] 1.2.KAPITALAS Populiariai kalbant, "kapitalas" turi keletą reikšmių. Tai gali būti tur­tas - pastatai, įrengimai, gyvuliai, trąšų atsargos, pašarai ir neparduota pro­dukcija. Taip pat tai gali būti lėšos, reikalingos tokiam turtui įsigyti, arba paprasčiausiai pinigai, kuriuos asmuo arba įmonė laiko banko sąskaitoje, ir kitas finansinis turtas. Visų pirma kapitalą sudaro anksčiau pagamintas fizinis turtas, kurį ketinama panaudoti gamyboje ateityje: kapitalas yra ir gauta produkcija, ir sąnaudos jai pagaminti. Kapitalui sukurti visų pirma reikia kažką pateikti vartojimui, tikintis didesni pelno ateityje. Ekonorniniu požiūriu mes galime pasakyti, kad ištekliai yra nukreipiami nuo vartojimo prekių iki gamybos priemonių gamybos: pelnas bus gautas tada, kai po kurio laiko pagamintos produkcijos kiekis kartu su nauju kapitalu bus didesnis negu be jo. Tam tikros kapitalo atsargos reikalingos gamybos metu siekiant sklandžiai teikti paslaugas. Šios kapitalo atsargos įgyjamos finansuojant tuos, kurie skolina lėšas ir gauna palūkanas. Išskyrus ten, kur vyriausybė įsikiša teikiant žemės ūkio kreditą. [2] Buhalterinėje apskaitoje taikoma dvigubinė apskaitos sistema, kurios pagrindą sudaro balansinė lygybė: Kapitalas= Turtas Visa, kas vertinga ir turi savininką, vadinama turtu. Turto savininku būna ne tik žemės ūkio įmonė , bet ir kitas savininkas , kuris paskollino įmonei nemokamai ar už atm tikrą atlyginimą. Pvz. ūkininkas išsinuomoja sandėlį grūdams laikyti ar transportą produkcijai išvežti. Taigi ūkininkas savo turtui kaupti pasiskolina svetimą turtą: Turtas = Skolintojų nuosavybė + Savininkų nuosavybė. Skolintojų nuosavybė- tai skolos, kurias įmonė turės sumokėti ateityje. Tai įmonės ar savininko finansinis įsipareigojimas, garantuojamas turtu. Jau iš pateiktos formulės matyti, kad skolintojams suteikiama pirmumo teisė į turtą. Turto savininkui pagal įstatymus gali atitekti tik ta dalis. Kuri lieka grąžinus skolas. Turto sąvoką žmonės supranta skirtingai. Ūkininkas turtu vadins gyvulius, pastatus, pasėlius, techniką, o kolekcionierius - pašto ženklus, senovines monetas ir pan.Turtas gali turėti, ne tik materialinę naudą, bet ir tenkindamas žmonių dvasinius poreikius , ir estetiką . Turtas yra labai įvairus, todėl įmonės veiloje jis naudojamas taip pat labai įvairiai. Žaliavos iš kart sunaudojamos , o pastati gali būti eksplotuojami daugelį metų. Kieviena žemės ūkio įmonė turi žinoti, kokiu turtu disponuoja ir kaip gali jį panaudoti įmonės veikloje. Visas turimas įmonės ar savininko turtas skirstomas į: • Piniginį • Grinieji pinigai • Įvairūs taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai • Įsiskolinimai įmonei už produkciją ir atliktus darbus • Nepiniginį • Pastatai • Žemė • Mašinos ir įrengimai • Atsargos • Kitas nepiniginis turtas Šis grupavimas yra svarbus tuo, kad tik už pinigus įmonė gali įsigyti savo veiklai reikalingų gėrybių, pinigais atlygina už darbą bei sumoka bankui palūkanas už paskolą. Pinigine išraška turtas gali būti: pinigai bankuose ir kasoje bei kitų įmonių įsiskolinimai už parduotą produkciją ir atliktus darbus. Pagal naudojimo laiką įmonės ūkinėje veikloje turtas klasifikuojamas į: Ilgalaikį (pagrindinis turtas, kurio eksplotavimo laikas ilgesnis nei vieneri metai) Trumpalaikį (turtas kuris sunaudojamas iš karto ir savo formą pakeičia per trumpą laiką)[6] 1.2.1.Palūkanos – kapitalo dalis Palūkanos bendriausia prasme yra mokestis už naudojimąsi skolintais pinigais. Palūkanos apskaičiuojamos kaip metinis dydis, išreikštas procentais nuo paskolintos pinigų sumos. Palūkanų norma yra paskolintų pinigų kaina, išreikšta palūkanų procentiniu santykiu su paskolinta pinigų suma. Yra skiariama nominali ir reali palūkanų norma. Nominali palūkanų norma yra faktiškai sumokėtų palūkanų procentinis santykis su paskolos suma. Ji apskaičiuojama tų metų piniginiais vienetais, tai yra, neatsižvelgiant į infliacijos tempus. Reali palūkanų norma yra nominalios palūkanų normos ir infliacijos lygio, išreikšto procentais, skirtumas. Reali palūkanų norma yra paskolintų pinigų metinė perkamojo pajėgumo pokyčio norma. Ji apskaičiuojama, iš nominalios palūkanų normos atėmus infliacijos, išreikštos procentais, tempus. Infliacija yra viena iš priežasčių, paaiškinančių didelę palūkanų normą Lietuvoje 1992 -1993 metais. Pagal apskaičiavimo būdą yra skiriamos paprastos ir sudėtinės palūkanos. Pvz., jeigu skolinama 100 Lt dviejiems metams ir yra mokamos paprastosios 10 proc. Palūkanos, tai antrųjų metų pabaigoje susidarys 120 Lt suma, t. y. Palūkanos per dvejus metus sudarys 20 Lt. Jeigu bus skolinami pinigai, mokant sudėtines 10 proc. Palūkanas, antrųjų metų pabaigoje palūkanų suma sudarys 21 Lt ( 10 Lt už pirmuosius metus ir 11 Lt už antruosius metus). Kitu laikotarpiu ( antrais metais arba antrąjį ketvirtį) 10 proc. Palūkanos skaičiuojame ne tik nuo pradinės sumos ( 100 Lt), bet ir nuo priskaičiuotų palūkanų (10 Lt). Tai galima išreikšti formule: Pr=Po(l+i)1, Pt- pagrindinė suma t laikotarpiu, Po-pradinė suma, i-palūkanų norma, t-metų skaičius. Palūkanų norma , kuri turi tendenciją būti vienoda visiems skolininkams, vadinama grinųjų palūkanų norma. Praktiškai tai palūkanos, kurios mokamos už vyriausybės obligacijas. Rizika šiuo atveju yra minimali. Bendrųjų palūkanų norma apima grynąsias palūkanas, mokestį už riziką netekti paskolinto kapitalo ir mokestį už rūpestį bei nepatogumus prižiūrint investavimą. Grynosios palūkanos yra mokėjimas už patį naudojimąsi kapitalu, neįtraukiant nei rizikos, nei rūpesčių. 1.2.2.Palūkanų diferianciacija Pagrindiniai palūkanų diferianciavimo veiksniai yra mokėjimo terminas, paskolos dydis, įsipareigojimų nevykdimo rizika, paskolų rinkos monopolizavimo galimybė, užstatomo turto likvidumas, palūkanų apmokęstinimas, kredito suteikimo kaštai. Mokėjimo terminas. Plūkanų normos dydis priklauso nuo pinigų skolinimo trukmės .Ilgalaikių paskolų palūkanų norma yra didesnė nei trumpalaikių. Ji yra nustatoma kaip laukiamų trumpalaikių paskolų palūkanų normų vidurkis. Kreditoriai nenori skolinti pinigų ilgesniam laikotarpiui, pvz., 5 ar l0 metų, jei yra prognozuojamas palūkanų normos padidėjimas ateityje. Jie bus linkę skolinti pinigus trumpesniam laikotarpiui. Dėl to padidės trumpalaikių paskolų pasiūla ir sumažės jų palūkanų norma. Kartu kreditoriai sumažins ilgalaikių paskolų pasiūlą, o dėl to jų palūkanų norma padidės. Užstatomo turto likvidumas. Imant pakolą yra užstatomas turtas. Palūkanų normos dydis priklausys nuo šio turto likvidumo laipsnio. Galimybė užstatą paversti pinigais priklauso nuo jo rūšies. Palūkanų apmokęsdinimas. Kaip ir kitos pajamos palūkanos yra apmokęsdinamos. Apmokęsdinimo dydis lemia palūkanų normą. Nustatant palūkanų normą yra deramasi dėl grynųjų palūkanų, t.y.palūkanų sumos, kuri lieka kreditoriui, atėmus mokesčius. Palūkanų apmokęsdinimas nėra vienodas. Įsipareigojimų nevykdimo rizika. Kuo didesnė įsipareigojimų nevykdimo rizika, tuo didesnių palūkanų bus reikalaujama. Kreditoriui turi būti kompensuojama su rizika, susijusia su galimu paskolos negrąžinimu. Su rizika susijęs palūkanų perviršis ekonomikos teorijoje yra vadinamas įsipareigojimų nevykdymo rizikos premija. Kredito suteikimo kaštai. Kuo mažesni kredito suteikimo kaštai , tuo mažesnė, esant kitoms lygioms sąlygoms, palūkanų norma. l.2.3.Palūkanų norma ir investiciniai sprendimai Ūkininko veikla yra susijusi su investicijomis. Jos reikalingos naujam verslui pradėti arba jam plėsti, taip pat asamo kapitalo renovacijai. Vienas iš investicinių šaltinių yra bankų kreditai. Įmonės naudojasi darir kitais šaltiniais. Tai akcijų ir obligacijų realizavimas, įmonės pelno dalies panaudojimas , draudimo kompanijų , pensijų fondų , labdaros kasų ir kitų finansinių institucijų lėšos. Taigi investicijos gali būti nuosavos ir skolintos lėšos. Finansuojant investicinius projektus iš įmonės pelno, susiduriama su alternatyviųjų kaštų problema. Šiuo atveju investorius atsisako pajamų , kurios būtų gautos panaudojus kitu būdu turimą kapitalą. Naudojant investicijoms skolintas lėšas, padidėja firmos kaštai-už kreditus mokamos palūkanos. Taigi alternatyvieji kaštai ir skolintų pinigų kaina vaidina didelį vaidmenį , nustatant investicijų tikslingumą. Palūkanų normos dydis sąlygoja investicijų paklausą. Jai atitenka svarbiausias vaidmuo , įvertinant investicinių sprendimų tikslingumą. Palūkanų norma daro įtaką ne tik investicijų dydžiui, bet ir taupymui. Ji padeda subalansuoti paskolų fondų pasiūlą ir paklausą. Palūkanų normos poveikis taupymui yra dvejopas. Jis sukelia du skirtingus efektus: Substitucijos efektas: didesnė palūkanų norma didina būsimas pajamas, kurios bus gautos, atsisakant dabartinio vartojimo, t.y. taupant. Tai reiškia, jog didėjant palūkanų normai, didėja dabartinio vartojimo alternatyvieji kaštai. Jie skatina taupiau naudoti pajamas, skirtas dabartiniam vartojimui ir didinti taupymą. Didėjant palūkanų normai , ūkio subjektai riboja dabartinį vartojimą ir didina taupymą; Pajamų efektas: palūkanų normos didėjimas keičia individų pajamas. Palūkanų normos poveikis pajamoms priklauso nuo to, ar asmuo skolinasi, ar pats skolina. Jei individas ,firma skolinasi ir jo finansiniai aktyvai yra neigiami, tai palūkanų normos didėjimas mažina pajamas, kurias galima skirti dabartiniam vartojimui. Todėl besiskolinantiems palūkanų normos didėjimo pajamų efektas yra neigaimas: didesnė palūkanų norma mažina jų vartojimo ir taupymo galimybes. Jei individai(ar bankai) yra skolintojai ir, vadinasi, jų finansiniai aktyvai yra teigiami , tai palūkanų normos didėjimo pajamų efektas yra teigiamas ir sustiprina substitucijos efektą(didesnė palūkanų norma skatina didinti taupymą). [4] 1.3. DARBAS Gamybos veiksnys darbas, kaip ir žemė, yra pirminis gamybos veiksnys, Tačiau be šio kapitalas, nei žemė negali dalyvauti gamybos procese, Darbas - tai fizinė ir protinė žmogaus veikla, kurios tikslas - pajamų gavimas ir poreikių tenkinimas pinigų pagalba. Darbas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus: • pagal poreikį: fizinis, protinis, kūrybinis; • pagal išsilavinimo lygį: nekvalifikuotas, kvalifikuotas, aukštos kvalifikacijos; • pagal hierarchiją: vadovaujantis, vykdomasis; • pagal teisinę būklę: savarankiškas, nesavarankiškas ir t.t. Darbas žemės ūkyje gerokai skiriasi nuo kitų šakų darbo. Pagrindiniai žemės ūkio darbų ypatumai yra šie: 1. žemdirbys didesnę darbų dalį atlieka po atviru dangumi ir priklauso nuo gamtos, klimato sąlygų; 2. žemės ūkio darbai yra sezoniški, todėl jų atlikimo negalima delsti ar atidėti; 3. žemdirbio darbas yra sudėtingas, reikalauja įdiegti daug ir įvairių technologijų; 4. žemdirbio darbas tiesiogiai susijęs su gyvąja gamta, todėl ją reikia gerai pažinti; 5. žemdirbio darbų sėkmę lemia gamta, jų pačių norai ir sugebėjimai; 6. žemdirbio darbas priklauso nuo jo išsilavinimo, kvalifikacijos, fizinių savybių, gyvenimo būdo, amžiaus; 7. žemės ūkio produkcijos gamintojai greta prekių ir paslaugų teikimo konkretiems vartotojams, rūpinasi ir kaimo vietovės kaip visos šalies infrastruktūros (kraštovaizdis, dirvožemis, vanduo, biota ir kt.) išlaikymu, gerinimu, todėl teikia viešas neprekines, praktiškai neapmokamas paslaugas visos šalies (pirmiausia miestų) gyventojams; 8. daugelis gamintojų, ypač ūkininkai, dirba izoliuotai vieni nuo kitų, todėl dažnai tenka pasikliauti vien savo jėgomis bei žiniomis, kas skatina individualizmą, tačiau tarp laisvų žemdirbių susiklosto ir partnerystės santykiai, populiarios talkos. Žemės ūkyje žmogaus darbas susieja biologines gamybos priemones - žeme, augalus ir gyvulius - su techniškosiomis. Gyvulininkystės ir augalininkystės darbo pobūdis gerokai skiriasi. Augalininkystės darbus lemia metų laikai ir orai, o gyvulininkystės darbai nepertraukiami visus metus. Todėl jei visuomenėje darbus skirstytume į baltus ir juodus, švarius ir nešvarius, lengvus ir sunkius, tai žemės ūkio darbai būtų priskiriami prie nešvarių; juodų, sunkių darbų. Žemės ūkio darbus galima suskirstyti į nuolatinius, sezoninius ir einamuosius. Nuolatiniai darbai yra pastovūs, jie nesikeičia per visus metus. Tokie darbai labiau būdingi gyvulininkystėje, pvz., jei ūkininkas augina kiaules, tai jo darbas ištisus metus išlieka toks pat. Darbai laukuose, soduose, daržuose yra sezoniški, jie priklauso nuo metų laikų. Einamieji darbai - tai trumpalaikiai darbai, kurie ūkininkaujant neišvengiami, pvz., svirnų, tvartų tvarkymas, sodybos priežiūra ir kt. [6] Žemdirbio - ūkininko darbas yra tuo pačiu ir jo gyvenimo būdas, gyvensena. Tas, kuris jo nemėgsta, neapkenčia, jį traktuoja vien kaip pinigų užsidirbimo priemonę, iš tokio asmens gero ūkininko nebus. Tam turi būti potraukis, kuris gali būti įgimtas, bet dar dažniau - išugdytas. Šis potraukis pirmiausia išugdomas šeimoje, kur vaikui nuo mažumės skatinama iniciatyva ir atsakomybė. Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai - tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojasi į ūkinę veiklą. Tai visą dieną dirbantys žmonės. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Kintant ekonominėms sąlygoms, pasyvieji darbo ištekliai gali būti transformuoti į aktyviuosius, ir atvirkščiai. Tačiau tai susiję su socialinėmis bei psichologinėmis problemomis. Pvz., kai kurie žmonės to nedaro ir reprezentuoja pasyviąją darbo išteklių dalį. Todėl nereikėtų tikėtis lengvos transformacijos. Rezerviniai darbo ištekliai - tai asmenys, dalyvaujantys ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Tai darbingi pensininkai, prižiūrinčios mažamečius vaikus, motinos, studentai ir pan. Šie žmonės gali būti efektyviai pasitelkti prireikus plėsti ūkinę veiklą, o jos neplečiant išstumiami iš veiklos. [12] 1.3.1. Darbo pajamos žemės ūkį Darbo vertę rinkoje atspindi darbo kaina. Samdomoji darbo kaina, t.y. darbo užmokestis, darbo pajamos, kurias dirbantysis gauna parduodamas savo darbo jėgą. Kiekvieno darbuotojo darbas turi būti apmokamas priklausomai nuo jo indėlio į visuomeninę gamybą, nuo jo darbo kiekio ir kokybės. Mūsų šalies žemės ūkio įmonėse už darbą yra atlyginama pagal dvi formas: a) valstybinių įmonių darbininkams ir tarnautojams mokamas darbo užmokestis; b) žemės ūkyje dirbantiems apmokama už darbą pinigais ir natūra. Darbo užmokestis - valstybinėse įmonėse sukurtos bendrosios produkcijos dalis skiriama tų įmonių darbininkų ir tarnautojų asmeniniam vartojimui. Darbo užmokestis išreiškia santykius tarp darbuotojų ir visuomenės bei tarp darbuotojo ir tos įmonės kolektyvo. Darbo užmokestis yra skirstomas į pagrindinį ir papildomą. Pagrindinis darbo užmokestis yra išmokamas iš valstybės vartojimo fondo, laikantis vieningų valstybės nustatytų tarifų ir normų. Jo dydį garantuoja valstybė. Papildomas darbo užmokestis priklausi nuo atskiros įmonės veiklos rezultatų ir yra išmokamas iš įmonės visuomeninio vartojimo fondo. Jis mokamas už viršum normos gautą papildomą rezultatą. Papildomą darbo užmokestį sudaro premijos, priedai už darbo kokybę, išdirbio normų viršijimą ir kt.[11] Vidutinės disponuojamos pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam šeimos nariui per mėnesį (žr. 1 pav.) 2000 metais sudarė:            žemdirbio – apie 240 Lt/mėn.            kaimiečio – apie 310 Lt/mėn.            miestiečio – apie 470 Lt/mėn.   2 pav. Vidutinės disponuojamos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį 1996 – 2000 m., Lt Šaltinis: Namų ūkio pajamos ir išlaidos. 1996, 1997, 1998, 1999, 2000. – V.: Statistikos departamentas prie LRV, 1996.   Analizuojant respondentinių ūkių duomenis, sugrupuotus pagal turimos žemės plotą, matyti, kad tie ūkininkai kurie turi iki 30 ha žemės (sudaro 95 proc. visų respondentinių ūkiųi[i]) ir gauna pajamas tik iš žemės ūkio veiklos yra žemiau nustatytos skurdo ribos (274 Lt/mėn. vienam namų ūkio nariui) (žr. 2 pav.). Žemiau pateiktame paveikslėlyje matyti, kad ūkininkų, turinčių iki 30 ha žemės, pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam namų ūkio nariui nesiekia nustatyto minimalaus pragyvenimo lygio (MGL), t.y. 125 Lt per mėnesį.   3 pav. Vidutinės disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui iš žemės ūkio veiklos skirtingo dydžio ūkiuose Šaltinis: Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 2000. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. Susirūpinimą kelia ne tik užimtumo žemės ūkio sektoriuje mažėjimas, palyginti žemas vidutinių disponuojamų pajamų rodiklis, bet ir nepaprastai dideli pajamų atskiruose regionuose skirtumai. 2000 metais išskirti du kraštutiniai pajamingumo skirtumai (žr. 1 lent.):            iki 32 balų – apie 900 Lt/ha            virš 48 balų – apie 1600 Lt/ha   1 lentelė. Regioniniai pajamingumo skirtumai žemės ūkyje 2001 metai Rodikliai 2000 m. Bendrosios pajamos, ūkininkaujant skirtingo našumo žemėse: iki 32 balų 900 Lt/ha 32,1 - 35 992 Lt/ha 35,1 – 40 (vidutiniškai respublikoje) 1154 Lt/ha 40,1 - 45 1304 Lt/ha 45,1 - 48 1442 Lt/ha 48,1 ir daugiau balų 1598 Lt/ha Šaltinis: LAEI Kaimo plėtros skyriaus tyrimų duomenys, 2001.   Kaimo gyventojų pajamos vienam šeimos nariui mažėja, auga pajamingumo skirtumas tarp atskirų regionų, tarp miesto ir kaimo – neišvengiamai didėja atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų, tarp skirtingų regionų žmonių. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) parengtose žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos įgyvendinimo priemonėse regioninių pajamingumo skirtumų mažinimui yra numatytos išmokos už naudojamas žalienas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (2004 metais tikimasi paramos ir iš ES fondų). Iš viso numatyta daugiau nei 400 tūkst. ha mažiau palankių ūkininkauti žemių. Pagal paskaičiavimus 2002 metams minimalus lėšų poreikis regioniniams skirtumams mažinti siektų apie 180 mln. Lt. Kaime žemės ūkiu, miškininkyste ir žuvininkyste užsiima 54 proc. dirbančiųjų (likusioji dalis kaimo gyventojų užimti kitomis veiklos rūšimis). Prognozuojama, kad iki 2004 metų Lietuvoje dėl darbo našumo ir gamybos mastų pokyčių dirbančiųjų žemės ūkyje sumažės apie 38 tūkst. Dar 14 tūkst. dirbančiųjų sumažėjimas yra prognozuojamas dėl pastaraisiais metais šalyje vykstančių demografinių procesų. Be abejonės, naujų darbo vietų sukūrimas (apie 6 tūkst.) dėl veiklos diversifikavimo neatsvers šitokių radikalių pokyčių (dirbančiųjų žemės ūkyje dalis nuo visų šalies dirbančiųjų sumažės nuo 19 proc. iki 15 proc.). Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, atskirose žemės ūkio šakose iki 2004 metų numatomi ypatingai ryškūs užimtumo pokyčiai. Prognozuojama, kad užimtumas didės techninių kultūrų, daržovių, vaisių ir uogų, netradicinio žemės ūkio šakose, mažai kis mėsos gamyboje (kiaulių, galvijų, avių, paukščių, bulvių kultivavimas), tuo tarpu turėtų gerokai sumažėti užimtumas grūdų, pieno, paukštininkystės (kiaušinių gamybos krypties) gamybos ūkiuose. [18] Ekonomiškai aktyvių kaimo gyventojų, dirbančių ne žemės ūkyje, šeimos pajamos yra didesnės nei dirbančiųjų žemės ūkyje. Tačiau visos šeimos priskirtinos prie skurstančiųjų, nes jų piniginės pajamos buvo mažesnės už normatyvines. Iš ekonomiškai aktyvių kaimo gyventoju mažiausias pajamas gauna žemės ūkyje samdomų darbuotojų šeimos. Jos priskirtinos prie labiausiai skurstančiųjų. Kaimo šeimų (namų ūkių) bendrųjų piniginių pajamų skirtumai yra nuoseklūs. Didėjant išlaikytinių skaičiui šeimose, pajamos, tenkančios vienam nariui, mažėja. Didžiausią nepriteklių jaučia šeimos (namų ūkiai), turinčios išlaikytinių vaikų. Bendrųjų pinigniu pajamų skirtumai tarp kaimo ir miesto šeimų pasireiškia ne vien per tam tikrą laikotarpį gautų pinigų kiekiu, bet ir pajamų šaltiniais. Skirtingai nuo miesto šeimų, kurių biudžetuose domonuoja pajamos, gautos iš darbo užmokesčio, kaimo šeimos vienas iš svarbiausių piniginių pajamų šaltinių yra individuali žemės ūkio produkcijos gamyba. Pinigų, gautų už savame ūkyje užaugintą produkciją, lyginamoji dalis kaimo šeimų biudžetuose siekė 20 - 40 proc. Kaimo šeinių bei atskirų asmenų gaunamų pajamų lygis neužtikrina pakankamo gyvenimo lygio. Nuolat gaudama mažesnes nei minimalus normatyvas pajamas, pastaruoju laikotarpiu kaimo gyventojų dauguma skursta. Tai patvirtina ženklus namų ūkių realiųjų pajamų sumažėjimas. [8] Ūkininko ar jo šeimos narių neapmokamo darbo pajamas sudaro normalusis pelnas, t.y. atlygis už darbą, kuris yra būtinas tam, kad ūkininkas ir jo šeimos nariai, savo darbo jėgą naudotų šioje ūkinėje veikloje. Normaliojo pelno dydį apsprendžia ūkininko ar jo šeimos narių prarastas darbo užmokestis, arba kitos pajamos , kurias jis galėtų gaut panaudodamas asvo darbo jėgą naudodamas optimaliausiu variantu . Praktiškai normalusis pelnas yra pinigų suma , kurią ūkinikas ar jo šeimos nariai galėtų gauti dirbdami kitą, geriausiai apmokamą darbą, atsižvelgiant į esamas jo galimybes, tai yra alternatyvieji darbo sau kaštai.[15] 1.4.VADOVAVIMAS Tipiškam privačiam ūkininkui tenka priimti daugybe sprendimų, o kai Kuriuos netgi kiekvieną dieną: atsižvelgiant į oro sąlygas ir javų būklę nuspręsti, ką galima atlikti laukuose tam tikrą dieną; prižiūrėti ir stebėti gyvulius, kad jiems ko nors netrūktų ar nenutiktų, bei nuspręsti, ar jiems reikalinga kokia nors speciali priežiūra. Kai kurie sprendimai yra sezoniniai: kiek ir kokių javų reikia pasėti, kuriuos laukus keisti, kiek tręšti ir kokius chemikalus naudoti. Kai kurie sprendimai yra priimami ilgam laikui: kokią įrangą pirkti, kokį naują pastatą pastatyti ir iš kur gauti pinigų? Ūkininkas taip pat turi žinoti , kaip geriausiai parduoti savo produkciją, ir vis dažniau šiuolaikinio pasaulio labirintuose, susidurdamas su įvairiomis administra­cinėmis kliūtimis, jis turi pasirinkti savo metodus, Įskaitant mokesčių deklaravimą, paraiškas įvairioms pašalpoms ir t.t.. Iš tikrųjų sąrašas yra labai ilgas: šiuolaikinis ūkininkas privalo būti daugelio dalykų žinovas. Pavadinus visą šią veiklą "darbu", esminis ūkininkavimo aspektas tampa nebeaiškus. Čia ir susiduriame su sąvoka "valdymas". (Žinoma, šiuo atveju paprasčiau yra pavadinti "ūkininku" arba "ūkio vadovu", priklausomai nuo to, kas šeimoje priima galutinius sprendimus.) Kadangi valdymo faktorius atliko pagrindinį vaidmenį vystantis Vakarų žemės ūkiui, verta būtų smulkiau jį aptarti. žemės ūkio koledžai, rengiantys kursus ir įvairius trumpalaikius mokymus kai kuriose šalyse yra gana populiarus, ypač ten, kur ūkiai yra dideli. Taip pat ir valstybinės konsultacijų tarnybos. Tačiau daugelis ūkininkų nėra baigę jokių kursų nei mokslų bei nesinaudoja konsultacinėmis paslaugomis. Didžioji dalis ūkininkų yra jų tėvų, taip pat ūkininkų, sūnūs. Iš kartos į kartą perduodama patirtis yra ūkininkavimo pagrindas, tačiau tai gali kartais ir trukdyti, kai tenka dirbti naujais metodais. Savaitiniai ar mėnesiniai leidiniai apie ūkininkavimą teikia įvairios techninės informacijos ir duomenų apie rinką, taip pat informacijos nestokoja radijas bei televizija. Informaciją tekia ir žemės ūkio tiekimo pramonė, nors didžiąja dali informacijos sudaro konkurentų reklama. Jie taip pat pateikia techninės informacijos apie gaminamą produkciją. Bankai ir kitos kredito institucijos teikia konsultacijas, ypač ūkininkams susidūrus su finansiniais sunkumais. Žemės ūkio parodos suteikia ūkininkams galimybę palyginti konkurentų įrengimus, susipažinti su produktyviausių gyvulių veislėmis ir kt. Iš tikrųjų informacijos šiuolaikiniam ūkininkui netrūksta, ir nors jo veiklos apimtis yra mažesnė nei gamybos įmonėse, valdymas nėra paprastesnis. Didesniuose ūkiuose ūkininkai gali naudotis privačiai teikiamomis konsultacijomis. Tai labai reikalinga sudarant planus ir vedant apskaitą bei prisitaikant prie naujos tvarkos. Nors privatūs šeimos ūkiai ir toliau lieka populiariausias organizacijos tipas, kai kuriems dideliems ūkiams, priklausantiems institucijoms ir bendrovėms, vadovauja samdyti profesionalūs vadovai, kurie yra entuziastingi, kūrybingi ir specializuojasi tam tikrose srityse. Karjeros siekiantys vadovai tampa ryškiu reiškiniu kai kuriose šalyse, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. [2] Su gyvuoju darbu artimai susijusi verslumo sąvoka. Verslumas - tai ryžtas bei vadovavimo ir organizaciniai sugebėjimai, kuriuos privalo turėti žemdirbiai. Žemės ūkio produktų paklausa ir pasiūla nuolat svyruoja , todėl žemdirbiai dažnai atsiduria prie pasirinkimo slenksčio : ką gaminti? Kokias prekes? Kaip tai daryti? Kas tas prekes vartos? Atsakydamas į šiuos klausimus , alternatyviuosius pasirinkimus žemdirbys dažniausiai randa gamybinėje ir komercinėje veikloje. Ribota ir greitai senstanti informacija , spartūs rinkos pokyčiai reikalauja daug organizacinių sugebėjimų, padedančių įveikti rinkos svyravimus. [6] 2.PELNAS PAGRINDINIS PREKINIO ŪKIO PAJAMŲ ŠALTINIS Pelnas yra bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Pelno prigimtį aiškina Šios teorijos: 1) rizikos teorija teigia, kad pelnas, viršijantis palūkanas ar vi­dutinį pelno lygį, yra mokestis kapitalo savininkui už riziką, su kuriuo jis susiduria investuodamas kapitalą į skirtingas rizikos veiklos sritis; 2) didmeni­nės pusiausvyros teorija teigia, kad egzistuoja ilgalaikė vidutinės pelno normos pusiausvyra, garantuojanti vidutinį pelną. Tačiau tam tikrais laikotarpiais esti nukrypimų nuo vidurkio, todėl kai kurių firmų pelno norma jį viršija arba yra žemesnė negu vidutinė; 3) monopolijos teorija teigia, kad įvairių firmų pelno norma gali viršyti vidutinę ilgalaikių periodų metu. Tai sąlygoja gamybos masto ekonomija, natūralių išteklių valstybinė kontrolė, patentinis grynumas ar kon­kurencija, užkertančios valstybinės priemonės; 4) inovacijų teorija teigia,, kad pagrindinė viršpelnio atsiradimo priežastis - sėkmingos inovacijos gamybos ar unikalių rinkos galimybių suradimo srityje; 5) efektyvaus valdymo teorija viršpelnio atsiradimo priežastimi laiko išskirtinius valdymo personalo gebėjimus organizuoti produkto gamybą ir prekės judėjimą rinkoje. Rinka ūkininkui suteikia ne tik daug teisių, bet ir uždeda didelę atsakomybę. Pats ūkininkas pasirenka, ką ir kiek auginti, kam ir po kiek parduoti. Pats pasi­rinkdamas, jis pats ir rizikuoja. (Veiksniai, formuojantys pelną augalininkystės ir gyvulininkystės Sakose, parodyti 1 ir 2 priede.) Plėtodamas vieną ar kitą gamy­bos Saką, jis turi apsiskaičiuoti, ką ta gamyba duos - pelną ar nuostolį. Žemės ūkio įmonė, priimdama sprendimą, kokius augalininkystės ar gyvulininkystes produktus gaminti ir kokia turėtų būti šių produktų gamybos apimtis, pirmiau­sia turi įvertinti gamybos išteklių sąnaudas ir laukiamo pelno.dydį. Kiekvienos žemės ūkio įmonės pelną lemia du veiksniai: 1) vidutinieji kaštai; 2)gamybos ir realizacijos apimtis. Be to, vidutiniųjų kaštų dydis tiesiogiai priklauso nuo gamybos apimties (4 pav.). PELNAS GAMYBOS APIMTIS GAMYBOS KAŠTAI 4 pav. Pelną lemiantys veiksniai Didėjant gamybos apimčiai, kinta vidutinieji kaštai. Tarp gamybos apimties ir vidutiniūjųkaštų egzistuoja trys priklausomybės 1. teigiamas efektas gaunams tada, kai procentinis kaštų pakitimas/procentinis gamybos apimties pakitimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!