Žemės ūkio produktų pasiūla ir jos veiksniai

ĮVADAS Šiuo metu Lietuvos žemės ūkis yra vienas prioritetinių sektorių, atliekančių svarbų ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį vaidmenį. Dabar 53 proc. šalies teritorijos yra naudojama žemės ūkio veiklai plėtoti. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. 9,2 proc. užimtųjų dirbo žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuje. Iš jų kaimo vietovėse dirbo 86,1 proc. o miestuose 13,9 proc. visų šalies užimtųjų žemės ūkio sektoriuje. 2009 m. žemės ūkyje buvo sukurta 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nors žemės ūkio sektorius yra svarbus Lietuvai, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tai yra viena iš problemiškiausių ūkio šakų, kadangi žemės ūkio rinka yra sudėtinga visuomeninių santykių sistema, kurioje dalyvauja žemės ūkio subjektai, joje savarankiškai funkcionuoja įvairios mažesnės rinkos. Tai žemės, kapitalo, darbo, gamybos priemonių, žemės ūkio produkcijos ir kitos. Kiekvienas jų iš jų turi tik sau būdingą infrastruktūra, visiškai skirtingus pirkimo – pardavimo objektus ir specifiniai prekiniai – piniginiai santykiai, kuriuos lemia susiklosčiusios rinkos sąlygos. Todėl atitinkamai, turi skirtis ir valstybės politika jų atžvilgiu. Lietuvoje palankios klimato ir kitos gamtinės sąlygos, dirvožemiai ir turima patirtis plėtoti žemės ūkio produktų gamybą. Tačiau tik nuo 2002 m. padėtis kaime stabilizavosi, laikomų gyvulių skaičius pradėjo didėti, ir kai kurių žemės ūkio produktų pasiūla išaugo. Šiame darbe analizuosiu kaip keitėsi konkrečių žemės ūkio produktų pasiūla ir kas tai lėmė. Tyrimo objektas – žemės ūkio produktų pasiūla ir jos veiksniai. Tyrimo tikslas – įvertinti žemės ūkio produktų rinką. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti žemės ūkio rinkos teorinius aspektus. 2. Nurodyti pasiūlą lemiančius veiksnius. 3. Išanalizuoti Lietuvos žemės ūkio produktų pasiūlos pokyčius. 4. Nurodyti žemės ūkio produktų pasiūlos perspektyvas Lietuvoje. Tyrimo laikotarpis: 2002 – 2009 metai. Tyrimo metodai: • analizuojant žemės ūkio produktų rinką ir jos pasiūlą, naudoti bendramoksliniai tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė; • statistinei informacijai apdoroti ir sisteminti naudotas grupavimas ir palyginimas. 1. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ RINKOS TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Žemės ūkio produktų rinkos samprata Pagal Martinkų ir Žilinską (2001) rinka – tai ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų (tarp jų ir išteklių) pirkimą ir pardavimą. Šia sąvoka taip pat vadinamas tam tikrų gaminių ar paslaugų segmentas, pvz., pieno rinka. Jakutis (2005) pateikia šiek tiek kitokį rinkos supratimą: rinka – tai prekinių ir piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatinama su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandoriai. Bendrasis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti, garantuoja didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms, šiuo atveju žemės ūkio, prekėms gaminti sistema. Rinkos ekonomikos teorijoje žemės ūkio produkcijos rinka charakterizuojama kaip rinka labiausiai priartėjusi prie tobulos konkurencijos rinkos modelio. Tobulos konkurencijos žemės ūkio produktų rinka apibūdinama keturiomis sąlygomis: 1. Didelis dalyvių skaičius. Kiekvienas pardavėjas ir pirkėjas rinkoje sudaro tokią visos rinkos dalį, kad jo gamyba arba prikimo sprendimai neįtakoja kainos. Šis reikalavimas pašalina bet kokią sąjungą, pakankamai pajėgią paveikti kainas, susidarymo galimybę. 2. Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Dėl žemės ūkio produktų gamtinės kilmės dauguma jų yra homogeniški. Šie produktai gaminami, perdirbami panašiu arba vienodu būdu, todėl pirkėjo požiūriu produktas, siūlomas bet kurio pardavėjo (tiekėjo), yra identiškas kitų pardavėjų siūlomiems produktams. 3. Įėjimo ir išėjimo laisvė. Žemės ūkiui yra būdingas santykinai laisvas verslo pradėjimas. Lyginant su kitais ūkio sektoriais, žemės ūkio veiklą galima pradėti su minimaliais darbo ir investicijų ištekliais. 4. Išsami informacija. Kiekviena firma ir kiekvienas vartotojas būna gerai informuoti apie esamas prekes bei jų kainas. Pirmasis ir antrasis reikalavimai privalo užtikrinti vieną, - joks žemės ūkio gamintojas rinkoje neįgauna monopolinio poveikio. Trečioji ir ketvirtoji sąlygos turi apsaugoti nuo monopolinio pelno atsiradimo. Žemės ūkio rinka neįsivaizduojama be subjektų. Žemės ūkio subjektai – tai ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir kitos įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka, taip pat ir kiti žemės ūkio paskirties naudotojai gaminantys prekinę žemės ūkio produkciją (Lietuvos respublikos žemės ūkio ministerija, 2007). Minėti subjektai dalyvauja žemės ūkio rinkoje, kaip partneriai, kurie superka, perdirba ir realizuoja produkcija, bei parduoda reikalingus išteklius ir teikia paslaugas žemės ūkiui. Žemdirbystėje maža erdvės naujiems ūkininkams (nebent jie pakeistų senuosius), bet apskritai ūkininkams sunku susitarus pakelti kainas – išimtis gali būti žinybos, kontroliuojančios rinką. Priešinga situacija žemės ūkyje gali susiklostyti tik per gana ilgą laiko tarpą: net krentant jų produkcijos kainoms ūkininkai paprastai stengiasi išsilaikyti kiek galima ilgiau (Tracy, 1998). Produktai gaunami iš žemės ūkio pasižymi atitinkamomis savybėmis dėl jų gavybos. Pirmiausia tai žemės ūkio produktai laikomi biologiniais produktais. Tai pat reikia pastebėti, kad žemės ūkio produktų ekonominė nauda priklauso nuo jų kokybės ir kiekybės santykio. Agrarinė produkcija yra sezoniška, todėl neretai susiduriama su tik šiai ūkio šakai būdingomis problemomis, tokiais kaip sausra, potvyniai ir kt., dėl kurių ūkininkai patiria nuostolius. Taigi žemės ūkio produktų rinka, yra visiškai skirtinga nuo kitų amatų (Mortan, 2007). 1.2. Žemės ūkio produktų pasiūlos ir paklausos specifika Žemės ūkio sektoriaus ekonomika yra unikali, pasiūla ir paklausa nepanaši į bet kurį kitą sektorių. Tiek pasiūlai, tiek paklausai svarbu elastingumas kainoms. Žemės ūkio produktų pasiūla – tai žemės ūkio produktų kiekis, kurį gamintojai nori ir gali parduoti konkrečia kaina. Šią pasiūlą Lietuvoje sudaro augalininkystės ir gyvulininkystės pagaminta produkcija. Augalininkystės: grūdai, linų pluoštas, daržovės, bulvės, vaisiai ir uogos, rapsai, cukriniai runkeliai. Gyvulininkystės: Galvijai, kiaulės, avys ir ožkos, paukščiai, pienas, bei kiaušiniai. Kadangi kiekvienos žemės ūkio produkcijos pasiūla, bei ją lemiantys veiksniai yra skirtingi, taigi analitinėje dalyje norėjau plačiau paliesti atskirus žemės ūkių produktus: grūdus, rapsą, pieną, bei bulves. Grūdus pasirinkau, kadangi Lietuvoje iš augalininkystės produkcijos jų pasiūla tonomis didžiausia, o pieną, kadangi pasiūla iš gyvulininkystės sektoriaus didžiausia. Bulvės, bei rapsas sudaro mažesnę rinkos dalį Lietuvoje, taigi šiais šakas pasirinkau kaip kontrastą pirmaujančioms žemės ūkio šakoms. Šių žemės ūkio produktų pasiūla yra neelastinga kainų pokyčiui. Pasiūlos elastingumas kainoms parodo procentinį pasiūlos ir kainų pokyčių santykį (pasikeitimą žemės ūkio produkcijos pasiūlos, kainoms išaugus vienu vienetu). Žemas pasiūlos elastingumas būdingas, kadangi žemės ūkio produktų gamintojai turi ribotas galimybes kontroliuoti ir keisti gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu ir staigiai reaguoti į kainų pokytį rinkoje. Glavecko (1990) nuomone, didelės reikšmės pasiūlos elastingumui turi žemės ūkio sezoniškumas. Jo nuomone, ūkyje gali būti didelis pasiūlos elastingumas, jeigu ūkis turi geras sąlygas laikyti grūdų atsargas, o padidėjus kainai jomis padidinti pasiūlą, arba priešingai – sumažėjus kainai, dalį grūdų palikti sandėliuose, laukiant kainų padidėjimo. 1 lentelė. Žemės ūkio produktų pasiūlos elastingumo kainoms veiksniai (sudaryta autorės) Veiksniai Pavyzdžiai 1. Didelė priklausomybė nuo gamtinių sąlygų (šalnų, sausros ir kita) Pakistane ir Rusijoje, kurios yra vienos iš dešimties svarbiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje, 2010 metų vasarą potvyniai ir karščiai sunaikino didelę dalį derliaus. Tai lėmė smarkiai sumažėjusią pasiūlą tuo pačiu išaugusias kainas. 2. Neįmanomi stambūs ūkininkų junginiai, kurie sugebėtų kontroliuoti gamybos apimtis 2002 metais turėjo įvykti pieno streikas, tačiau jis neįvyko, kadangi pieno nepridavė tik smulkesnieji ūkininkai, o stambesni pridavė. Taigi ūkininkų junginiai neturi įtakos pasiūlai. 3. Spartus technologinis procesas žemės ūkyje nulemia žemės ūkio produktyvumo didėjimą Esant mažesniems kaštams, gamintojas gali pateikti rinkai kuo daugiau prekių, nesvarbu kokia jų kaina būtų (Martinkus, Žilinskas, 2001). Išsivysčiusiose šalyse technologijų vystymasis lemia produktų perteklių, o tai sąlygoja prekių kainų mažėjimą. 4. Žemės ūkio produktų gamintojai, pardavėjai menkai reaguoja į kainas rinkoje, dėl to, kad dažniausiai turi vienintelį pirkėją UAB „Alantos agroservisas“ teikia pieno supirkimo paslaugas. Jis turi 24 supirkimo padalinius, į kuriuos pristatomas pienas iš ūkininkų ūkių. Iš visų punktų pienas pristatomas AB „Rokiškio sūris“ Utenos filialui. Ūkininkams būtų neracionalu ieškotis kito supirkėjo, kadangi transportavimo, pieno laikymo sąnaudos sudarytų didesnius kaštus. Dauguma žemės ūkio gamintojų retai siekia pelno maksimizavimo dėl susijusios rizikos, nes neužtikrinta gamintojų padėtis mažina pasiūlą. Taip pat pasiūlos mažėjimą galima sieti ir su žemės ūkio produkcijos pardavimo būdų (kanalų). Ūkininkai, priklausomai nuo pagaminto produkto ir vietinių aplinkybių, savo produkciją gali parduoti įvairiais būdais, kanalais: tiesioginiu pardavimu galutiniam vartotojui, produktų rinkoje, aukcionuose, tarpininkams arba perdirbėjams. Žemės ūkio produktų pasiūlai didelę įtaką daro du gamybos veiksniai: 1. Gamtiniai ištekliai (žemė). Žemė yra žemės ūkio produkcijos gamybos pagrindas. Dirvos vienos teikiamos medžiagos atsinaujina, o kitos neatsinaujina. Žmogus dirvos savybės gali pagerinti mineralinėmis medžiagomis, bet tik iki tam tikros ribos. Gali atsitikti, kad darbo ir pinigų išlaidos investuotos į žemę, duos mažėjantį rezultatą. Mažėjantis derliaus derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildomo žemės sklypo įtraukimas į gamybą, duoda vis mažesnį derliaus prieaugį (Martinkus, Sakalas, Savanevičienė, 2000). Mažėjantis derlingumas, mažina žemės ūkio produkcijos pasiūlą. 2. Kapitalas. Investicijos į kapitalą didina darbo našumą, tuo pačiu ir gamybos apimtis. Dar vienas veiksnys lemiantis pasiūlą – sąnaudos. Sąnaudos skirstomos: darbo apmokėjimo su atsiskaitymais, materialines išlaidas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir kitas išlaidas. Ženkliai pabrangus (ir neturint atsargų) trąšų ar pašarų kainai, ūkininkai mažiau jų pirks, arba prastesnės kokybės (jei bus alternatyva) tuo sumažindami gamybos apimtis. Žemės ūkio produktų pasiūlai didelį poveikį daro derlingumas. Kintant augalų gyvenimo veiksniams, kinta biologiniai procesai dirvoje, o tuo pačiu keičiasi ir dirvos bei kultūrinių augalų derlingumas. Dirvos derlingumas - tai gebėjimas aprūpinti augalus per visą jų augimo bei vystymosi laikotarpį reikalingomis maisto medžiagomis, vandeniu ir oru, pajėgumas duoti derlių. Derlingumas yra natūralus ir dirbtinis. Natūralus dirvos derlingumas atsirado savaime, gamtinių veiksnių įtakoje, vykstant dirvodaros procesams, o dirbtinį derlingumą sukūrė žmogus savo veikla. Dirbtinį derlingumą žmogus gali tvarkyti taip, kad augalams užtektų lengvai įsisavinamų maisto medžiagų dirvoje, kad joje būtų augalams optimalus kapiliarinio vandens kiekis, o dirvos mikroorganizmai ir augalų šaknys gautų pakankamai šviežio oro. Kuo didesnis derlingumas, tuo daugiau produkcijos pateikiama. Žemės ūkio produktų kaip žaliavos maisto pramonei ir galutinio vartojimo produktų paklausos elastingumas kainoms yra žemas. Paklausos elastingumas kainoms – tai procentinis paklausos pokyčio ir kainų pokyčio santykis. Žemą paklausos elastingumą kainoms lemia: 1. Substitucijos efektas. Jeigu vieno produkto kaina rinkoje mažėją, tai vartotojai šiuo produktu linkę pakeisti kitus produktus, kurių kaina nesikeičia arba didėja. Pvz. : sviesto kainai pakilus, linkę keisti margarinu. 2. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkio produktų elastingumas gyventojų pajamoms, kitaip sakant, gyventojų pajamų padidėjimo atžvilgiu paklausa yra neelastinga. 3. Maisto suvartojimo fiziologinės ribos. Nors kainos ir labai kristų, tačiau gyventojai nepradėtų maitintis daugiau. 4. Nepastovi žemės ūkio ir maisto produktų rinkos paklausa. Kai kurios pasaulio šalys stokoja maisto ir pasireiškia badas, tuo tarpu ekonomiškai išplėtoti kraštai nuolat sprendžia maisto produkcijos perprodukcijos problemą. Vidaus rinka žemės ūkio produktams turi tendenciją didėti. Paklausa dėl gerėjančios vartotojų finansinės būklės didėja ne tik kiekybine, bet ir struktūrine prasme. Jaučiamas tam tikras saugių, ekologiškų produktų stygius. Vidaus rinka, dėl prekybos liberalizavimo patiria didelių prekybos centrų poveikį. Nors gamintojai pagamina visą reikiamą produktų kiekį, maisto produktų struktūra dar nėra gera (trūksta triušienas, avienos). Didmenininkai laikosi konservatyvios politikos – stengiasi supirkti kuo pigiau. Mėsos produktų struktūra neracionali, trūksta mėsinių galvijų veislių (Vasiliauskienė, Jukna, 2010). Pajamos iš žemės ūkio - piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pajamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės ūkio produkciją, atėmus išlaidas žemės ūkio gamybai. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai žemės ūkio produkcija (pirminė ar perdirbta), kurią namų ūkis suvartojo pats ar atidavė kitiems (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2009). Žinant, kad pajamos iš žemės ūkio yra nepastovios, dalis ūkininkų plėtodami alternatyvią veiklą, tikisi padidinti ūkio pajamas. Ūkininkų ūkių apklausos duomenys rodo, kad truputi didesnės pajamos yra tų ūkių, kurių vienas ar daugiau narių be žemės ūkio užsiima ir alternatyvia veikla. (Radzevičius, Kriksčiukaitienė, Tamošaitienė 2004). Žemės ūkio produktų pasiūla kaip ir paklausa yra neelastinga kainom, arba elastingumas labai žemas, nes žemės ūkio gamintojai turi ribotas galimybes kontroliuoti arba keisti gamybos apimtis trumpu laikotarpiu ir taip reaguoti į kainų pokyčius (Tracy, 1998). Išnagrinėjus žemės ūkio produktų elastingumą, svarbu išskirti, kad antroje dalyje bus analizuojama ne tik visuose žemės ūkio subjektuose pagaminti žemės ūkio produktai (grūdai, rapsai, pienas, bulvės), bet ir ekologiniuose ūkiuose užauginami žemės ūkio produktai. Ši produkcija yra labai svarbi kiekvienam iš mūsų, kadangi joje nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos, hormonai ar antibiotikai. Ekologiškų produktų pasiūla pasirinkau nagrinėti, kadangi, šie produktai pasižymi autentiškomis savybėmis, tampa vis konkurencingi Lietuvos rinkoje ir Europos sąjunga remia ekologinį ūkininkavimą. 2. ŽEMĖS UKIO PRODUKTŲ PASIŪLA IR JOS VEIKSNIAI LIETUVOJE 2.1. Atskirų žemės ūkio produktų gamybos pokyčiai ir jų veiksniai Septyneri Lietuvos narystės ES metai toliau formuoja ir plėtoja naujas sąlygas šalies vidaus rinkoje, kurios turėjo didelės įtakos ir vietiniams vartotojams, ir gamintojams. Vartotojams vidaus rinka tapo plataus bei kito žemės ir maisto ūkio natūralių ir perdirbtų produktų pasirinkimo vieta, kurioje pateikiamas ypač platus daržovių, vaisių ir uogų asortimentas. Taip pat mėsos bei pieno gaminių pasirinkimas, keitėsi ir prekių kainos, kurios vis labiau pakluso pasiūlos ir paklausos tendencijų kaitai, vartotojų perkamojo pajėgumo poslinkiams. Žemės ir maisto ūkio produktų gamintojams bei pardavėjams vidaus rinka kėlė ir tam tikrų problemų. Lietuvos vidaus rinka natūraliai siaurėjo: mažėjo gyventojų skaičius ir gyventojų realiosios pajamos. Tiesa, dėl gyventojų realiųjų pajamų mažėjimo, infliacinių procesų gyventojų fiziologinius poreikius tenkinančių produktų paklausa nemažėjo, šios gyventojų išlaidos didėjo, mažinant išlaidas kitiems poreikiams. Be to, gyventojai ėmė atidžiau rinktis siūlomus žemės ir maisto ūkio gaminius. Tai vertė gamintojus ir pardavėjus labiau atsižvelgti į vartotojų reikalavimus, o tai reikalavo papildomų pastangų ir išlaidų (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2009). 2010 metų pavasarį ir vasaros pradžioje augalininkystės derlių pamažino sausra. Tačiau ši gamtinė klimatinė sąlyga nėra tokia pavojinga pasiūlai, kaip liūtys. Sausra niekada neatima viso derliaus, gali nukentėti tik grūdinių kultūrų kokybė, o lietus gali šimtu procentų sunaikinti derlių. 2.1.1. Grūdai Grūdų auginimas – viena svarbiausių žemės ūkio sektoriaus šakų. Nuo jos labai priklauso apsirūpinimas pagrindiniais maisto produktais – duona, maistu ir pienu. Dažniausiai ūkininkų sprendimai didinti ar mažinti grūdų pasiūlą būna paremti einamąja rinkos informacija, todėl jie tampa rezultatyvūs tik kito sezono metu. Kainų svyravimai rinkoje yra signalas gamintojui apie pasiūlos apimčių pasikeitimus. Tuo metu žemdirbiai gali padidinti grūdų pasiūlos elastingumą, tačiau norint tai pasiekti grūdus reikia sandėliuoti ir juos parduoti palankiausiu laiku – už didžiausią kainą. Taigi reikia atkreipti dėmesį į tai, jog kaina ir paklausa yra svarbiausi pasiūlos veiksniai, nes nuo jų priklauso žemdirbių suinteresuotumas auginti grūdinius augalus. Taigi kainą galima išskirti, kaip pagrindinį veiksnį lemiantį gūdų pasiūlą. Pastarieji treji metai, šalies javų augintojams buvo gana geri – grūdų derlius didėjo apie 10 proc. kasmet, o apsirūpinimas šalyje išaugintais grūdais vidutiniškai – net 45 procentiniais punktais. Sparčiai išaugusi grūdų pasiūla ir tapo pagrindine priežastimi, nulėmusia kainų mažėjimo tendencijas Lietuvos grūdų rinkoje. 1 pav. Grūdinių augalų derlingumas 2006 – 2009 metais (Statistikos departamento prie LRV duomenys) 2009 metais Lietuvoje bendras grūdų derlius buvo 11,2 proc. didesnis nei 2008‐aisiais (1 pav.). Minėtą javų grūdų derliaus didėjimą lėmė išaugę jų pasėlių plotai ir 3,0 proc. didesnis derlingumas. Nuo 2007‐ųjų grūdų suvartojimas kasmet vidutiniškai mažėjo maždaug po 4 proc. Minėtos dvi tendencijos lėmė augantį nesuvartotų grūdų kiekį ir dar labiau padidino javų grūdų pasiūlą rinkoje. 2006 metų grūdinių augalų derlingumas buvo 1,8 karto mažesnis, lyginant su 2009 metų derlingumu. Lietuvoje vidutinis javų derlingumas yra beveik dvigubai mažesnis negu ES šalyse, nes daugelis ūkių vis dar naudoja pasenusias technologijas, neturi tinkamos technikos, dėl lėšų stokos perka mažai trąšų, cheminių augalų apsaugos priemonių, veislinės sėklos. Tačiau augalininkystės ūkiai, kurie investavo į gamybos modernizavimą ir efektyvinimą, pastaruoju metu jau pasiekė ES šalių grūdų derlingumą (ŽŪM, 2007). Per 2007–2009 metus galutinės metinės javų grūdų atsargos padidėjo 26,9 proc., tačiau 2010 metais, prognozuojamam grūdų derliui sumažėjus 13,2 proc., grūdų atsargos gali sumažėti 14,7 proc., palyginti su 2009‐aisiais. 2 pav. Grūdų prekybos balansas Lietuvoje 2002 – 2009 metais (Statistikos departamento prie LRV duomenys) Grūdų prekybos balansas Lietuvoje nuo 2002 iki 2009 metų buvo teigiamas. Mažiausias buvo 2002 metais (61,1 tūkst. tonų), o didžiausias praėjusiais metais (1861,7 tūkst. tonų), tai yra 26 kartais daugiau lyginant su 2002 metais. Nuo 2002 iki 2005 metų, ir nuo 2007 iki 2009 metų grūdų prekybos balansas žymiai augo. Pažymėtini yra 2005 – 2007 metai, kada prekybos balansas buvo sumažėjęs, bet ne neigiamas. Galima daryti išvada, kad Lietuvoje yra pakankamai gerai išvystytas grūdų auginimas ir jų pasiūla Lietuvos, bei užsienio rinkai yra didelė. Kaip matome 1 pav. ir 2 pav. 2006 – 2009 metai buvo sėkmingi grūdų sektoriui. Grūdų pasėlių plotas didėjo, didėjo derlingumas, taip pat didėjo grūdų prekybos balansas. 2.1.2. Rapsai Pagal Statistikos departamento prie LRV duomenis (3 pav.) 2009 m. rapsų pasėlių plotai užėmė 191,9 tūkst. ha. Palyginti su 2008 metais, jie išaugo 18,8 proc. ir daugiau negu 3 kartus, lyginant su 2002 m. Lietuvoje 2009 metais rapsais buvo apsėta 191,9 tūkst. ha, arba 18,8 proc. daugiau nei 2008-aisiais. Žieminių rapsų pasėliai padidėjo 62,1 proc., vasarinių – sumažėjo 10,9 proc. Situacija rapsų rinkoje dabartiniu metu gana palanki: taikoma nauja santykių forma – sutartys tarp rapsų augintojų ir biokuro gamintojų, palanki supirkimo kaina, nuolat auganti rapsų biokurui gaminti paklausa. Rapsai yra vieni rentabiliausių augalų. Todėl nuolat didėja jų pasėlių plotai, siekiama didesnio derlingumo ir derliaus. 3 pav. Lietuvos rapsų pasėlių plotas tūkst./ha 2002-2009 m (Statistikos departamento prie LRV duomenys) 2009 m rapsų derlius buvo 415,8 tūkst. tonų. Lyginant su prieš tai metais, išaugo 29 proc. O nuo 2002 metų išaugo beveik 4 kartais. Šalies žemdirbiai 2006 m. pardavė 35 proc. mažiau rapsų, palyginti su 2005 m., tačiau, palyginti su 2002 m., rapsų pardavimas padidėjo 29 proc. Lietuva 2004–2006 metais užaugino 6 kartus daugiau rapsų, negu pramonė yra pajėgi perdirbti, todėl 2004 m. 50 proc., o 2005 m. apie 70 proc. viso rapsų derliaus buvo eksportuota. Palyginti su 2002 m., eksportas išaugo 92 proc. 2009 metais rapsų importas buvo 4,2 karto mažesnis už eksportą – į Lietuvą importuota 70,6 tūkst. t rapsų. Didėja rapsų panaudojimas techninėms reikmėms – biokuro gamybai. 2.1.3. Pienas Lietuvoje pieno ūkis užima didžiausią bendrosios žemės ūkio produkcijos dalį. 2009 metais pieno gamyba sudarė 19 proc. visos žemės ūkio produkcijos, pieno produktų eksportas – 13 proc. visos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. Tai yra daugiausia eksportuojančios maisto pramonės šakos – pieno pramonės – žaliavų šaltinis. Todėl pieno rinkos vystymasis ir jį lemiantys veiksniai yra svarbūs ir didelei žemdirbių daliai, ir Lietuvoje išvystytai pieno pramonei. Lietuvos pieno perdirbimo sektoriuje dominuoja trys perdirbimo įmonių grupės: AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Žemaitijos pienas“. Šios grupes 2009 metais gavo apie 72 proc. visų pieno perdirbimo sektoriaus pardavimo pajamų. Minėtos įmonių grupės yra ir pagrindinės pieno produkcijos eksportuotojos. Karvių produktyvumas nuolat didėja. 2009 metais, palyginti su 2006‐aisiais, jis padidėjo 7,3 proc.. Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos karvių produktyvumui, yra pieną gaminančių ūkių stambėjimas. Stambūs ūkiai, orientuodamiesi į pelną, daugiau dėmesio skiria gamybos efektyvumui ir turi daugiau galimybių pasiekti didesnį primilžį. Vidutinis pieną gaminantis ūkis Lietuvoje nuolat didėja – nuo 2,7 karvės 2006 metais iki 3,6 karvės 2009‐aisiais. Sparčiausiai mažėja 1–5 karves laikančių ūkių (sumažėjo 42 proc.), o daugiau kaip 20 karvių laikančiųjų padaugėjo 59 proc. Remiantis 4 paveikslo duomenimis, matome, kad 2009 metais primelžta 1,878 tūkst. tonų pieno (2 proc. mažiau nei 2008 metais). 2009 m. vidutinis statistinis pieno primilžis iš karvės siekė 4811 kg pieno (padidėjo 0,7 proc. lyginant su 2008 m.). 2008-2009 metų kontroliuojamų karvių produktyvumas pasiekė 6119 kg pieno (padidėjo 3,6 proc.). 2010 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje 95,9 tūkst. ūkių buvo laikoma 356,8 tūkst. karvių. Nors ir ūkių, laikančių karves, skaičius, palyginti su 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažėjo atitinkamai 7,9 proc. ir 4,2 proc., pieno gamintojai per 2010 m. sausį – birželį už parduotą pieną gavo 462,8 mln. Lt pajamų ir tai yra 34 proc. daugiau, lyginant su 2009 m. atitinkamu laikotarpiu (345,3 mln.Lt). 4 pav. Pieno primilžis Lietuvoje tūkst. tonų 2002 - 2009 m (Statistikos departamento prie LRV duomenys) Pieno ir pieno produktų prekybos balansas visada buvo teigiamas. 2003 metais eksportas viršijo importą 550 tūkst. tonų, o praėjusiais metais jis siekė 791 tūkst. tonų. 2009 metus lyginant su 2003 metais, padidėjo 42 proc. Pažvelgus i 5 pav. Galima matyti, kad pieno ir pieno produktų teigiamas prekybos balansas kiekvienais metais kilo. 2006 m., palyginti su 2003 m., beveik 9 proc. išaugo eksportuotų ir 9,9 proc. vidaus rinkoje parduotų pieno produktų kainos. Eksportuotų pieno produktų aukštesnes kainas lėmė bendroji ES valstybių rinka bei eksporto subsidijos, mokamos išvežant pieno produktus į Rusiją bei kitas trečiąsias šalis. Pieno produktų kainų didėjimui vidaus rinkoje įtakos turėjo Lietuvos įstojimas į ES. Prieš tai Lietuvos įmonių pieno produktų pardavimo kainos buvo mažesnės negu ES šalyse, o tapus ES rinkos nare, jos kilo, priartėdamos prie ES šalių pieno produktų kainų.  Padidėjo reikalavimai superkamo pieno kokybei, kuriuos Lietuvos pieno gamintojai gana greitai sugebėjo pasiekti. 2006 m. pabaigoje 98 proc. patikrintų ūkių, parduodančių pieną ir laikančių gyvulius, atitiko ES veterinarinius higieninius reikalavimus (ŽŪM, 2007). 5 pav. Pieno ir pieno produktų prekybos balansas Lietuvoje tūkst. tonų 2003 - 2009 m (Statistikos departamento prie LRV duomenys) Pieno primilžis tonomis nuo 2002 iki 2009 metų kilo, kaip ir pieno ir pieno produktų prekybos balansas, kuris visą laikotarpi buvo teigiamas. 2.1.4. Bulvės Lietuvoje mažėja bulvių poreikis maistui, jų sunaudojimas gyvulių šėrimui. Be to, daugelis ūkininkų atsisako bulvių auginimo dėl didelių darbo, laiko ir investicinių sąnaudų, vietoje jų imasi auginti mažiau sąnaudų reikalaujančias kultūras. Pagal pateiktus ŽŪM (2009) duomenis, per 2004-2007 metus bulvių pasėlių plotai Lietuvoje sumažėjo apie 40 proc. Pasėlių struktūroje 2008 metais bulvės sudarė 2,8 proc. Bulvės Lietuvoje auginamos mažuose plotuose, daugiausia ūkininkų ūkiuose (98 proc. viso bulvių ploto). Vidutinis bulvių pasėlių plotas – tik 0,3 ha – vienas mažiausių ES. Tuo tarpu prekiniai Lietuvos bulvininkystės ūkiai bulvėmis vidutiniškai apsodina apie 32 ha. 2007 metais 0,7 proc. bulvių plotų buvo sertifikuoti ekologinei gamybai, ekologiškos bulvės sudaro tik 0,8 proc. viso bulvių derliaus. 2 lentelė. Bulvių pasėlių plotas, derlius ir derlingumas 2005 – 2009 metais (Statistikos departamento prie LRV duomenys) Bulvių derlius 2009 metais Lietuvoje buvo 7,5 proc. mažesnis nei prieš metus, o palyginti su 2005-aisiais – 26 proc. Tačiau prekinių bulvių pasiūla rinkoje buvo pakankama, nes paklausa sumažėjusi, gyventojai savo reikmėms užsiaugino daugiau bulvių. Lietuvoje bulvių derlingumas 2008–2009 metais viršijo 14 t/ha ir buvo didžiausias per pastaruosius penkerius metus. 2007 metais gyventojai suvartojo maistui vidutiniškai apie 42 proc., pašarams – 33 proc., sėklai – 21 proc. per metus vidaus reikmėms suvartojamų bulvių (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2008). Nors bulvių vartojimas maistui Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių, sumažėjo, vis dėl to jų suvalgoma daug – apie 100 kg, skaičiuojant vienam gyventojui per metus. Tai lemia mitybos įpročiai ir gyventojų pajamų lygis. Specializuotuose komerciniuose ūkiuose bulvininkystė – pelninga gamybos šaka. Didžiausią bulvių auginimo savikainos dalį sudaro sėklų, darbo užmokesčio ir trąšų sąnaudos. Vis labiau brangstant darbo jėgai, degalams ir kitoms gamybos priemonėms, griežtėjant kokybės reikalavimams, bulvininkystę sėkmingai vystyti gali tik stambesni ūkiai, investavę į naujas auginimo technologijas, įsirengę modernias saugyklas, prekinio paruošimo linijas, naudojantys sertifikuotą bulvių sėklą, sudarę ilgalaikes sutartis su produkcijos supirkėjais. 6 pav. Bulvių prekybos balansas Lietuvoje tūkst. tonų 2002 - 2008 m (Statistikos departamento prie LRV duomenys) Lietuvoje bulvių prekybos balansas nagrinėjamu laikotarpiu ( 2002 – 2008 metais) buvo neigiamas. 2002 ir 2008 metais balansas buvo artimas 0. Labiausiai importas viršijo eksportą 2006 metais, buvo – 30,4 tūkst. tonų (6 pav.). Nuo 2006 metų eksportas pradėjo kilti ir 2008 metais jis buvo artimas 0, bet ne teigiamas. 2006 m., palyginti su 2003 m., bulvių plotai Lietuvoje sumažėjo 39 proc. ir sudarė 57,3 tūkst. ha., o bulvių prikasta 54 proc. mažiau. Vien per 2006 m. bulvių plotai sumažėjo 23 proc., o derlius – 26 proc. 2006 m. bulvių supirkimas, palyginti su 2005 m., padidėjo 9 proc., tačiau, palyginti su 2003 m.,–- sumažėjo net 60 proc. 2006 m. iš Lietuvos eksportuota 23 proc., o įsivežta 27 proc. daugiau bulvių ir jų produktų negu 2005 m., o palyginti su 2003 m. – atitinkamai 53 proc. ir 3 kartus daugiau. Siekiant padidinti šio sektoriaus konkurencingumą, būtina modernizuoti techniškai ir technologiškai atsilikusį bulvių auginimą, panaudojant teikiamą paramą pagal atskiras BPD ir KPP priemones. 2.2. Žemės ūkio produkcijos pasiūlos pokyčiai Lietuvos Statistikos departamento prie LRV duomenimis, bendroji žemės ūkio produkcija 2009 metais veikusiomis kainomis sudarė 5707 mln. Lt, palyginti su 2008-aisiais, sumažėjo 22 proc. Žemės ūkio sektoriuje 2009 metais sukurta 3,28 proc. (2769,0 mln. Lt), šalies bendrosios pridėtinės vertės. 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, šis rodiklis sumažėjo net penktadaliu, tačiau buvo 5 proc. didesnis nei 2007 metais. Pridėtinės vertės sumažėjimą lėmė žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų kritimas. 2008 metais, kaip ir 2007-aisiais, išliko tokios pačios žemės ūkio gamybos šakų plėtros tendencijos. Augalininkystės produkcijos bendroji vertė 2008 metais, palyginti su 2007-aisiais, padidėjo 2 proc. Tai lėmė išaugusios gamybos apimtys. Grūdų derlius 2008 metais, palyginti su 2007-aisiais, padidėjo 13 proc. (dėl 1 proc. didesnio ploto ir 12 proc. – derlingumo). Rapsų derlius išaugo 6 proc. (dėl 14 proc. didesnio derlingumo; plotas sumažėjo 7 proc.). Cukrinių runkelių derlius sumažėjo 58 proc. (dėl 18 proc. mažesnio derlingumo ir 49 proc. – ploto). Bulvių derlius buvo didesnis 24 proc. (dėl 1,4 karto didesnio derlingumo; plotas sumažėjo 8 proc.), lauko daržovių – 12 proc. (dėl 17 proc. didesnio derlingumo; plotas sumažėjo 5 proc.). Daugumos augalininkystės produktų supirkimo kainos 2008 metais, palyginti su 2007-aisiais, sumažėjo: grūdų ir daržovių supirkimo kaina sudarė 90 proc., bulvių – 74 proc., vaisių ir uogų – 53 proc. 2007-ųjų supirkimo kainos. Daug brangiau – 33 ir 37 proc. – supirkti rapsai ir cukriniai runkeliai. Gyvulininkystės produkcijos bendroji vertė 2008 metais, palyginti su 2007-aisiais, padidėjo 7 proc. Tai lėmė padidėjusios pieno, paukščių ir kiaušinių supirkimo kainos. 2008 metais, palyginti su 2007-aisiais, gyvojo svorio pagaminta: kiaulienos – 26 proc., jautienos ir veršienos – 19 proc., pieno – 3 proc., kiaušinių surinkta 7 proc. mažiau. Paukštienos pagaminta 5 proc. daugiau. 2007 metais augalininkystės produkcijai teko 52,7 proc., o 2008-aisiais ji padidėjo 3,8 proc. punkto ir sudarė 56,5 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Žemės ūkio produkcijos gamybos apimtis ir struktūrinius pokyčius lėmė ir nuolat besikeičianti rinkos konjunktūra. Žemės ūkio atskirų produktų supirkimo apimtys per pastaruosius aštuonerius metus kito netolygiai (3 lentelė). 3 lentelė. Žemės ūkio produktų gamybos apimtys 2002-2009 metais, tūkst. t. (Statistikos departamentas prie LRV) Žemės ūkio produktai 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Grūdai 715,3 1128,7 1403,4 1782,4 1162,2 1774,4 2405,9 2551 Linų pluoštas 6,2 10 4,6 2 0,3 0,4 0,1 - Daržovės 24,7 36 33,6 34,8 40,6 42,4 55,9 57,1 Bulvės 15,8 32,4 21,2 12,8 14,1 17,2 48,7 50,2 Vaisiai ir uogos 39,9 76,4 14 74,3 83,2 57 39,6 23,2 Rapsai 96,3 109,9 172,6 215,1 136,5 329,8 299,4 368 Cukriniai runkeliai 994,4 977,4 904,9 798,5 716,4 799,9 339,1 666,2 Galvijai 49,3 69,3 74,7 92,7 88 105,4 90,3 81,3 Kiaulės 61,5 78,1 69,9 77,1 84,3 82,8 64,5 45,7 Avys ir ožkos 0,1 0,1 0,1 0,2 0,1 0,1 0,1 0,1 Paukščiai 26,4 39,2 52,1 62,6 79,5 83 87,7 88 Natūralaus riebumo pienas 970,6 1026,1 1140 1200,7 1296,1 1348,5 1375,6 1274,2 Pienas, perskaičiuotas į bazinį riebumą 1141,2 1226 1370,8 1432,8 1555,2 1628,2 1660,8 1534,3 Kiaušiniai mln. vnt. 521,2 466,3 485,7 487,4 483,3 486 454,4 448,4 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, grūdų gamybos apimtys tonomis padidėjo 6 proc., o lyginant su 2002 metais išsaugo 3,5 karto. Bulvių per 7 metus padidėjo daugiau nei ėjo daugiau nei 3 kartus. Avių ir ožkų pasiūla išliko stabili. Ji per nagrinėjamąjį laikotarpį nepakito. 2002–2009 metais (išskyrus nederlinguosius 2006 m.) augalininkystės produkcijos dalis bendrojoje žemės ūkio produkcijos vertėje buvo didesnė negu gyvulininkystės produkcijos dalis. Tai lėmė santykinai didesnės augalininkystės produktų supirkimo kainos. Kai kurių žemės ūkio produktų pasiūlos didėjimą lėmė Europos sąjungos tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Nuo 2004 m skiriama dalis kasmet augo po 5 proc., o nuo 2007 m. iki 2008 metų padidėjo net 10 proc., sekančiais metais kaip ir ankstesniais 5 proc. (2004 m. – 25 proc., 2005 m. –  30 proc., 2006 m. – 35 proc., 2007 m. –  40 proc., 2008 m. – 50 proc., 2009 m. – 55 proc.). Europos sąjungos parama yra svarbesnė, negu nacionalinio biudžeto. Visais metais ES parama sudarė virš 60 proc. visų tiesioginių išmokų žemės ūkio sektoriui. 2.3. Ekologiškų produktų pasiūla Ekologiškų produktų pasiūlą formuoja perdirbėjai ir prekybininkai, orientuoti į vartotojus. Sparčiai augant ekologinių ūkių skaičiui, daugėja norinčių perdirbti ir paruošti rinkai ekologiškus produktus (Ramanauskienė, Gargasas, 2008). Ekologinis žemės ūkis – tai žemės ūkio sistema, pagrįsta ekologinių, socialinių ir ekonominių principų, užtikrinančių stabilią aukštos kokybės produktų gamybą, visuma, palaikanti gamtos pusiausvyrą, taupiai naudojanti gamtos resursus. Tai yra aukščiausiai aplinkai palankaus ūkininkavimo forma. Ekologinio žemės ūkio pradžia laikomi 1990 metai, kai buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”. Nuo 1997 metų pradėtos mokėti tiesioginės išmokos iš šalies biudžeto už sertifikuotų pasėlių hektarą ir imta kompensuoti 75 proc. sertifikavimo mokesčio. Tai lėmė spartų ekologinių pasėlių plotų didėjimą. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą susidarė labai palankios ekonominės ir rinkos sąlygos staigiai ekologinio žemės ūkio plėtrai. Vien per 2004-2008 metų laikotarpį ekologinių ūkių padaugėjo nuo 1202 iki 2842 t.y. daugiau negu dvigubai. 2008 metais ekologiškai sertifikuota beveik 90 tūkst. hektarų pasėlių, kurie užima vos ne 4 procentus naudmenų. Lietuviška ekologinių ūkių produkcija vis plačiau plėtojama tiek vietinėse tiek ir užsienio rinkose. 2006 metais Lietuvoje veikė 20 sertifikuotų perdirbimo įmonių ir 11 produkcijos paruošimo bei prekybos įmonių ir ūkių, iš jų: 7 grūdų perdirbimo ir 2 grūdų daiginimo, 5 duonos kepimo, 4 pieno perdirbimo įmonės, 3 vaisių–daržovių, 7 vaistažolių tvarkymo įmonės ir ūkiai, po 1 mėsos perdirbimo bei šokolado gamybos įmonę. VšĮ „Ekoagros“ duomenimis 2007 m. Lietuvos sertifikuotuose ekologinės žemės ūkio gamybos ūkiuose buvo užauginta 145,4 tūkst. tonų grūdų (beveik 5 proc. viso grūdų derliaus šalyje), 4,6 bulvių (beveik 1 proc. viso bulvių derliaus), 1,6 lauko daržovių (0,6 proc.), 10,4 vaisių ir uogų (20 proc.), 259,1 tūkst. tonų žolės pašarui (1,5 proc.). Padidėjus gaminamų ekologiškų produktų kiekiams, pradėjo formuotis prekybos struktūros, o ekologinės gamybos ūkiai jungiasi į kooperatyvus. Formuojasi ir prekybos ekologiškais produktais struktūros. 3. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ PASIŪLOS PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 3.1. Žemės ūkio produkcijos pasiūlos vertinimas Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvenimo lygis (Vasiliauskienė, Jukna, 2010). Sparčiai vystantis pasaulio ekonomikai, didėja agrarinių produktų pasiūla. Lietuvoje bulvių derliaus sumažėjimus atskirais metais lėmė dažniausiai nepalankios oro sąlygos: labai šlapios dirvos dėl kritulių pertekliaus bulvių sodinimo ar kasimo metu, sausros bulvių vegetacijos pradžioje ir kita. Gausesnis bulvių derlius 2008 metais buvo dėl palankesnių sąlygų bulvių vegetacijos laikotarpiu. Bulvininkystę teigiamai veikė didėjantis geresnių veislių importas, užtikrinęs gausesnę bulvių pakasą ir geresnę kokybę, tačiau tai kartu ir žlugdė lietuvių bulvių pasiūlą. Didžiausią bulvių auginimo savikainos dalį sudaro sėklų, darbo užmokesčio ir trąšų sąnaudos. Pieno pasiūla nuo 2002 iki 2009 metų didėjo, tai sąlygojo didėjantis pieninių veislių karvių skaičius, taip pat Lietuvos trijų pieno perdirbimo bendrovių platus pieno supirkimo punktų tinklas ir kita. 2009 metais Lietuvoje pieno primelžta buvo 1,878 tūkst. tonų, t.y. 2 proc. daugiau negu 2008 metais. Pieno pasiūla Lietuvos rinkai auga, taip pat ir užsienio rinkai auga. Pieno prekybos balansas teigiamas ir 2009 metais eksportas viršijo importą 800 tūkst. tonų. Tai parodo, kad Lietuvoje pienininkystės šaka labai išvystyta ir pasiūla didelė. 2009 m. Lietuvoje išauginti rekordiniai rapsų derliai. Tai lėmė tiek padidėję pasėlių plotai, tiek padidėję vidutiniai derlingumai. 2009 metais rapsų pasėlių plotas sudarė 191,9 tūkst. ha., lyginant su praėjusiais metais jis išaugo 18,8 procentais. Rapsų derlius išaugo 25,9 procentais iki 415,8 tūkst. t. 2008 metais rapsų derlingumas buvo 1,8, tai 2009 m. 2,17 t /ha. Išaugo 20 proc. 2006 metų mažam derlingumui įtakos turėjo buvusios labai nepalankios žemės ūkiui hidrometeorologinės sąlygos, o 2007 m. dėl liūčių ūkininkai prarado apie 30 proc. grūdų derliaus. 2006 metų grūdinių augalų derlingumas buvo 1,8 karto mažesnis, lyginant su 2009 metų derlingumu. Javų pasiūlos išaugimą, kaip ir rapsų, lėmė išaugęs derlingumas. Prekybos balansas grūdų pramonės yra teigiamas. 2008 m vidutinis javų derlingumas buvo 3,04 2009 m. – 3,36 t/ha. Padidėjo 11,2 proc. Grūdų sektorius yra plačiai išvystytas Lietuvoje ir pagal pagamintos produkcijos kiekį pirmauja Lietuvoje kartu su pienininkyste. Lietuvoje ekologiškų produktų pasiūla didėja. Tą lemia besiplečianti ekologiškų produktų rinka, teikiama valstybės parama, nacionalinis ir tarptautinis sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ pripažinimas, suteikiantis galimybę ekologiškus produktus eksportuoti. Nuo 2004 iki 2008 metų ekologiškų ūkiu skaičius išaugo beveik dvigubai – iki 2842 ūkių. Pasėliai sudarė 4 proc. visų žemės ūkio naudmenų. 3.2. Žemės ūkio produktų pasiūlos perspektyvos Lietuvoje Prognozavimas – tai būsimos nagrinėjamojo proceso eigos nustatymas, atsižvelgiant į turimą praktinį patyrimą ir priimtas teorines prielaidas. 7 pav. Žemės ūkio produkcijos kiekis 2007 – 2012 metais (sudaryta autorės) 7 – tame paveiksle matome žemės ūkio produkcijos kitimą 2007 – 2012 metais. 2010 - 2012 metų duomenys sudaryti autorės programa: Portable Statistica 8. Paklaida neviršija reikšmingumo lygmens 5 procentų, tad galime laikyti šiuos duomenis preliminariais. Grafike matome tikras trijų praėjusiųjų ir numanomas trijų ateinančių metų reikšmes. Kaip žinome pastarieji treji metai, šalies javų augintojams buvo gana geri – grūdų derlius didėjo apie 10 proc. kasmet, o apsirūpinimas šalyje išaugintais grūdais vidutiniškai – net 45 procentiniais punktais. Grūdų pasiūlos didėjimą lėmė išaugę jų pasėlių plotai ir 3,0 proc. didesnis derlingumas. 2010 metais grūdų derlius turėtų didėti 5 procentais, ir šių metų pabaigoje sieks 2676 tūkst. tonų. 2012 metais grūdų pasiūla bus beveik trečdaliu didesnė, nei 2009 metais. Taigi rezultatai rodo, jog grūdų pasiūlos kiekis priklauso nuo praėjusio laikotarpio jų pasiūlos kiekio. Taip pat dar priklauso ir nuo kitų veiksnių, tokių kaip kainų pokytis, naujų technologijų diegimas ir kita. Rapsų kultūros auginimas turi nežymų polinkį didėti. Nors tai nėra labai išvystyta žemės ūkio šaka Lietuvoje, ir pasiūla sudaro tik nedidelį procentą žemės ūkio sektoriuje, tačiau žmonės vis labiau augina rapsus. 2012 metais rapsų bus išauginta 466 tūkst. t. 2009 metais pieno gamyba sudarė net 19 proc. visos žemės ūkio produkcijos, pieno produktų eksportas – 13 proc. visos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. 7 paveiksle galima matyti, kad pieno pasiūla buvo mažiausia 2009 metais., tačiau pagal prognozę matyti kad ji kils ir 2012 metais sieks 1894,04 tūkst. t., tai yra 26 procentais daugiau, negu 2009 metais. Lietuvoje mažai išplėtota bulvininkystė. Bulvių derlius vienas mažiausių Europos sąjungoje, todėl nenuostabu, kad prekybos balansas yra neigiamas. 2009 metais bulvių Lietuvoje buvo išauginama 50 tūkst. tonų, prognozuojama, kad šiais metais bulvių derlius sumažės 18 procentų iki 43 tūkst. tonų, o 2012 metais bus toks pats kaip 2009 metais. IŠVADOS Ištyrus žemės ūkio produktų rinką, jos pasiūlos specifiką, bei veiksnius, buvo įgyvendinti tokie uždaviniai: aptarta žemės ūkio rinkos teoriniai aspektai, nurodyta pasiūlą lemiantys veiksniai, išanalizuota Lietuvos žemės ūkio produktų pasiūlos pokyčiai ir nurodytos žemės ūkio produktų perspektyvos Lietuvoje. Gautos tokios žemiau nurodytos išvados: 1. Rinka – tai prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų bei pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Žemės ūkio produktų rinka yra labai priartėjusi prie tobulos konkurencijos rinkos modelio. 2. Žemės ūkio produktų pasiūla, kaip ir paklausa yra neelastinga kainoms, nes žemės ūkio gamintojai turi ribotas galimybes kontroliuoti arba keisti gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu ir taip reaguoti į kainų pokyčius. Išskiriami tokie pasiūlos veiksniai: sąnaudos, technologijos, gamtinės sąlygos ir ištekliai, derlingumas, kapitalas, tarpusavyje susijusių prekių kainos ir perdavimo būdai (kanalai). 3. 2002 – 2009 metais Lietuvoje didžiąja žemės ūkio produktų rinkos dalį užimė pieno ir grūdų produktai. Sparčiai augo ekologinių ūkių skaičius, todėl didėjo ekologinių produktų pasiūla. Išanalizavus pagrindinių žemės ūkio produktų pasiūlos pokyčius Lietuvoje, galima teigti, kad pagrindinių žemės ūkio produktų pasiūlos apimtys didėja ir tai sąlygoja pagrindiniai pasiūlą lemiantys veiksniai, bei ES parama žemės ūkiui ir atsivėrusi rinka į vakarus. 4. Atikus Lietuvos žemės ūkio prognozavimą 2010 – 2012 metais, nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio pasiūla kils proporcingai. Pieno, bei grudų produktų pasiūla ateinančiais metais didės labiausiai. LITERATŪRA 1. ALEKSYNAS, A. 2007. Žemės ūkio sektoriaus vystymosi prognozės. Mano ūkis 2. Ekologinis ūkininkavimas [interaktyvus]. Lietuvos ekologinis ūkis, [žiūrėta 2010 lapkričio 18 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!