Per daugelį metų moters padėtis pasaulyje nuolat keitėsi. Ilgą laiką engiamos vyrų, dabar moterys užima be galo svarbią jos dalį. Nagrinėjant šiuos pokyčius, iškyla daugybė klausimų apie moters vietą bei svarbą bėgant laikui, į kuriuos atsakymą galima rasti įvairių epochų literatūroje, kurioje buvo kuriamas spalvingas moters įvaizdis. Moters paveikslo įvairovę regime ir lietuvių literatūroje: vienos jų yra šeimos saugotojos, kitos gundytojos, o dar kitos tapo menininkų mūzomis. Vis dėlto skirtingų laikotarpių kūrėjų darbuose moters paveikslai išties skyrėsi. Šiuos skirtumus atrandame ir tarp Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytojos Šatrijos Raganos, vaizdavusios XIX a. moterį dvaro aplinkoje bei lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos, sukūrusio XX a. didmiesčio gyventojos paveikslą.
XX a. pradžios neoromantikė Šatrijos Ragana lietuvių literatūrą praturtino moters paveikslu apysakoje „Sename dvare“. Rašytoja su meile pavaizdavo moterį dvaro aplinkoje, sunkiai nešančią šeimos naštą. Kasdieniško gyvenimo aplinkoje rašytoja parodė, kokia iš prigimties graži lietuvė moteris. Ji dora, mylinti savo vyrą ir vaikus, tvarkinga ir darbšti, galinti išbristi iš bet kokių gyvenimo sunkumų, nors kartais ir palūžta. Apysakoje mamatė matoma savo dukros Irusios akimis. Liūdesio apgaubta jos būtis bei aplinka, kurioje ji turi gyventi: ji valdingo vyro žmona, dvaro šeimininkė. Tačiau būtent šios pareigos slegia mamatę. Ji negali būti gera šeimininkė, ji bodisi gyvenimo „tarnyba“, nori gyventi pasirinkdama, o ne paklusdama. Nuobodžios jai yra šios žemės giesmės. Čia „viskas taip paprasta, paprasta: nebėra milžinų“ o jos siela veržiasi ten, „kur balti kalnai, mėlyni ežerai.“ Tuo tarpu ji, mamatė, verčiama būti realaus gyvenimo žmogum. Ji prikalta prie žemės, prie to, jos supratimu, nublukusio Grožio atvaizdo. Todėl Marija bėga nuo kasdienybės, semiasi jėgų ir stiprybės iš idealių, išgalvotų dalykų. Tad neabejodami galime teigti, jog ši moteris yra tikra romantikė. Paklusnioji mamatė savo būtį suvokia kaip gamtiškąjį pradą, tad tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ji randa gamtoje. Gamta yra visų mamatės išgyvenimų ir minčių fonas. Marija mano,...

Moteris dažnai vadinama dailiosios ir silpnosios lyties atstove, tačiau pažvelgus kaip moterį vaizduoja lietuvių literatūra, susidarytų priešingas įvaizdis. Čia moteris sumani, stipri, rūpestinga, pasiryžusi pasiaukoti dėl kitų gerovės. Tokią ją aprašė IXX - XX a. lietuvių autoriai: rašytoja, pedagogė, pasivadinusi Šatrijos Raganos slapyvardžiu ir poetas, dramaturgas Adomas Mickevičius.
Šatrijos Raganos neoromantizmo epochos apysakoje “Sename dvare” aprašoma bajorė Marija - namų šeimininkė, gera žmona ir mylinti mama. Istorija pasakojama jos dukros - Irusios - akimis, tačiau keli intarpai įdėti iš pačios mamos dienoraščio, kuriame ji išlieja savo mintis. Mamatė, kaip ją vadina Irusia, yra be galo rūpestinga, skiria daug dėmesio vaikams ir tikisi, jog jie išaugs dori žmonės, stengiasi sukurti kuo šiltesnius ir jaukesnius namus. Ji ištikima savo vyrui Liudvikui, nors jų pasaulėvoka ne itin sutampa - mamatė pasiduodanti jausmams, o Liudvikas - realistas. Į žmogaus gyvenimą mamatė žiūri liūdnai, kaip į sunkią, varginančią tarnystę, kuri “duoda kartais trumpų laimės valandėlių”. Ji meniškos sielos: didžiausią džiaugsmą jaučia skambinant pianinu, rašo, mėgsta skaityti, svajoja pamatyti garsiausių dailininkų paveikslus. Ji ir kalba ir rašo lietuviškai, nors buvo auginta lenkų kalba, stipresnį ryšį jaučia lietuvių kalbai: “Jos...

Žemaitė Biliūnas Šatrijos Ragana

Moters paveikslas – vienas unikaliausių paveikslų visoje žmonijos istorijoje. Moteris nuo senų laikų buvo laikoma šeimos židinio saugotoja, vaikų augintoja, silpnąja grandimi. Dažniausiai moteris vaizduojama kaip kruopšti, kantri namų šeimininkė mylinti ir mylima žmona ir mama bei likimui nuolanki būtybė.
Viena iš žymiausių rašytojų Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana savo kūryboje siekė atkurti pasiaukojančios, dirbančios kitų labui, bei turtingo vidinio pasaulio moters įvaizdį. Ši rašytoja turėjo didelę gyvenimišką patirtį, kuria perteikė savo kūryboje. Rašytoja vaizdavo moterį sunkiai nešančią šeimos naštą, moterį dvaro aplinkoje. Rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į vaikystę, kai augo laiminga su šeima. Apysakoje ,,Sename dvare‘‘ rašytoja sukūrė idealios motinos labai šiltą ir švelnų paveikslą. Idealus motinos paveikslas, nutapytas švelniais atspalviais lyg impresionistų paveiksle: švelniai žydra motinos suknelė, baltas skėtelis, juodi plaukai, sukelti ant viršugalvio, visa motina apšviesta saulės lyg šventoji tik liūdnų akių detalė prieštarauja romantiškam paveikslui. Tai trijų vaikų motina, mokytoja ir patarėja, vargšų globėja, taurios dvasios moteris. Mamatės meilė vaikams nepaprasta jai svarbiausia užauginti dorus ir teisingus žmones. Turtingas dvasinis Mamatės pasaulis atsiskleidžia jos užrašuose. Ji kalbasi su savimi apie meilę, gamtą, tėvynę, gailestį. Ji savo vaikus išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožio, kad mirtis nėra baisi. Su meile mamatė žiūri į paprastus ir išmintingus kaimo žmones, ji padeda jiems ir nesitiki atlygio. Mamatei gyvenimas- rožių žydėjimas. Trapus rožės žiedas - trapus gyvenimas. Trumpas rožės žydėjimas - trumpas ir greit praeinantis jaunystės, grožio, svajonių ir vilčių laikotarpis žmogaus gyvenime. Mamatė gyvenimą suvokia ir mato, tokį, koks jis ištikrūjų yra: negailestingas, žiaurus, pilnas mirties, bet ji jame ieško grožio, poetiškai sugeba jį pamatyti ir bando apie jį pasakyti sau ir vaikams. Taigi Šatrijos Ragana kūrinyje sukūrė Mamatę - lietuvybės puoselėtoją, idealią motiną gerumo ir nuolankumo simbolį ugdantį dvasines vaikų vertybes.
Jono Biliūno moters paveikslas atsiskleidė jo apysakoje “Liūdna pasaka”. Šioje psichologinėje apysakoje svarbiausių veikėjų yra moteris. Iš pradžių ji panaši į tradiciškai...

Rūpestingos bei šeimą mylinčios moters paveikslas atskleidžiamas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios publicisto, lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno, savo kūriniuose vaizdavusio skriaudžiamųjų likimą bei gyvenusio ir kūrusio realizmo epochoje, apysakoje, „Liūdna pasaka“. Kūrinyje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Apysakos veikėjai Petras ir Juozapota – Banių šeima – gražūs, vienas kitą mylintys, svajojantys apie geresnį gyvenimą bei nuosavą žemę. Pagrindinė kūrinio veikėja Juozapota yra rūpestinga, be galo mylinti savo vyrą, kartu jie kuria šviesius ateities planus, galvoja apie kūdikį. Jos meilę bei rūpestį išduoda akys, kurios žiba iš laimės, tai išryškina tekste meninė raiškos priemonė palyginimas „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės.” Ši Juozapotos charakteristikoje ypač ryški akių detalė, atspindi moters vidinę būseną. Apysakoje matomas nuolatinis rūpestis savo vyru, pavyzdžiui, vos tik pabudusi, Juozapota keliasi ruošti vyrui pusryčių. Kartą pabudusi vėliau, moteris iškart puola visko ruošti: „Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti.“ Rūpestis bei nerimas kūrinyje išryškėja, kai Petras Banys kartu su kaimynais, slapta, nieko žmonai nesakęs, išeina į mišką pas sukilėlius, Juozapota nuolat apie jį galvoja, laukia grįžtant. Pagrindinės veikėjos nuojauta, taip pat rodo jos atsidavimą šeimai. Naktį, kai Petras kartu su...

Jono Biliūno apysakos ,,Liūdna pasaka“ moteris yra išgyvenanti dramą bei patirianti lūžį savo gyvenime. Apysakoje yra aprašoma moteris dabartyje ir ateityje, parodoma, kaip gali pasikeisti gyvenimas per trumpą laiką. XIX a. prasidėjusi realizmo epocha suformavo griežtus reikalavimus rašytojams: jie negali nieko iškreipti, veikėjai turi būti įvairių socialinių sluoksnių. Lietuvių tautos realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas yra Jonas Biliūnas. Jis savo kūriniuose sprendžia moralines problemas. Biliūno novelės turi naudingą ir pamokantį turinį. Vienas iš reikšmingiausių kūrinių Biliūno kūryboje buvo apysaka ,,Liūdna pasaka“. Ją rašytojas parašė paskutiniais savo gyvenimo metais, gydydamasis Zakopanėje. ,,Liūdnoje pasakoje“ jis pavaizdavo pagrindinę veikėją Juozapotą – svajojančią apie laimingą gyvenimą. Praeityje Juozapota buvo laiminga ir savo vyrą mylinti moteris. Sužinojusi apie norą panaikinti baudžiavą...

Jono Biliūno apysakos ,,Liūdna pasaka“ moteris yra išgyvenanti dramą bei patirianti lūžį savo gyvenime. Apysakoje yra aprašoma moteris dabartyje ir ateityje, parodoma, kaip gali pasikeisti gyvenimas per trumpą laiką. XIX a. prasidėjusi realizmo epocha suformavo griežtus reikalavimus rašytojams: jie negali nieko iškreipti, veikėjai turi būti įvairių socialinių sluoksnių. Lietuvių tautos realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas yra Jonas Biliūnas. Jis savo kūriniuose sprendžia moralines problemas. Biliūno novelės turi naudingą ir pamokantį turinį. Vienas iš reikšmingiausių kūrinių Biliūno kūryboje buvo apysaka ,,Liūdna pasaka“. Ją rašytojas parašė paskutiniais savo gyvenimo metais, gydydamasis Zakopanėje. ,,Liūdnoje pasakoje“ jis pavaizdavo pagrindinę veikėją Juozapotą – svajojančią apie laimingą gyvenimą. Praeityje Juozapota buvo laiminga ir savo vyrą mylinti moteris. Sužinojusi apie norą panaikinti baudžiavą...

Mykolaitis-Putinas Škėma

Ne kartą yra girdėtas posakis, kad mylintis žmogus gali nuversti kalnus, tačiau ar tai visada įmanoma? Kaip dažnai meilė virsta tragedija ir pakeičia žmogaus likimą neatpažįstamai? Nesvarbu ar meilė yra skiriama kitam žmogui ar svarbiai tėvynei, ji kiekvieną – tiek vyrus, tiek moteris, gali paveikti skirtingai. Realistas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ aprašo moterį, kuri praradusi savo mylimąjį išprotėja, o neoromantikė Salomėja Nėris paskutiniame savo eilėraščių rinkinyje vaizduoja tėvynę mylinčią moterį, kuri kenčia, nes jos netenka.
Jono Biliūno lyrinėje apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojama mylinti bei dėl tos meilės kenčianti moteris – Juozapota, kurią mylimo vyro praradimas priveda prie proto netekimo ir dvasinės mirties. Būdamas Realizmo epochos atstovas, Jonas Biliūnas gilinasi ne į aplinkos detales, bet į žmogaus vidinį pasaulį, kurį kūrinyje „Liūdna pasaka“, lyg sielos veidrodis, atspindi Juozapotos akys. Įvykus sukilimui ir Petrui išėjus į mišką su sukilėliais, Juozapotos gyvenimas sugriūva. Ją nuolat kankina baimė dėl vyro gyvybės ir saugumo, ji jaučia mirties grėsmę. Moteris nusprendžia pati imtis veiksmų ir eiti savo vyro ieškoti į miestą – svetimą, nepažįstamą erdvę. Nei svetimas miesto kraštovaizdis, nei nepažįstami žmonės Juozapotos neprivertė pasitraukti atgal. Meilė ir negalėjimas egzistuoti be mylimojo Petro paskatino pagrindinę veikėją perlipti per save ir prieiti prie nepažįstamų miesto gyventojų. Šioje apysakos dalyje Juozapotos ištarti žodžiai: „Kokie ponai, kokie visi gražūs“ bei „ar nematei, tamsta, mano Petriuko?“, skambės kūrinyje dar ne kartą. Mieste pamatytas pakarto vyro vaizdas palaužė Juozapotą ir šie žodžiai tapo vieninteliai, kuriuos ji galėjo pasakyti. Moteris išprotėja, žinia apie vyro žūtį jai yra nepakeliama. Ji nebesuvokia realybės, net jos kūdikio mirtis jai nerūpi. Mylinčios moters akys iš mirgančių „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės“ akių, tapo „tuščios, kaip dvi užgesusios žvaigždės“. Nors moteris fiziškai buvo gyva, jos dvasinis pasaulis žuvo. Taigi, Jono Biliūno lyrinėje apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojama mylinti, savo mylimąjį praradusi moteris, kurios skaudūs išgyvenimai privedė...

Moteriškumas – etinė kategorija, reiškianti moteriai būdingų savybių derinį. Vieniems moteriškumas siejasi su pasiaukojimu ir motinyste, kitiems – su grožiu, tobulumu, paslaptingumu ir nežemiškumu, dar kitiems – su sunkia moters prigimties našta ir būtinybe neprarasti dvasinės pusiausvyros bei stiprybės net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Šiame rašinyje aptarsime moteris, jų paveikslus ir su kuo siejasi jų moreiškumas lietuvių literatūroje.
Moters paveikslas, nesvarbu koks laikmetis, yra savo aktualumo neprarandanti kūrybos tema. Kaip pavyzdį imkime Mariją arba Mamatę iš Šatrijos Raganos ,,Sename dvare“. Mamatė yra jausminga, rūpestinga, mėgstanti poezija, labai religinga, besižavinti gamta bei jos grožiu moteris. Ji skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius. Mamatės dvasios atrama yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia. Jos vaikai dar per jauni, jos vyras jos nesupranta, tad ji savo jausmus išlieja dienoraštyje. Ji rašė ,,Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu...