Lietuvių liaudies dainos-turtingiausia, savičiausia ir vertingiausia lietuvių tautosakos dalis, priskiriama dainuojamajai tautosakai. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių, tačiau ypač suklestėjo tik XVI a. pab.- XVII a.
“ Oi, žydėk žydėk” yra vestuvių raudos daina. Ji yra lyriška. Gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas. Šioje dainoje apraudama yra jauna našlaitėlė mergaitė („,Sausa be lapelių, jauna be tėvelių“),kurį nori ištekėti, tačiau jai tai yra labai skaudu, nes ji neturi kas jai kraitelį sukraus, kas palaiminimą duos („Oi, kas man gi duos didį pasogėlį, Oi, kas man sukraus didelį kraitelį“).Šios dainos nuotaika yra liūdna, gaili. Tai parodo begalės palyginimų, atskleidžiančių šią nuotaiką:( „Oi, kaip man tekėt, jaunai be tėvelių“).Kiekviena mergaitė svajoja apie gražias ir tradicines vestuves, o tai padaryti be tėvelių yra labai skaudu.
Pakartojimai šioje dainoje („Oi, žydėk žydėk, Oi, tekėk tekėk“) tai tarsi paskatinimas mergelei greičiau subręsti ir ištekėti. Šie žodžiai leidžia manyti, kad mergužėlė yra dar labai jauna („oi, žydėk žydėk“) ir nepasiruošusi vestuvėms nors to ir labai norėtų.
Paralelizmas...

Referatas apie Lietuvių Liaudies Dainas. Darbe yra keletos dainų analizė. Lietuvių liaudies dainų tautosakiškumas. Lietuvių liaudies dainų simbolika. Nuovargio dainos. Karo dainos. Vestuvių ir piršlybų dainos.

Lietuvių liaudies dainos: kas būdinga lietuvių liaudies dainoms (bendrai ir kiekviename Lietuvos regione atskirai), kai kurios jų rūšys), taip pat, dainų pavyzdžiai, dainos analizė, pabaiga bei panaudotos literatūros sąrašas. Žemaičių dainos, aukštaičių dainos, dzūkų dainos, vestyvių ir piršlybų dainos, darbo dainos, karinės-istorinės dainos, laidotuvių raudos, sutartinės, Lietuvių liaudies dainų pavyzdžiai, lietuvių liaudies dainų analizavimas.

Ši realija paplitusi ne tik senosiose – kalendorinėse, darbo, vestuvinėse dainose, bet ir kur kas vėlyvesnės kilmės folklorinėse tekstuose. Ne visi dainuojamosios tautosakos žirgai gali būti interpretuojami mitologiniu aspektu. Ir pačioje kalendorinėje poezijoje sąlygiškai skirtinas mitinis ir nemitinis žirgas. Tokį skyrimą daugiausia lemia žirgo semantinis kontekstas – vienur ryškus šios būtybės santykis su mitiniais dainų elementais, kitur – žirgas yra tradicinėje buitinėje dainų sferoje (nedaug ką pasakančioje apie teksto pobūdį ir kilmę). Pastarosios atributai: rūtų darželis, sodas, varteliai. Toje buitinėje aplinkoje itin pastovus žirgo santykis su berneliu. Bernelis joja pas mergelę ar šiaip jodinėja, medžioja. Bernelis prižiūri žirgą:šeria, girdo, gano, balnoja. Beje, kartais su žirgu bendrauja ir kiti dainų veikėjai – mergelė, tėvelis. Žirgo veiksmai: nešą raitelį, žvengia, mindo rūtas, žemę kapsto. Tokia įprastinė žigo aplinka. Deja, iš jos beveik nieko negalima spręsti apie įmanomą kalendorinių dainų žirgo mitinę prasmę.
Vartus atkelsiu, Dangų paremsiu.
Dvarą nušluosiu. Žvaigždes skaitysiu.
O patkavėlėm
Ugnį iskilsiu,
Alelium kalėda,
Ugnį iskilsiu.
Reikia manyti, kad tai yra kažin koks milžiniškas žirgas. Juk jis ausimis dangų paremia, akimis žvaigždeles skaito, uodega dvarą ir visus kelius nušluoja, kojomis duobes išmuša. Kaitose lietuvių liaudie dainose arklys karčiais lauką užkloja, šilkine uodega pasaulį šluoja. Šio dainų tipo žirgas primena kalendorinių tekstų elnią bei pasaulio medžio vaizdinį. Tokį spėjimą pagrindžia ne vien kalendorinės dainos. V. Ivanovas straipsnyje, skirtame senovės indų ritualinių bei mitologinių terminų, sudarytų iš ASVA - ,, arklys ”, aiškinimui, įrodo, kad žirgas senovės indams galėjęs ritualinis simbolis, ekvivalentiškas pasaulio medžiui. V. Ivanovas teigia, kad jo aptariamas arklio kultas turi bruožų, bendrų visiems indoeuropiečiams. Vadinasi, ir lietuvių žirgas galėjo išlaikyti tų indoeuropietiškąją bendriją menančių žirgo ypatumu. Lietuvių dainos taip pat liudija arklio ir pasaulio medžio tam tikrą panašumą. Vienas jų bendrų bruožų – nepaprastas didumas. Aptartasis žirgas ausimis remia dangų. Kita žirgo – pasaulio medžio analogija: neretai abu vaizdiniai (ar bent...

Šiuo referatu pasistengsim atskleisti lyrizmo paslaptis, supažindinti su liaudies dainomis, jose slypinčiu lyrizmu.
Vieno ar kito stilistinio požymio dar negana, kad įrodytumėme lyrizmo apraiškas kūrinyje ar rašytojo kūryboje. Tik sudėtinga įvairių požymių sistema liudija kūrinio ar jų grupės lyriškumą.
Lyrizmas yra paplitęs liaudies dainose. Liaudies dainose atsispindi žmonių senasis gyvenimas, jų sunkieji darbai. Seniau žmonės dainuodavo įvairias liaudiškas dainas: šienapjūtės dainas, javų dainas, linų dainas, verpimo dainas. Visos šios dainos priklausė nuo tam tikro darbo, kurį žmonės atlikdavo. Taip net darbas vykdavo sparčiau. Šios dainos niekada nebūdavo linksmos, jas dainuodavo net ir be muzikos. Liaudies dainos dar yra išlikę ir dabar bet pamažėję klausytojų, o vėliau jos gali ir išnykti.
Lyrizmas yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą- turbūt daugiausia ją kūrė moterys. Jis dažniausia vartojamas kaip jausminio tikrovės suvokimo ekvivalentas. Paprasčiausia būtų teigti, kad lyrinių jausmų atspindėjimas kūrinyje ir yra lyrizmas. Lyrizmas dažniausia atpažįstamas kaip stiprus kūrinio emocinis užtaisas.
Lyrizmas gali turėti ir „pilietines formas“. Be to tobulą raišką jis įgijo liaudies dainose ir yra artimas impresionizmui.
Niekam nepavyko nustatyti, kas pirmasis ėmė vartoti lyrizmo sąvoką. XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje Lietuvoje buvo pastebėta lyrizmo sąvoka, nors kartais ji būdavo, kitaip įvardijama. Pimiausia Lyrizmas užfiksuotas kaip svarbi lietuvio nacionalinės pasaulėjautos ypatybė. Lyrizmo randam liaudies mene, tautosakoje, kildinant šią lietuvių estetinio santykio su pasaulio ypatybę iš giliausių nacionalinės pasaulėjautos gelmių. B. Sruoga lyrizmą laikė „viena iš būtiniausiųjų lietuvių dvasios savybių“. M. K. Čiurlionis teigė, kad „liaudies kūryba turi tapti mūsų meno pagrindu, iš jos turi kilti savitas lietuviškas stilius“.
Lietuviškasis lyrizmas yra savaimingas, jo prigimtis autentiška, visur jis siekia dominuojančių pozicijų: „ryški lietuvių realizmo poetikos žymė yra lyrizmas“. Lietuviškąjam lyrizmui nėra būdingas aistringas jausmų rodymas: „Lietuvių dainose neišgyvenama aštresnio konflikto, jos santūrios ir tylios“. Jo elementų gausu visuose lietuvių literatūros žanruose. Lyrizmas sietinas...

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Dainuojamąją tautosaka laikomi tokie liaudies poezijos kūriniai, kurie yra susiję su melodija. Dainuojamojoje tautosakoje glaudžiai susisieja poezijosir muzikos meno elementai. Tradicinės lietuvių liaudies dainos apskritai yra gana senos, o atskiri jų motyvai siekia net tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stikius, poetiniai vaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Liaudies dainos, atsiradusios ir atliekamos, dirbant fizinį darbą, vadinamos darbo dainomis. Šios dainos – tai vienas iš labiausiai paplitusių lietuvių liaudies dainuojamosios tautosakos žanrų. Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti. Darbo daina buvo viena iš priemonių darbo ritmui organizuoti. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Visas darbo dainas galima skirti į dvi didelias grupes: 1) su darbu susijusias dainas ir 2) dainas apie darbą. Pirmosios grupės dainų atlikimas tiesiogiai susijęs su paties darbo procesu: jas žmonės dainuodavo, eidami į laukus dirbti, dirbdami ar grįždami namo po darbo. Šitos dainos yra priderintos prie vieno ar kito darbo, atsižvelgiant į jo pobūdį, judesius, ritmą. Antrosios grupės dainose yra tik dainuojama, kalbama apie darbą.
- 4 -
Šienapjūtės dainos
Šienapjūtė – pirmasisi svarbus vasaros darbas, pašaro rušimas žiemai. Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t.y. dainomis, apipintomis priedainiais valio valio ir panašiai. Šis platus, prgalingas šūksnis toli skardeno pievomisir miškais, kitiems šienpjoviams duoda ženklą suklusti, imti valiuoti. Valiavimais žalių laukų platybėse iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo darbo ūpas, išgyvenimai. Vyrams nereikia daug žodžių, kai atokvėpio valandėlę pasigrožima pieva, dalgiu, kai alkis toks teisėtas ir nuovargis turi prasmę, tegul ir žodžiais neatskleistą dainoje.joje tik trumpai pasakoma: „ Sunku dalgelę traukti, pusrytėlio laukti“. Išgyvenimai susitelkia priedainyje „Valio“. Jis kupinas gyvybiško džiaugsmo,...

Referatas apie Lietuvių Liaudies Dainas. Darbą sudaro: Kaip išliko liaudies dainos; Kaip skirstomos lietuvių liaudies dainos; Kalendorinės dainos; Raudos; Darbo dainos; Vestuvinės dainos; Poetinės dainų priemonės;

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų...Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Tautosakos tyrinėtojų teoretikų ir jos naudotojų praktikų - rašytojų, kompozitorių, kalbininkų - visuotinai pripažįstama, kad dainos ir jų melodijos yra liaudies meninės kūrybos viršūnė.
Lietuvoje ir apskritai Europoje kultūrinį gyvenimą veikė klasicizmas, palaikomas švietėjų ir humanistų.Klasicistinės estetikos ir švietėjiškų pažiūrų šalininkai negalėjo giliai suvokti liaudies poetinės kūrybos.Jie suprato, kad patarlės išreiškia elgesio normas, gilias mintis, pamoko, tačiau į pasakas bei dainas su jų fantastika ir švelniu lyrizmu buvo žiūrima kaip į reiškinį, priešišką geram tonui, sveikam protui.
Tautosakinę tradiciją skatino menkas gyventojų raštingumas.Tamsiu istorijos metu, mokslui, švietimui, pasaulietinei literatūrai nevaidinant didesnio vaidmens, lietuvių tautos daugumai vienintelė laisvo kūrybinio poetinio žodžio reiškimosi dirva liko tautosaka.
Lietuvių liaudies kūryboje itin gausu turėjo būti apeginių vestuvinių dainų, nes jos nusistovėjusia tradicine vaizdų sistema atspindi ilgų amžių žmonių gyvenimą, jausmus ir troškimus.Lietuvių liauies vestuvinių dainų pradžios dera ieškoti dar pirmykšteje bendruomenėje.
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia...

Svarbiausias liaudies dainų bruožas - lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas
Lietuvių liaudies dainos yra skirstomos į :
Vaikų dainavimas – rateliai žaidimai ir k.t.
Darbo dainos – plovimo, kūlimo, bulviakasio.
Vestuvių dainos – išleidimo, sugultuvių
Karinės – istorinės dainos
Lopšinės
Raudos
Kalendorinės dainos
Mano interpretuojamoji lietuvių liaudies daina yra „PASVARSTYK ANTELA“. Tai yra daina, kurioje vyksta neoficialios piršlybos, žvalgytuvės. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus besirenkant „širdies draugą“, rengiantis vesti. Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Kai kurios lyrinės dainos-laisvesnės plėtotės. Čia susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas. Retesnė ištisa išpažintis, monologas. Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užuomazgų. Piršlybų ir vestuvių dainų personažai-bernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitėlė, vargo mergelė.
Šioje dainoje figuruoja paukštis. Tai antis. Paralelinama mergelė ir antis. Daug bendrų bruožų galima įžvelgti tarp mergelės ir anties. Antis laisvai ir tyliai plaukioja, jai tarsi niekas nerūpi, jos gyvenimas nerūpestingas ir laisvas. Kaip ir mergelės gyvenimas kol ji dar netekėjusi yra. Tarsi norima įspėti mergelę, kad jos gyvenimas jei ji ištekės, bus pilnas sunkumų ir išbandymų. Dainoje ryškus darbštumo klausimas, piršlybų ir žvalgytuvių tema. Šios dainos vertybė yra darbas. Vaikinui artojėliui yra labai svarbu ar jo išsirinktoji mergužėlė darbelį moka dirbti.
-Ar tu mokie verptie?
-Ar tu mokie austie?
-Ar tu moki, mergela,
-Kalne rugius pjautie?
Tai leidžia suprasti, kad bernelis ieško darbščios mergelės sau į žmonas. Išryškėja idealai, kuriais vadovaujamasi kuriant šeimą. Lietuvių liaudies dainose vienas iš svarbių tradicinės idealios nuotakos bruožų - darbų mokėjimas.
Tačiau, mergelė nenori būti tik darbininke ji berneliui...

Lietuvių liaudies daina – liaudies muzikos žanras, kuris būdingas etninei tam tikro krašto kultūrai. Daugiausiai liaudies dainų mokėjo piemenėliai, kurie dieną iš dienos ganė gyvulius, paukščius ir turėjo daug laisvo laiko. Jų liaudies dainos dažniausiai buvo raudos. Visos liaudės dainos būdavo pergyvenimo pasekmės, kai vyrai išjodavo į karą, kai tampama našlaitėliu, kai įsimylima, kai sunkiai dirbama. Kiekvienas kraštas turi savo liaudies dainas.