Garsinė raiška, didinanti teksto išraiškingumą.
Ša Ša – krinta labai, ū ū – lekia vėjas.
Panašiai skambančių ar vienodų priebalsių kartojimas.
Ėgi šnypščia iš kelmo piktoji!
Asonansas
Panašiai skambančių ar vienodų balsių ir dvibalsių kartojimas.
Ėgi srovė teškena upelė Šventoji.
Onomatopėja
Tikrovės (gamtos, darbo, technikos) garsų mėgdžiojimas.
Dun dun dun Dundulis du da.
Leksinės raiškos priemonės
Leksinė struktūra
Apibūdinimas
Pavyzdžiai
Archaizmai
Žodžiai, kurie paseno ir išėjo iš apyvartos dėl to, kad juos pakeitė kiti.
Ilgas pasakas mažiemus Ašva – kumelė, vetušas – senas, duomi – duodu.
Barbarizmai
Svetimos kalbos žodžiai.
Čipsai, kolioti, pampersai
Neologizmai/naujadarai
Neįprasti bendrinėje kalboje žodžiai, pasidaryti tik tai progai.
Vis tik vakaras ateis
Vyšnios kvapmenas paskleis
Tarmybės
Žodžiai, vartojami atskirose tarmėse.
Žemaičiai sako: brolis – bruolis; žiedas – žieds; pienas – pėns ir kt.
Sinonimai
Skirtingai skambantys žodžiai, turintys tokią pat arba artimą reikšmę.
Sopa – gelia, švokšdavo – šlamėdavo.
Antonimai
Priešingos reikšmės žodžiai.
Džiaugsmas – nusminimas, šiltas – šaltas.
Frazeologizmai
Pastovus vaizdingas pasakymas/neskaidomas žodžių junginys.
Šaukštai po pietų!
Vaizdingi veiksmažodžiai
Savaime vaizdingi žodžiai.
Šakom risnojo voveraitė; Grioveliais jau gurgia vanduo.
Deminutyvai
Mažybiniai, maloniniai žodžiai.
Saulelė, žemelė.
Epitetas
Vaizdingas asmens, daikto ar reiškinio apibūdinimas.
Trankiai, piktai, gaivalingai; Stebuklingai graži.
Palyginimas
Dviejų daiktų arba reiškinių gretinimas, paremtas, kuriuo nors jų panašumu
Kaip akmens nuo krosnies; kaip kurmis; kaip žuvis.
Metonimija
Dalis vietoj visumos.
„Pilkos milinės“ vietoj „kareiviai“; Rytas už vakarą gudresnis.
Metafora
Perkeltinės reikšmės arba paslėptas palyginimas.
Užmigo žemė. Tik dangaus/Negęsta akys sidabrinės.
Antonomazija
Tikrinis vardas vartojamas vietoj bendrinio arba atvirkščiai.
O kiek einšteinų ir galilėjų šešiolkmečiais žemėje miega.
Įasmeninimas/personifikacija
Žmogui būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams.
Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai.
Hiperbolė
Meninis padidinimas.
Katrė verkė, kaip lietus lijo; Tūkstantį kartų tau viską aiškina.
Litotė
Meninis sumažinimas.
Upę perbridęs, šaukšte prigėrė.
Ironija
Slaptas...

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.
Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis.
Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.
Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti).
Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.
Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: t¸vas, kr¿mas, lãisvė, kãlnas.
Tvirtapradę priegaidę gali turėti:
a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: d¸ti, vôras, lóva, d¿mai, çžuolas, br²sti, ïrankis, sk¼sti;
b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: lãimė, ãugti, léisti, pîeva, púodas;
c) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, pvz.: kãlnas, ãmžius, lãngas, kãrtis, kélti, sémti, ménkė, gérti.
Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ui, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu...

Lietuvių kalbos sangrąžiniai veiksmažodžiai skiriasi nuo kitų veiksmažodžių sangąžos dalelyte -si(-s), kuri yra suaugusi su veiksmažodžiu ir viena nevartojama. Veiksmažodžiai su sangrąžos dalelyte daromi tik iš veiksmažodžių, dalelytė pridedama prie šakninių ir priesaginių pamatinių žodžių galo (pvz.: bartis, barasi, barkis; sveikintis, sveikinasi, sveikinkis), o jei pamatiniu žodžiu eina priešdėlinis veiksmažodis, dalelytė įterpiama tarp šaknies ir priešdėlio (pvz.: pasisiukti, prisikepti, susilaukti).
• kurie neturi nesangrąžinio atitikmens, vadinamieji reflexiva tantum: dairytis, diddžiuotis, gėdytis, ryžtis, teirautis ir t.t.. Rusų kalboje taip pat yra tokių veiksmažodžių, kurie neturi nesangrąžinių atitikmenų: бояться, улыбаться, гордиться, стараться. Čia su veiksmažodžiais, neturinčiais dalelytės –cя, taip pat nėra susiję ir sangrąžiniai eigos veikslo veiksmažodžiai, turintys padėties kitimo erdvėje reikšmę: ложыться, садиться, становиться.
• sangrąžiniai ir nesangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie skiriasi tik loginiais ar gramatiniais ryšiais sakinyje, pvz.: Mes naudojame elektrą – Mes naudojamės elektra; Vaikas mėto akmenis – Vaikas mėtosi akmenimis. Pasitaiko ir tokių veiksmažodžių, kurių sangrąžinė dalelytė yra pleonastinė, pvz.: bijoti – bijotis, gailėti – gailėtis, gulti – gultis.
Pagrindinė sangrąžos dalelytės funkcija – apriboti pamatiniu žodžiu reiškiamo veiksmo sritį tik to veiksmo atlikėju (subjektu). Vienų sangrąžinių vedinių subjektas išlieka tas pats, kurį turėjo ir pamatinis veiksmažodis, kitų vedinių subjektą ima reikšti tas žodis, kuris buvo pamatinio žodžio objetas. Pagal šią ypatybę sangrąžiniai veiksmažodžiai gali būti suskirstyti į intranzityvinius (subjektinius arba negalininkinius) ir tranzityvinius (objektinius arba galininkinius). Sangrąžos dalelytė, pritapusi prie intranzityvinių veiksmažodžių, dar labiau paryškina jų intranzityvumą.
Rusų kalbai būdingas veiksmažodžių skirstymas į galininkinius ir negalininkinius, atitinkančiu lietuvių tranzityvinius ir intranzityvinius veiksmažodžius. Galininkiniai (tranzityviniai) veiksmažodžiai žymi veiksmą, nukreiptą į objektą, kuris yra išreikštas atitinkamo vardažodžio galininko linksniu. Dauguma negalininkinių veiksmažodžių turi savo gramatinius požymius: į jų paradigmą įeina dalyviai, atitinkantys lietuviškus neveikiamuosius dalyvius (rusų kalboje jie vadinami страдат. причастия). Negalininkiniai (intranzityviniai) veiksmažodžiai pavadina veiksmą, kuris nėra nukreiptas į objektą (išreikštą galininko linksniu), рvz. белеем парус. Šie veiksmažodžiai savo paradigmoje ir turi neveikiamųjų...

Morkūnaitės eilėraščio „Ledo pilis“ mokymasis atmintinai.
Mokymosi situacija: Mokiniai supažindinti su eilėraščio sąvoką, taip pat žino, kuo jis skiriasi nuo prozos kūrinių. Kartu su mokytoja lankėsi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame susitikime su poete Nijole Morkūnaite.
Pamokos uždavinys: analizuojant eilėraštį, naudojant veiksmažodžių grandinėlę, paveikslėlių seką išmokti N. Morkūnaitės eilėraštį „Ledo pilis“ atmintinai.
Morkūnaitė, Nijolė. Seka pasakas senukas. (2008). Vilnius: Petro ofsetas) ( žr. 5 priedas).
Įvadinė dalis.
Mokytoja lentoje pakabina rebusą. Pasako mokiniams, kad teisingai išsprendę rebusą (žr. 1 priedas), jie sužinos, su kuo bus susijusi jų šiandienos pamokos tema. Vaikų individualiai klausiama, kokią raidę reikia rašyti, kodėl jie taip mano ir kaip mano kiti. Teisingai išsprendus rebusą gaunamas žodis EILĖRAŠTIS. Taigi mokytoja pasako, kad šiandiena jų pamokos tema yra susijusi su eilėraščiu. Mokytoja paprašo mokinių prisiminti, praeitoje pamokoje išmoktą eilėraščio apibrėžimą ir pasakyti, kuo jis skiriasi nuo prozos kūrinių. Kadangi mokiniai buvo susitikime su poete N. Morkūnaite Nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, ji paprašo, kad mokiniai jai primintų, kur jie buvo, su kuo buvo susitikę, ką naujo sužinojo. Taip pat prisimenamas pristatytas naujausias poetės eilėraščių rinkinys „Negirdėta, nematyta“, skaityti eilėraščiai, papasakotos įdomios istorijos, aptariama tai, kas labiausiai mokiniams patiko tame susitikime ir kas ne. Mokytoja pasiūlo po pamokos apžiūrėti autorės knygelių parodėlę, kurioje jie galės paskaityti daugiau poetės sukurtų eilėraščių. Taigi supažindinus su pamokos tema ir prisiminus susitikimą su poete Nijole Morkūnaite, mokytoja pasako, kad šiandiena pamokoje mokysis jos eilėraštį „Ledo pilis“ atmintinai. Mokytoja pristato veiklą, kuria šiendien jie užsiims: analizuos eilraštį „Ledo pilis“, sudarinės veiksmažodžių grandinėlę, stengsis eilėraštį perskaityti keisdami emocijas, taip pat eilėraščio mokymui naudos paveikslėlių seką.
Pagrindinė dalis.
Prieš skaitant eilėraštį mokytoja lentoje užrašo šiuos žodžius: nuotaika, emocijos, veikėjai. Mokiniai išklausę eilėraštį turės pasakyti, kokia šio eilėraščio nuotaika, kokie yra veikėjai ir kokias emocijas jiems kelia šis eilėraštis. Mokytoja perskaito eilėraštį. Tuomet mokinių klausia kokia nuotaika, veikėjai, emocijos.
Aptarus eilėraštį mokytoja išdalina lapus...

Kuri iš veiksmažodžio būsimojo laiko formų parašyta klaidingai?
a) surūdys;
b) įsigys;
c) paliudys.
6. Kuriame iš žodžių yra rašybos klaida?
a) nuogąstavimai;
b) tikimąsi;
c) džiaugtųsi.
7. Kuris iš daiktavardžių parašytas klaidingai?
a) supuoklės;
b) sūkurys;
c) nuopuolis.
8. Kuriame variante tarptautiniuose žodžiuose yra rašybos klaidų?
a) multimedia, makijažas, rėžimas;
b) humoras, fojė, licencija;
c) longetė, reziumė, popkultūra.
2
9. Kuris sakinys yra taisyklingas?
a) Svetimoje šalyje dirbdamas jis negalės jaustis laimingu.
b) Padaryk mane laiminga.
c) Taip jau lemta – laimingas jis netaps.
10. Kuris sakinys yra netaisyklingas?
a) Vietoj to, kad mokytis, išvyko į Angliją padirbėti.
b) Užuot mokiusis, studentė nutarė pailsėti.
c) Vietoj to, kad mokytųsi, plepėjo su draugėmis.
11. Su kiek priesagų lietuvių kalboje sudaromi deminutyvai (mažybiniai žodžiai)?
a) 65;
b) 88;
c) 78.
12. Kuriame skiemenyje nuo galo yra kirtis žodyje „persiorientuodavome“?
a) šeštame;
b) ketvirtame;
c) aštuntame.
13. Kurie iš šių įmonių ir įstaigų pavadinimų parašyti taisyklingai (nepriklausomai nuo to, kaip
jie įregistruoti)?
a) SĮ „Šiaulių oro uostas“, UAB „Pabalių turgus“, AB „Naujoji Rūta“, Šiaulių m. Juliaus Janonio
gimnazija;
b) SĮ Šiaulių oro uostas, UAB Pabalių turgus, AB „Naujoji rūta“, Šiaulių Juliaus Janonio
gimnazija;
c) SĮ Šiaulių Oro uostas, UAB Pabalių Turgus, UAB Naujoji Rūta, Šiaulių J. Janonio gimnazija.
14. Kiek lietuvių kalboje yra tarmių ir patarmių?
a) trys ir keturiolika;
b) dvi ir penkiolika;
c) keturios ir trylika.
15. Ką šiauliškių tarmėje reiškia žodis „priraidyti“?
a) prirašyti puslapį;
b) prikišti krosnį malkų;
c) pripiešti raidžių.
16. Ką šiauliškių tarmėje reiškia žodis „bluosnis“?
a) gluosnis;
b) bluostas;
c) plonas.
3
17. Ką šiauliškių tarmėje reiškia žodis „kukutis“?
a) paukštelis;
b) kankorėžis;
c) gilė.
18. Ką šiauliškių tarmėje reiškia posakis „ramulį sukti“?
a) malti;
b) nusikalbėti;
c) merginti.
19. Ką šiauliškių tarmėje reiškia pasakymas „švilpinti po trobą“?
a) švilpauti;
b) dykinėti;
c) bėgioti.
20. Kuriuo laikotarpiu lietuvių kalba buvo praradusi valstybinės kalbos statusą?
a) 1918–1940 m.;
b) 1940–1988...

Judita Vaičiūnaitė gimė (1937) Kaune, augo inteligentiškoje aplinkoje, tarp aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonių. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, po studijų liko Vilniuje. J. Vaičiūnaitė – dviejų didžiųjų Lietuvos miestų (Kauno ir Vilniaus) kultūros ir architektūros išugdyta kūrėja, ypač išsiskirianti agrarinės kultūros paveiktoje lietuvių literatūroje.
Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė. Pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 metais. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje J. Vaičiūnaitė, kaip Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, stengėsi iš esmės moderninti ir individualizuoti lyriką, išvaduoti ją iš pokarinio politizavimo gniaužtų, per simbolius, istorinius personažus, metaforas žadinti skaitytojų savimonę, tautinį sąmoningumą, pasipriešinimą dehumanizuotai sovietinei ideologijai. 8-ąjį deš. literatūra laisvinosi iš totalitarizmo gniaužtų dar labiau: gyvenimo patirtis, visuomeninė situacija, estetiniai idealai vertė jaunus poetus ieškoti savito santykio su tuometės lyrikos tradicijomis. Vaikystės kaimo prisiminimai, tėviškės, kaip vertybių centro, ilgesys, buvęs atramos tašku iš kaimo kilusių poetų kartai, – J. Vaičiūnaitė buvo išimtis, nes ji gimė mieste. Jos kūrybai daugiausia impulsų davė miesto kultūra, todėl ji dažnai apibūdinama kaipmiesto poetė. Pati poetė viename interviu sakė: „Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.“ Jos kūryboje ryški miesto erdvė, architektūra. Poetės lyrikoje fiksuojamas ją sudominęs koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, išgirstas muzikos akordas, t. y. tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas – ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tik tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. J. Vaičiūnaitės miestas – darni meną ir kultūrą sauganti erdvė, miestas – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, namai.
bažnyčios su Madona.
Vilnius – miestas, tarsi gimęs iš gamtos, iš ypatingos gamtinės aplinkos: upių santakos, kalvų, miškų, slėnių. Todėleilėraščiuose, gretindama miesto kultūrą ir gamtą, poetė nesiekia miesto parodyti kaip gamtos priešybės –...

Lietuvių literatūros terminų žodynas. (Epika, Lyrika, Drama, Kalbėjimas ir pan.). Apibrėžimai.

Darbas – viena iš žmogaus vertybių, įprasminanti jo gyvenimą ir skatinanti visapusišką tobulėjimą. Jau nuo senų senovės darbas buvo neatsiejama mūsų protėvių gyvenimo dalis. Visą tai paliudija iki šių dienų išlikusios sutartinės, liaudiškos dainos ir šokiai, atmintin įsirašę bočių pasakojimai bei literatūra. Kone plačiausiai lietuvių darbus aprašė Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“. Poemoje lietuvių grožinės literatūros pradininkas vaizduoja Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulėžiūrą, aprašo tradicijas ir papročius skirtingais metų laikais. Būrų darbas „Metuose“ yra tiesiogiai priklausomas nuo Dievo valios: „Be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo“ ir juos supančios gamtos – ji kūrinyje iškyla kaip gyvenimo mokytoja. Veikėjai kūrinyje atstovauja skirtingas puses – dorųjų („viežlybųjų“) ir tinginių („nenaudėlių“), kurie apsunkina būrų buitį. K. Donelaitis darbą sieja su darbštumu, o tinginystę smerkia. Tai patvirtina, kad žmonės jau nuo seno suprato, jog tik gerai, nepriekaištingai atliktas darbas duoda savo vaisių. Jis kūrinyje minimas ne kaip pragyvenimo šaltinis, bet kaip...

Prisiminti, kas yra dialogas, skatinant vaikus mąstyti ir atsakyti patiems.
2. Suprasti ir įsiminti, kaip užrašyti dialogą, remiantis dialogo plakatu, vadovėliu ir dalomąja medžiaga, dirbant individualiai ir grupėje.
3. Patikrinti ir įvertinti, ar vaikai suprato pamoką, remiantis pamokos aptarimo ir pateiktų užduočių gautais rezultatais.
◦ vadovėlis ( Marcelionienė E., Plentaitė V. Šaltinis. Vadovėlis III klasei. Pirmoji knyga. Kalbu. Skaitau. Rašau., 2004, 12,41 psl.
◦ dialogo plakatas;
◦ dalomoji medžiaga (dialogo schema).
Vertinimo kriterijai (remiantis pamokos aptarimo ir pateiktų užduočių gautais rezultatais):
1. Minimalus vertinimas, kai pamoką suprato pusė ar mažiau mokinių (pusė užduoties atlikta teisingai).
2. Patenkinamas vertinimas, kai pamoką suprato daugiau nei pusė mokinių (daugiau nei pusė užduoties atlikta teisingai).
3. Aukštesnis vertinimas, kai pamoką suprato visi mokiniai puikiai (užduotis atlikta nepriekaištingai).
Literatūros sąrašas:
1. Arends R. I. Mokomės mokyti. V., 1998.
2. Bižys N., Linkaitytė G., Valiuškevičiūtė A. Pamokos mokytojui. V., 1996.
3. Jensen E. Tobulas mokymas. V., 1999.
Pamokos eiga
Įvadinė dalis. Šią pamoką kalbėsime apie dialogą. Mes jau žinome, kas yra dialogas. Taip? Tad dabar dar kartą pasikartosime dialogo sąvoką. Taip pat išmoksime labai svarbų dalyką: kaip užrašyti dialogą. Gerai? Pagaliau išsiaiškinsime, kaip užrašyti Agnės ir Jono pokalbį, esančius šiame plakate, kuriuo jūs buvote labai susidomėję ir nekantravote perskaityti. Skaitysime pasiskirstę vaidmenimis. Galėsite patys parašyti dar daugiau juokelių, iš kurių kikenote praėjusią pamoką arba savo pokalbį su draugu. Be to sužinosime, kokie skyrybos ženklai vartojami dialoge, kad taisyklingai mokėtumėte užrašyti.
Pagrindinė dalis. Na, kas žinote, ką vadimame dialogu? Šaunu, kad matau rankų mišką. Dovile, tu primink mums visiems. Taip, dialogas yra pokalbis, kai vienas klausia, o kitas atsako. Šaunuolė, Dovile.
Pažvelkime į mūsų plakatą, kuriame užrašytas Jono ir Agnės pokalbis. Kairėje, esantys debesėliai, kurie susiaurėja į berniuko pusę, yra Jono žodžiai. Debesėliai esantys dešinėje ir siaurėjantys į mergaitės pusę, yra žodžiai, kuriuos sako Agnė. Supratote? Šaunu! Dabar pabandysime taisyklingai perskaityti šį pokalbį, kad suprastume, kas pokalbyje klausia, o kas...

• Ugdyti mokinių norą savais žodžiais ir mintimis reikšti įspūdžius.
• Mokyti reikšti savo nuomonę.
• Mokyti rasti tinkamus laikus šnekamojoje lietuvių kalboje.
• Lavinti kūrybiškumą, išmonę, plėsti žodyną, ugdyti meilę gimtajai kalbai ir Tėvynei.
• Ugdyti mokinių gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, vertinti kitus bei įsivertinti save, kelti mokymosi motyvaciją.
Motyvacija: Padėti mokiniams suvokti asmenvardžių ir vietovardžių sąvokas, mokyti įgytas žinias pritaikyti praktinėse užduotyse.
Tipas: Mišrus. Esmė ta, jog pamokos metu nagrinėjama ne tik nauja medžiaga, bet ir prisimenama anksčiau nagrinėta medžiaga, tikrinamos mokinių žinios.
Mokymo metodai: Žodiniai. Teikiamas pokalbis, grupinis pokalbis, pasakojimas, diskusija, demonstravimas.
Darbo formos: Savarankiškas – individualus, grupinis.
Mokymo priemonės: Mokinių kūrybiniai darbai, išdalintos kortelės su Alytaus piliakalnio piešiniu, pokalbis.
Apklausa: Individuali, grupinė.
UGDYMO TURINYS
Vertybinės Dalykiniai gebėjimai Akademinės žinios Bendrieji
Nuostatos (pagrindinės sąvokos) gebėjimai
Ugdyti meilę 1.Supažindinama su asmen- Sakinių siejimas ir su- 1.Taiko turimas
gimtajai kalbai. vardžiais ir vietovardžiais. durtinių žodžių rašymas. žinias ir įgytus
2.Ugdomas gebėjimas su- gebėjimus.
vokti gautą informaciją. 2.Ugdomas gebė-
3.Įgytas žinias pritaiko jimas logiškai
praktinėse užduotyse. mąstyti,savarankiš-
kai ir bendradar-
biaujant kūrybiškai
veikti.
PAMOKOS SITUACIJA
Išmokta (turinio sritis): Plėtojamos ankstesnės lietuvių kalbos pamokose nagrinėtos temos: sudurtiniai žodžiai-asmenvardžiai, vietovardžiai.
Atliktos užduotys (namų darbai): Iš anksto mokiniams pateikiama užduotis nupiešti kas labiausiai įsiminė iš kelionės įspūdžių.
Laukiamas pamokos rezultatas: Mokiniai sužino, kad piliakalnis skiriasi nuo kalno. Vaikai ir ateityje labiau norės skaityti ir domėtis istorija, nes kaip tik ji padės išugdyti pasididžiavimą savo Tėvyne. Igytas žinias pritaikys praktinėse...