Kalbos kultūra. Lietuvių kalbos žinynas. Morfologija. Kirčiavimas. Kirtis ir priegaidė

 KALBOS KULTŪRA LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNAS MORFOLOGIJA KIRČIAVIMAS Kirtis ir priegaidė   Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas. Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis. Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai. Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti). Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė. Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: t¸vas, kr¿mas, lãisvė, kãlnas. Tvirtapradę priegaidę gali turėti: a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: d¸ti, vôras, lóva, d¿mai, çžuolas, br²sti, ïrankis, sk¼sti; b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: lãimė, ãugti, léisti, pîeva, púodas; c) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, pvz.: kãlnas, ãmžius, lãngas, kãrtis, kélti, sémti, ménkė, gérti. Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ui, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trumpi, pvz.: ùiti, gùiti, tíltas, kímti, pínti, vírti, kùlti, stùmti, dùrklas. Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fêrma, hêrbas. Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapêutas, farmacêutas, bòileris (toks katilas). Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.: stålas, sõdas, e¤ti, la÷kas, ti¹klas, la¹kas. Tvirtagalę priegaidę turi: a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rågas, tåkas, mìdis, kìlias. Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: raga¤, takù, medžiùs, keliùs; b) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lºkti, výkti, sõdas, m¾šis, r±stas, sk³sti, l¤sti, siÿsti; c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: la¤kas, la÷kas, e¤ti, šiìnas, ruõšti, mu¤las; d) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, il, im, in, ir, ui, um, un, ur, pvz.: baµsas, ra§stis, la¹kas, ka»klas, geµsti, re§ti, re¹gti, ve»kti, viµkas, ki§šti, li¹kti, ki»vis, guµti, tru§pas, u¹kšti, pu»vas. Trumpųjų skiemenų kirčiavimas   Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu. Juose gali būti tik trumpieji balsiai a, e, i, u ir balsis o (tarptautiniuose žodžiuose). Trumpieji kirčiuoti a ir e būdingi: a) žodžių galūnėms: gerâ, galvâ, šakâs, kitâs, pelê, pelês; b) būdvardžių aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio priesagoms -êsnis, -ė, -ėlêsnis, -ė: gerêsnis, gerêsnė, gerėlêsnis, gerėlêsnė; c) savybiniams įvardžiams mâno, tâvo, sâvo; d) įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, savybinių įvardžių, neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkui: gerâsis, pirmâsis, manâsis, mylimâsis, būtâsis, būsimâsis; e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų išvestoms formoms: râsti, kâsti, mêsti, dêgti, râsdavau, râsdavai, râsiu, râsi, râsčiau, râstum, râsk, râsdamas. Tik neveikiamieji būtojo laiko dalyviai šios taisyklės nesilaiko — tariama: råstas, nìštas, kìptas; f) veiksmažodžių priešdėliams ap-, at-, pa-, pra-, ne-, be-, te-, nebe-, tebe-: âpneša, âtneša, pâneša, prâneša, nêneša, bênešą, têneša, nebêneša, tebêneša; g) vienaskiemeniams žodžiams: âš, tâs, tâ, pâts, kâs, kâd, tâd, mât, nâ, bêt, nês, nêt, mês (mêsti); bet mìs (įvardis); h) silpnesnio veiksmo ištiktukams ir iš jų padarytiems veiksmažodžiams: krâpšt, têkšt, krâpštelėti, têkštelėti; strâkt, strâksi, strâksime, strâksite (straks¸ti); trêpt, trêpu, trêpsi, trêpsime, trêpsite (treps¸ti); i) daugeliui tarptautinių žodžių: fonêtika, kabinêtas, mêtras, poêtas. Trumpieji balsiai a ir e kirčiuotuose skiemenyse pailgėja ir turi tvirtagale priegaidę, pvz.: šakâ — šåkos, pelº — pìlės, dedù — dìda. Trumpieji balsiai i, u kirčiuojami tik kairiniu ženklu, pvz.: linas, lipti, bùtas, pùsė. Trumpasis o paprastai esti tarptautiniuose žodžiuose (astronòmas, balkònas, filològas, metòdas) ir kai kuriuose ištiktukuose (òp, kliòpt).   Kirčio ir priegaidės reikšmė   Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė. Štai keletas pavyzdžių: a) žodžiai bei formos su skirtingais kirčiuotais skiemenimis: klãusimas — klausímas; tríkampis (tokia figūra) — trika§pis (turįs tris kampus); dvíratis (susisiekimo priemonė) — dviråtis (su dviem ratais); gėrímas (veiksmo pavadinimas) —g¸rimas (kas geriama); neší (es. 1.) — nêši (būs. 1.); Ritâ (vns. vard.) — Ríta (vns. šauksm.); plíkas (vyr. g. vns. vard.) —plikâs (mot. g. dgs. gal.); kítos (mot. g. dgs. vard.) — kitõs (mot. g. vns. kilm.); b) žodžiai su skirtingomis priegaidėmis: ãušti (šaltesniam darytis) — a÷šti (švisti); ãukštas (didelis, iškilus) — a÷kštas (namų); gínti (saugoti, užstoti) — gi¹ti (varyti, guiti); kãltas (įrankis) — kaµtas (nusikaltęs); mérkti (akis) — me»kti (dėti į vandenį); mínti (kojomis trypti) — mi¹ti (spėti); s¿ris (pieno produktas) — s¾ris (sūrumas). Priešpaskutinio skiemens taisyklė   Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę. Pagal šią taisyklę kirtis nušoka: a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -a, pvz.: rankâ (ra¹ką), šakā (šåką), antrā (a¹trą), kitā (kítą), baigtā (ba¤gtą), Astā (Åstą), Loretā (Lorêtą), Romā (Ròmą); b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.: pi»štas — pirštùs, rankā (ra¹ką) — rankās, ùpė — upês, akís (åkį) — akís; a¹tras, antrā — antrùs, antrās; kítas, kitā — kitùs, kitās; ba¤gtas, baigtā — baigtùs, baigtās; c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.: rankā — su rankā, ùpė — upê; a¹tras, antrā — antrù, antrā; kķtas, kitā — kitù, kitā, ba¤gtas, baigtā — baigtù, baigtā; Astā (Åstą) — Astā, Loretā (Lorêtą) — Loretā, Romā (Rņmą) — Romā; d) į vietininko galūnę -e, pvz.: råštas — raštê, bùtas — butê, kabinêtas — kabinetê, Skuõdas — Skuodê, Brêstas — Brestê, Marņkas — Marokê; e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nìša — nešù, neši; nìšė — nešia÷, neše¤; e¤na — einù, einķ; ºjo — ėja÷, ėja¤.   Priegaidžių ir kirčio vietos kaita   Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija. Priegaidžių kaita yra tokia: a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: ãlkti —> aµkis, gróbti —> grõbis, šãltas —> šaµtis, pî enas —> piìnė, púodas —> puõdžius, dùlkė —> duµkti, dãrbas —> beda»bis, atléido (atléisti) —> atla¤dų (atlaidùs), plãukas —> šviesiapla÷kis; b) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: pýkti —> pôkdyti, výkti —> vôkdyti, rºkti —> r¸kauti, va»gti —> vãrginti, kaµtas —> kãltinti, da÷g —> dãuginti, ta÷škė (ta÷kšti) —> patãuška, ta§są (tamsâ) —> patãmsis. Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur priegaidė nesikeičia. Priegaidės paprastai nekeičia tie sudurtiniai žodžiai, kurių antrasis dėmuo turi tvirtagalę šaknį, pvz.: žìmė —> bežìmis, mažažìmis; ba»zdą (barzdâ) —> beba»zdis, ožkaba»zdis. Priegaidės nekeičia išimtiniais atvejais ir kai kurie tvirtapradės šaknies žodžiai, pvz.: lãngas —> palãngė, tíltas —> patíltė, g¸da —> beg¸dis. Kirčio vietos kaita yra tokia: a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens į gretimą skiemenį link galūnės, pvz.: våsara —> vasåris, gìležį (geležís) —> gelìžtė, vídurį (vidurýs) —> bevidùris, tuščiavidùris; b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į gretimą priešdėlio skiemenį, pvz.: primóka —> prîemoka, uždírba —> ùždarbis. Žodžio galo taisyklė ir jos išimtys   Ilgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: a¹t, pasku¤, vºl, aukštýn, vi»š, sunkiÿ, septyneriÿ, juodÿ (jų)... Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai: a) naudininko formos, pvz.: mokiniãms (plg. sen. mokiniamus), šaunîems (plg. sen. šauniemus), taip pat devynîems, kat¸ms, penkióms, mãn, sãu, manãm ir manãjam; b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti iš bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios tvirtapradę priegaidę, pvz.: palãuk (: palãukti), neklãusk (: neklãusti), išléisk (: išléisti), rašôk (: rašôti), kartók (: kartóti), b¿k (: b¿ti); c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga -t, jei nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens priegaidė tvirtapradė, pvz.: léist (: léisti), lãukt (: lãukti), sakôt (: sakôti), b¿t (: b¿ti); d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: dãr, gãl, jéi(gu), jóg, kîek, lôg (plg. lôgu), nórs (plg. nóris), rôt (plg. rôtas), vîen (plg. vîena); anót, bevéik (plg. véikiai), kažín, pusiãu, rytój, tegùl, tiesióg (plg. tiesiógiai), užúot, visãi. Daiktavardžių kirčiavimas   Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi — kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus — kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios. Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis l, 2, 3, 4. Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nustatyti iš dviejų linksnių — iš daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) ir galininko. Pirmosios kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose linksniuose turi kirtį kamiene, pvz.: tíltams, pušônams, våsaroms; tíltus, pušônus, våsaras. Antrosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko — galūnėje, pvz.: råštams, ra¹koms, mergínoms, gamýkloms; raštùs, rankâs, merginâs, gamyklâs. Trečiosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas — kamiene, pvz.: arkliãms, galvóms, dobilãms, katinãms; ãrklius, gãlvas, dóbilus, kåtinus. Ketvirtosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namãms, geniãms, Giruliãms; namùs, geniùs, Giruliùs. Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta.   Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų" linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas ir vietininkas. Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime  teisingai nustatyti ir „pavojingų" linksnių  kirčio vietą.. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.   Kirčiuotės 1 2 3 4 Skaičius Linksnis Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė   Vienaskaita     Vardininkas lîepa   ìglė     drebulº   pušís     Įnagininkas     lîepa — va¤siumi eglê drìbule širdimí   pušimí     -us     sūnumí         IV linksn.     akmenimí         galūnė     -is, -us, -uo         -umi     III, IV, V linksn.               -umí, -imí       Vietininkas   lîepoje — ìglėje     drebulėjê — pušyjê       pirštê               -as I linksn.               galūnėje -ê           Daugiskaita Kilmininkas lîepų — ìglių     drebuliÿ — pušÿ Galininkas lîepas —   eglês drìbules   — pušís Vietininkas lîepose — ìglėse     drebulėsê — pušysê   Dviskiemeniai daiktavardžiai   Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė ir jie visuose linksniuose turi pastovų kirtį, pvz.:   Vienaskaita V. tíltas brólis lîepa dróbė tóšis K tílto brólio lîepos dróbės tóšies N. tíltui bróliui lîepai dróbei tóšiai G. tíltą brólį lîepą dróbę tóšį Įn. tíltu bróliu lîepa dróbe tóšimi Vt. tílte brólyje lîepoje dróbėje tóšyje Š. tílte bróli lîepa dróbe tóšie Daugiskaita V. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys K tíltų brólių lîepų dróbių tóšių N. tíltams bróliams lîepoms dróbėms tóšims G. tíltus brólius lîepas dróbes tóšis Įn. tíltais bróliais lîepomis dróbėmis tóšimis Vt. tíltuose bróliuose lîepose dróbėse tóšyse Š. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys   V. Vílnia Vérkiai K Vílnios Vérkių N. Vílniai Vérkiams G. Vílnią Vérkius Įn. Vílnia Vérkiais Vt. Vílnioje Vérkiuose Š. Vílnia Vérkiai   Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugiskaitos galininke — galūnėje. Jie kirčiuojami taip:   Vienaskaita V. råštas pe¤lis rankâ ùpė tu»gus va¤sius K. råšto pe¤lio ra¹kos ùpės tu»gaus va¤siaus N. råštui pe¤liui ra¹kai ùpei tu»gui va¤siui G. råštą pe¤lį ra¹ką ùpę tu»gų va¤sių Įn. raštù peiliù rankâ upê tu»gumi va¤siumi Vt. raštê pe¤lyje ra¹koje ùpėje tu»guje va¤siuje Š. råšte pe¤li ra¹ka ùpe tu»gau va¤siau Daugiskaita V. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siai K råštų pe¤lių ra¹kų ùpių tu»gų va¤sių N. råštams pe¤liams ra¹koms ùpėms tu»gums va¤siams G. raštùs peiliùs rankâs upês turgùs vaisiùs Įn. råštais pe¤liais ra¹komis ùpėmis tu»gumis va¤siais Vt. råštuose pe¤liuose ra¹kose ùpėse tu»guose va¤siuose Š. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siai   V. Tråkai Da÷gai Skuõdas Si§nas Va»niai Žåsliai Nidâ K Tråkų Da÷gų Skuõdo Si§no Va»nių Žåslių Nídos N. Tråkams Da÷gams Skuõdui Si§nui Va»niams Žåsliams Nídai G. Trakùs Daugùs Skuõdą Si§ną Varniùs Žasliùs Nídą Įn. Tråkais Da÷gais Skuodù Simnù Va»niais Žåsliais Nidâ Vt. Tråkuose Da÷guose Skuodê Simnê Va»niuose Žåsliuose Nídoje Š. Tråkai Da÷gai Skuõde Si§ne Va»niai Žåsliai Nída   Trečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o daugiskaitos galininke — šaknyje. Štai kaip tas kirtis šokinėja:   Vienaskaita V. kãlnas arklýs galvâ aikštº širdís sūnùs K. kãlno ãrklio galvõs aikštºs širdiìs sūna÷s N. kãlnui ãrkliui gãlvai ãikštei šírdžiai s¿nui G. kãlną ãrklį gãlvą ãikštę šírdį s¿nų Įn. kãlnu ãrkliu gãlva ãikšte širdimí sūnumí Vt. kalnê arklyjê galvojê aikštėjê širdyjê sūnujê Š. kãlne arklý gãlva ãikšte širdiì sūna÷ Daugiskaita V. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs K kalnÿ arkliÿ galvÿ aikščiÿ širdžiÿ sūnÿ N. kalnãms arkliãms galvóms aikšt¸ms širdíms sūnùms G. kãlnus ãrklius gãlvas ãikštes šírdis s¿nus Įn. kalna¤s arklia¤s galvomís aikštėmís širdimís sūnumís Vt. kalnuosê arkliuosê galvosê aikštėsê širdysê sūnuosê Š. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs   V. Telšia¤ K Telšiÿ N. Telšiãms G. Télšius Įn. Telšia¤s Vt. Telšiuosê Š. Telšia¤   Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke ir galininke visada yra galūnėje.   Vienaskaita V. nåmas genýs dainâ eilº akís viršùs K. nåmo gìnio dainõs eilºs akiìs virša÷s N. nåmui gìniui da¤nai e¤lei åkiai vi»šui G. nåmą gìnį da¤ną e¤lę åkį vi»šų Įn. namù geniù dainâ eilê akimí viršumí Vt. namê genyjê dainojê eilėjê akyjê viršujê Š. nåme gený da¤na e¤le akiì virša÷ Daugiskaita V. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūs K namÿ geniÿ dainÿ eiliÿ akiÿ viršÿ N. namãms geniãms dainóms eil¸ms akíms viršùms G. namus geniùs dainâs eilês akís viršùs Įn. nama¤s genia¤s dainomís eilėmís akimís viršumís Vt. namuosê geniuosê dainosê eilėsê akysê viršuosê Š. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūs   V. Riešº Gaidº Kinta¤ K Riešºs Gaidºs Kintÿ N. Riìšei Ga¤dei Kintãms G. Riìšę Ga¤dę Kintùs Įn. Riešê Gaidê Kinta¤s Vt. Riešėjê Gaidėjê Kintuosê Š. Riìše Ga¤de Kinta¤   Daugiaskiemeniai daiktavardžiai   Daugiaskiemeniai daiktavardžiai, kaip ir dviskiemeniai, turi keturias kirčiuotes. Tos kirčiuotės taip pat nustatomos pagal daugiskaitos naudininko ir galininko linksnius. Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi pastovų kirtį visuose linksniuose. Jei kirčiuotas yra priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: pastógė, atólas, beržônas, pasak¸čia, pasãulis. Jei pastovų kirtį turi tolesnis nuo galo skiemuo, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: pósakis, påsaka, påsakininkas, gírininkas. Štai keletas šios kirčiuotės išlinksniuotų žodžių:   Vienaskaita V. beržônas påsaka pavåsaris liùdytojas K beržôno påsakos pavåsario liùdytojo N. beržônui påsakai pavåsariui liùdytojui G. beržôną påsaką pavåsarį liùdytoją Įn. beržônu påsaka pavåsariu liùdytoju Vt. beržône påsakoje pavåsaryje liùdytojuje Š. beržône påsaka pavåsari liùdytojau Daugiskaita V. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojai K beržônų påsakų pavåsarių liùdytojų N. beržônams påsakoms pavåsariams liùdytojams G. beržônus påsakas pavåsarius liùdytojus Įn. beržônais påsakomis pavåsariais liùdytojais Vt. beržônuose påsakose pavåsariuose liùdytojuose Š. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojai   Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Kla¤pėda, Pùntukas, Kåpčiamiestis, La÷kuva, La§pėdžiai, Léipalingis, Žirm¿nai, Justíniškės, Drùskininkai, Žvėrônas, Sãntariškės, Pùmpėnai ir kt. Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: a) daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis: -ãitis, -ė; -ãitis, -ãitė: giminãitis, -ė; Petrãitis, Gedgaudãitė, mergãitė, girãitė; bet: aukšta¤tis, -ė, žema¤tis, -ė — antrosios kirčiuotės; -¸čia, -¸čios: pasak¸čia, seser¸čia, ak¸čios; bet: kópėčios (nekirčiuota priesaga); -éiva: rašéiva, vadéiva; -¸jas,-a: siuv¸jas, -a, kirt¸jas, -a, ved¸jas, -a; -¸nas; -¸nas, -ė: brol¸nas, Petr¸nas, seser¸nas; kupišk¸nas, -ė; -enôbė: brangenôbė, garsenôbė, retenôbė; -ôba, -ôbos: daugôba, mitôba, valdôba, dalôbos, piršlôbos; -ôbė: gyvôbė, grožôbė, rūstôbė, vienôbė; -îena: rugîena, avîena, naujîena; bet: jãutiena (nekirčiuota priesaga); -îenė: dėdîenė, karalîenė, Juozîenė; bet: bulviìnė, uogiìnė, kiaušiniìnė (valgiai) — antrosios kirčiuotės; -ôna: lentôna, šeimôna; -ônas: beržônas, molônas, kaimônas, knygônas; -ôtis, -ôtė: brolôtis, vištôtis, Marôtė, Petraitôtė; -ójas: sienójas, šilójas, uogienójas; -ókšnis: balókšnis, krūmókšnis, upókšnis; -ónis, -ė; -ónis: ligónis, -ė, veliónis, -ė; Čiurliónis, Janónis; -óvė: bendróvė, daržóvė, geróvė, senóvė; -(i)¿kštis, -(i)¿kštė: berni¿kštis, Kairi¿kštis, mergi¿kštė; -umônas: gardumônas, margumônas; -úomenė: bendrúomenė, visúomenė; b) daiktavardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis: -ana: liìkana, ¿kana; -ėlis, -ė: išírėlis, -ė, nevýkėlis, -ė, numírėlis, -ė (žymi asmenis ir dažniausiai turi menkinamąją reikšmę); -ena: sniìgena, dvºsena, stípena, lùpena; -estis: l¾kestis, mókestis, r¾pestis; -iava: ba÷džiava, pãiniava, gåniava; -imas: gyvìnimas, kvėpåvimas, pasididžiåvimas (žodžiai, padaryti iš daugiaskiemenių veiksmažodžių); -ymas: m±stymas, råšymas, ka»pymas; bet bãltymas — 3a kirčiuotės; -ininkas, -ė: bitininkas, -ė, da»žininkas, -ė, ga¤srininkas, -ė, mºsininkas, -ė, mókslininkas, -ė, påskaitininkas, -ė, pi»mininkas, -ė, vi»šininkas, -ė (kiek daugiau nei pusė žodžių, padarytų iš 3 ir 4 kirčiuotės daiktavardžių, kirčiuojami priesagoje, pvz.: darbini¹kas, -ė, kalbini¹kas, -ė, valandini¹kas, -ė); -sena: e¤sena, rašôsena, vartósena; -tojas, -a: mókytojas, -a, kalb¸tojas, -a, rašôtojas, -a; bet artójas (kirčiuota priesaga); c) daiktavardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais: a¹t-: a¹tkapis, a¹traštė, a¹tspaudas; apô-: apôaušris, apôsaka, apôvarta; åt-: åtbalsis, åtilsis, åtkirtis; atå-, ató-: atåskaita, atåbradas, atódūsis; ï-: ïkalnė, ïrankis, ïspūdis; íš-: íšgąstis, íškamša, íšlaidos, íšrūgos; núo-: núolaida, núomonė, núorašas; pér-, pe»-: pérgalė, pérmaina, pe»petė; pó-: pódukra, póilsis, pókylis, pósėdis; prîe-: prîeangis, prîekabė, prîemonė, prîevolė; prîeš-: prîešgyna, prîešpiečiai, prîeškambaris; pró-: próperša, próšvaistė, prótarpis; sç-, sãm-, sãn-: sçmyšis, sçmata, sçrašas; sãmbūris, sãmplaika; sãnkryža, sãntykis, sãndėlis; ùž-, užúo-: ùždarbis, ùžeiga, užúomazga, užúojauta.   Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada būna priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke — galūnėje, pvz.:   Vienaskaita V. vaikínas bala¹dis mokyklâ sveta¤nė pavõjus K vaikíno bala¹džio mokýklos sveta¤nės pavõjaus N. vaikínui bala¹džiui mokýklai sveta¤nei pavõjui G. vaikíną bala¹dį mokýklą sveta¤nę pavõjų Įn. vaikinù balandžiù mokyklâ svetainê pavõjumi Vt. vaikinê bala¹dyje mokýkloje sveta¤nėje pavõjuje Š. vaikíne bala¹di mokýkla sveta¤ne pavõjau Daugiskaita V. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjai K vaikínų bala¹džių mokýklų sveta¤nių pavõjų N. vaikínamas bala¹džiams mokýkloms sveta¤nėms pavõjams G. vaikinùs balandžiùs mokyklâs svetainês pavojùs Įn. vaikínais bala¹džiais mokýklomis sveta¤nėmis pavõjais Vt. vaikínuose bala¹džiuose mokýklose sveta¤nėse pavõjuose Š. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjai   Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis: -a¤nis, -a¤nė: riesta¤nis, salda¤nis, mišra¤nė; -ålius, -ė: miegålius, -ė, snaudålius, -ė; -atâ: visatâ (kilm. visåtos), sveikatâ; -ìklis: varvìklis, tarpìklis, žarstìklis; -ìlis, -ìlė: bernìlis, langìlis, skarìlė, pupìlė; -ºlis, -ºlė: bernužºlis, vadovºlis, mergužºlė, valandºlė; -ºsis: puvºsis, džiūvºsis, griuvºsiai, pelºsiai; -iìnė: uogiìnė, kiaušiniìnė, vakariìnė; -iìtis, -ė: miestiìtis, -ė, užsieniìtis, -ė, valstiìtis, -ė; -ijâ: bendrijâ, išeivijâ, žmonijâ; bet perk¿nija; -íkas, -ė: nešíkas, -ė, plaukíkas, -ė, šventíkas; -yklâ: mokyklâ (kilm. mokýklos), knygrišyklâ, džiovyklâ; -ýklė: baidýklė, taisýklė, svarstýklės; -íklis: jungíklis, saugíklis, vardíklis; -ímas: vežímas, nešímas, pylímas (veiksmo pavadinimai, padaryti iš dviskiemenių veiksmažodžių); bet: pôlimas (sankasa), g¸rimas (gėralas), skônimas (iškirsta miško vieta), skôrimas (plaukų sklastymas), klãusimas — pirmosios kirčiuotės; -ýnė: kankýnė, puodýnė, žaidýnės; -ýstė: draugýstė, jaunýstė, kvailýstė; -õkas, -ė: antrõkas, -ė, vidutiniõkas, -ė, naujõkas, -ė; -õklis, -ė; -õklis, -õklė: klajõklis, -ė; stūmõklis, vijõklis, medžiõklė; -õnė: abejõnė, klajõnė, svajõnė; -õtis, -õtė: ąsõtis, šakõtis, mazgõtė; -õvas, -ė: ieškõvas, -ė, žinõvas, -ė, vadõvas, -ė; -týnės: imtýnės, lenktýnės, peštýnės; -tùkas: degtùkas, klaustùkas, pieštùkas; -tùvas: laistytùvas, šaldytùvas; bet: dùrtuvas, pjãutuvas, šãutuvas — pirmosios kirčiuotės; -tùvė: dirbtùvė, parduotùvė, spaustùvė; bet: bertuvº 3 , kultuvº 3a (įrankių pavadinimai); -ùkas, -ùkė: gulsčiùkas, raudonùkė; -ùmas: aiškùmas, baltùmas, tolùmas; bet: skírtumas, ãugumas (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės; -¾nas, -ė; -¾nas: bėg¾nas, -ė, klaj¾nas, -ė; mal¾nas; bet karali¿nas, virš¿nė, gal¿nė ir Gaili¿nas, Baltr¿nas, Laz¿nai (tikriniai vardai) — pirmosios kirčiuotės; -uõklis, -ė; -uõklė: svyruõklis, -ė, girtuõklis, -ė; švytuõklė, žibuõklė, sūpuõklės; -uõlis, -ė; -uõlė: drąsuõlis, -ė, varguõlis, -ė; snieguõlė; -uõtis, -uõtė: lapuõtis, šarvuõtis, vaizduõtė; -ùtis, -ùtė: blizgùtis, margùtis, pakalnùtė.   Trečioji kirčiuotė. Šios kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį. Į kurį skiemenį nuo galo kirtis nušoka ir kokią priegaidę turi tas skiemuo, parodo prie kirčiuotės skaitmens 3 viršuje spausdinamos raidės ir skaitmenys. Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai, lygiai kaip dviskiemeniai, turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtapradį skiemenį. Šios grupės žodžių nedaug. Tokie yra tikriniai vardai Veliuonâ, Kaišiadórys, Anykščia¤  ir kt.   V. Varėnâ Perlojâ Anykščia¤ Kaišiadórys K Varėnõs Perlojõs Anykščiÿ Kaišiadoriÿ N. Var¸nai Perlójai Anykščiãms Kaišiadoríms G. Var¸ną Perlóją Anôkščius Kaišiadóris Įn. Var¸na Perlója Anykščia¤s Kaišiadorimís Vt. Varėnojê Perlojojê Anykščiuosê Kaišiadorysê Š. Var¸na Perlója Anykščia¤ Kaišiadórys   Ne vienas tikriausiai nustebs, kai sužinos, kad jis netaisyklingai kirčiuoja miesto Gargžda¤ vardo galininką: įpratom kirtį čia dėti galūnėje, o turi būti pagal trečiąją kirčiuotę — Gãrgždus. Kaip Kaišiadórys linksniuojama ir kirčiuojama didelė grupė vietovardžių su priesaga -ónys: Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys ir kt. Nuo jų skiriasi Subãrtonys (1), taip pat I linksniuotės daiktavardžiai su -óniai: Kudóniai (1), Gudóniai (1)...   Kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių trečiasis kirčiuotas skiemuo tvirtapradis, kirčiuotė žymima 3a, jei tvirtagalis arba trumpasis — 3b. Dar kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į ketvirtą, o kartais net į penktą arba šeštą nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių priegaidė yra tvirtapradė, tai kirčiuotė žymima 34a, 35a... (Ožkabalia¤, Tiltagalia¤) Jei šios grupės žodžių ketvirtas (penktas...) kirčiuotas skiemuo tvirtagalis arba trumpasis, tai kirčiuotė žymima 34b, 35b... Skaičius prie „a" ar „b" rodo, į kurį skiemenį nuo galo nušoka kirtis iš galūnės.   Vienaskaita   3a 34a V. dóbilas kosulýs vėgėlº perdirbinýs K dóbilo kósulio vėgėlºs pérdirbinio N. dóbilui kósuliui v¸gėlei pérdirbiniui G. dóbilą kósulį v¸gėlę pérdirbinį Įn. dóbilu kósuliu v¸gėle pérdirbiniu Vt. dobilê kosulyjê vėgėlėjê perdirbinyjê Š. dóbile kosulý v¸gėle perdirbiný Daugiskaita V. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤ K dobilÿ kosuliÿ vėgėliÿ perdirbiniÿ N. dobilãms kosuliãms vėgėl¸ms perdirbiniãms G. dóbilus kósulius v¸gėles pérdirbinius Įn. dobila¤s kosulia¤s vėgėlėmís perdirbinia¤s Vt. dobiluosê kosuliuosê vėgėlėsê perdirbiniuosê Š. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤     3a V. Jùrbarkas Lietuvâ Širvintâ 1 Šírvintos 2 Pandėlýs K Jùrbarko Lietuvõs Širvintõs Širvintÿ Pãndėlio N. Jùrbarkui Lîetuvai Šírvintai Širvintóms Pãndėliui G. Jùrbarką Lîetuvą Šírvintą Šírvintas Pãndėlį Įn. Jùrbarku Lîetuva Šírvinta Širvintomís Pãndėliu Vt. Jurbarkê Lietuvojê Širvintojê Širvintosê Pandėlyjê Š. Jùrbarke Lîetuva Šírvinta Šírvintos Pandėlý   1 Šventosios intakas 2 Rajono centras   Vienaskaita Vt. katinê vyturyjê pamokojê pasiuntinyjê Vt. katinuosê vyturiuosê pamokosê pasiuntiniuosê V. kåtinas vyturýs pamokâ pasiuntinýs V. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤ Š. kåtine vyturý påmoka pasiuntiný Š. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤ N. kåtinui výturiui påmokai påsiuntiniui N. katinãms vyturiãms pamokóms pasiuntiniãms K kåtino výturio pamokõs påsiuntinio K katinÿ vyturiÿ pamokÿ pasiuntiniÿ Įn. kåtinu výturiu påmoka påsiuntiniu Įn. katina¤s vyturia¤s pamokomís pasiuntinia¤s G. kåtiną výturį påmoką påsiuntinį G. kåtinus výturius påmokas påsiuntinius Daugiskaita   3b 34b     3b V. Utenâ Palangâ Kretingâ Tauragº Kernavº Pabradº Ukmergº Sudervº K Utenõs Palangõs Kretingõs Tauragºs Kernavºs Pabradºs Ukmergºs Sudervºs N. Ùtenai Pålangai Krìtingai Ta÷ragei Ke»navei Påbradei Ùkmergei Sùdervei G. Ùteną Pålangą Krìtingą Ta÷ragę Ke»navę Påbradę Ùkmergę Sùdervę Įn. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge Sùderve Vt. Utenojê Palangojê Kretingojê Tauragėjê Kernavėjê Pabradėjê Ukmergėjê Sudervėjê Š. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge Sùderve     3b V. Žùvintas Ålaušas Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dinas Čičirýs K Žùvinto Ålaušo Ceikiniÿ Čedasÿ Zarasÿ Ga»dino Číčirio N. Žùvintui Ålaušui Ceikiniãms Čedasãms Zarasãms Ga»dinui Číčiriui G. Žùvintą Ålaušą Ce¤kinius Čìdasus Zårasus Ga»diną Číčirį Įn. Žùvintu Ålaušu Ceikinia¤s Čedasa¤s Zarasa¤s Ga»dinu Číčiriu Vt. Žuvintê Alaušê Ceikiniuosê Čedasuosê Zarasuosê Gardinê Čičiryjê Š. Žùvinte Ålauše Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dine Čičirý   Trečiosios (34b) kirčiuotės su trumpuoju ketvirtu skiemeniu pavyzdys gali būti Panevėžýs, Tetervina¤, Rudaminâ, piktadarýs, -ė, píktadario, -ºs... Kur kirtis šoka iš galūnės į penktą ar šeštą nuo galo skiemenį, pavyzdžiais gali būti pakomisijýs, påkomisijo..., Parudaminýs (35b) ir pageležinkelº, pågeležinkelę... (36b). Pagal 3a, 3b ar 34a, 34b kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis priesagomis: -alas: pãistalas, rîebalas — 3a; ba»škalas, ti»palas — 3b; -atís: ilgatís, vienatís — 3a; bendratís, kamšatís — 3b; -ėlº: kirmėlº, siurbėlº — 3b; -enâ: arklenâ, kiaunenâ — 3a; kiškenâ, lapenâ — 3b; -esýs: ėdesýs, ilgesýs — paprastai visi 3b; -inas: sti»ninas, guµbinas, ž±sinas — 3b; -inýs; -inýs, -ė: brėžinýs, leidinýs, traukinýs — 3a; pirkinýs — 3b; pasiuntinýs, -ė — 34b; -menâ: puošmenâ, staigmenâ, na÷dmenos — 3b; bet: smùlkmena, trùpmena — 1; -muõ: dėmuõ, sprogmuõ — 3a; žymuõ, pla÷kmenys — 3b; -ulas: bu»bulas, gniùžulas — 3b; -ulýs: gyvulýs, kosulýs — 3a; spindulýs, šiurpulýs — 3b; nuobodulýs — 34a; -umâ: aukštumâ, tolumâ — 3a; dykumâ, sausumâ — 3b; įžulnumâ — 34a; iškilumâ — 34b; -urýs: sūkurýs, švyturýs — 3b.   Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Šios kirčiuotės daiktavardžių turime nedaug ir tie patys, išskyrus vieną kitą retą žodį, yra tikriniai, pvz.:   V. Alytùs Garliavâ Girulia¤ K Alyta÷s Garliavõs Giruliÿ N. Alýtui Garliåvai Giruliãms G. Alýtų Garliåvą Giruliùs Įn. Alytumí Garliavâ Girulia¤s Vt. Alytujê Garliavojê Giruliuosê Š. Alyta÷ Garliåva Girulia¤ Sangrąžiniai daiktavardžiai   Sangrąžiniai daiktavardžiai išlaiko vardininko kirtį visuose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipímasis, kreipímosi, kreipímuisi, kreipímąsi, kreipímusi, kreipímesi. Daugiskaitoje kartais vartojamas vardininkas ir kilmininkas: kreipímaisi, kreipímųsi.   Sutrumpėjusių linksnių kirčiavimas   Naudininko, įnagininko ir vietininko linksnių galūnės vartojamos ir sutrumpintos, pvz.: vaikãms — vaikãm, sūnumí — sūnu§, galvojê — galvõj, vandenyjê — vandený. Naudininko ir šaknyje kirčiuojamų įnagininko bei vietininko linksnių visų kalbos dalių sutrumpėjusios formos kirčiuojamos kaip ir nesutrumpėjusios, pvz.: laukãms — laukãm, galvóms — galvóm, kat¸ms — kat¸m, širdíms — širdím, r¿šims — r¿šim, kitîems — kitîem, penkîems — penkîem, mìdyje — mìdy, mìdžiuose — mìdžiuos. Jei kirtis yra nesutrumpėjusių įnagininko ir vietininko linksnių galūnėje, jis išlieka ir sutrumpėjusioje galūnėje. Tik ši sutrumpėjusi galūnė yra tvirtagalė, pvz.: širdimí — širdi§, sūnumí — sūnu§, galvomís — galvo§, geromís — gero§, kitomís — kito§, penkiomís — penkio§; trobojê — trobõj, kitojê — kitõj, ausyjê — ausý(j), geramê — gera§, kitamê — kita§, laukuosê — laukuõs, pietuosê —pietuõs.   Einamasis vidaus vietininkas   Šio vietininko linksniai kirčiuojami dvejopai: a) išlaiko vienaskaitos galininko kirtį ir priegaidę, jei žodis yra pirmosios arba antrosios kirčiuotės, pvz.: miìstan, lóvon, ùpėn, vãltin, sõdžiun; miìstuosna, lóvosna, ùpėsna, vãltysna, sõdžiuosna; b) turi kirtį gale, jei žodis yra trečiosios ar ketvirtosios kirčiuotės, pvz.: miška¹, antra¹ gala¹, galvo¹, anõn duobºn, pirti¹, dangu¹; daugiskaitoje — skiemenyje prieš -na: miškúosna, galvósna, pirmósna eil¸sna, pirtôsna. Sudurtinių daiktavardžių kirčiavimas   Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai ė, y, o, ū visada turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: saul¸tekis, dailôraštis, dienóraštis, galv¿galis, koj¿galis — pirmoji kirčiuotė. Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai i, u kirčiuojami kairiniu ženklu, pvz.: akímirka, ašígalis, tarpùpirščiai, vidùnaktis — pirmoji kirčiuotė. Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su priešpaskutiniu kirčiuotu ilgu skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: bendrada»bis, -ė, greitakõjis, -ė, savamõkslis, -ė; bet: pel¸da, rugs¸jis, rugpj¿tis. Tvirtagalę priegaidę turi ir su priešdėliu be- padaryti žodžiai, pvz.: begi¹klis, -ė, beda»bis, -ė, bemõkslis, -ė, bete¤sis, -ė; bet: beg¸dis, -ė, besótis, -ė. Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai, pvz.: pirmådienis, kalnågūbris — jungiamajame balsyje a ir kãulamilčiai, pùsiasalis — pirmojo dėmens šaknyje; diìnraštis, gãrlaivis — pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetýs — 3a, juokdarýs, -ė — 3b; laiškanešýs, -ė — 34a, angliakasýs, -ė — 34b, piktadarýs, -ė — 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 3b kirčiuotę, t.y. laiškanešýs — laiškånešį ir t.t.). Tarptautinių daiktavardžių kirčiavimas   Tarptautiniai daiktavardžiai dažniausiai kirčiuojami pagal pirmąją arba antrąją kirčiuotę. Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: fêrma, dêlta, fòrma, fròntas, pòlka, pòmpa, farmacêutas, fòrmulė, kònsulas, filosòfija, eskalåtorius ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais (baigmenimis), turinčiais tvirtapradę priegaidę: -ãnsas: avãnsas, balãnsas, seãnsas; -ãntas; -ãntas, -ė: diktãntas, gigãntas; doktorãntas, -ė, debiutãntas, -ė; -¸jas, -¸ja: chor¸jas, spond¸jas, al¸ja, epop¸ja; -êrnas: ekstêrnas, koncêrnas; -òrtas: kuròrtas, ekspòrtas, komfòrtas; -òrdas: akòrdas, rekòrdas; -ùrsas: konkùrsas, ekskùrsas ir kt. Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žodžių su nekirčiuotais formantais -ija (demokråtija, buržuåzija, anestêzija, distãncija), -ika (fízika, krònika, kibernêtika), -elis (kåbelis, mòdelis), -eris, -ė (dùbleris, -ė, tråleris), -ikas, -ė (akadêmikas, -ė, mechånikas, -ė), -usas (kòrpusas, låkmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas trečiasis nuo galo skiemuo. Žodžiai su formantu -umas (prezídiumas, akvåriumas) kirčiuojami ketvirtajame nuo galo skiemenyje. Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: hêlis, tònas, típas; dirižåblis, eskadrâ (-ådros) ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais, turinčiais tvirtagalę priegaidę ar trumpąjį kirčiuotą balsį priešpaskutiniame skiemenyje: -adâ, -ådas: estradâ, olimpiadâ, limonådas, šokolådas; -åfas; -åfas, -ė: autogråfas, paragråfas; geogråfas, -ė; -åkas: baråkas, amoniåkas; -ålas: finålas, kvartålas, originålas; -ålė: detålė, magistrålė; -amâ: programâ, telegramâ; -ånas: banånas, mangånas, uragånas; -åras, -ė; -åras: notåras, -ė, kulinåras, -ė; seminåras; -atâ, -åtas; -åtas, -ė: regatâ, prenumeratâ, čempionåtas; laureåtas, -ė; -åžas: bagåžas, personåžas; -êktas: efêktas, objêktas, konspêktas; -êlė: flanêlė, novêlė, paralêlė; -emâ: morfemâ, problemâ; -enâ: antenâ, sirenâ; -ênas; -ênas, -ė: fenomênas, manekênas, -ė; -e¹tas; -e¹tas, -ė: dokume¹tas, eleme¹tas; pacie¹tas, -ė; -erâ: premjerâ, stratosferâ; -êras: ampêras, barjêras, karjêras; -êsas: interêsas, procêsas; -êtas: bufêtas, komitêtas, portrêtas; -êtė: kasêtė, operêtė; -êtras: kilomêtras, spektromêtras, termomêtras; bet hegzåmetras; -iìrius, -ė: inžiniìrius, -ė, revoliucioniìrius, -ė, režisiìrius, -ė; -ílis: automobílis, kadrílis; -inâ, -ínas: kabinâ, mašinâ, jazmínas, vazelínas; -yrâ (gal. -ýrą): rapyrâ, satyrâ; -ýras, -ė; -ýras: dezertýras, -ė; kefýras, turnýras; -ístas, -ė: artístas, -ė, realístas, -ė, specialístas, -ė; -ítas: apendicítas, monolítas; -yvâ (gal. -ývą): direktyvâ, iniciatyvâ, alternatyvâ; -ývas: aktývas, kolektývas, negatývas; -ízas: karnízas, servízas, siurprízas; -ízmas: ateízmas, egoízmas, simbolízmas; -ògas, -ė: biològas, -ė, filològas, -ė, technològas, -ė; -òmas; -òmas, -ė: binòmas, atòmas; agronòmas, -ė; -ònas: kartònas, talònas, telefònas; -òpas: mikroskòpas, teleskòpas; -òras: motòras, teròras; -õrius; -õrius, -ė: inventõrius, kalendõrius; sekretõrius, -ė; bet: inspêktorius, -ė, kolêktorius, detêktorius... (nekirčiuotas formantas); -òsas: abrikòsas, chaòsas; bet kòsmosas; -òtas: despòtas, kompòtas; -òze: diagnòzė, prognòzė; -ūrâ: (gal. -¾rą): kultūrâ, literatūrâ, struktūrâ. Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug. Trečiosios (b) kirčiuotės yra žodžiai dåktaras, bílietas, egzåminas, te»minas (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal l kirčiuotę); ketvirtosios kirčiuotės: påsas, plånas, stre¤kas, gumâ, madâ, sierâ. Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptautiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kirčiuotą galinį skiemenį, kuris baigiasi tvirtagaliu -ė arba trumpais balsiais -u, -o, -i, -a, pvz.: ateljº, kupº, interviù, meniù, lotò, metrò, žiurí, buržuâ. Grupelė nelinksniuojamų žodžių, kurių gale yra balsis -o (kartais ir kiti), turi priešpaskutinio arba trečiojo nuo galo skiemens kirtį, pvz.: esperãnto, nêto, sòlo, ålibi.   Dviskiemeniai būdvardžiai   Dviskiemenių būdvardžių yra dvi kirčiuotės, kurios beveik atitinka dviskiemenių daiktavardžių trečiąją ir ketvirtąją kirčiuotę, tad jos ir žymimos tais pačiais skaitmenimis (3, 4).   Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtapradę šaknį, pvz.:   Vienaskaita V. bãltas baltâ brangùs brangí K bãlto baltõs branga÷s brangiõs N. baltãm bãltai brangiãm brãngiai G. bãltą bãltą brãngų brãngią Įn. bãltu bãlta brãngiu brãngia Vt. baltamê baltojê brangiamê brangiojê Š. bãltas baltâ brangùs brangí Daugiskaita V. baltí bãltos brãngūs brãngios K baltÿ baltÿ brangiÿ brangiÿ N. baltîems baltóms brangîems brangióms G. bãltus bãltas brãngius brãngias Įn. balta¤s baltomís brangia¤s brangiomís Vt. baltuosê baltosê brangiuosê brangiosê Š. baltí bãltos brãngūs brãngios   Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami ir tie i(u) linksniuotės tvirtapradės šaknies būdvardžiai, kurie vienaskaitos vardininke išlaiko senovinį šakninį kirtį, bet kituose linksniuose kirčiuojami galūniniu kirčiu taip kaip brangùs, -í. Štai jie: ãiškus, -i, lôgus, -i, smùlkus, -i, sódrus, -i, sótus, -i, tãnkus, -i ir kt.   Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtagalę arba trumpą šaknį, pvz.:   Vienaskaita V. le¹gvas lengvâ stiprùs stiprí K le¹gvo lengvõs stipra÷s stipriõs N. lengvãm le¹gvai stipriãm stípriai G. le¹gvą le¹gvą stiprÿ stíprią Įn. lengvù lengvâ stipriù stipriâ Vt. lengvamê lengvojê stipriamê stipriojê Š. le¹gvas lengvâ stiprùs stiprí Daugiskaita V. lengví le¹gvos stíprūs stíprios K lengvÿ lengvÿ stipriÿ stipriÿ N. lengvîems lengvóms stiprîems stiprióms G. lengvùs lengvâs stipriùs stipriâs Įn. lengva¤s lengvomís stipria¤s stipriomís Vt. lengvuosê lengvosê stipriuosê stipriosê Š. lengví le¹gvos stíprūs stíprios   Daugiaskiemeniai būdvardžiai   Daugiaskiemenių būdvardžių yra visos keturios kirčiuotės.   Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai visuose linksniuose turi tą patį kirtį. Jei kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: akôtas, -a, galvótas, -a, geriãusias, -ia. Jei pastovus kirtis yra trečiame ar ketvirtame nuo galo skiemenyje, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: mókslinis, -ė, vieni¹telis, -ė, rùdeniškas, -a, lietùviškas, -a. Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami: a) būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis: -ãusias, -ia: didžiãusias, -ia, geriãusias, -ia; -¸tas, -a: duob¸tas, -a, skyl¸tas, -a; -ôkštis, -ė: pernôkštis, -ė, vakarôkštis, -ė; -ôlas, -a: akôlas, -a, ausôlas, -a; -íngas, -a: derlíngas, -a, išmintíngas, -a; bet prîešingas, -a; -i¹telis, -ė: nauji¹telis, -ė, vieni¹telis, -ė; -ôtas, -a: akôtas, -a, dantôtas, -a; -ôvas, -a: ankstôvas, -a, senôvas, -a; -ókas, -a: didókas, -a, vėlókas, -a; -ónas, -a: geltónas, -a, raudónas, -a (ir 3 kirčiuotės); -ópas, -a: abejópas, -a, dvejópas, -a; -ótas, -a: barzdótas, -a, galvótas, -a; -úotas, -a: plaukúotas, -a, taukúotas, -a; -ùistas, -a, -¿stas, -a: ligùistas (lig¿stas), -a, miegùistas (mieg¿stas), -a; b) būdvardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis: -inis, -ė: mókslinis, -ė, savãitinis, -ė; -iškas, -a: va¤kiškas, -a, lietùviškas, -a, påsakiškas, -a; c) būdvardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais: apô-: apôgeris, -ė, apôsunkis, -ė; pó-: póaukštis, -ė, póšaltis, -ė; prîe-: prîekurtis, -ė, prîetrumpis, -ė.   Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirčiuotas būna tvirtagalis arba trumpasis priešpaskutinis skiemuo, pvz.:   Vienaskaita V. medínis medínė Vilnõnis vilnõnė K medínio medínės Vilnõnio vilnõnės N. medíniam medínei vilnõniam vilnõnei G. medínį medínę Vilnõnį vilnõnę Įn. mediniù medinê Vilnoniù vilnonê Vt. medíniame medínėje vilnõniame vilnõnėje Š. medíni medíne Vilnõni vilnõne Daugiskaita V. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnės K medínių medínių Vilnõnių vilnõnių N. medíniams medínėms vilnõniams vilnõnėms G. mediniùs medinês Vilnoniùs vilnonês Įn. medíniais medínėmis vilnõniais vilnõnėmis Vt. medíniuose medínėse vilnõniuose vilnõnėse Š. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnės   Antrajai kirčiuotei priklauso būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis: -a¤nis, -ė: apvala¤nis, -ė, ketvirta¤nis, -ė; -ºlis, -ė: gražutºlis, -ė, mažutºlis, -ė; -ýlis, -ė: mažýlis, -ė, jaunýlis, -ė; -ínis, -ė: auksínis, -ė, naktínis, -ė; bet viìtinis, -ė, senóvinis, -ė (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės; -õnis, -ė: marškõnis, -ė, vilnõnis, -ė; -ùkas, -ė: mažučiùkas, -ė, siauručiùkas, -ė; -utínis, -ė: pirmutínis, -ė, paskutínis, -ė; -ùtis, -ė: mažùtis, -ė, sveikùtis, -ė.   Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį su tvirtaprade priegaide, pvz.:     Vienaskaita Daugiskaita V. palãidas palaidâ palaidí palãidos K palãido palaidõs palaidÿ palaidÿ N. palaidãm palãidai palaidîems palaidóms G. palãidą palãidą palãidus palãidas Įn. palãidu palãida palaida¤s palaidomís Vt. palaidamê palaidojê palaiduosê palaidosê Š. palãidas palaidâ palaidí palãidos   Trečiosios „a" (3a) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę, pvz.:     Vienaskaita Daugiskaita V. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanos K ãlkano alkanõs alkanÿ alkanÿ N. alkanãm ãlkanai alkanîems alkanóms G. ãlkaną ãlkaną ãlkanus ãlkanas Įn. ãlkanu ãlkana alkana¤s alkanomís Vt. alkanamê alkanojê alkanuosê alkanosê Š. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanos   Trečiosios ,,b" (3b) kirčiuotės būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:     Vienaskaita Daugiskaita V. a»timas artimâ artimí a»timos K a»timo artimõs artimÿ artimÿ N. artimãm a»timai artimîems artimóms G. a»timą a»timą a»timus a»timas Įn. a»timu a»tima artima¤s artimomís Vt. artimamê artimojê artimuosê artimosê Š. a»timas artimâ artimí a»timos   Pagal trečiąją „a" arba „b" kirčiuotę kirčiuojami: a) būdvardžiai su priesagomis: -anas, -â: ãlkanas, -â (3a), vãrganas, -â (3b); -imas, -â: tólimas, -â (3a), svìtimas, -â (3b); -inas, -â: dùlkinas, -â (3a), kùpinas, -â (3b); -zganas, -â: baµzganas, -â, žaµzganas, -â (3b); b) būdvardžiai su priešdėliais: åp-: åpskritas, -â, åplamas, -â (3b); åt-, atå-: åtbulas, -â, åtdaras, -â, åtkilas, -â, åtviras, -â, atåtupstas, -â (3b); ¤-: ¤strižas, -â, ¤kypas, -â (3b); íš-: íšdrikas, -â, íštisas, -â (3b); núo-: núosavas, -â (3a); på-: pådrikas, -â, påsklidas, -â (3b); prå-: pråviras, -â, pråtisas, -â (3b); ùž-: ùždaras, -â (3b).   Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:     Vienaskaita Daugiskaita V. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kios K palanka÷s palankiõs palanki¼ palanki¼ N. palankiãm pala¹kiai palankîems palankióms G. pala¹kų pala¹kią palankiùs palankiâs Įn. palankiù palankiâ palankia¤s palankiomís Vt. palankiamê palankiojê palankiuosê palankiosê Š. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kios   Pagal ketvirtąją kirčiuotę kirčiuojami i(u) linksniuotės būdvardžiai su priešdėliais: ap-: apdairùs, -í, apsukrùs, -í; at-: atkaklùs, -í, atsargùs, -í; į-: įdomùs, -í, įmantrùs, -í; iš-: išdidùs, -í, išlaidùs, -í; nuo-: nuolaidùs, -í, nuolankùs, -í; pa-: padorùs, -í, palankùs, -í; pra-: pranašùs, -í, pravartùs, -í; prie-: priekabùs, -í, prieraišùs, -í; san-: sandarùs, -í, santūrùs, -í; su-: sumanùs, -í; už-: užgaulùs, -í, užmaršùs, -í. Būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčiavimas   Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę ir yra pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: mìtai (mìtų, mìtams) — mìtinis, -ė, mókslas (mókslų, mókslams) — mókslinis, -ė, rankâ (ra¹kų, ra¹koms) — ra¹kinis, -ė; senóvė (senóvių, senóvėms) — senóvinis, -ė, mokyklâ (mokýklų) — mokýklinis, -ė, akôtas (akôtų) — akôtinis, -ė; literatūrâ (literat¾rų) — literat¾rinis, -ė. Bet: mìdis (mìdžių) — medínis, -ė, dróbė (dróbių) — drobínis, -ė, sidåbras (sidåbrų) — sidabrínis, -ė, metålas (metålų) — metalínis, -ė ir kiti, dažniausiai žymintys medžiagą, iš kurios kas padaryta, turi kirtį priesagoje.   Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojama galūnė ar trečiasis (ketvirtasis) nuo galo skiemuo, turi kirčiuotą priesagą ir yra antrosios (2) kirčiuotės, pvz.: nåmas (namÿ, namãms) — namínis, -ė, eilº (eiliÿ, eil¸ms) — eilínis, -ė, ba¤gtas (baigtÿ) — baigtíms, -ė, a¹tras (antrÿ) — antrínis, -ė, aštu¹tas (aštuntÿ) — aštuntínis, -ė, saldùs (saldžiÿ) — saldínis, -ė, çžuolas (ąžuolÿ) — ąžuolínis, -ė, vidurýs (viduriÿ) — vidurínis, -ė, mìdžiaga (mìdžiagų) — medžiagínis, -ė, visúomenė (visúomenių) — visuomenínis, -ė, atåskaita (atåskaitų) — ataskaitínis, -ė, la¤kraštis (la¤kraščių) — laikraštínis, -ė, ùžpakalis (ùžpakalių) — užpakalínis, -ė, respùblika (respùblikų) — respublikínis, -ė, línija (línijų) — linijínis, -ė, šešiólika — šešiolikínis, -ė. Bet: lôginis, -ė, pórinis, -ė ir kt. Be to, būdvardžių su priesaga -inis, -ė, padarytų iš žodžių su priešdėliu per-, visada kirčiuojamas priešdėlis, pvz.: pértvara —  pértvarinis, -ė, pérkeltas — pérkeltinis, -ė ir kt.   Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš tarptautinių žodžių su formantais -ija, -ika, išlaiko pamatinio žodžio kirtį, jei būdvardžio ij ar ik išnyksta, pvz.: administråcija — administråcinis, -ė, chêmija — chêminis, -ė, polítika — polítinis, -ė, aritmêtika — aritmêtinis, -ė. Bet: sêrija — serijínis, -ė, kolònija — kolonijínis, -ė, ãntika — antikínis, -ė, mùzika — muzikínis, -ė (kirčiuojami pagal bendrąją taisyklę).   Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: ligšiõl — ligšiolínis, -ė, nuõlat — nuolatínis, -ė, atgaµ — atgalínis, -ė, vîenkart — vienkartínis, -ė, pamečiu¤ — pametínis, -ė, šia¹dien — šiandienínis, -ė, tuomêt — tuometínis, -ė. Bet: apli¹k — apli¹kinis, -ė, savãime — savãiminis, -ė, tiesióg — tiesióginis, -ė. Kalbos dalys-MORFOLOGIJA Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai? Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius. Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas skaičiais (plg.: vargas - vargai, rūpestis - rūpesčiai, sielvartas - sielvartai, džiaugsmas - džiaugsmai). Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius. Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius — unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai — tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo - akmenys, vaikas - vaikai, žmogus - žmonės).  Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai — individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Kai kalbama apie astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką, šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide, turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis, mėnuliukas, žemė, žemelė). Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras — gr. petros „uola, akmuo", Paulius — lot. paulus „mažas", Klemencija — lot. clementia „švelnumas", Adomas — hebr. adam „žmogus", Agnė — gr. hagne „tyra" ir kt. Daiktavardžių skaičiai   Daiktavardžių galūnių keitimas — tai jų kaitymas. Daiktavardžiai turi du skaičius — vienaskaitą ir daugiskaitą. Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskaita — daugiau negu vieną. Kėdė- kėdės, lazda- lazdos, sodas- sodai, mintis- mintys, mokinys- mokiniai, kelias- keliai… Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du daiktus, dabar jos tik liekanos šnekamoje kalboje ir grožinėje literatūroje (du vaiku, dvi ranki). Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami. Pvz.: pienas, auksas, gripas, kūryba… Kai kurių daiktavardžių vartojama tik daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai taip pat nėra skaičiuojami. Pvz.: lubos, miltai, lašiniai, kelnės…   Daiktavardžių giminės Yra dvi daiktavardžių giminės: vyriškoji ir moteriškoji. Daiktavardžiai, kuriems tinka žodelis tas, yra vyriškosios giminės, o kuriems tinka žodelis ta, yra moteriškosios. Vyr.g.: stalas, laikrodis, langas, namas, kelias, suolas, takas, sapnas, vardas, vaikas… Mot.g.: lenta, gėlė, kėdė, mašina, moteris, pavardė, svajonė, grindys, mintis… Lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė gali būti arba vyriška, arba moteriška todėl, kad jie įvardija arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės asmenis, pvz.: naktibalda, nenuorama, kerėpla, kūtvėla, elgeta, vėpla… Dažniausiai jie turi menkinamąją reikšmę ir galūnę –a.   Tikriniai daiktavardžiai reiškia atskirų (konkrečių) asmenų ar daiktų pavadinimus. Bendriniai daiktavardžiai reiškia bendrus (priklausomus tai pačiai rūšiai) daiktų ar asmenų vardus.   Daiktavardžių linksniai ir klausimai Daiktavardžiai kaitomi linksniais. Linksnių yra septyni:   Vardininkas        kas?                    (V.kas?, vard.) Kilmininkas         ko?                     (K.ko?,  kilm.) Naudininkas        kam?                  (N.kam?, naud.) Galininkas           ką?                     (G.ką?, gal.) Įnagininkas          kuo?                   (Įn.kuo?, įn.) Vietininkas          kur?kame?          (Vt.kur?kame?, viet.) Šauksmininkas         -                     (Š. -, šauksm.)   Daiktavardžių kaitymas linksniais vadinasi linksniavimas. Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į penkias grupes, arba linksniuotes. Apie tai, kurios linksniuotės yra daiktavardis, sprendžiame iš jo vienaskaitos kilmininko galūnės (ir, žinoma, vardininko).   Linksniuotės Vienaskaitos vardininko galūnės Vienaskaitos kilmininko galūnės Pavyzdžiai I -as, -is, -ys -o stalas, medis, mokinys II -a, -i, -ė -os, -ės varna, marti, varlė III -is -ies dantis, pilis, ašis IV -us -aus medus, sūnus V -uo, -ė -(en)s, -(er)s vanduo, piemuo, duktė Vienaskaita V.kas? mokinys, duktė. K.ko? mokinio, dukters. N.kam? mokiniui, dukteriai. G.ką? mokinį, dukterį. Įn.kuo? mokiniu, dukteria. Vt.kur? kame? mokinyje, dukteryje. Š.- mokiny, dukterie.   Daugiskaita V.kas? mokiniai, dukterys. K.ko? mokinių, dukterų. N.kam? mokiniams, dukterims. G.ką? mokinius, dukteris. Įn.kuo? mokiniais, dukterimis. Vt.kur? kame? mokiniuose, dukteryse. Š.- mokiniai, dukterys. Nelinksniuojamieji daiktavardžiai   Lietuvių kalboje yra ir tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų kilmės žodžiai. Skiriami keli jų tipai: 1. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale kirčiuotus balsius -ė, -i, -o, -u, pvz., ateljė, fojė, Renė, Daladjė; asorti, bigudi, taksi, žiuri; bistro, bordo, Didro, Hugo, manto; Baku, fru, kakadu, ragu, tabu. 2. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale nekirčiuotus balsius -i, -o, -u. Tokių daiktavardžių labai nedaug, pvz.: ledi, Gandi, spageti, Soči, kredo, maestro (vartojama jau ir linksniuojamoji forma maestras), laso, Neru, zebu. Tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys moterų pavardes ir turintys gale priebalsį, pvz.: Ana Zegers, Margarita Aliger, Vera Inber, Ita Miuler, Kerstina Kaufman. Šių daiktavardžių linksnio (kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama sintaksiškai, t.y. gramatinėmis formomis tų žodžių, kurie sakinyje betarpiškai su jais susiję. Kai kurių linksnių galūnių rašyba   1. Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Pvz.: knygą, mokinį, sūnų; eglių, gyvulių, paukščių… Įsidėmėti! Nosinės raidės niekada nerašome naudininko, vietininko ir šauksmininko galūnėse.   2. Ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi –e: medyje, pušyje, eglėje, keliuose, pirkelėse… Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra –uose, moteriškosios giminės daiktavardžių –ose. Pvz.: miškas – miškuose, ranka – rankose… 3. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a, -i, -uo) — rašome –ia arba –iai. Lėlė - lėlei, lėlę, lėle, lėles; varlė - varlei, varlę, varle, varles; valia - valiai, valią, valia, valias; giria - giriai, girią, giria, girias; sesuo - seseriai, seseria; Išimtis. Duktė - dukteriai, dukteria. Įsidėmėti! Vardininko galūnėje niekada nerašome –e, –es, -ei.   Pavojingesnių linksnių galūnių rašyba        Žodžiai     Linksniai kelias elnias banginis dramblys vyšnia galia lapė antilopė lūšis angis Vns. V. -(i)as -is, -ys -(i)a -ė -is N.     -(i)ai -ei -(i)ai G. -(i)ą -į -(i)ą -ę -į Įn.     -(i)a -e   Vt. -yje -yje -(i)oje -ėje -yje Dgs. V. -(i)ai -(i)ai     -ys N. -(i)ams -(i)ams       G.     -(i)as -es -is Įn. -(i)ais -(i)ais       Vt. -(i)uose -(i)uose -(i)ose -ėse -yse Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas   Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais: Aklas aklą netoli tenuves. Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot. Jauni šoka — žemė dreba, seni šoka — dantys kleba. Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis", o jaunoji „nuotaka". Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.   Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas   1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos vardininkas). 2. Kalbos dalis (daiktavardis). 3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis). 4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji). 5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis. 6. Kuo eina sakinyje.   Juodoj žemėj balta duona auga. žemėj (žemė) – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?); duona – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. vard.; veiksn. (kas auga?).   Įsidėmėkite. Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis. Pvz.: „Užburta karalystė”, „Brisiaus galas”, „Lietuvos aidas”, gamykla „Verpstas”, „Žinijos” draugija, „Žalgirio” stadionas, šaldytuvas „Snaigė” ir kt. Daiktavardžių daryba   Daugiausia lietuvių kalbos daiktavardžių yra sudaroma su priesagomis. Galūnių vedinių yra žymiai mažiau, o mažiausiai daiktavardžių yra padaryta su priešdėliais. Su priesagomis ir galūnėmis daiktavardžiai yra daromi iš įvairių kalbos dalių. Šių abiejų rūšių vedinių ir jų pamatinių žodžių reikšmės santykiai yra labai panašūs. Ir galūnių, ir priesagų vedinių darybos reikšmės dažnai esti vienodos arba labai artimos. Todėl aišku, kad ir galūnės vedinys, ir priesagos vedinys, jei jų darybos reikšmė yra ta pati, yra tos pačios darybos kategorijos, nors kito darybos tipo. Semantiniai ryšiai tarp išvestinių daiktavardžių ir jų pamatinių žodžių yra labai įvairūs ir sudėtingi. Skirstant vedinius į darybos kategorijas ir tipus, atsižvelgiama į pačias bendriausias jų darybos reikšmes, siauresnės leksinės-darybinės ar individualiosios darybos reikšmės neaiškinamos. Formali priesaginių vedinių struktūra yra paprastesnė už galūnių vedinių struktūrą ta prasme, kad priesagos dažniausiai dedamos prie nepakitusios pamatinio žodžio šaknies, o galūnės dažnai reikalauja tam tikro fonologinio pamatinio žodžio šaknies pakitimo. Dėl to galūnių vedinių daryboje yra dažna šaknies balsių kaita, kiek retesnė — metatonija. Pvz.: išdaga (: išdegti), marka (: merkti), nuovarta (: nuversti), pjūvis (: pjauti, pjovė), saga (: segti), sargas (: sergėti), tvanas (: tvinti); alksna (: alksnis), bulvius (: bulvė), pašluostė (: pašluostyti), šiurpis (: šiurpti) ir t. t. Vardažodiniai priesagų ir galūnių vediniai dažniausiai daromi iš darybiškai neskaidomų pamatinių kamienų. Veiksmažodinių priesagų vedinių kamienai irgi daugiausia neišvestiniai. Galūnių vedinių pamatiniais žodžiais labai dažnai eina veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais. Su priešdėliais daiktavardžiai daromi tik iš daiktavardžių. Daugiausia daiktavardžių yra pasidaroma su priešdėliais pa-, už-, ant-, prie-. Kitų priešdėlių (ap-, be-, iš-, į-, per-, po-, prieš-, pro-) yra po keletą vedinių. Priešdėlinių daiktavardžių darybos reikšmės daugeliu atvejų yra individualios, dažnai lemiamos priešdėlio reikšmės. Pvz.: antkapis „tai, kas ant kapo", poveržlė ,,tai, kas po veržle", priegalvis „tai, kas prie galvos", apyrankė ,,tai, kas apie ranką", daiktavardžiai nelaimė, nelaisvė, netvarka reiškia pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko priešybę: beduonė, bekelė — pasakyto dalyko nebuvimą ir t. t. Didelė dalis priešdėlinių daiktavardžių priklauso tiems patiems semantiniams tipams kaip ir jų pamatiniai žodžiai: iš asmenų pavadinimų sudaromi kiek modifikuoti asmenų pavadinimai, iš laiką žyminčių daiktavardžių — laiką nusakantys vediniai. Pavyzdžiui, su priešdėliais gali būti sudaryti tokie asmenų pavadinimai: patėvis, protėvis, įdukterė, išdukterė, podukra, antžmogis, apydaktaris (plg.: tėvas, duktė, dukra, žmogus, daktaras). Tačiau asmens pavadinimas nėra šių žodžių darybos reikšmė. Tik daiktavardžiuose bekelnis, bepirštis, betvarkis galima įžiūrėti darybinę asmens pavadinimo reikšmę. Šios rūšies vedinių darybos reikšmė yra siauresnė ir priklauso nuo priešdėlio reikšmės: priešdėlių apy-, pa- vediniai (apydaktaris, pameistrys) žymi asmenį, menkiau išmanantį savo darbą už pamatiniu žodžiu pasakytą asmenį, priešdėlio ant- vediniai (antžmogis) — asmenį, viršesnį už tą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu. Priešdėlių pa-, iš-, į- daiktavardžiai pavadina tikrus ar netikrus pamatiniu žodžiu nusakytų asmenų gimines (patėvis, pabrolys, podukra, išdukterė). Su šiais priešdėliais galima sudaryti vedinius, nusakančius laiką: pavakarė, povakaris, priešvakaris, perpiečiai, išnakčiai. Bet visų jų pamatiniai žodžiai taip pat žymi laiką (plg.: vakaras, pietūs, naktis).                                                  Priesagų ir galūnių vediniai Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai priesaga galūnė Veiksmų pavadinimai -imas   įvairios reikšmės veiksmaž. (išskyrus tuos, kurių bendratyje -yti, o būt.k.l. kamienas priesagos neturi) augimas, ieškojimas, rengimasis -ymas   įvairios reikšmės veiksmaž. (tik su -yti, kurių būt.k.l. priesagos neturi) rašymas, valymas, mokymasis   -a įvairios reikšmės veiksmaž. apklausa, pajuoka, kaita   -is (vienkartinis veiksmas) įvairios reikšmės veiksmaž. poelgis, užpuolis, kirtis -tis   įvairios reikšmės veiksmaž. lemtis trintis -esys   veiksmaž. (garsų ir būsenos) liūdesys, ūžesys -smas   veiksmaž. (garsų ir būsenos) džiaugsmas, trenksmas -ulys   veiksmaž. (fiziologinių procesų ir būsenos) kosulys, svaigulys -yba (-bos)   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) dalybos, statyba -tynės   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) lenktynės, peštynės -sena (veiksmo atlikimo būdas   įvairios reikšmės veiksmaž. eisena, šukuosena   -as įvairios reikšmės veiksmaž. atsakas, juokas   -ė įvairios reikšmės veiksmaž. išmonė, sopė Veikėjų pavadinimai -tojas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) artojas, mokytojas -ėjas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sėjėjas, veikėjas -ėlis menki-namasis atspalvis   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apsnūdėlis, išdykėlis -ikas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grobikas, švilpikas -lys   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kranklys, cyplys, bet seklys -alas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) plepalas, tarškalas   -a įvairios reikšmės veiksmaž. spauda, užuomarša -ūnas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keikūnas, pataikūnas -tinis   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) auklėtinis, megztinis -ovas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) palydovas, varovas -alius   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) tauškalius, šaukalius -eklis menki-namasis atspalvis   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) bambeklis, zirzeklis -ynė   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pliauškynė, tauškynė   -is, -ė (-ys,-ė) įvairios reikšmės veiksmaž. plepys,-ė, žliumbis,-ė, čirškė   -as įvairios reikšmės veiksmaž. sargas, naras   -(i)us, -ė įvairios reikšmės veiksmaž. terlius,-ė Veiksmo rezultato pavadinimai   -a (-os) įvairios reikšmės veiksmaž. nuosėda, skalda   -as įvairios reikšmės veiksmaž. užrašas, graužas -inys   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grindinys, rašinys   -is (-ys) įvairios reikšmės veiksmaž. grobis, atspindys -alas   veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) skiedalas, viralas -muo   veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) dalmuo, dėmuo -tas   veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) pluoštas, raštas -ulys (-iai)   veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) krešulys, krituliai -ėsis (-iai)   veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) degėsis, griuvėsiai -snis, (-ys)   veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) kepsnys, dribsnis   -ė įvairios reikšmės veiksmaž. riekė, brydė -inis   būt.k.l. neveik. r. dalyvis megztinis, suktinis Įrankių pavadinimai -tuvas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) imtuvas, skeltuvas -iklis   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) jungiklis, variklis   -as veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apavas, šluostas -tas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kaltas, varžtas -tukas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pieštukas, trintukas -alas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) uždangalas, apmušalas -yklė   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pustyklė, rodyklė -tuvė   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keptuvė, trintuvė -eklis   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grūdeklis, žarsteklis -klas   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) arklas, irklas -klė   veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) važiuoklė, vėduoklė   -a veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pakaba, įmova Vietų pavadinimai -ynas   daiktav. eglynas, žirgynas -ynė   daiktav. būdv. veiksmaž. purvynė, kirmėlynė dykynė, žydrynė landynė, maudynė -inė   daiktav. malkinė, sviestinė -ykla   veiksmaž. mokykla, siuvykla -tuvė   veiksmaž. dirbtuvė, spaustuvė -uma   būdv. dykuma, plokštuma -iena   daiktav. (kultūrinių augalų pavadinimai) rugiena, bulviena -idė   daiktav. (naminių gyvulių pavadinimai) karvidė, veršidė) -ija   daiktav. (asmenų pavadinimai) girininkija, eigulija -ystė   daiktav. (asmenų pavadinimai) karalystė, kunigaikštystė   -a veiksmaž. daiktav. būdv. prieglauda, perėja alksna „alksnynas" klampa „klampynė"   -is veiksmaž. guolis Ypatybių pavadinimai -umas   laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal. aukštumas, gerumas, lankomumas, būtinumas -ybė   laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal. daiktav. aukštybė, gerybė, būtinybė brolybė, pilietybė   -is laipsniuojami būdv. grožis, tamsis -ystė   daiktav. (asmenų pavadinimai) laipsniuojami būdv. jūreivystė, daržininkystė jaunystė, kvailystė -enybė   laipsniuojami būdv. brangenybė, sunkenybė -ulys   laipsniuojami būdv. godulys, nuobodulys -atvė   laipsniuojami būdv. jaunatvė, senatvė -ovė   laipsniuojami būdv. daiktav. gerovė, bendrovė vergovė   -a laipsniuojami būdv. drąsa, tyla   -as laipsniuojami būdv. narsas, tvankas Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai asmenų pavadini- mai pagal a) profe- siją, b) išskir- tinę ypa- tybę -ininkas -ininkė   daiktav.     būdv. ir skaitv. a) darbininkas,-ė, šeimininkas, -ė, paštininkas,-ė b) smurtininkas,-ė a) pirmininkas,-ė b) raitininkas,-ė   -ius daiktav. a) račius, kurčius b) kurpius, duonius kušlius, kurčius asmenų, gyvų būtybių, ar šiaip dalykų pavadini- mai pagal būdingą ypatybę -uolis   būdv. daiktav. darbštuolis,-ė, gudruolis,-ė turtuolis, meduolis -ūnas   būdv. daiktav. ėdrūnas, plėšrūnas klastūnas -okas   skaitv. būdv. daiktav. pirmokas,-ė naujokas,-ė variokas -eiva   būdv. gudreiva, šventeiva -očius   daiktav. būdv. galvočius, ūsočius gudročius   -is (-ys) būdv. žilis, žvairys   -ė būdv. plikė, striukė asmenų pavadini- mai pagal kilimo ar gyvena- mąją vietą -ietis,-ė   daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) amerikietis,-ė, kaunietis,-ė -iškis,-ė   daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) klaipėdiškis,-ė, ukmergiškis,-ė -ėnas,-ė   daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) kupiškėnas,-ė, romėnas,-ė   -is, -ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) linkuvis „linkuvietis",  lietuvis,-ė asmenų ar gyvūnų pavadi- mai pagal lyties skirtumą -ienė   daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai brolienė, Jonienė, gandrienė, zuikienė   -ė daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai elnė, kalakutė -inas   daiktav. (moteriškosios giminės gyvūnų pavadinimai) katinas, stirninas augalų stiebų pavadini-mai -ienojas   daiktav. (augalų pavadinimai) bulvienojas, bruknienojas -ojas   daiktav. (augalų pavadinimai) bulbojas, bruknojas -inė   daiktav. būdv. skaitv. milinė, pirštinė, skardinė rudinė, šimtinė -inis   daiktav. auliniai (batai) -ainis   daiktav. stiklainis, sviestainis -ienė (valgių pavadinimai)   daiktav. būdv. morkienė, uogienė raugienė -ukas   būdv. atvirukas, rankinukas -imas   būdv. apskritimas, skystimas -ymas   būdv. karštymas, rūgštymas Švenčių ir apeigų pavadinimai -tuvės   veiksmaž. išleistuvės, laidotuvės -inės   daiktav. Joninės, vardinės -ynos   veiksmaž. pakasynos, krikštynos -tai   veiksmaž. sugrąžtai   -os veiksmaž. nuobaigos   -ai veiksmaž. atlaidai   -ės veiksmaž. vaišės Kuopiniai daiktavardžiai -ija   daiktav. (asmenų pavadinimai) studentija, žmonija -ynas   daiktav. (negyvų daiktų pavadinimai) laivynas, žvaigždynas -uomenė   būdv. daiktav. įv. bendruomenė kariuomenė visuomenė -auja   daiktav. šunauja -imas   būdv. jaunimas, senimas Mažybiniai-maloniniai daiktavardžiai -elis,-ė   daiktav. kiškelis, seselė -ėlis,-ė   daiktav. debesėlis, nugarėlė -(i)ukas,-ė   daiktav. kiškiukas, sesiukė -utis,-ė   daiktav. kiškutis, sesutė -ytis,-ė   daiktav. kiškytis, sesytė -ulis,-ė   daiktav. kiškulis, sesulė -užis,-ė   daiktav. kiškužis, sesužė -iūkštis,-ė   daiktav. kiškiūkštis, mergiūkštė -okšnis,-ė   daiktav. krūmokšnis, upokšnis -šė   daiktav. mergšė -ėzas   daiktav. vaikėzas -ilis   daiktav. vagilis   Priešdėlių vediniai Priešdėlis Pamatinis daiktavardis Pavyzdžiai Vietų pavadiniamai pa- konkretūs daiktav. pajūris, pastalė už- konkretūs daiktav. užkrosnis, užupis prie- konkretūs daiktav. prieklėtis, prieangis į- konkretūs daiktav. įlomis, įkrantis apy- konkretūs daiktav. apyausis nuo- konkretūs daiktav. nuokalnė po- konkretūs daiktav. požemis pra- konkretūs daiktav. pradantė prieš- konkretūs daiktav. prieškalnė pro- konkretūs daiktav. prodebesis Asmenų pavadinimai pa- asmenų pavadinimai patėvis, pameistrys po- asmenų pavadinimai podukra, posūnis pro- asmenų pavadinimai protėvis, prosenelis ant- asmenų pavadinimai antžmogis apy- asmenų pavadinimai apydaktaris į- asmenų pavadinimai įdukterė, įtėvis iš- asmenų pavadinimai išdukterė be- įvairios reikšmės daiktav. bekelnis, betvarkis, betėvis, beglobis Laiko pavadinimai pa- laiką žymintys daiktav. parytys, pavakarė prie- laiką žymintys daiktav. prievakaris po- laiką žymintys daiktav. pokaris per- laiką žymintys daiktav. perpietė prieš- laiką žymintys daiktav. priešaušris iš- laiką žymintys daiktav. išnakčiai   Sudurtiniai daiktavardžiai dažniausiai yra padaromi iš dviejų žodžių kamienų, vadinamų sudurtinio žodžio dėmenimis, arba sandais. Tokiais sandais gali eiti įvairių kalbos dalių kamienai. Didžiausią dūrinių dalį (apie tris ketvirtadalius) sudaro tokie žodžiai, kurių antrasis sandas yra daiktavardinis, o likusią dalį — žodžiai, kurių antrasis sandas veiksmažodinis. Pirmuoju sudurtinių žodžių sandu gali eiti daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio, kartais veiksmažodžio kamienai, prieveiksmis ir prielinksnis. Sudurtinių žodžių dėmenimis dažniausiai eina pirminiai žodžiai, t. y. tokie, kurių kamienas sutampa su šaknimi. Labai mažai yra dūrinių, padarytų iš priesagas ar priešdėlius turinčių kamienų, pvz.: dirvonvietė, pusdykumė, pasaulėžiūra. Lietuvių kalboje pasitaiko ir tokių sudurtinių žodžių, kurių vienu dėmeniu eina ne kokio nors žodžio kamienas, o visas žodis, pvz.: savikritika (kritika), savikaina (kaina). Mokslinėje lietuvių terminologijoje yra ir svetimų kalbų kilmės sudurtinių daiktavardžių. Yra nemaža tokių dūrinių, kurių pirmasis (a) arba antrasis (b) dėmuo lietuvių kalboje neina savarankišku žodžiu, pvz.: a) autobazė, agrotechnika, fotonuotrauka; b) spektrograma, spektroskopas. Tokio tipo sudurtinių žodžių kartais pasidaroma ir iš daugiau kaip dviejų dėmenų, pvz.: aeronuotrauka, termobarokamera. Du sandai yra suduriami arba tiesiai, arba juos skiria jungiamoji morfema, paprastai vadinama jungiamuoju balsiu. Jungiamojo balsio vartojimą ar nevartojimą ir jo parinkimą nulemia tai, iš kurių kalbos dalių yra sudarytas dūrinys ir kokio kamieno vardažodžiai eina pirmuoju sandu. Pavyzdžiui, maždaug pusė dūrinių su abiem daiktavardiniais sandais yra be jungiamųjų balsių (pvz.: brolvaikis, diendaržis, lietpaltis, medgalys, vilkligė). Kita pusė tokių dūrinių sudaromi su jungiamaisiais balsiais a, ia, i, o, u, ė, y, ū (pvz.: darbadienis, piliakalnis, ašigalis, laikotarpis, vidurnaktis, eilėraštis, prekyvietė, galvūgalis). Jungiamąjį balsį a turi dažniausiai tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina a arba o kamieno daiktavardžiai, jungiamąjį balsį ia — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ia arba i kamieno daiktavardžiai, ė — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ė kamieno daiktavardžiai, i, y — tie, kurių pirmuoju dėmeniu eina i kamieno daiktavardžiai. Kartais jungiamojo balsio parinkimą nulemia ne pirmuoju dėmeniu einančio daiktavardžio kamiengalis, o kitų sudurtinių žodžių analogija. Visų lietuvių kalbos dūrinių darybos formantas yra galūnė. Vyriškosios giminės sudurtiniai žodžiai dažniausiai yra padaromi su galūne -is arba -ys (jei dūrinio galūnė kirčiuota), moteriškosios giminės — su galūne -ė. Pvz.: juodalksnis, juokdarys, šienapjovė. Dūriniai su antruoju veiksmažodiniu sandu gali turėti ir galūnes -a, -as, pvz.: kalbotyra, namisėda, šlapdriba, pėdsakas. Dūrinių skirstymą į darybos tipus ir kategorijas lemia sandais einančių žodžių leksinių reikšmių santykiai.   I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai 1. Su pagrindiniu daiktavardiniu sandu (nusakomieji) Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas Kas rodoma apibrėžiamuoju sandu Pavyzdžiai I II I II         daiktav. daiktav. daiktav.         daiktav. paskirtis priklausymas vieta medžiaga   kiauliatvartis, maistpinigiai grėbliakotis, gandralizdis beržagrybis, sienlaikraštis eglitvorė, vaisvynis viduvasaris, viršukalnė daiktav. būdv.   būdinga išskirtinė ypatybė piktžolė, sunkvežimis daiktav. skaitv.   skaičius, eilė trečdalis daiktav. dalyvis   būdinga išskirtinė ypatybė   išpūstažandis, papurgalvis daiktav. priev.   daugiakovė, pusiaukelė daiktav. priel.   vieta tarpupirštis 2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji) Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodoma valdomuoju sandu Pavyzdžiai I II I II   veiksmaž. daiktav.   veiksmo objektas   veiksmo subjektas angliakasys, dangoraižis, bulviakasė, ledonešis saulėtekis, vandengrauža   veiksmaž. būdv. (ar priev.)   veiksmo ypatybė aiškiaregys, naujadaras   veiksmaž. įv.   veiksmo objektas   saviaukla   veiksmaž. priev.   daugiskaita, daugnora II. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniai daiktav. daiktav. gelžbetonis, ragaišduonė, svietvarškė Būdvardis   Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Aukštas status kalnas; tvirtas, tuščias, stiklinis, storas butelis; giedras, žydras, tamsus, saulėtas, šviesus dangus; graži, kvapni, gležna, raudona gėlė… Būdvardžiai gali reikšti spalvą (geltonas, žalias); formą (apvalus, pailga); skonį (sūrus, saldi); medžiagą, iš kurios daiktas padarytas (medinis, varinis); išorines ypatybes (aukštas, liekna); vidines ypatybes (gudrus, draugiška); įvairias kitas ypatybes (ankstyvas, bendras, sunkus). Būdvardžiai kaitomi giminėmis (baltas- balta), skaičiais (baltas- balti) ir linksniais (tvarkingas, tvarkingo, tvarkingam, tvarkingą, tvarkingu, tvarkingame). Būdvardis žodžių junginyje ir sakinyje derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu. Storas ąžuolas, storo ąžuolo, storam ąžuolui, storą ąžuolą… Aukšta pušis, aukštos pušies, aukštai pušiai, aukštą pušį… Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vienos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.: geras vaikas, gražus oras, protinga moteris. Vieniems tas pats daiktas gali būti geras, kitiems — labai geras, tretiems — apygeris, o dar kitiems — geriausias. Pagaliau tas pats daiktas vienomis aplinkybėmis gali būti geras, o kitomis — blogas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais. Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santykio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santykiniais. Visi jie yra dariniai. Kokybinių būdvardžių esti ir darinių, bet didžioji dalis — tai paprastieji žodžiai. Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai žymi skirtingas daiktų ypatybes, rodomas ir būdvardžių gramatinių požymių skirtumo.   Gramatiniai požymiai  Kokybiniai būdvardžiai Santykiniai būdvardžiai  Laipsniavimas  +  —  Įvardžiavimas  +  —  Daryba su priešdėliais apy-, po-, priesagomis -okas, -utis, -ytis ir kt.  +  —  Nederinamoji būsenos forma (istorinė bevardė giminė)  +  —  Prieveiksmių daryba su -ai ir -yn  +  —    Pastaba. Kokybiniai būdvardžiai kartais gali ir neturėti kokio nors lentelėje nurodyto gramatinio požymio, pvz.: nėščia, bergždžia, gyvas ,,dar nemiręs", kniūbsčias ir kt. nelaipsniuojami, nes tai nesuderinama su tikrove, bet potencinė laipsniavimo galia yra, pvz., bergždžias darbas, bergždžios pastangos gali būti įvairaus laipsnio. Taip pat gyvas ,,vikrus, judrus" (gyvas — gyvesnis — gyviausias). Tie kokybiniai būdvardžiai, kurie dėl aiškių priežasčių nelaipsniuojami, nuo santykinių vis tiek atsiskiria galėjimu turėti įvardžiuotines formas (bergždžioji, nėščioji, kniūbsčias, gyvasis).   Būdvardžių skaičiai   Būdvardžių, kaip daiktavardžių, yra du skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita. Gražus- gražūs, saldus- saldūs, puikus- puikūs, tylus- tylūs, didelis- dideli, švelni- švelnios… Jei būdvardis yra vienaskaitos, tai vardininke rašome –us (koks?), o jei daugiskaitos, vardininke  rašome –ūs (kokie?).   Būdvardžių giminės   Būdvardžiai gali būti vyriškosios ir moteriškosios giminės. Baltas- balta, stropus- stropi, tvarkingas- tvarkinga, aukštas- aukšta, šaltas- šalta... Būdvardžiai gali būti ir bevardės giminės. Būdvardžiai su galūne -is (medinis, apyjaunis) bevardės giminės neturi. Bevardės giminės būdvardžiai rodo nuo daikto atsietą ypatybę. Čia vėsu. Ten gera gyventi.   Įvardžiuotiniai būdvardžiai   Būdvardžiai gali būti paprastieji (baltas, balta, drąsus, drąsi) ir įvardžiuotiniai (baltasis, baltoji, drąsusis, drąsioji). Bevardės giminės būdvardžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę. Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji. Tačiau daugelio linksnių darybos taip paprastai negalima paaiškinti. gero+jo = gerojo; gerą+jį = gerąjį; gerų+jų = gerųjų. Įvardžiuotiniai būdvardžiai gali būti įvairių laipsnių (jaunesnysis, jaunesnioji, jauniausiasis, jauniausioji). Apie įvardžiuotinių būdvardžių galūnių rašybą skaitykite „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba".   Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas Vyriškosios giminės linksniavimas Vienaskaita V. gerasis žaliasis gražusis geresnysis K. gerojo žaliojo gražiojo geresniojo N. gerajam žaliajam gražiajam geresniajam G. gerąjį žaliąjį gražųjį geresnįjį Įn. geruoju žaliuoju gražiuoju geresniuoju Vt. gerajame žaliajame gražiajame geresniajame Š. gerasis žaliasis gražusis geresnysis Daugiskaita V. gerieji žalieji gražieji geresnieji K. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjų N. geriesiems žaliesiems gražiesiems geresniesiems G. geruosius žaliuosius gražiuosius geresniuosius Įn. geraisiais žaliaisiais gražiaisiais geresniaisiais Vt. geruosiuose žaliuosiuose gražiuosiuose geresniuosiuose Š. gerieji žalieji gražieji geresnieji Moteriškosios giminės linksniavimas Vienaskaita V. geroji žalioji gražioji geresnioji K. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios N. gerajai žaliajai gražiajai geresniajai G. gerąją žaliąją gražiąją geresniąją Įn. gerąja žaliąja gražiąja geresniąja Vt. gerojoje žaliojoje gražiojoje geresniojoje Š. geroji žalioji gražioji geresnioji Daugiskaita V. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios K. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjų N. gerosioms žaliosioms gražiosioms geresniosioms G. gerąsias žaliąsias gražiąsias geresniąsias Įn. gerosiomis žaliosiomis gražiosiomis geresniosiomis Vt. gerosiose žaliosiose gražiosiose geresniosiose Š. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios   Būdvardžių laipsniai   Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais.   Pagrindiniai ir pereinamieji laipsniai Ką jie rodo Pavyzdžiai Nelyginamasis Daikto ypatybę be jokio lyginimo. geras, gera Aukštėlesnysis Didesnį negu nelyginamojo laipsnio ypatybės kiekį ir mažesnį negu aukštesniojo laipsnio gerėlesnis, gerėlesnė Aukštesnysis Vieno daikto didesnį ypatybės kiekį negu kito daikto tos pačios ypatybės. geresnis, geresnė Aukščiausiasis Vieno daikto iš kelių lyginamų daiktų didžiausią kurios nors ypatybės kiekį. geriausias, geriausia Visų aukščiausias Patį didžiausią, koks gali būti, daikto ypatybės kiekį. pats geriausias visų geriausia   Būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių daiktai negali turėti didesnio ar mažesnio kiekio, laipsnių neturi: medinis, basas, pėsčias, batuotas, mėsiškas.   Nederinamoji būsenos forma   Ją turi tik kokybiniai būdvardžiai: Mergaitei čia gera, gražu. Gera nesuderinta su naudininku mergaitei. Forma gera negali eiti derinamuoju pažyminiu, nes nereiškia daikto ypatybės ir nelinksniuojama. Šios būdvardžių formos reiškia kam nors priklausomą (Man gera, gražu) ar savarankišką būseną (Miške tamsu, lauke šalta. Naktis. Tylu. Tik girdėti, kaip laikrodis tiksi ant sienos.). Nederinamosios būsenos formos turi laipsniuojamųjų būdvardžių kamieną, todėl ir jos laipsniuojamos: gera — geriau — geriausia; gražu — gražiau — gražiausia. Aukštesnysis laipsnis apibendrintas ir prieveiksmiams (plg. gera — geriau — geriausia ir gerai — geriau — geriausiai; gražu — gražiau — gražiausia ir gražiai — gražiau — gražiausiai). Sakinyje nederinamosios būdvardžio formos eina: 1. Tariniu: a) kai veiksnys išreikštas nederinamuoju įvardžiu ar būdvardžiu: Visa tai yra gražu. (r.) Yra kažkas įspūdinga, gražu ir drauge liūdna šioje rudenio ir pavasario laisvų padarų kelionėje iš tolimos šiaurės į tolimas pietų dausas ir atgal. (A.V.) Raudona gražu. (tts.); b) kai veiksnys - veiksmažodžio bendratis: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga. (J.); c) kai veiksnys yra vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardis: Galva galvai nelygu. (tts.) Arklys - per brangu. (ž); d) kai veiksnio visiškai nėra: Taip giedra ir linksma! (M.) Boba iš ratų - ratams lengviau. (tts.) (Tai, kad šios būdvardžio formos vartojamos sakiniuose su įvairiais veiksniais ir visiškai be veiksnio, rodo jų savarankiškumą.) 2. Veiksniu ir papildiniu - daiktavardžio linksnių vietoje: Gera eina toli, o bloga dar toliau. (ž.) Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu. (ž.) Žmogus žmogui, vaikel, padaro pikta, kai širdis užgula. (V.K.) Greta papildiniais einančių nederinamųjų būdvardžio formų dažnai pavartojami ir atitinkamą reikšmę turintys vyriškosios giminės kilmininkai. Pvz.: Nepasakysiu nieko nauja ir Nepasakysiu nieko naujo. Jis mums daug gera padarė ir Jis mums daug gero padarė. Noriu ko nors saldaus. Vyriškosios giminės forma čia tinka tik dėl to, kad yra įvardis ko nors. Be jo (Noriu saldaus} sakinys būtų nebaigtas, reikalautų daiktavardžio (Norių saldaus obuolio).   Būdvardžių linksniuotės   Būdvardžių yra trys linksniuotės. Jos nustatomos pagal vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnes.   Linksniuotė Vns. vard., dgs. vard. galūnės Pavyzdžiai I  -as, -a -i, -os -ias, -ia šaltas, šalta šalti, šaltos šlapias, šlapia šlapi, šlapios II -us, -i -ūs, -ios švarus, švari švarūs, švarios III -is, -ė -iai, -ės  varinis, varinė variniai, varinės -is, -ė -i, -ės didelis, didelė dideli, didelės   Įsidėmėti! Būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė visada –am arba –iam, o daugiskaitos naudininko galūnė –iems arba –iams.   Būdvardžių priesagų –otas, -ota, -uotas, -uota rašyba   Jei būdvardis padarytas iš moteriškosios giminės daiktavardžio, tai turės priesagą –otas, -ota; o jei padarytas iš vyriškosios giminės – turės priesagą –uotas, -uota. Barzdotas iš barzda, kuprotas iš kupra, šakotas iš šaka. Taukuotas iš taukai, spygliuotas iš spygliai, muiluotas iš muilas. Bet: pilvas — pilvotas, pilvota; augalas — augalotas, augalota; kreida — kreiduotas, kreiduota; tešla — tešluotas, tešluota.   Kitų kalbos dalių būdvardėjimas   Būdvardžiais virsta linksniuojamosios veiksmažodžio formos — dalyviai, kurie taip pat reiškia daikto ypatybę ir derinami su daiktavardžiu kaip būdvardžiai. Dažniau būdvardėja neveikiamosios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai: skalbiamasis muilas, gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, rašomoji mašinėlė, rašomasis darbas, gyvenamasis namas, miegamasis kambarys, drumstas vanduo (plg. drumzlinas}, atvertas langas (plg. atviras}, virtos „ne žalios" bulvės, suktas žmogus „sumanus, apsukrus, klastingas", lenkta nosis „su kuprele". Būdvardėja ir vienas kitas veikiamosios rūšies dalyvis: pasiutęs šaltis „labai didelis", pašėlęs noras „labai didelis", netikęs vaikas, pageltęs lapas „geltonas, gelsvas". Dalyvis, pereidamas į būdvardžių klasę, išlaiko tik savo išorinę fonetinę formą, bet netenka rūšies ir laiko reikšmės, pvz., siuvamoji mašina — tai ne ta, kurią dabar kas siuva, o ta, kurios paskirtis siūti. Paskirtis kartais esti svarbesnė už patį daiktą. Tada toks dalyvis iš būdvardžio pereina į daiktavardį, pvz., Mergaitė nuėjo į miegamąjį. Kaip būdvardis kartais vartojamas skaitvardis vienas: Žmogus todėl ir panašus į Dievą, kad jis toks vienišas, toks baisiai vienas. (Just. M.) Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus. (J. Blč.) Būdvardžių daryba   Būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, dažniausiai yra padaromi su priesagomis. Priesaginiai būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir dalyvių. Pamatiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai dažniausiai esti neišvestiniai, pamatiniai veiksmažodžiai — ir neišvestiniai, ir išvestiniai {dažniausiai padaryti su priešdėliais). Galūnių darybos būdvardžiai dažniausiai daromi iš veiksmažodžių. Dariausia yra galūnė -us (-i), kiek mažiau pasidaroma būdvardžių su galūne -as (-a). Sudarant veiksmažodinius būdvardžius su galūnėmis, labai dažnai keičiamas pamatinio žodžio šakninis balsis, pvz.: išlaidus (: išleisti), nuostabus (: nustebti), išsamus (: išsemti), paslankus (: paslinkti), palaidas (: paleisti), praviras (: praverti), talpus (: tilpti). Su priešdėliais būdvardžių sudaroma labai nedaug. Literatūrinėje kalboje pasidaroma būdvardžių tik su priešdėliais apy- ir po-. Būdvardžių darybinės reikšmės visų pirma priklauso nuo to, iš kokios kalbos dalies jie yra padaryti. Pavyzdžiui, visi veiksmažodinės kilmės būdvardžiai žymi ypatybę, susijusią su veiksmu: arba a) ypatybę, kilusią iš veiksmo rezultato (panašiai kaip būtojo kartinio laiko dalyvis), arba b) ypatybę, kilusią iš paties veiksmo, rodančią sugebėjimą tą veiksmą atlikti. Pvz.: a) aklas (: akti), atviras (: atverti), palaidas (: paleisti), seklus (: sekti), silpnas (: silpti); b) gėringas (: gerti), išlaidus (: išleisti), kalbus (: kalbėti), patrauklus (: patraukti), taiklus (: taikyti). Tokias reikšmes gali turėti ir priesagų, ir galūnių vediniai. Dauguma būdvardžių, padarytų iš būdvardžių, žymi tam tikrą ypatybės laipsnį. Tai įvairių priesagų ir priešdėlių (apy-, po-) vediniai. Kai kurių būdvardžių darybos reikšmę nulemia priesaga. Išskiriamosios (rūšinės), t. y. negalinčios laipsniškai keistis (didėti ar mažėti), ypatybės pavadinimai yra sudaromi iš įvairių kalbos dalių, bet tik su tam tikrais afiksais (su jais nesudaromi kitų reikšmių būdvardžiai). Be to, reikia pasakyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje yra labai daug būdvardžių, kurių daryba jau labai neryški, nes jų semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais menkai tejuntami, pvz.: kilnus (: kilti), gudrus (: gusti), aukštas (: augti), stiprus (: stipti), tikslus (: tikti), gyvas (: gyti) ir t. t. Tokie žodžiai jau dažnai laikomi darybiškai neskaidomais.   Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai priesaga galūnė priešdėlis Ypatybės, kilusios iš veiksmo ar veiksmo rezultato, pavadinimai ypatybė, kilusi iš veiksmo rezultato   -as   veiksmaž. atdaras, palaidas -ius     veiksmaž. duslus, seklus -nas     veiksmaž. drėgnas, silpnas -tas     veiksmaž. girtas, riestas   -us   veiksmaž. kilus, sandarus ypatybė, kilusi iš paties veiksmo   -us   veiksmaž. kalbus, nuolankus -lus     veiksmaž. auglus, patrauklus -mus     veiksmaž. įsakmus -nus     veiksmaž. paklusnus -snus     veiksmaž. kvapsnus -ingas     veiksmaž. gėringas Ypatybės atspalvių pavadinimai ne visai pilas ypatybės kiekis -okas     laipsniuojami būdv. brangokas, kietokas     apy- laipsniuojami būdv. apygeris, apyšaltis     po- laipsniuojami būdv. pogražis, poamžis didesnis ypatybės kiekis -otas     laipsniuojami būdv. kumpotas, klampotas -inas     laipsniuojami būdv. aklinas -ingas     laipsniuojami būdv. didingas, meilingas -iškas     nelaipsniuojami būdv. bejėgiškas, vidutiniškas -svas, -švas (mažesnis ypatybės intensyvumas)     laipsniuojami būdv. melsvas, pilkšvas didinamoji reikšmė ir maloninis atspalvis -utis     laipsniuojami būdv. jaunutis (medelis) -ulis     laipsniuojami būdv. apskritulis (pieštukas) -ukas     laipsniuojami būdv. apskritukas (vaikutis) -ytis     laipsniuojami būdv. plonytis, mažytis -ylis     laipsniuojami būdv. mažylis Daiktavardžių ypatybių pavadinimai (Ypatybių, susijusių su pamatiniu žodžiu reiškiamais dalykais, pavadinimai) paviršiaus ypatybė -ėtas     daiktav. (ė kamien.) dėmėtas, raukšlėtas -ytas     daiktav. (i kamien.) akytas, dantytas -otas     daiktav. (o kamien.) kuprotas, rasotas -(i)uotas     daiktav. (a kamien.) kampuotas, spygliuotas -inas     daiktav. dulkinas, suodinas -iškas     daiktav.   įv. šuniškas (gyvenimas) arkliškas (juokas) maniškas (būdas) -ingas (gausinga ypatybė)     daiktav. lietingas, triukšmingas vidinė ypatybė -uistas     daiktav. liguistas -ūstas     daiktav. miegūstas -ylas     daiktav. akylas, ausylas   -us   daiktav. lobus (žmogus)         sakus (medis) Išskirtinių (rūšinių) ypatybių pavadinimai -inis     daiktav.   veiksmaž. (neveikiam. dalyvis) būdv. skaitv. priev. geležinis (lankas), plytinė (spalva) pašarinės (žolės), laukinė (antis) lenktinis (peilis), draustinė (giria) ūminės (ligos), lyginis (skaičius) penkiolikinė (mergaitė) tiesioginė (reikšmė) -utinis     daiktav. vidutinis (ūgis) -iškis     daiktav. uteniškis (Jonas) -ykštis     daiktav. pernykštės (bulvės) -opas     skaitv. dvejopas (būdas) -ainis     skaitv. dešimtainės (trupmenos)   -is   būdv. jaunis (brolis), pilkės (žąsys)     Sudurtinių būdvardžių daryba yra labai panaši į sudurtinių daiktavardžių darybą. Pagrindiniu (antruoju) jų dėmeniu eina dažniausiai neišvestiniai daiktavardžio, būdvardžio ar veiksmažodžio kamienai, pirmuoju gali eiti visų kalbos dalių, turinčių savarankišką leksinę reikšmę, kamienai. Yra ir tokių sudurtinių būdvardžių, kurių antruoju sandu eina ne kamienas, o visas žodis. Dažniausiai tai būna būdvardis, padarytas su priesaga -inis, -inė, pvz.: daugianacionalinis, daugiaserijinis. Sudurtiniai būdvardžiai gali būti sudaromi be jungiamųjų balsių (svetimšalis, pusnuogis, didpilvis, baltkriaunis, raudonveidis) arba su jungiamaisiais balsiais a, ia (aštuoniasienis, daugiavaikis, greitakojis, plačialangis, riestanosis, savanaudis). Visi jie sudaromi su galūnėmis -is, -ė.   I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai 1. Su pagrindiniu vardažodiniu sandu (nusakomieji) Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas Pavyzdžiai I II I II   daiktav. būdv.   baltariešis (veršiukas), baltakriaunis (peiliukas)   daiktav. daiktav.   ožkavilnė (avis), karklakarnės (vyžos)   daiktav. skaitv.   antrametis (augalas), dvižagris (plūgas)   daiktav. įv.   šiųmetė (telyčia)   daiktav. dalyvis   aplėpausis (šuo), lektaragė (avelė)   būdv. būdv.   baltmargis (šuo), juodbėris (arklys)   būdv. priev.   pusiaužalė (mėsa), pusaklis (šuo) 2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji) Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodoma valdomuoju sandu Pavyzdžiai I II I II   veiksmaž. daiktav.   veiksmo objektas bulviskutis (peilis), akmenvertis (vyras)   veiksmaž. būdv. (ar priev.)   veiksmo ypatybė sausvirės (bulvės)   veiksmaž. skaitv.     dvigulė (lova), dvilypis (pomidoras) II. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniai I sandas II sandas Pavyzdžiai daiktav. daiktav. šilkavilnis (avinėlis) Veiksmažodis        Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ir atsako į klausimus ką veikia? ką veikė? ką veikdavo? ką veiks? arba kas vyksta, darosi, atsitinka?       Sninga, važiuoja, dainuoja; žaidė, keliavo, dejavo; bėgdavo, šaukdavo, skaitydavo; rašys, stums, skris… Gramatikos veiksmo sąvoka nesutampa su buitine — tai įvairių įvairiausi procesai, reiškiniai, susiję su veikėju, laiku ir tikrove. Veikėjai įvairūs — žmogus ir aplinkos gyviai bei daiktai. Pvz., žmogus plaukia, žąsis plaukia, rąstas plaukia. Negyvo daikto veiksmas nepriklauso nuo veikėjo valios ir yra savaiminis. Savaiminiai procesai be veikėjų: lyja, sninga, darganoja, temsta ir kt. Pagal tai, ar veiksmas priklauso nuo veikėjo valios, ar veikėjas yra aktyvus, ar pasyvus, visus veiksmažodžius galima skirti į dvi dideles grupes: aktyvaus veiksmo ir būsenos veiksmažodžius. Aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai dvejopi: a) reiškiantys veiksmą, orientuotą į išorinį pasaulį — juo kuriama, naikinama, kas nors pertvarkoma: Norėjau čia, pušyno pakrašty, pasistatyti palapinę. (J.) Kasdienybe, tu panaši į malūną: sunkūs tavo girnų akmenys mala ir sumala gražiausias svajones. (E. M.); ir b) reiškiantys paties veikėjo vienokį ar kitokį elgimąsi šiame pasaulyje: Iš tolimųjų kraštų grįžo į tėviškę vieversiai ir, skrisdami per Vilniaus miestą, čiulbėjo giedojo linksmą pavasario giesmelę. (A. V.) Vieną kartą traukė dykuma didelis karavanas. (J.Blč.) Būsenos veiksmažodžiai taip pat dvejopi: a) kintamosios, kryptingos būsenos veiksmažodžiai (augti, bukti, gesti, rimti, senti, tukti) ir b) statinės, nekintamosios būsenos veiksmažodžiai (būti, blizgėti, boluoti, dirvonuoti). Būsenos veiksmažodžiai taip pat gali valdyti galininką, tik jų veiksmas nekeičia daikto, pvz., matyti namą, mylėti tėvynę, girdėti muziką tai visai ne tas pat, kas megzti pirštinę. Labiausiai veiksmažodį kaip kalbos dalį apibrėžia dvi kamienui būdingos kategorijos — galėjimas-negalėjimas valdyti galininką (tranzityvumas — iš lot. k., t.y. veiksmo galėjimas ar negalėjimas pereiti į tiesioginį objektą) ir veiksmo trukmės-baigtumo priešprieša (veikslas). Dar visas labai įvairias (asmenuojamas, linksniuojamas ir nekaitomas) veiksmažodžio formas jungia į vieną kalbos dalį nuo veiksmažodžio kamieno reikšmės priklausantis galėjimas prisijungti prieveiksmius (greitai bėgti, greitai bėga, greitai bėgtų, greitai bėgantis, greitai bėgdamas ir t.t.). Tranzityvumas reiškiamas sakinio modeliu (veiksnys — tarinys — tiesioginis papildinys), kai kuriomis priesagomis (plg. auginti ką ir augti); sangrąžos afiksas pakeičia tranzityvumą (keisti — keistis, prausti — praustis). Formalioji raiška sudėtinga, bet galėjimas valdyti priklauso nuo to, ką reiškia veiksmažodžio kamienas. Veikslai paprastai žymimi žodžių darybos priemonėmis. Nepriešdėliniai veiksmažodžiai (su mažomis išimtimis) yra eigos veikslo, o priešdėliniai (taip pat su nedidelėmis išimtimis) yra įvykio veikslo. Eigos veikslas: Piemenys už upės laužą kuria. (E. M.) Gaudžia vėjai piktai, drumsčia tamsą audringos nakties. (V. M.-P.) Gyvenimas per striukas, kad dar sunkumus kokius nešiotumės. (P. M.) Buvo kartą ožka ir turėjo septynis ožkelius, ji juos taip mylėjo, kaip kiekviena motina savo vaikus myli. (J. Blč.) Priešdėlinių eigos veikslo veiksmažodžių yra dvejopų: a) tik esamojo laiko su krypties priešdėliais: ateina (eiga) — atėjo (įvykis), išvažiuoja (eiga) — išvažiavo (įvykis) ir b) kai priešdėlis keičia reikšmę individualiai arba be jo nevartojamas: atrodyti, priklausyti, pavydėti (plg. rodyti, klausyti). Įvykio veikslas: Klumpės štai, Egluže, sudėvėki jas. (S. N.) Ugniavietė kamine priblėso. (L. P.) Vieversėlis pavyturiuos, pavyturiuos ir vėl krinta ant žemės. (Ž.) Tą vakarą Gaidžgalės karčemoje ėmė ir pragydo višta. (K. B.) Ten močiutė užlingavo raudomis mane. (M.) Nepriešdėlinių įvykio veikslo veiksmažodžių, reiškiančių ne trukmę, o visumą, yra taip pat dvi grupės: a) su akimirkos priesagomis -el(ė)ti, -er(ė)ti: šūktelėti, švystelėti, žvilgterėti, švilpterti (veiksmo baigtumą lemia trumpumas); b) be priesagų: duoti, gauti, rasti, gimti, mirti, spjauti, tėkšti, durti, spirti. Dalis jų taip pat reiškia trumpą veiksmą, o kitiems reikia konteksto. Pvz., Vincas Mykolaitis-Putinas mirė (įvykis) 1967 metais ir Manasis kai mirė (eiga), įsigeidė barsuko mėsos. (P. C.)   Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis, laikais, skaičiais, nuosakomis. Veiksmažodis turi tris nuosakas: tiesioginę (valgo, valgė, valgydavo, valgys), kuri nusako iš tikrųjų vykstantį veiksmą; tariamąją (valgyčiau, valgytų), reiškiančią galimą veiksmą, kuris vyktų, jei būtų tam tikra sąlyga; liepiamąją (valgyk), kuri reiškia liepimą, raginimą. Tariamoji ir liepiamoji nuosakos laikų neturi. Veiksmažodis turi pagrindines formas, iš kurių daromos išvestinės. Pagrindinės veiksmažodžio formos yra trys: bendratis, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko III asmuo (skaityti, skaito, skaitė; kelti, kelia, kėlė). Išvestinės veiksmažodžio formos yra būtasis dažninis  ir būsimasis laikas, tariamoji ir liepiamoji-geidžiamoji nuosaka, dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, būdiniai ir siekiniai. Veiksmažodis turi tris asmenuotes. Jas nustatome pagal esamojo laiko III asmens galūnę. (Padeda prisiminti žodis a l i o).   Asmenuotės I II III -a -i -o piešia tyli mato   Veiksmažodžiai kartais gali turėti sangrąžos dalelytę –si (-s). Tada jie vadinami sangrąžiniais. Pvz.: prausiasi, rengiasi, pasidžiaugia. Sangrąžiniai veiksmažodžiai dažniausiai pasako tokį veiksmą, kuris taikomas sau pačiam (šukuojasi, prausiasi, nešasi, perkasi...), tarpusavio veiksmą (stumdosi, varžosi, rungiasi...). Priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę turi po priešdėlio: pasirašyti, atsistoti. Nepriešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė yra žodžio gale: juokiasi, giriasi, kelsis. Veiksmažodžiai gali būti ir beasmeniai (maudžia, temsta). Jie turi tik trečiojo asmens formą ir nežymi jokio asmens. Jie kaitomi laikais (aušta, aušo, aušdavo, auš; rūpi, rūpėjo, rūpėdavo, rūpės). Beasmeniai veiksmažodžiai reiškia savaime vykstantį veiksmą. Veiksmažodžiai yra pirminiai, antriniai ir mišrieji.   Veiksmažodžių asmenys ir skaičiai   Veiksmažodžių kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais yra asmenavimas. Žodžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos rodo, įvardija asmenį. Jie vadinami asmeniniais įvardžiais. Gramatikoje asmuo yra ne tik žmogus, bet ir paukštis, žvėris… Veiksmažodžių yra du skaičiai- vienaskaita ir daugiskaita- ir trys asmenys. Veiksmažodžių galūnės rodo jų asmenį ir skaičių.   Vienaskaita Aš (I asmuo) dainuoju. Tu (II asmuo) dainuoji. Jis, ji (III asmuo) dainuoja.   Daugiskaita Mes (I asmuo) dainuojame. Jūs (II asmuo) dainuojate. Jie, jos (III asmuo) dainuoja.   Veiksmažodžių laikai   Veiksmažodžiai turi keturis laikus: esamąjį laiką, būtąjį kartinį laiką, būtąjį dažninį laiką ir būsimąjį laiką.   Esamasis laikas (dabartis)   Esamasis laikas rodo, kad veiksmas vyksta dabar, šiuo metu. Rašo, stovi, neša, žaidžia, snūduriuoja, laukia, traukia, šaukia, joja…   Esamojo laiko veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnės po minkštojo priebalsio yra –iame, -iate (tariame –eme, -ete). Verkiame, laužiame, šaukiame, plaukiame; verkiate, laužiate, šaukiate, plaukiate…   Esamojo laiko veiksmažodžių asmenavimas   Vienaskaita Aš piešiu, sapnuoju. Tu pieši, sapnuoji. Jis, ji piešia, sapnuoja. Daugiskaita Mes piešiame, sapnuojame. Jūs piešiate, sapnuojate. Jie, jos piešia, sapnuoja.   Būtasis kartinis laikas (praeitis)   Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje vieną kartą vykusį veiksmą. Stovėjo, važiavo, keliavo, šuoliavo, dejavo, lingavo, žydėjo, verkšleno…   Jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė yra -o, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė  -ai, o jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė –ė, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė –ei. Ėjo- ėjai; jojo- jojai; kapojo- kapojai… Traukė- traukei; šaukė- šaukei; vedė- vedei…   Būtojo kartinio laiko veiksmažodžių asmenavimas   Vienaskaita Aš svajojau, žaidžiau. Tu svajojai, žaidei. Jis, ji svajojo, žaidė. Daugiskaita Mes svajojome, žaidėme. Jūs svajojote, žaidėte. Jie, jos svajojo, žaidė.    Būtasis dažninis laikas (praeitis)   Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje dažnai vykusį veiksmą. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -dav- ir asmenų galūnių. Kasdavo, rasdavo, rišdavo, žaisdavo, nešdavo, megzdavo, švilpdavo, dirbdavo, lipdavo, ruošdavo…   Būtojo dažninio laiko veiksmažodžių asmenavimas   Vienaskaita Aš megzdavau, regzdavau. Tu megzdavai, regzdavai. Jis, ji megzdavo, regzdavo. Daugiskaita Mes megzdavome, regzdavome. Jūs megzdavote, regzdavote. Jie, jos megzdavo, regzdavo.   Būsimasis laikas (ateitis)   Būsimasis laikas rodo, kad veiksmas vyks ateityje. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -s-, -si- ir asmenų galūnių. trečias asmuo galūnių neturi (šauks, važiuos). Lauksiu, brisi, keps, kauksime, stumsite, trauks, mesiu, neši, kas, žiūrėsime, skaitysite, rašys…   Būsimojo laiko veiksmažodžių asmenavimas   Vienaskaita Aš zirsiu, grėbsiu. Tu zirsi, grėbsi. Jis, ji zirs, grėbs.   Daugiskaita Mes zirsime, grėbsime. Jūs zirsite, grėbsite. Jie, jos zirs, grėbs.   Būsimojo laiko veiksmažodžių rašyba   Paskutinė būsimojo laiko kamiengalio (kamienas- žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę) priebalsė rašoma taip, kaip tariama: s arba š. Veš, droši, ūš, megs, zirs, dūgs, regs, grimsi…   Dviskiemenių veiksmažodžių, kurių bendratys baigiasi –yti, -(i)ūti, būsimojo laiko trečiojo asmens šaknies balsiai –y- ir –ū- sutrumpėja (žymimi raidėmis i ir u). Skiemenys skaičiuojami be priešdėlių. Lyti- lis; gyti- gis; būti- bus; žūti- žus; džiūti- džius; užgriūti- užgrius; išgyti- išgis… Išimtys. Siūti- siūs, vyti- vys. Kiti veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje išlaiko bendraties balsę(-i- arba –y-, -u- arba –ū-). Dygti- dygs; rūgti- rūgs; plyšti- plyš; slysti- slys…   Įsidėmėti! Balsė e rašoma visų laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnėse (-me, -te). Dirbame, dirbate; dirbome, dirbote; dirbdavome, dirbdavote; dirbsime, dirbsite…   Bendratis (veiksmo pavadinimas)   Bendratis yra veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą, nerodo laiko, skaičiaus, asmens. Bendratis baigiama formantu –ti, kurio balsė yra trumpa. Eiti, rašyti, galvoti, stovėti, džiūti, nešti, traukti… Su mandagumo žodžiais prašom, prašyčiau, prašau vartojama bendratis: prašom pasakyti, prašom perduoti...   Veiksmažodžių daryba   Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali būti sudaromi su 9 priesaginėmis morfemomis, 12 — priešdėlinių ir viena galūnine -ti. Priesaginės veiksmažodžių darybos specifinis bruožas yra tas, kad iš esmės skiriasi vardažodinių ir veiksmažodinių vedinių darybos forma ir reikšmė. Vardažodiniai veiksmažodžiai yra sudaromi iš būdvardžių ir daiktavardžių, labai retai iš įvardžių ir skaitvardžių. Šiai vedinių grupei priskiriami ir žodžiai, padaryti iš būdvardinės kilmės prieveiksmių (artinti, artėti : arti, tolinti : toli). Vardažodiniai vediniai ir jų pamatiniai žodžiai priklauso visai kitoms morfologinėms klasėms, o tarp veiksmažodžio reiškiamo veiksmo ir pamatinio žodžio žymimo daikto, asmens, ypatybės ir t. t. susiklosto įvairūs ir sudėtingi semantiniai santykiai. Tuos santykius ir reikia išsiaiškinti norint apibūdinti vedinio darybos reikšmę ir, ja pasiremiant, klasifikuoti vardažodinius veiksmažodžius į darybos kategorijas. Pavyzdžiui, su priesaga -auti gali būti sudaromi veiksmažodžiai iš kelių semantinių daiktavardžių tipų. Todėl priesagos -auti vediniai ir gali priklausyti keliems darybos tipams: iš asmenų pavadinimų padaryti vediniai reiškia būti tuo, kas išreiškiama pamatiniu žodžiu, iš konkrečių daiktų, gyvulių ar augalų pavadinimų — rinkti tai, ieškoti to, kas išreikšta pamatiniu žodžiu. Priesagos -uoti veiksmažodžiai gali būti visų įmanomų vardažodinių veiksmažodžių darybos tipų reprezentantai. Antra vertus, tą pačią darybos reikšmę gali turėti visai skirtingų priesagų vediniai, jei jie padaryti iš to paties tipo pamatinių žodžių. Tokie veiksmažodžiai sudaro atskirus darybos tipus, bet vieną darybos kategoriją. Yra nemaža ir tokių vardažodinių veiksmažodžių, kurių semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais yra visiškai individualūs, netipiški, pvz.: dainuoti (: daina), galvoti (: galva), kirmyti (: kirmis), lukštenti (: lukštas), sielotis (: siela), spyruokliuoti (: spyruoklė), šalinti (: šalis), vyrauti (: vyras) ir t. t. Tokie žodžiai yra aiškūs vediniai, bet į darybos tipus jie negali būti skirstomi. Veiksmažodiniai vediniai priklauso tai pačiai morfologinei klasei kaip ir jų pamatiniai žodžiai: ir vieni, ir kiti reiškia veiksmą. Išvestinis veiksmažodis nuo pamatinio skiriasi tik reiškiamo veiksmo intensyvumu, trukme, kryptimi ir t. t. Taigi suvokti semantinius ryšius tarp veiksmažodinių vedinių ir jų pamatinių žodžių yra žymiai lengviau negu tarp vardažodinių veiksmažodžių ir jų pamatinių vardažodžių. Tačiau formos atžvilgiu daug sudėtingesnė yra veiksmažodžių vedinių daryba. Vardažodiniai vediniai gali būti sudaromi tik su tokiomis priesagomis, kurios yra laikomos pagrindiniais darybinės morfemos variantais: -(i)auti, -enti, -ėti, -inėti, -inti, -yti, -(i)oti, -(i)uoti. Veiksmažodinių vedinių daryboje vartojama keletas vienos darybinės morfemos variantų. Vienos darybinės morfemos tų variantų turi daugiau, kitos — mažiau. Daugiausia variantų turi morfema -oti (21), morfema -uo(ti) turi 15 variantų, -ėti — 10, o -inti — tik 2. Be to, sudarant veiksmažodžius iš vardažodžių, pamatinio žodžio šaknis lieka nepasikeitusi, o veiksmažodinių vedinių daryboje tam tikros fonologinės sandaros pamatiniai kamienai negali likti nepasikeitę. Kai kurios priesagos reikalauja formalaus pamatinio žodžio pasikeitimo. Dėl to veiksmažodinių vedinių daryboje gana dažna šaknies balsių kaita ir metatonija. Visai atskirai reikia kalbėti apie veiksmažodžius, padarytus iš ištiktukų. Ištiktukinių veiksmažodžių darybos forma nesudėtinga: visos devynios priesaginės morfemos dedamos tiesiai prie ištiktuko (daugiausia veiksmažodinės kilmės). Pagal darybos reikšmę šios rūšies veiksmažodžiai gali būtį suskirstyti į 2 darybos kategorijas: į vedinius, turinčius kartotinę reikšmę, ir vedinius, turinčius akimirkos, momentinę reikšmę. Lietuvių kalbos priešdėliniai veiksmažodžiai yra daromi tik iš veiksmažodžių. Kaip ir veiksmažodinių priesagų vedinių, priešdėlinių veiksmažodžių darybos morfema, jungdamasi su pamatiniu žodžiu, nepakeičia jo morfologinės klasės. Ir pamatinis, ir išvestinis veiksmažodis žymi veiksmą. Priešdėlis tik apriboja, tam tikru požiūriu susiaurina pamatinio veiksmažodžio reikšmę. Visų pirma priešdėlis suteikia vediniui veiksmo baigtumo reikšmę. Visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais, turi veiksmo galo ar tam tikros veiksmo ribos reikšmę, kitaip sakant, visi jie yra įvykio veikslo. Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai tokią veiksmo ribos reikšmę ir teturi, kitokių semantinių ryšių tarp jų darybos afikso ir pamatinio žodžio įžiūrėti nė negalima. Tokių veiksmažodžių darybos reikšmė sutampa su jų gramatine įvykio veikslo reikšme. Jie sudaro vieną priešdėlinių veiksmažodžių darybos kategoriją. Tačiau daugelio priešdėlinių veiksmažodžių baigtumo reikšmė nėra abstrakti, ir vedinys rodo konkretų veiksmo pasibaigimo būdą. Darybinė tokių veiksmažodžių reikšmė yra siauresnė už gramatinę įvykio veikslo reikšmę, ją nulemia priešdėlio ir pamatinio veiksmažodžio reikšmės santykis. Jų santykiai esti labai įvairūs. Kartais iš to paties veiksmažodžio galima padaryti vedinius su visais 12 priešdėlių (atbėgti, apibėgti, įbėgti, išbėgti, nubėgti, pabėgti, parbėgti, perbėgti, prabėgti, pribėgti, subėgti, užbėgti). Visi jie priklauso atskiriems darybos tipams, bet tai pačiai darybos kategorijai (jie turi bendrą darybinę veiksmo krypties reikšmę). Antra vertus, su tuo pačiu priešdėliu gali būti sudaryti žodžiai, kurie apibendrina veiksmą visai kitokiu požiūriu, pvz.: atvažiuoti žymi veiksmą, vykstantį tam tikra kryptimi, atšerti (arklį) — didelio intensyvumo veiksmą. Tokie veiksmažodžiai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms. Daugumos priešdėlinių veiksmažodžių atskirų darybos tipų reikšmės yra siauresnės už bendrą kategorinę reikšmę. Kartais tai pačiai darybos kategorijai priklausantys veiksmažodžiai, net ir padaryti su tuo pačiu priešdėliu, gali turėti nevienodas darybos reikšmes. Pvz., vedimai išbristi, išvažiuoti ir išnešioti, išmėtyti (jie žymi veiksmą, nukreiptą tam tikra kryptimi) skinasi savo siauresnėmis darybos reikšmėmis: vediniai, padaryti iš kartotinių veiksmažodžių (nešioti, mėtyti), rodo veiksmą, vykstantį į visas puses, o vediniai, padaryti iš slinkties veiksmažodžių (bristi, važiuoti), — veiksmą, vykstantį iš vidaus. Tokias siauresnes darybos reikšmes kartais lemia priešdėlio reikšmė, kartais — pamatinio veiksmažodžio priklausymas kokiam nors semantiniam tipui, o kartais ją suformuoti padeda sangrąžos afiksas. Lietuvių kalboje yra nemaža priešdėlinių veiksmažodžių, kurių priešdėliai yra visiškai pakeitę pamatinio žodžio leksinę reikšmę. Tokių vedinių darybinės reikšmės negalima įžiūrėti dėl labai individualių priešdėlio ir pamatinio žodžio reikšmės santykių. Pvz.: apgauti, aptekti, atrodyti, įmanyti, išsigimti, ištikti, išvysti, nutuokti, nudėti, nustebti, nustoti, pagauti, pavydėti, perspėti, parduoti, pradėti, priklausyti, sugauti, sutikti, užtekti, užgauti. Su galūne -ti sudaromi tik vieno tipo veiksmažodžiai. Tai žodžiai, padaryti dažniausiai iš būdvardžių ir turintys tokią pačią reikšmę, kaip ir būdvardiniai priesagos -ėti vediniai (darytis tokiam ar tapti tokiu, kas išreikšta pamatiniu žodžiu). Pvz.: mažti (: mažas) — plg.: mažėti, bukti (: bukas) — plg. bukėti.   Priesagų vediniai Vardažodiniai vediniai Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai Daryti tokį ar tą, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv. daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltinti, gerinti lenkinti, auksinti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv. daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) dvilinkuoti šunsnukiuoti, angliuoti -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. daiktav. (įvairios reikšmės) atlapoti aukoti, vagoti -ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (konkretieji) duobėti, raukšlėti -enti, -ena, -eno laipsniuojami būdv. gaiventi Būti tokiam ar tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai) laipsniuojami būdv. kalviauti, mokytojauti atkaklauti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai) meistruoti, tinginiuoti -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kerėploti, paikioti -inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv. kerėplinti, klišinti -inėti, -inėja, -inėjo laipsniuojami būdv. šnipinėti, aklinėti Darytis, tapti tokiam ar virsti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (asmenų pavadinimai) daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltėti, gražėti lenkėti, geležėti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv. drėgnuoti, šlapiuoti -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kiauroti -yti, -ija, -ijo laipsniuojami būdv. geltonyti, juodyti Būti, dalyvauti ten, užsiimti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) atostogauti, lenktyniauti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) lenktyniuoti, sportuoti Dirbti su tuo ar vartoti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) dūduoti, siurbliuoti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) blizgiauti, patrankauti -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (įrankių pavadinimai) kaušoti, meškerioti Ieškoti, gaudyti, rinkti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) baravykauti, gėliauti, pinigauti -inėti, -inėja, -inėjo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) blusinėti, paukštinėti, žolinėti Jausti, turėti, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (abstraktieji) dūmoti, galioti -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (abstraktieji) apmauduoti, sapnuoti Vesti, veisti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (tik sangrąžiniai veiksmažodžiai) -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (gyvulių pavadinimai) paršiuotis, veršiuotis Mušti per tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (kūno dalių pavadinimai) spranduoti, snukiuoti Veiksmažodžių vediniai Ne kartą daryti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (kartotinė reikšmė) -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo, (-čioti, -l(i)oti, -n(i)oti, -snoti, -alioti, -ailioti,... veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kilioti, sekioti, pūsčioti, deglioti, keiksnoti, guinioti, kilsnoti, gaišalioti, pirkailioti -inėti, -inėja, -inėjo veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) griuvinėti, virtinėti -ėti, -i, -ėjo (-sėti, -elėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) čiupinėti, birbsėti, snaudelėti -yti, -o, -ė (-styti, -dyti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) rėžyti, spardyti, sagstyti -uoti, -uoja, -avo (-uliuoti, -uriuoti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sūpuoti, dirbuliuoti, stūguriuoti -auti, -auja, -avo (-ikauti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) juokauti, meilikauti -inti, -ina, -ino veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sukinti Atlikti veiksmą dėl to, kad vyktų pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (priežastinė reikšmė) -inti, -ina, -ino (-dinti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) auginti, želdinti -yti, -o, -ė (-dyti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) aušyti, gydyti Ilgą laiką pamažu dirbti, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (ištisinės trukmės reikšmė) -ėti, -ėja, -ėjo (-dėti, -di, -dėjo) veiksmaž. (įvairios reikšmės) aušėti, lūžėti, sverdėti -oti, -o, -ojo (-soti, -so, -sojo, -alioti) veiksmaž. (įvairios reikšmės) glūdoti, stingsoti, kabalioti Atlikti menkesnį, mažiau intensyvų veiksmą negu pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (mažybinė reikšmė) -enti, -ena, -eno veiksmaž. (įvairios reikšmės) lašenti, duzgenti -ėti, -i, -ėjo veiksmaž. su priešdėliu pa- pabėgėti, palypėti Veiksmą, nusakytą pamatiniu žodžiu, atlikti labai staigiai (akimirkos, momentiškumo reikšmė) -telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) baubtelėti, riktelėti Ištiktukiniai vediniai Kartotinės reikšmės veiksmažodžiai -oti, -oja, -ojo (-ioti, -čioti, -nioti) ištiktukai kadaroti, makalioti, dilgčioti, baksnoti -ėti, -i, -ėjo (-sėti) ištiktukai blyksėti, pokšėti, tvinksėti -enti, -ena, -eno ištiktukai kicenti, tipenti -uoti, -uoja, -avo ištiktukai čyruoti, tabaluoti -inėti, -inėja, -inėjo ištiktukai capinėti, trepinėti -inti, -ina, -ino ištiktukai bakšinti, riukinti -yti, -o, -ė ištiktukai krapštyti Momentinės reikšmės veiksmažodžiai -telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) ištiktukai bumbtelėti, trinktelėti Priešdėlių vediniai Darybos forman- tas Pamatinis žodis Darybinė tipo reikšmė Pavyzdžiai Atlikti pamatinio veiksmažodžio veiksmą tam tikra kryptimi (krypties reikšmė) ap(i)- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink ką apibėgti, apeiti apmūryti, apkalti at(i)- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink ką kryptis nuo ko   kryptis atgal (grįžtamojo veiksmo) atlėkti, atvažiuoti atplėšti, atgnybti   atnarplioti, atpasakoti į- slinkties veiksmaž. kryptis į vidų kryptis į viršų įbėgti, įnešti įkopti iš- slinkties veiksmaž. kartotiniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis iš vidaus kryptis į visas puses išbristi, išvažiuoti išnešioti, išmėtyti nu- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis tolyn, žemyn kryptis į visas puses nubėgti, nutūpti nukloti pa- slinkties veiksmaž. kryptis po kuo, tolyn palįsti, pabėgti par- slinkties veiksmaž. aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis namų link kryptis žemyn pareiti, parbėgti parmušti, parkristi per- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis per ką (paviršiumi ar kiaurai) grįžtamojo veiksmo   dalinimo pusiau perpilti, perbėgti, perdurti perdaryti, perrašyti   pergnybti, perskelti   pra- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis pro šalį kryptis per ką pravažiuoti, praeiti pradilinti, prakalti pri- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis artyn (prie ko) kryptis į vidų pribėgti, prilipti pripilti, priveržti su- slinkties veiksmaž. slinkties kartotiniai veiksmaž. kryptis vienas į kitą, į vieną vietą kryptis ten ir atgal suaugti, suglausti, suvažiuoti sujodinėti, subėgioti už- slinkties veiksmaž. tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis ant ko ir į ką kryptis už ko užlipti, užvažiuoti užkišti, užmesti Atlikti veiksmą, trunkantį tam tikrą laiką (laiko reikšmė) iš- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme išgyventi, išbūti pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pragyventi, prabūti į(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas įsiklausyti, įsidejuoti už(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas užsiklausyti nu- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas nubusti pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas prabusti pri- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas pritrūkti, prireikti su- aktyvaus veiksmo veiksmaž. momentinis veiksmas suklikti, surikti Atlikti mažesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu ap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme apraminti, apdailinti nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme nugerti, numigti pa- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pakalbėti, paskaldyti pra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pramalti, praskaldyti pri- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme privengti Atlikti didesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu (gausumo reikšmė) at- aktyvaus veiksmo veiksmaž., sangrąžinis veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas atšerti, atsidžiaugti į- aktyvaus veiksmo veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas įgrasinti, įkalbėti iš- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas išdailinti, išgražėti, išsigriausti pri- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas prigirti, prigyventi už- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas užgriauti (darbu), užpenėti nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas nukietinti, nudailinti per- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas peraugti, pernokti pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas praaugti už- įvairios reikšmės veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas užrėkti (sąžinės balsą) at- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas atkirsti (kirvį), atkratyti (plaučius) iš- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas išganyti (pievą) nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas nuganyti (avižas) pra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas pragerti ap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas apskaičiuoti, apšerti su- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas suspardyti Atlikti baigtinį veiksmą (tik įvykio veikslo reikšmė) ap- savaiminio veiksmo veiksmaž. — apsalti, apšlubti iš- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — išnykti, iškepti nu- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — nurausti, nutilti pa- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pasakyti, padaryti, pasikeisti pra- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pražilti, prašvisti pri- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — prikelti su- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — sudegti, suverpti už- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — uždaryti, užgesinti, užaugti   Šaknies balsiai   Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų - ne. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.   Nekinta Kirčiuotame šaknies skiemenyje visose pagrindinėse veiksmažodžio formose yra i, u. 1) lipti, lipa, lipo; 2) rišti, riša, rišo; 3) skusti, skuta, skuto; 4) supti, supa, supo.   Visose veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse yra a, e. 1) raginti, ragina, ragino; 2) savintis, savinasi, savinosi; 3) gerinti, gerina, gerino; 4) sekinti, sekina, sekino.   Pagrindinių formų šaknyse yra ė, y, o, ū. 1) bėgti, bėga, bėgo; sėsti, sėdi, sėdėjo; 2) byrėti, byra, byrėjo; dygti, dygsta, dygo; 3) dobti, dobia, dobė; šokti, šoka, šoko; 4) grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.   Kinta Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi i ir y. 1) gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo; 2) įgristi, įgrysta, įgriso.   Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū. 1) dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso; 2) griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo; 3) pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.   Kaitaliojasi pagrindinių formų šaknyse a ir o, e ir ė. vogti, vagia, vogė; grėsti, gresia, grėsė; lėkti, lekia, lėkė.   Kaitaliojasi a, e ir a, e. 1) kasti, kasa, kasė; plakti, plaka, plakė; 2) lesti, lesa, lesė; nešti, neša, nešė.   Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse a (kairinis kirčio ženklas), a (riestinis kirčio ženklas), ą kaitaliojasi tarpusavyje. 1) mažti, mąžta, mažo; 2) šašti, šąšta, šašo.   Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse ė, e, ę kaitaliojasi tarpusavyje. 1) gesti, gęsta, geso; 2) gležti, glęžta, gležo. 3) trešti, tręšta, trešo.   Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su dvibalsiu uo. duoti, duoda, davė; šluoti, šluoja, šlavė.   Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui. guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.   Pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais al, ar. kalti, kala, kalė; barti, bara, barė. Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, o ir mišrusis dvigarsis ar. karti, karia, korė. Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ė ir mišrieji dvigarsiai el, er, em. berti, beria, bėrė; gelti, gelia, gėlė; skelti, skelia, skėlė; semti, semia, sėmė.   Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i, y su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir. dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė; girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė; spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.   Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi ū, ū su mišriaisiais dvigarsiais um, ur. burti, buria; burė; kurti, kuria, kūrė; stumti, stumia, stūmė.   Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, ą, al. 1) balti, bąla, balo; 2) šalti, šąla, šalo.   Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ę, er. 1) glerti, glęra, glero; 2) gverti, gvęra, gvero.   Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi o ir dvibalsis au. 1) bliauti, bliauna, bliovė; 2) griauti, griauna, griovė.   Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, a, e. 1) akti, anka, ako; rasti, randa, rado; 2) gesti, genda, gedo; sekti, senka, seko.   Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi i, u. 1) migti, minga, migo; misti, minta, mito; 2) justi, junta, juto; pusti, punta, puto.   Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -m-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, i, u su a, e. 1) tapti, tampa, tapo; 2) glebti, glemba, glebo; 3) dribti, drimba, dribo; 4) klupti, klumpa, klupo.   Bendraties šaknyje ą, kitose formose - mišrusis dvigarsis an. 1) kąsti, kanda, kando; 2) galąsti, galanda, galando.   Bendraties šaknyje ę, kitose formose - mišrusis dvigarsis en arba balsis ę. 1) bręsti, bręsta, brendo; 2) kęsti, kenčia, kentė; 3) skęsti, skęsta, skendo; 4) sklęsti, sklendžia, sklendė.   Bendraties šaknyje į, kitose formose - mišrieji dvigarsiai en, in. 1) lįsti, lenda, lindo; 2) grįsti, grindžia, grindė.   Bendraties šaknyje ų, kitose formose - mišrusis dvigarsis un. 1) siųsti, siunčia, siuntė; 2) skųsti, skundžia, skundė.   Bendrašakniuose veiksmažodžiuose pamatinių veiksmažodžių šaknyje yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai e, i, u, o išvestinių - ė, y, o. 1) gerti - gėrinėti, pamesti - pamėtėti, panešti - panėšėti, pavežti - pavėžėti, vežti - vėžinėti; 2) birti - byrėti, kišti - kyšoti, rišti - ryšėti, švisti - švytėti; 3) glusti - glūdėti, klupti - klūpėti, klūpoti, pastumti - pastūmėti.   Bendros šaknies veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse kaitaliojasi e, i, u su ė, y, ū. 1) kepštelėti - kėpštelėti; 2) blikstelėti - blykstelėti, bliksėti - blyksėti; 3) truktelėti - trūktelėti, trukčioti - trūkčioti.   Bendrašakniuose iš veiksmažodžių kilusiuose ištiktukuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai e, i, u su ė, y, ū. 1) kepšt - kėpšt; 2) blikst - blykst, gribšt - grybšt; 3) trukt - trūkt, pukšt - pūkšt.   Skaitvardis   Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? Nuo kitų kiekybę reiškiančių žodžių jis skiriasi skaičiuojamų daiktų kiekio tikslumu. Plg. Ten buvo daugybė (daiktavardis) žmonių ir Ten buvo šimtas (skaitvardis) žmonių. Pirmoji skaitvardžio paskirtis - reikšti daiktų kiekį, o tik vėliau, ištobulėjus žmogaus mąstymui, skaičius imtas suvokti ir kaip atskiras nuo daikto: Du ir du bus keturi. Tik matematikoje skaičių dalys reiškiamos trupmenomis (viena antroji, dvi šešioliktosios). Buitinėje kalboje vartojami kiti tiksliai daikto dalį pasakantys žodžiai (pusė, ketvirtis, trečdalis, ketvirtadalis, pusantro, pustrečio, du su puse). Tai daiktavardžiai, dūriniai su skaitvardžiais ir žodžių junginiai. Mama, siųsdama vaiką į parduotuvę, prašo nupirkti pusę ar ketvirtį, o ne vieną antrąją ar vieną ketvirtąją kepaliuko duonos. Skaitvardis skiriamas tik pagal reikšmę, o gramatinės šios kalbos dalies ypatybės labai įvairios. Todėl ir apie skaitvardžių struktūrą, ir apie kaitymą patogu kalbėti, tik juos suklasifikavus pagal reikšmę. Skaitvardis labai uždara žodžių klasė. Jų negalima padaryti iš kitų kalbos dalių. Priesaginė daryba būdinga tik kalbos dalies viduje, kai vieni skaitvardžiai daromi iš kitų. Kadangi skaitvardžiai reiškia tikslų skaičių, tai jie negali jungtis su reikšmę keičiančiais žodžiais. Pavyzdžiui, su daiktavardžiais vartojami būdvardžiai (gražus oras, greitas važiavimas), su veiksmažodžiais ir būdvardžiais jungiasi prieveiksmiai (greitai važiuoja, labai geras), o prie skaitvardžio negalima prijungti nei būdvardžio, nei prieveiksmio. Vienais skaitvardžiais atsakoma į klausimą kiek?, o kitais - į klausimą kelintas? Pagal tai visi skaitvardžiai skiriami į du poklasius - kiekinius ir kelintinius. Skaitvardžiai, kurie pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?, yra kiekiniai. du, dvi antrosios, trys, tūkstantis... Skaitvardžiai, kurie pasako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?, yra kelintiniai. pirmas, trečias, šimtas penkiasdešimt aštuntas... Į klausimą kiek? gali atsakyti ir kitų kalbos dalių žodžiai (daug vyrų, maža naudos, keliolika dienų). Iš kitų visų kiekybę reiškiančių žodžių skaitvardis reiškia tikslų skaičių.   Morfologinės ypatybės   Skaitvardis yra linksniuojama kalbos dalis; išimtį sudaro sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt... devyniasdešimt) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai (pusantro, -os, pustrečio, -os ir pan.). Vieni linksniuojamieji skaitvardžiai panašūs į daiktavardžius, kiti į būdvardžius. Daiktavardiškieji ir būdvardiškieji skaitvardžiai pirmiausia skiriasi pagal giminės kategoriją: daiktavardiškieji skaitvardžiai yra kurios vienos (vyriškosios ar moteriškosios) giminės, būdvardiškieji — kaitomi giminėmis. Vyriškosios giminės formą turi pagrindiniai skaitvardžiai šimtas, tūkstantis (kai kuriose tarmėse tūkstantis yra moteriškosios giminės, i kamieno), milijonas, milijardas, visi kuopiniai skaitvardžiai (dvejetas, trejetas...) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai su sandu -dalis (trečdalis, du trečdaliai). Moteriškosios giminės yra dešimtis, skaitvardžiai su sandu -lika (vienuolika... devyniolika) ir samplaikiniai trupmeniniai skaitvardžiai (viena antroji, penkios aštuntosios...). Giminėmis kaitomi pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai vienas — viena, du — dvi iki devyni — devynios, visi dauginiai (dveji — dvejos...) ir visi kelintiniai skaitvardžiai (pirmas — pirma, antras — antra...). Vyriškosios ir moteriškosios giminės formas turi mišriųjų skaičių pavadinimai su sandu pus- (pusantro — pusantros, pustrečio — pustrečios...). Skaitvardis trys turi tik vietininko linksnio atskiras vyriškosios ir moteriškosios giminės formas (trijuose, trijose); kiti linksniai turi po vieną giminės atžvilgiu neutralią formą. Po vieną formą teturi kai kurie skaitvardžio du, dvi linksniai (dviejų, dviem, dviem). Skaitvardis vienas ir visi kelintiniai skaitvardžiai, be vyriškosios ir moteriškosios, turi dar bevardės giminės formas (viena, pirma, antra... dešimta...), dažniausiai vartojamas teiginių eilei nusakyti, pvz.: Pirma, laiko neturėjau, o antra, niekas manęs nekvietė. Visi kiekiniai skaitvardžiai, išskyrus vienas, -a, savo reikšme yra susiję su daugiskaita, tačiau skaitvardžių santykiai su morfologine skaičiaus kategorija yra gana sudėtingi. Vieni skaitvardžiai turi tik vienaskaitos formas, kiti tik daugiskaitos, treti — kaitomi skaičiais. Vienaskaitos formą turi skaitvardžiai nuo vienuolikos iki devyniolikos ir visi kuopiniai skaitvardžiai: dvejetas, trejetas... (daugiskaitos formas turi tik tie priesagos -etas vediniai, kurie vartojami kaip daiktavardžiai). Daugiskaitiniai yra pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai nuo trijų iki devynių ir visi dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos... devyneri, devynerios). Skaitvardis du, dvi yra išlaikęs kai kurių linksnių dviskaitos formas, bet dabartinės kalbos požiūriu jis jau laikomas daugiskaitiniu. Skaičiais kaitomi skaitvardžiai vienas, viena, dešimtis, šimtas, tūkstantis, milijonas, milijardas. Daugiskaitos formos dešimtys, šimtai, tūkstančiai... eina samplaikinių skaitvardžių dėmenimis (trys dešimtys, keturi šimtai, penki tūkstančiai septyni šimtai penkiolika); jos vartojamos ir su kuopiniais skaitvardžiais (trejetas šimtų) bei kitais kiekį reiškiančiais žodžiais (keletas šimtų, daug tūkstančių) arba reiškia neapibrėžtą didelį kiekį: tūkstančiai „daugybė" žmonių. Skaitvardžio vienas, viena daugiskaita vieni, vienos turi ir dauginio skaitvardžio reikšmę. Eidami su daugiskaitiniais daiktavardžiais, daugiskaitos formą gauna ir trupmeniniai skaitvardžiai su sandu pus-: pusantrų metų (plg. pusantro mėnesio). Skaičiais kaitomi visi kelintiniai skaitvardžiai: pirmas, pirma — pirmi, pirmos; antras, antra — antri, antros... Su kelintinių skaitvardžių daugiskaitos formomis sudaromi ir trupmeniniai skaitvardžiai (jeigu jų pirmoji dalis yra ne skaitvardis viena), pvz.: dvi trečiosios, trys dešimtosios, penkiolika šimtųjų, bet viena antroji. Linksniais vieni skaitvardžiai kaitomi kaip daiktavardžiai, kiti kaip būdvardžiai. Skaitvardžiai, turintys kurios vienos giminės formą, linksniuojami kaip daiktavardžiai (išskyrus vieną kitą išimtį), o giminėmis kaitomieji — kaip būdvardžiai. Linksniais nekaitomi sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt... devyniasdešimt), bet kalba ir juos stengiasi įtraukti į linksniavimo sistemą. Formą dešimt įprasta vartoti vardininko ir galininko reikšme, o kitų linksnių reikšme dažniausiai vartojamos skaitvardžio dešimtis formos, plg. dešimt žmonių, dešimties žmonių, dešimčiai žmonių... Pagal dešimties pavyzdį netiesioginių linksnių formos atsiranda ir šalia galūnių neturinčių sudurtinių dešimčių pavadinimų su dėmeniu -dešimt, pvz.: turėjo dvidešimt metų, grįžo po dvidešimties (dviejų dešimčių) metų, buvo dvidešimčia (dviem dešimtimis) metų jaunesnis. Trupmeniniai skaitvardžiai su dėmeniu pus- nelinksniuojami, jie tik turi kilmininko formą. Samplaikinių kiekinių skaitvardžių linksniuojami visi žodžiai (išskyrus tuos, kurie iš viso nelinksniuojami), pvz.: šimtas penki, šimto penkių, šimtui penkiems ir t.t.; du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt trys, dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt trijų ir t.t. Tačiau kartais (ypač šnekamojoje kalboje) tokių skaitvardžių linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: trys šimtai penkiolika, trys šimtai penkiolikos... Samplaikinių kelintinių skaitvardžių visada linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: penki šimtai aštuoniasdešimt penktas (... penkta), penki šimtai aštuoniasdešimt penkto (... penktos) ir t.t. Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas, daromas taip pat kaip būdvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: pirmasis, pirmoji, antrasis, antroji, dešimtasis, dešimtoji, šimtas trisdešimt penktasis, šimtas trisdešimt penktoji. Skaitvardis pirmas, pirma turi aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas: pirmesnis, pirmesnė; pirmiausias, pirmiausia. Iš jų savo ruožtu sudaromos įvardžiuotinės formos: pirmesnysis, pirmesnioji, pirmiausiasis, pirmiausioji.   Kiekiniai skaitvardžiai   Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į nevienodo gausumo ir paskirties grupes. Tai pagrindiniai, dauginiai, kuopiniai ir trupmeniniai skaitvardžiai.   Pagrindiniai skaitvardžiai Jais skaičiuojama nuo vieno iki begalybės. Bet praktiškai skaitvardžių vartojama ne tiek jau daug. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" skaitvardžių apskritai užfiksuota 116. Matematika taip pat išsiverčia ne skaičiais, o įvairiais jų simboliais. Nuo vieno iki dešimties skaičiuojama paprastaisiais skaitvardžiais: vienas, viena                                  šeši, šešios du, dvi                                            septyni, septynios trys                                                 aštuoni, aštuonios keturi, keturios                              devyni, devynios penki, penkios                               dešimt Šie skaitvardžiai, išskyrus dešimt, kaitomi giminėmis ir linksniais: vienas — viena linksniuojama kaip būdvardis geras — gera; keturi — keturios, penki — penkios, šeši — šešios, septyni — septynios, aštuoni — aštuonios, devyni — devynios — kaip žali — žalios. Kaitomieji skaitvardžiai skiriasi nuo būdvardžių tik tuo, kad turi vieno skaičiaus formą. Savotiškai linksniuojami skaitvardžiai du, dvi ir trys:     Dviskaita Daugiskaita V. du, dvi trys K. dviejų trijų N. dviem trims G. du, dvi tris Įn. dviem trimis Vt. dviejuose, dviejose trijuose, trijose   Šie skaitvardžiai kaitomi giminėmis, bet ne visos jų formos skirtingos. Skaitvardžio du giminę skiria vardininko, galininko ir vietininko formos, o skaitvardžio trys — tik vietininkas. Dešimt yra nekaitomas, nederinamas skaitvardis. Sakinyje vartojamas kaip prieveiksmis daug ir valdo kilmininką. Plg. dešimt vyrų ir daug vyrų. Greta dešimt vartojamas daiktavardis su galūne -is, padarytas iš to paties skaitvardžio: dešimtis (: dešimt). Jis reiškia taip pat tikslų skaičių, nes turi skaitvardžio kamieną ir vartojamas skaičiuojant (dvi dešimtys — dvidešimt, trys dešimtys — trisdešimt...). Bet, kad tai daiktavardis, rodo jo vartojimas su derinamuoju žodžiu: Gavau visą dešimtį obuolių. Plg. Sutikau visą būrį draugų. Dešimtis linksniuojama kaip daiktavardis avis (i linksniuotė). Nuo vienuolikos iki devyniolikos skaičiuojama sudurtiniais skaitvardžiais, sudarytais iš dviejų šaknų: skaitvardinės (vienuo-, dvy-, try-, keturio-...) ir veiksmažodinės -lik- (veiksmažodis likti). Šie skaitvardžiai nederinami, nekaitomi ir giminėmis. Jie (kaip ir dešimt) valdo kilmininką: vienuolika vyrų, trylika moterų. Linksnių galūnės, išskyrus galininką, sutampa su moteriškosios giminės daiktavardžio šaka vienaskaitos galūnėmis (o linksniuotė). Galininkas neturi nosinės: Nusipirkau vienuolika pieštukų. Linksnių formos nesutinka su turiniu: galūnės rodo vienaskaitą, o turinys — daugiskaitą. Daugiau negu viena dešimtis skaičiuojama nekaitomais sudurtiniais skaitvardžiais: dvidešimt                        šešiasdešimt trisdešimt                        septyniasdešimt keturiasdešimt                aštuoniasdešimt penkiasdešimt                devyniasdešimt Skaičiai reiškiami ir įvairios struktūros samplaikomis, į kurias įeina ir paprastieji skaitvardžiai, ir dūriniai (sudurtiniai žodžiai). Juos galima vadinti sudėtiniais skaitvardžiais: dvidešimt vienas, dvidešimt viena trisdešimt vienas, trisdešimt viena devyniasdešimt devyni, devyniasdešimt devynios šimtas vienas, šimtas viena šimtas dvidešimt vienas, šimtas dvidešimt viena šimtas devyniasdešimt devyni, šimtas devyniasdešimt devynios du šimtai vienas, du šimtai viena du šimtai devyniasdešimt devyni, du šimtai devyniasdešimt devynios dešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt vienas, dešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt viena Skaitvardžiai šimtas, tūkstantis ir nelietuviškos kilmės (tarptautiniai) milijonas, milijardas, bilijonas, bilijardas ir kt. linksniuojami kaip (i)a linksniuotės daiktavardis vyras. Turi vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos galūnes. Tačiau skaičiais ir jie nekaitomi. Nepažeidžia bendros pagrindinių skaitvardžių taisyklės. Jų daugiskaita nereiškia tikslaus skaičiaus: susirinko šimtai žmonių, šimtų šimtai, tūkstančiai, milijonai. Daugiskaita reiškia neapibrėžtą daugybę. Jeigu reikia tiksliai skaičiuoti, sakoma: du šimtai, du tūkstančiai, du milijonai, trys šimtai, trys tūkstančiai, trys milijonai, keturi šimtai, keturi tūkstančiai, keturi milijonai ir t.t.   Dauginiai skaitvardžiai Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daiktavardžiais, reiškiančiais skaičiuoti galimus daiktus, bet turinčiais tik daugiskaitos galūnę. Daromi su priesagomis -eji, -eri iš pagrindinių skaitvardžių: vieneri, vienerios                          šešeri, šešerios dveji, dvejos                                 septyneri, septynerios treji, trejos                                   aštuoneri, aštuonerios ketveri, ketverios                         devyneri, devynerios penkeri, penkerios Greta vieneri — vienerios vartojama būdvardinę reikšmę turinčio skaitvardžio daugiskaita vieni — vienos: Penki tvartai— vienos durys. Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai žali — žalios. Turi tik daugiskaitos formas, nes vartojami kaip daugiskaitos galūnes turinčių daiktavardžių pažyminiai: Po trejų pralaimėtų rungtynių „Žalgiris" pasiekė pergalę. Ir Jurgis liko dar vieneriems metams namie. (J. Blt.) Mūsų namuose yra devynerios durys. Jam jau sukako aštuoneri metai.   Kuopiniai skaitvardžiai Jais (kaip ir kitais kiekiniais skaitvardžiais) atsakoma į klausimą kiek?, bet neskaičiuojama. Tiesiog sakoma visuma kaip vienetas:  Laikom dvejetą arklių, trejetą karvių. Išgyvenau septynetą metų. Kuopiniai skaitvardžiai daromi iš pagrindinių ir dauginių su priesagomis -etas, -tas: dvejetas (: dveji), trejetas (: treji), ketvertas (: ketveri), penketas (: penki), šešetas (: šeši), septynetas (: septyni), aštuonetas (: aštuoni), devynetas (: devyni). Kaip matome, priesagą -tas turi tik ketvertas. Pagal gramatines ypatybes — tai daiktavardiniai skaitvardžiai. Daiktų kiekį reiškia tik tie, kurie rodo visumą, susidedančią daugiau negu iš vieno. Ir todėl gramatikos skiria aštuonis kuopinius skaitvardžius. Vienetas prie šios grupės prisijungia tik pagal gramatinius požymius: turi skaitvardinę šaknį, tą pačią priesagą, vienaskaitos vyriškosios giminės galūnę ir linksniuojamas (kaip ir visi kiti šios grupės žodžiai) daiktavardiškai pagal (i)a linksniuotę (vienetas, vieneto, vienetui... kaip vyras, vyro, vyrui). Visada vartojamas kaip daiktavardis: svorio, ilgio, mato vienetai. Kuopiniai skaitvardžiai turi vidinę daugiskaitos reikšmę, bet vienaskaitos formą, skaičiais nekaitomi. Vienetas kaitomas ir skaičiais (vienetas — vienetai). Bet esti situacijų, kad ir kuopiniai skaitvardžiai pavartojami kaip daiktavardžiai. Tada ir jie turi daugiskaitą: Toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Pasisuko vienas dvejetas, pasisuko antras; pasisuko kartu bent trys dvejetai; nesisuka nė vienas — Mykoliukui vis tasia (tarm.: vis viena, vis tiek). (V.)   Trupmeniniai skaitvardžiai Trupmeniniai skaitvardžiai reiškia matematikos vieneto (sveikojo skaičiaus) dalis. Todėl numanomo daiktavardžio dalis gramatinė giminė lemia ir trupmeninio skaitvardžio giminę. Trupmeninius skaitvardžius sudaro samplaikos, kurių viena dalis (skaitiklis) — pagrindinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalių skaičių, o kita (vardiklis) — kelintinis įvardžiuotinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalies dydį: viena antroji                             viena dešimtoji viena šeštoji                              devynios dešimtosios trys ketvirtosios                        dešimt šimtųjų Jų struktūra priklauso nuo to, kiek ir kokias dalis reiškia. Dažniausiai vartojami trupmeniniai skaitvardžiai, sudaryti iš paprastųjų dėmenų (viena antroji} arba iš vieno paprastojo ir antro dūrinio (dvi šešioliktosios), tačiau yra ir sudėtingesnių struktūrų: dvidešimt penkios šimtosios ir kt. Linksniuojamos ir skaitiklį, ir vardiklį reiškiančios dalys: skaitiklis — kaip atitinkami pagrindiniai moteriškosios giminės skaitvardžiai, o vardiklis — kaip įvardžiuotinis būdvardis geroji. Prie trupmeninių skaitvardžių priskirtini ir mišriųjų skaičių pavadinimai: pusantro, pustrečio...   Kelintiniai skaitvardžiai   Kelintiniai skaitvardžiai susiję su pagrindiniais: šalia kiekvieno pagrindinio yra kelintinis, reiškiantis skaičiuojamąją daikto vietą eilėje. Šie skaitvardžiai yra vediniai iš pagrindinių su išlaikyta ar kiek pakitusia pamatinio žodžio forma ir priesaga -tas, -ta, rodančia vyriškąją ir moteriškąją giminę: trečias, trečia ketvirtas, ketvirta penktas, penkta šeštas, šešta septintas, septinta aštuntas, aštunta devintas, devinta dešimtas, dešimta vienuoliktas, vienuolikta dvidešimt penktas, dvidešimt penkta šimtas dvidešimt penktas, šimtas dvidešimt penkta ir t.t. Kelintinio skaitvardžio šaknies pakitimas yra fonetinio istorinio pobūdžio (trečias — č iš tj prieš užpakalinės eilės balsį). Skaitvardžiai pirmas ir antras turi kitą šaknį, bet vis tiek susiję su pagrindiniais skaitvardžiais vienas, du (ir taip yra ne tik lietuvių kalboje). Kelintiniai skaitvardžiai turi visas būdvardžiams būdingas gramatines ypatybes, išskyrus laipsniavimą. Jie kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis, visi gali būti įvardžiuotiniai (pirmasis, -oji, antrasis, -oji, trečiasis, -oji ir t.t.) Pirmieji keli skaitvardžiai turi ir nederinamąją formą: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta, šešta... Visi kelintiniai vyriškosios giminės skaitvardžiai linksniuojami kaip (i)a linksniuotės būdvardžiai geras arba žalias, o moteriškosios — kaip (i)o: gera, žalia   Vienaskaita   Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė V. pirmas trečias pirma trečia K. pirmo trečio pirmos trečios N. pirmam trečiam pirmai trečiai G. pirmą trečią pirmą trečią Įn. pirmu trečiu pirma trečia Vt. pirmame trečiame pirmoje trečioje Daugiskaita   Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė V. pirmi treti pirmos trečios K. pirmų trečių pirmų trečių N. pirmiems tretiems pirmoms trečioms G. pirmus trečius pirmas trečias Įn. pirmais trečiais pirmomis trečiomis Vt. pirmuose trečiuose pirmose trečiose   Šauksmininkas (kaip ir būdvardžių) sutampa su vardininku ir prireikus gali būti pavartotas (pirmas mokiny, pirmi mokiniai).                   Įvardžiuotiniai skaitvardžiai   Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas: pirmasis, -oji; antrasis, -oji; devintasis, -oji; penkiasdešimtasis, -oji... Jos vartojamos norint ką išskirti iš kitų. Jis turėjo dvylika sūnų: vienuolika protingų, o dvyliktąjį - kvailį Joną. Įvardžiuotiniai skaitvardžiai yra susidarę taip pat kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Tokia pati ir jų rašyba.                   Sandara ir daryba   Pagal sandarą skaitvardžiai skirstomi į vientisiniu ir sudėtinius. Vientisiniai skaitvardžiai yra tie, kuriuos sudaro vienas žodis: vienas, du vienuolika, penkiasdešimt... Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių vientisinių skaitvardžių, vartojamų vienam skaičiui reikšti: dvidešimt du, trys tūkstančiai penkiasdešimt septyni... Skaitvardžiai daromi tik iš skaitvardžių. Pagal darybą skaitvardžiai gali būti paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai ir sudėtiniai. Priesaginiai yra kelintiniai, dauginiai ir kuopiniai skaitvardžiai. penktas, septyneri, dveji, ketvertas, septynetas... Sudurtiniai skaitvardžiai sudaryti iš dviejų skaitvardžių šaknų. Pirmasis skaitvardis - moteriškosios giminės galininko linksnis, antrasis - skaitvardis dešimt, neturintis galūnės. dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt... Esti ir kitaip sudarytų sudurtinių skaitvardžių: vienuolika, dvylika, trylika... Sudurtiniai yra ir kai kurie trupmeniniai skaitvardžiai: pusantro, pustrečio, pusketvirto... Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių atskirų skaitvardžių. dvidešimt aštuoni, penkiasdešimt keturi, trys penktosios, du šimtai keturiasdešimt šeši...          Derinimas su daiktavardžiais; kaitymas   Skaitvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais ir sudaro su jais žodžių junginį. 1. Vieni skaitvardžiai derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai - giminėmis, skaičiais ir linksniais. keturi namai, septyni sąsiuviniai, trečias mokinys, penkerios durys... Tai būdvardiški skaitvardžiai. Jie kaitomi giminėmis ir linksniais, o kelintiniai - ir skaičiais. Kai kurių kelintinių skaitvardžių bei skaitvardžio vienas vartojama ir bevardė giminė: vienas, viena, viena; pirmas pirma, pirma; aštuntas, aštunta, aštunta...   2. Kiti skaitvardžiai nederinami su daiktavardžiais, o reikalauja kilmininko: dešimt (ko?) mokinių, vienuolika (ko?) arklių, šešetas (ko/) karių; pusantro (ko?) lito... Šie skaitvardžiai valdo daiktavardžius ir vadinami daiktavardiškais. Daiktavardiški skaitvardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais (dešimtis - dešimtys, dešimties, dešimčiai...) arba tik linksniais (trys, trijų, trims, tris...). Yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt,... devyniasdešimt).   Skaitvardis sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, rečiau - veiksniu, tariniu. Neretai skaitvardis su daiktavardžiu sudaro vieną sakinio dalį - dažniausiai aplinkybę arba veiksnį.   Skaitvardžių skyriai   Pagal reikšmę Pagal sandarą Pagal santykį su daiktavardžiu Kiekiniai Kelintiniai Vientisiniai Sudėtiniai Būdvardiški Daiktavardiški Du, dveji, dvejetas (karių), trys antrosios Pirmas, -a; pirmasis, - oji Antras, -a; trisdešimt, penktas, -a dvidešimt aštuntas, -a; šimtas dvidešimt trys Antras (mokinys), penkeri, septyneri Dešimt (mokinių), penketas, tūkstantis   Skaitvardžio gramatinio nagrinėjimo planas                      1. Pradinė forma.                    2. Kalbos dalis (skaitvardis).                    3. Skyrius, jei kiekinis - poskyris (kiekinis, pagrindinis, kuopinis ar kt.).                    4. Jei kaitomas - giminė, skaičius ir linksnis.                    5. Kuo eina sakinyje.                    Trejetas drąsuolių pasiekė antrąją viršukalnę.                    Trejetas - skaitv., kuop., vyg.g., vard.; veiksn. (kas pasiekė? - trejetas drąsuolių);                    antrąją (antroji) - skaitv., kelint., įvardž., mot.g., vns. gal.; pažym. (kelintą viršukalnę/).        Įvardis   Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina. Reikšti ir rodyti — ne tas pat. Pavyzdžiui, daiktavardis vyras reiškia vyriškosios lyties žmogų, nepriklausomai nuo kalbos situacijos, medinis reiškia „iš medžio", taip pat nepriklausomai nuo situacijos. O įvardis aš reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo įvardžiu „aš". Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai daikto ypatybei. Tačiau tai nereiškia, kad įvardis tuščias žodis. Kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų įvardžių. Todėl įvardžiai ir klasifikuojami pagal reikšmę į poklasius: a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius, pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir apibendrinamuosius. Visos gramatikos klasifikuoja įvardžius pagal reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam poskyriui. Tai priklauso nuo kalbos dalies sudėtingumo ir nuo skirtingo gramatikų autorių požiūrio į vieną ar kitą įvardį ir jo formą. Įvardžiai — beveik uždara klasė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" jų yra 118. Tačiau negalima sakyti, kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos dalių, turinčių įvardžio kamieną, išlaikantį rodomąją reikšmę. Įvardį tas nuo prieveiksmio taip skiria tik tai, kad vienas rodo daiktą, o kitas — aplinkybę ir yra nekaitomas kaip prieveiksmis. Rodymas visai toks pat. Kadangi įvardžiai į vieną klasę skiriami tik pagal reikšmę, o ne pagal gramatines formas, tai čia tiktų ir įvardiniai prieveiksmiai. Taip ir žodžiai manas — mana, tavas — tava, maniškis — maniškė, turintys gramatines būdvardžio ypatybes, laikomi ne būdvardžiais, o įvardžiais. Gramatinė rodomoji reikšmė šioje žodžių klasėje yra lemiama. Tačiau gramatikoje svarbu ir tradicija, kuri sako, kad įvardis yra vardažodis ir nuo prieveiksmio skirtinas kaip linksniuojamas žodis nuo nelinksniuojamo. Ilgainiui ši tradicija turėtų būti sulaužyta. Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik paskui padaryti bendrąsias išvadas.                                                                    Įvardžių reikšminės grupės   Asmeniniai   Pagrindiniai aš, mes, tu, jūs, jis, ji, tamsta, pats, -i Sangrąžinis savęs Savybiniai manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, -oji, jūsasis, -oji; manas, -a, tavas, -a, savas, -a; maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė Parodomieji (apibrėžiamieji) tas, tas, šis, ši, šitas, -a, anas, -a; toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia; tas pats, ta pati, pats tas, pati ta Klausiamieji bei santykiniai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keliolika, keletas Neapibrė- žiamieji Nežymimieji kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n) kas, kaži(n) koks, -ia, kaži(n) kuris, -i, kaži(n) katras, -a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras, -a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas, -a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis tas; šioks toks, šiokia tokia Atskiriamieji vienas, -a, kitas, -a, vienoks, -ia, kitoks, -ia, tam tikras, -a Apibend- rinamieji Teigiamieji visas, -a, visi, visos, visoks, -ia, abejetas, abu (abudu), abi (abidvi), abeji, abejos, kiekvienas, -a, kas „kiekvienas", aliai vienas, -a, tūlas, -a, daug kas Neigiamieji niekas, nė vienas, -a, joks, -ia, nė koks, -ia Pabrėžiamasis pats, -i   Asmeniniai įvardžiai Asmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs); b) rodantys daiktus ir asmenis (jis — ji, jie — jos). Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo žodžiai: aš — kalbantysis (adresantas), tu — pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą pokalbio dalyvį — įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti jokie kiti žodžiai (net įvardžiai). Todėl aš ir tu — ypatingi kalbos ženklai, būtini dialogui. Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai. Vienos gramatikos juos laiko atskirais įvardžiais, kitos — įvardžių aš ir tu daugiskaita. Aš, mes, tu, jūs gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomo žodžio forma: Aš pavargęs, -usi, tu geras, -a, mes pavargę, -usios, jūs geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:     Vienaskaita Daugiskaita V. aš tu mes jūs K manęs tavęs mūsų jūsų N. man tau mums jums G. mane tave mus jus Įn. manimi tavimi mumis jumis Vt. manyje tavyje mumyse jumyse   Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais linksniais: Tu mane myli, tu manai, kad aš labai labai kažin kas. (S. N.) Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.) O jūs, nenaudėlės, dar nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.) Tai ne linksnio, bet paties įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui. Plg. du sakinius: Tai kodėl, broli, tik dabar susirūpinai savo sūnumi? ir Tai kodėl tu tik dabar susirūpinai savo sūnumi? Kreipimasis tas pats, tik viename sakinyje yra kreipinys, o kitame — jo nėra. Kreipiantis rodoma pagarba ir kitokie jausmai pašnekovui. Tai padeda išreikšti įvardžio tu daugiskaita, įvardiškai vartojami žodžiai pats, tamsta, sveikas, mielasis, meldžiamasis, gerbiamasis, samplaikos jūsų didenybe (šviesybe, malonybe, ekscelencija, eminencija ir kt.): O pats kaip manai, ar ne per daug sumokėjom? Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. (J. Blč.) Tiesa, aš už tamstą gal truputėlį vyresnė, bet dar nesu visai pasenusi. (V. M.-P.) Kur tamstos tokius kuinus dėsite, — juk vos kojas bepavelka. (A. V.) Žodžiai pats ir tamsta yra tiesioginiai tu atitikmenys. Todėl sakiniuose neina kreipiniais. Visi kiti žodžiai ir žodžių samplaikos yra kreipiniai ir skiriami kableliais: Brangieji, šiandien susikaupę stovime ant žuvusiųjų krauju aplaistytos žemės. Jūsų šviesybe, leiskite jus pasveikinti gražaus jubiliejaus proga. Įvardžiai jis — ji, jie —jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius: Lūšis pikta, tai teisybė; ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. (V.) Kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo Šmukstarą bedieviu, bet be jo išminties ir jos neapsieidavo. (A. V.) Krinta klevo lapai. Jie čeža po mūsų kojomis. Daiktavardžius atstojantys įvardžiai asmeniniais laikomi dėl to, kad jie įeina į trinarę veiksmažodžio asmenų sistemą (pirmasis asmuo: aš dirbu — mes dirbame; antrasis asmuo: tu dirbi — jūs dirbate; trečiasis asmuo: jis, ji dirba —jie, jos dirba). Linksniuojami taip:     Vienaskaita Daugiskaita V. jis ji jie jos K jo jos jų jų N. jam jai jiems joms G. jį ją juos jas Įn. juo ja jais jomis Vt. jame joje juose jose  Asmeniniai įvardžiai (ypač aš ir tu) neblogai išlaikę dviskaitą:   V. mudu judu K mudviejų judviejų N. mudviem judviem G. mudu judu Įn. mudviem judviem   Vietininko nėra, nes jo reikšmė apskritai sunkiai suderinama su asmens reikšme, o ypač su dviejų asmenų iš karto.   Sangrąžinis įvardis Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo tarsi susidvejina — jis ir veikėjas, ir veikiamasis dalykas: Aš netausoju savęs. Tu netausoji savęs. Jis netausoja savęs. Mes netausojame savęs. Jūs netausojate savęs. Jie netausoja savęs. Šis įvardis neturi vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu: Aš pataikauju sau. Aš užmiršau save. Tu nesididžiuok per daug savimi. Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais, reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis taip pat neturi. Bet vietininkas kartais pavartojamas net prieštaraujant logikai: Susikaupiau savy rūstus ir nebylus tylios raminančios vienatvės laukimu. (V. M.-P.) Gražu ir netaisoma, nors susikaupti savy atrodo „sviestas sviestuotas". Kalba turi savo logiką. Dar galima girdėti: susigūžė savy, surado savyje jėgų pasipriešinti. Formų sistema tokia: kilmininkas — savęs, naudininkas — sau, galininkas — save, įnagininkas — savimi, vietininkas — savyje. Visi šie linksniai pateikti sakiniuose.   Savybiniai įvardžiai Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir priklausymą. (Brolio nėra namie. Ieškau savo brolio. Čia brolio kepurė.) Tai iš esmės du kilmininkai (K1 ir K2): K1 reiškia asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į klausimą ko? K2 reiškia priklausymą asmeniui (ypatybę) ir atsako į klausimą kieno? Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asmeninių įvardžių kilmininkai. Tik, kaip jau sakyta, įvardis skiriasi nuo kitų kalbos dalių tuo, kad jo sistemoje viską lemia reikšmė, o ne forma. Todėl klasifikacija pagal reikšmę ardo formų sistemas, ir tuo būdu asmeninių įvardžių kilmininkai atsiduria savybinių įvardžių skyriuje. Be to, savybei rodyti kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt. įvardžiai turi specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno, niekieno (greta manęs, tavęs, savęs, ko, nieko}. Visų kitų asmeninių įvardžių kilmininkai (kaip ir daiktavardžių) skiriasi tik sintaksine funkcija (Mūsų nėra namie ir Mūsų namai; Jūsų nėra namie ir Jūsų namai; Jo, jos nėra namie ir Jo, jos namai; Jų nėra namie ir Jų namai). Jeigu savybinių kilmininkų neatskirsim nuo asmeninių įvardžių, remdamiesi priklausymu linksniavimo sistemai, tai teks pripažinti, kad lietuvių kalboje apskritai nėra savybinių įvardžių. O tai nelogiška, nes nuo formų priskyrimo vienai ar kitai klasei pati savybės (kaip ypatybės, o ne kaip daikto) reikšmė neišnyksta. Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi net giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių įvardžių (plg. latvių — mans, mana; lenkų — moj, moja, moje; rusų — moй, moя, мoe). Pagal formų sistemą juos puikiausiai būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai reiškia, o šie žodžiai rodo. Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje. Tokių žodžių yra ir lietuvių kalboje: manas, mana, mana; tavas, tava, tava; savas, sava, sava. Įvardžiuotinės derinamosios formos: manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir su priesaga -iškis: maniškis, -ė, taviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau: Žemė ten gimtoji — tėviškė mana. (S. N.) Pasiimkit tą savąjį (savo) neklaužadą. Jūsiškė (jūsų) žemė geresnė už mūsiškę (mūsų). Įvardžio savo santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio. l asmuo: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mes kitų nenorim, mes norim tik savo. 2 asmuo: Ne ant savo žirgo pas mane atjojai, ne savo žiedelį man padovanojai. Ar jūs savo žemę gint pasiryžę? 3 asmuo: Jis savo jau atsėdėjo. Jie savo žygiais išgarsino Lietuvą. Todėl reikia taisyti: Šią knygą skiriu mano (= savo} tėvui.   Parodomieji įvardžiai Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiniai ir kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Jie rodo daiktus, nustatydami tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis, ši, šitas, šita (artumo ryšys), tas, ta, anas, ana (atstumo ryšys). Ypatybes rodantys įvardžiai yra: toks, tokia, šitoks, šitokia, šioks, šiokia, anoks, anokia. Daiktus rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais: Matydamas mane tokį linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo. (J. Blč.) Tebūna ši diena kaip krištolas tyra. (V. M.-P.) Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje: Sėdi ir rašai:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!