Pagonių tikėjimas

Visoks pagonių tikėjimas turi animizmo bruožų. Jau akmens amžiuje buvo tikima, kad kiekvienas daiktas turi sielą, kurioje esą sukoncentruota visa to daikto ar reiškinio esmė. Tikėjimas siela taip pat nulėmė gamtos objektų ir mirusiųjų kultą. Tam tikra prasme galima teigti, jog šių dienų laidojimo papročiuose, ypač mirusiųjų pagerbimo dienos papročiuose, išliko senovėje susiformavusio mirusiųjų kulto bruožų.
Estijoje buvo tikima ne tik siela, bet ir „gaivinančia galia“, slypinčia gyvojoje bei negyvojoje gamtoje. Buvo tikima, kad kai kurie gamtos objektai, gyvūnai ir žmonės turi didžiulę vidinę jėgą. Žmonės, turintys vidinės jėgos, galėjo iškilti visuomenėje ir užimti joje viešpataujančią padėtį. Buvo tikima didele kai kurių medžių, akmenų, šaltinių galai. Jie buvo laikomi šventais.
Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu. Pagrindinės aukos buvo javai, vilna, duona, mėsa, gyvulių kraujas, sidabrinės monetos ir papuošalai, svarbesniais atvejais – gyvuliai, o kai kada net žmonės, visų pirma karo belaisviai.
Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė magija. Magiškuosius veiksmus galima suskirstyti į vaisingumo magiją – ja tam tikrais ritualais buvo siekiama paveikti derlingumą, ir apsauginę magiją, turėjusią atbaidyti piktąsias jėgas.
Gamtą saugojo ir gynė daugybė dvasių. Jos būdavo vadinamos pagal vietoves: „miško Tėvu“, „Motina Žeme“ ir pan. Tikėtina, kad padidėjus tam tikrų objektų reikšmei žmonių gyvenime, iš jų susiformavo „dievybės“. Daugiausiai senųjų dievybių būta Lietuvoje, o mažiausiai Estijoje. Iš dalies tai turbūt galima paaiškinti tuo, kad dauguma lietuvių išliko pagonimis iki XIV a. pabaigos (žemaičiai buvo pakrikštyti dar vėliau – XV a. pradžioje), ir apie jų tikėjimą išliko daugiau rašytinių žinių.
Mitologijos specialistai teigia, kad svarbiausia ir aukščiausia baltų dievybė buvo Dievas (latviškai Dievs). Jis buvo pačių geriausių ypatybių – teisingumo, gerumo ir kt. – įsikūnijimas. Tuo pačiu metu Dievas sergėjo tvarką bei nulemdavo likimus. Perkūnas (latviškai Perkons) buvo vaizduojamas kaip stiprus ir galingas dievas, metantis žaibus ir kirvius į savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!