Paauglių, augančių nepilnose šeimose, socializacijos ypatumai

 KURSINIS DARBAS PAAUGLIŲ, AUGANČIŲ NEPILNOSE ŠEIMOSE, SOCIALIZACIJOS YPATUMAI PRATARMĖ 4 1. SOCIALINIO FUNKCIONAVIMO SAMPRATA IR SĄVOKOS 5 1.1 Socialinio funkcionavimo sąvokos: 5 1.2. Socialinio funkcionavimo samprata 6 1.2.1. Šeimos funkcijos, aplinka ir individo gerovė. 7 1.2.2. Socialinių įgūdžių ugdymas. 8 1.2.3. Paauglių, gyvenančių su vienu iš tėvų, socialinės aplinkos ypatumai bei psichosocialinės pasekmės. 9 1.2.4. Skyrybos 10 1.2.5. Tėvų ir vaikų santykiai šeimos krizės metu 11 1.2.6. Netektis 12 2. PAAUGLIŲ KASDIENINIS GYVENIMAS 13 2.1. Paauglių bendravimas su bendraamžiais 13 2.2. Paauglys šeimoje, mokykloje ir užklasinėje veikloje. 14 2.2.1. Šeima, mokykla ir mokymasis 14 2.2.2. Popamokinė veikla 16 2.3. Nepilnamečiai ir rizikos veiksniai 16 2.3.1. Paaugliai ir alkoholis. 16 2.3.1.1. Paauglių alkoholizmo ypatybės. 17 2.3.1.2. Alkoholizmo socialinės priežastys. 17 2.3.2. Paaugliai ir narkotikai. 18 2.3.2.1. Narkotikų vartojimas paauglių tarpe. 18 2.3.2.2. Kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus? 18 2.3.3. Paaugliai ir nusikalstamumas. 19 2.3.3.1. Nusikalstamumas kaip vaikų delinkventiško elgesio pasireiškimo forma. 19 2.3.3.3. Vaikų nusikalstamumo situacijos vertinimas Lietuvoje. 20 2.3.3.4. Nusikalstamumo socialiniai veiksniai. 21 3. TYRIMAS 22 3.1. Temos aktualumas 22 3.2. Temos metodologinis pagrindas 23 3.3. Problemos analizės lygis. 25 3.4. Tyrimo tikslas ir uždaviniai. 26 3.5. Tyrimo metodika. 27 3.6. Tyrimo apibendrinimas. 28 4. IŠVADOS 30 Literatūra 31 PRIEDAI (ANKETA) 32 PRATARMĖ 20a. antroje pusėje, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima. Familistinėje literatūroje nerasta nepilnos šeimos apibūdinimo. Kadangi tokios šeimos egzistuoja tai, remiantis praktiniais stebėjimais, galima ją apibūdinti taip: NEPILNA ŠEIMA - yra tokia šeima, kurioje nėra vieno ar kelių tarpusavio santykių subjektų-vyro, žmonos, motinos, vaikų. Apibūdinant nepilną šeimą kaip auklėjamo poveikio subjektą, tenka konstatuoti, kad daugeliu atvejų joje nėra vaiko tėvo. Leidinyje "Lietuvos moterys. Lithuanian women" (1994), nurodoma, kad apie 14 tūkst. vaikų iki 18m. lieka be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo). Netekus vieno iš tėvų daug vaikų lieka be dalinės ar visiškos globos. Beglobiais vaikais dažniausiai tampa nedarnių, asocialių šeimų vaikai (apie 80%). Kas septintas beglobis vaikas yra našlaitis. Pastaruoju metu daug nesimokančių ir nedirbančių vaikų valkatauja, elgetauja gatvėse ir kitose vietose. Dažnai jie įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą, prostituciją. Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14-17metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei 1,5 karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempus (G.Kvieskienė, 2000). Iki šiol dar nepakankamai derinamos ir koordinuojamos tarpusavyje visų suinteresuotų ugdymo institucijų - Valstybinių ir NVO - pastangos ir veiksniai, siekiant veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos. Šalyje daug suinteresuotų žinybų ir NVO, atskirų programų ir iniciatyvų vaikų elgsenai gerinti, bet jų nepakanka negatyvioms vaikų nusikalstamumo tendencijoms slopinti. Turime suvokti, kad nepilnos šeimos yra visų mūsų reikalas. Tai socialinė problema, o ne tik vieno asmens sprendimai. Paaugliai, augantys tokiose šeimose, reikalauja ypatingo dėmesio. Tai liečia visą visuomenę, kurioje šeima yra viena iš pagrindinių vertybių. Norint padėti paaugliams bei jų artimiesiems, reikia sužinoti, kokie yra nepilnamečių socialinio funkcionavimo ypatumai ir kaip reiktų tinkamai elgtis su jais. 1. SOCIALIZACIJOS SAMPRATA IR SĄVOKOS 1.1 Darbe naudojamų terminų apibrėžimai: Socializacija (lot. „socialis“- visuomeninis): 1) Sudarymas sąlygų, kad asmuo perimtų visuomenės mąstymą, vertybes, elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę. 2) Tai procesas, prasidedantis ankstyvoje vaikystėje, kuriuo išugdomos pažiūros, vertybės, tikėjimai, įpročiai, elgsenos būdai; sukaupiamos žinios apie visuomenę; 3) Kažko keitimosi veiksmas ar procesas atitinkantis socialinius principus, kaip pramonės keitimas i viešą nuosavybę, (Andrew M. Colman, 2001). 4) Tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus (J.Litvinienė, 1995). Nepilnametis – tai asmuo nuo 14 iki 18metų (LR BK 11str.). Paauglystė – yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Šiuo laikotarpiu vyksta ne tik intensyvus fiziologinis vystimasis, bet ir kuriasi įvairios kokybiškai naujos savybės, atsiranda suaugusiems būdingų bruožų, nes persitvarko savimonė, santykių su suaugusiais ir draugais tipas, socialinės sąveikos su jais būdai, interesai, pažinimas ir mokymasis, moralinių-etinių instancijų turinys, kuris lemia elgesį, veiklą ir santykius (Petrovskis, Nepomniaščiaja, 1978). Socialiniai mikroveiksniai: šeima, vaikų tarpusavio bendravimas, bendraamžių subkultūra, mokykla, organizacijos, kuriose vaikas praleidžia daug laiko. Makroveiksniai - kosmosas, planetos, šalis, visuomenė. Mezoveiksniai. Jie skirstomi pagal tautinį požymį, gyvenimo vietą ir jos tipą: miestas, gyvenvietė, kaimas. Mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jos vystimąsi. Jaunų žmonių mikrosociumo ribos: kiemas, gyvenvietė, mikrorajonas. Socializacijos agentai - asmenys, su kuriais praeina visas paauglių gyvenimas. Pirminė individo socializacija vyksta šeimoje. Antrinė asmenybės socializacija vyksta per švietimo sistemą. Šeima – daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kutrios yra esminės jos narių ir visuomenės vystimuisi ir gerovei (G. Matulionienė, 2001). Skyrybos – legalus santuokos nutraukimo būdas. Mirtis – laikas, kai baigiasi gyvenimas. Netektis – praradimas. 1.2. Socializacija – svarbiausias, visą gyvenimą trunkantis procesas Žmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkas. Jas galima vadinti socialiniais veiksniais. Socialinį procesą sąlygoja daugelis veiksnių; jie sudaro tris grupes. Pirmoji – makroveiksniai, antroji – mezoveiksniai. Jie veikia socializaciją ir tiesiogiai, ir tarpiškai per trečios grupės veiksnius – mikroveiksnius. Mikroveiksniai veikia žmogaus vystimąsi per taip vadinamus socializacijos agentus. Vaikams ir paaugliams agentais būna tėvai, broliai ir seserys, bendraamžiai, kaimynai, mokytojai. Paauglys dar jaučiasi esąs vaikas, tačiau tuo pat metu supranta, kad tampa suaugusiu, stengiasi įveikti šią krizę ir bando atrasti sau socialinę kryptį, kurios link galėtų ateityje eiti. Daug sunkesnis profesijos pasirinkimas, nes nuo to, kiek jis bus teisingas, priklauso visas gyvenimas. Tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią. Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jų saugumas. Kai kurios motinos nenori atsisakyti savo pareigų, stengiasi kiek galėdamos išsaugoti visišką kontrolę. Dažnai tėvai, kažkada negalėję įgyvendinti savo planų, tikisi, kad tuos planus realizuos jų vaikai. Jie stengiasi įpiršti savo nuomonę apie profesiją, tuo apsunkindami pačių paauglių pasirinkimą. Dažnai, kai kalbama apie savarankiškumą, iškyla konfliktai tarp vaikų ir tėvų. Paaugliai mano, kad jie yra pakankamai suaugę ir turi teisę būti savarankiškais, tačiau tėvams vis dar norisi juos laikyti vaikais, visiškai priklausomais nuo jų. Pasitaiko, kad vaikai stengiasi kuo greičiau atsiriboti nuo tėvų ir tada konfliktas neišvengiamas. Dauguma paauglių nori kuo greičiau pasinaudoti laisve, bet supranta, kad tuo pačiu didėja jų atsakomybė už savo poelgius. Atsiradus konfliktams paaugliai gali peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti išvis nesuvaldomais. Tapimas savarankiškais gali būti efektyvus ir neskausmingas tuo atveju, jeigu paaugliai sulaukia tėvų pritarimo, supratimo, palaikymo. Socializacijos veiksniai, socialinis pasaulis, kuriame auga žmogus, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai – kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą (Sociologija, 2001). Socializacijos proceso nesėkmes gali nulemti: 1) auklėjimo klaidos šeimoje; 2) atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje; 3) nesėkmės ir negatyvių vertinimų dominavimas; 4) masinės informacijos priemonėse demonstruojamas smurtas ir prievarta; 5) asocialios aplinkos įtaka (narkotikai, neformalūs lyderiai, prievarta (G.Kvieskienė, 2000). Norint suprasti, kodėl šeima yra svarbiausias veiksnys, įtakojantis paauglio socializaciją, reiktų 1.2.1. Šeimos funkcijos, aplinka ir individo gerovė. Šeimos funkcijos: • Gimdo ir auklėja vaikus; • Atlieka socializacijos funkciją. Įdiegia savo vaikams visuomenėje priimtas socialines normas ir vaidmenis; • Atlieka emocinio stabilumo funkciją- parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti iškilus svarbiam klausimui; Ryšys, išraiška ir intelektualinė – kultūrinė orientacija šeimose yra glaudžiai susijusi su vaiko kognityvine ir socialine raida, ir su paauglio mokslo motyvacija ir sėkme. Paauglys darniose, išraiškingose, gerai organizuotose ir socialiai orientuotose šeimose turi didesnį pasitikėjimą savimi ir didesnius socialinius sugebėjimus. Šeimose, kurios vertina nepriklausomybę ir laimėjimus, nepilnamečiai linkę būti pernelyg užsispyrę ir pasitikintys savimi, tuo tarpu tie, kurie auga palaikančiose ir gerai organizuotose šeimose, turi ramų temperamentą. Priešingai, stiprus pasiekimų išryškinimas griežtos hierarchijos šeimoje ir glaudžių ryšių nebuvimas yra susiję su depresyvia nuotaika ir suicidiniu suvokimu. Šeimos konfliktai sąlygoja elgesio problemas ir impulsyvumą. Apskritai, paauglių vystimasis skatinamas tose šeimose, kurios remia nepriklausomybę ir tiekia modeliavimą instrumentiniams ir socialiniams įgūdžiams, tuo tarpu tai gali būti varžoma šeimose, kurios išryškina konflikto ir prisitaikymo prie varžančių taisyklių pasiekimus. Tarp suaugusių, didelė šeimos parama, nepriklausomybė, socialinė integracija ir organizuotumas yra susiję su geresniu asmeniniu prisitaikymu ir asmenine gerove. Labiau savimi pasitikintys ir produktyvūs nepilnamečiai, geriau prisitaiko šeimos krizių metu, mažiau depresyvūs, mažiau linkę į stresą. Kai žmogus dažnai išgyvena stresą, šeimos parama gali turėti saugantį efektą. 1.2.2. Socialinių įgūdžių ugdymas. Efektyvūs socialiniai įgūdžiai yra rinkinys išmoktų elgesio būdų, kurių reikia įvairių tikslų pasiekimui bei elgesio šaltinių įtvirtinimui tarpasmeniniame kontekste. Kai kurie socialiniai įgūdžiai priima, palengvina ir išlaiko tarpasmeninius santykius, tokius kaip draugystė ar darnūs šeimos santykiai. Kiti socialiniai įgūdžiai skatina pasitenkinimą svarbiuose santykiuose ar socialinėse sistemose: teigiama komunikacija ir konfliktų sprendimas komandos darbe ar šeimoje. Kai kurie socialiniai įgūdžiai - kategoriškas atsisakymas ir „varžantys rėmai“ - tarnauja apsaugant kitus nuo individo teisių pažeidimo ar pašalinant ir blokuojant neigiamą įtaką, nes jie prisitaikę prie kultūrinių ir subkultūrinių normų ir susiję su socialiniu elgesiu (Alan E. Kardin, 2000). Vaikų ugdymo nepilnose šeimose sąlygos priklauso nuo daugelio socialinių psichologinių veiksnių: kaip vaikas išgyveno tėvų skyrybas, vieno iš jų mirtį; ar susitinka vaikas su išėjusiu iš šeimos gimdytoju; kokie dabar tėvų santykiai; kaip šeimoje padedama vaikui apsiprasti su esama padėtimi; aplinkybes taip pat sąlygoja išsiskyrusiųjų amžius bei socialinė padėtis. Vaiko ugdymui svarbus ir vieno, ir kito šeimos nario aktyvus bendravimas su juo. Tyrimai rodo, kad vaikas su tėvu ir motina bendrauja skirtingai. Daugelyje situacijų išryškėja vaiko noras bendrauti su tėvu. Jeigu dėl kurių nors priežasčių tai neįmanoma, jis labai dažnai ieško bendravimo su vyriškos lyties žmonėmis, pvz., su bendraamžių tėvais (J.Sondaitė, 1998). 1.2.3. Paauglių, gyvenančių su vienu iš tėvų, socialinės aplinkos ypatumai bei psichosocialinės pasekmės. Dažniausi nepilnos šeimos sunkumai – materialiniai. Motinai, auginančiai vienai vaiką, o tuo labiau du, tris ar daugiau vaikų, gana sunku. Visiškam vaikų aprūpinimui valstybės pašalpos ar alimentų nepakanka. Namų ruoša, buitinė technika, rūpesčiai dėl vaikų (kaip išmaitinti, apvilkti, apauti, kuo juos užimti) gula ant vienų pečių. Norint minimaliai aprūpinti šeimą, dažnai tenka dirbti net keliuose darbuose. Tokiu būdu bendravimui su vaikais motinai lieka kur kas mažiau laiko, negu pilnose šeimose. Taip pat vienišai moteriai sunku derinti darbą ir vaiko auklėjimą, jei vaiko išlaikyti nepadeda giminės. Rusijos sociologų duomenimis, tik 53 procentai motinų gauna palaikymą iš tėvų ar giminių, 7 proc. – padeda vyrai, su kuriais moteris palaiko artimus ryšius, 4 proc. – padeda draugai, 3 proc. – kaimynai, 3 proc. – vaiko tėvo tėvai, 4 proc. – padeda vaiko tėvas. Tik 7 proc. vienišų motinų nėra niekur dirbusios. Dauguma jų dirbo visą darbo dieną. Į klausimą “Kaip jūs norėtumėte dirbti?” tik 18 proc. moterų atsakė, kad nedirbtų visiškai, jeigu gautų visą išlaikymą, 38 proc. norėtų dirbti ne visą darbo dieną, jeigu jai užtektų gaunamų lėšų deramai išlaikyti vaiką, 6 proc. dirbtų namuose, o kitas tenkina ir dabartinė darbo vieta (Leliūgienė, 2002). Kita nepilnos šeimos specifinė problema – sunkumai, kurie iškyla vienišam tėvui auklėjant vaiką ir svarbiausios problemos, iškylančios vaikui, augančiam be vieno iš tėvų. Tų pačių Rusijos sociologų duomenimis, apklausus išsiskyrusius tėvus paaiškėjo, kad tik 33 proc. išsiskyrusių tėvų vaikai susitikinėja su tėvu ir tik 4 proc. nurodė, kad tėvas aktyviai prisideda prie vaiko auklėjimo. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad nepilna šeima nevaidina pagrindinio vaidmens auklėjant vaiką tik vienos lyties atstovui (motinai). Tik 17 proc. apklaustų motinų atsakė, “kad vaikui visiškai užtenka laiko, skirti bendravimui su vyriškos lyties atstovu”, 66 proc. teigia, kad “tokio nepastovaus bendravimo vaikui neužtenka” ir 5 proc. sako, kad “tokio bendravimo vaikui visiškai nereikia” (Leliūgienė, 2002). Vaikai nevienodai išgyvena tėvo nebuvimą. B.Dobranskis (1981) teigia, kad vaikus jaudina tokie dalykai šeimoje: tėvas piktnaudžiauja alkoholiu (27%), tėvų nuolatiniai barniai (25%), tėvas skriaudžia motiną (17%), tėvai serga (14%), nėra tėvo (12%) (J.Litvinienė, 1995). Nors nepilnos šeimos struktūra smarkiai deformuoja dorovinį, emocinį vaiko vystimąsi, bet daugeliu atvejų ji suvaidina teigiamą vaidmenį vaiko asmenybės formavimuisi. E.Chiltunen (1977) nuomone, pagrindinė vaikų ugdymo šeimoje sąlyga yra ne šeimos struktūra, o jos narių tarpusavio santykiai, sudarantys dorovinę šeimos atmosferą, kuri yra svarbiausias auklėjimo mechanizmas. Tyrinėtojų nuomone, vaiko bendravimo su tėvu stoka sukelia nepageidautinų pasekmių. A.Zacharovo duomenimis (1974), kas penktas vaikas sergąs neuroze, išgyveno išsiskyrimą su tėvu; iki šeimos iširimo ligos požymių nepastebėta. V.Navickas (1984) nurodė, kad bendravimo su tėvu trūkumas pažadina vaiko agresyvumą, norą nusikalsti. Paaugliai, netekę tėvų iki šešerių metų, beveik keturis kartus dažniau įvykdo pakartotinius nusikaltimus (J.Litvinienė, 1995) Dėl tėvo nebuvimo daugiausia kenčia berniukai, kuriems labai trūksta jo dėmesio. Iš tėvo berniukas mokosi tokių savybių kaip vyriškumas, pagarba moteriai. Šeimose be tėvo berniukai gali sumoteriškėti, ypač tai aktualu vienalytėse nepilnose šeimose (motina, senelė, teta, duktė). Tėvo trūkumas veikia ir mergaitės dorovinį vystimąsi. Ji netenka galimybės susipažinti su specifinėmis vyro savybėmis. O jei motina nuolat pasakoja apie savo skriaudas, kentėjimus, sielvartus, išvardija tėvo trūkumus, mergaitė susidaro ne tik tėvo, bet ir bet kurio vyro neigiamą įvaizdį. 1.2.4. Skyrybos Išsiskyrusiųjų santykiai su vaikais viena iš didžiausių šiuolaikinių problemų. Ne veltui ji taip plačiai gvildenama mokslinėje literatūroje. Tėvų ir vaikų santykių išraiškos ieško ir dailininkai, ir kinematografai. Skyrybos turi ilgalaikes pasekmes vaikams. Tos pasekmės gali įvairiai reikštis artimoje ar tolimoje ateityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažniau pasitaikančia bedarbyste, mažesnį prestižą turinčios veiklos pasirinkimu. Sėkmės stoka gyvenime, nepasitenkinimas draugais ir šeima. Vaikų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu ir kaip jie žiūri į savo vaikus. Vaikai lengviau pergyvena tėvų skyrybų krizę, kai tėvai palaiko ryšius tarpusavyje, rūpinasi vaikais materialiai, kai nedraudžiama bendrauti su abiem tėvais. Labiausiai destruktyvų poveikį tėvai daro savo vaikams žemindami savo buvusį sutuoktinį. Skyrybų krizes lengviau įveikia mergaitės. Vaikai suvokia, kad jie asmeniškai nėra atsakingi už skyrybas, nežiūrint to, kai kurie kaltina save dėl tėvų santuokos žlugimo. Kartais vaikai motyvuoja tokią situaciją savo paties sukurtomis prielaidomis. Globojantis vaiką tėvas ar motina bando „nubausti“ neturintį globos teisių buvusį sutuoktinį, neleisdamas vaiko pas senelius ir, kaip bebūtų keista, vaikai labai dažnai emociniu požiūriu būna artimi seneliams. Skyrybos, taip pat kaip ir vieno iš sutuoktinių mirtis, reiškia natūralią santuokos baigtį. Skyrybas, kaip ir vieno iš tėvų netektį, visuomet lydi daugybė emocijų: neįgyvendintų vilčių, nusivylimo širdgėlos, paguodos ir, be abejo, vilties. 1.2.5. Tėvų ir vaikų santykiai šeimos krizės metu Kilus smarkiam šeimyniniam konfliktui vaikas negali jo nepastebėti ir nepamėginti jį sušvelninti ar nutraukti. Yrant šeimai, vaikas akivaizdžiai įsitikina, kad tėvai padarė klaidų. Gana dažnai ir patys tėvai tas klaidas ar bent neteisingą vedybinį pasirinkimą pripažįsta ir aptarinėja. Drauge vaikas nebūna išsamiai informuotas apie santuokos krizės perspektyvas, o ir ne visada gali jas suprasti. Taigi, jis vadovaujasi daline, iškreipta informacija apie itin svarbų jam įvykį, sužino tik gana bendro pobūdžio vieno iš tėvų kaltinimus kitam ir sau. Visa tai vaikas lengvai gali sieti su savo savybėmis, savo bandymais išsaugoti tėvų santykius bei vadovaudamasis tėvų samprotavimais ir skyrybų eiga daryti išvadą, kad ir jis taip pat kaip ir jo tėvai (ar vienas iš jų) yra blogesnis už turinčius šeimas aplinkinius, kad nesugeba tinkamai elgtis ir paremti šeimos. Tokios nuostatos, be abejo, ugdo menkavertiškumo jausmus. Tai gali sąlygoti jo bendravimo, mokymosi sunkumus, psichosomatinius sutrikimus. Sudėtinga šeiminė situacija bei situacija po skyrybų ar netekties, taip pat jau minėtas pakitęs savęs vertinimas, provokuoja ne tik nusišalinimą, depresinius išgyvenimus, bet ir agresyvų savigarbos gynimo būdą, demonstratyvius bandymus įrodyti savo pranašumą. Vertinant skyrybų poveikį vaikui, dera atsižvelgti į daugelį veiksnių. Tarp jų svarbiausi - tėvų konfliktų trukmė bei forma, konfliktų kartojimasis po skyrybų, vaiko įtraukimo į konfliktą lygis bei vaiko amžius. Konsultavimo duomenys rodo, kad pirmais - penktais, o ypač pirmais - trečiais vaiko gyvenimo metais įvykusios tėvų skyrybos ar vieno iš tėvų netektis, turi menkiausią įtaką vaiko asmenybės brandai. Šio amžiaus vaikai dar neįsitraukia į tėvų konfliktą, o po skyrybų jų emociniai ryšiai su atskirai gyvenančiu tėvu greitai nutrūksta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!