Paauglių darbas mažose grupėse per kūno kultūros pamokas

 ĮVADAS Greitai besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbus aspektas – mokėjimas žinias pritaikyti praktikoje ir apjungti kelias dalykų sritis į vieną, atsekant jų ryšius ir priklausomybę. Taip pat labai svarbus vaidmuo skiriamas bendrųjų kompetencijų ugdymui. Kruopščiai suplanavus ir efektyviai paskirsčius veiklą skirtingų poreikių vaikų grupėms, galima ugdyti mokinių gebėjimus bendrauti ir bendradarbiauti. Aktyviojo ugdymo pedagogika įvairiais istoriniais laikotarpiais skleidėsi savitais pedagoginiais ieškojimais. Formavosi įvairios pedagogikos kryptys, vadintos darbo, veiklos, aktyviosios, naujosios mokyklos pavadinimais. Aktyviosios pedagogikos šalininkų teigimu, ugdymo proceso centre turi būti ne mokomasis dalykas, žinios ar pedagogo erudicija, o vaikas ir jo patirtis. Į asmenybės ugdymą nukreipta ir šiuo metu Lietuvoje vykstanti ugdymo turinio kaita. Bendrosios programos, išsilavinimo standartai ir integruojamosios programos orientuoja mokytojus ne tik perteikti mokiniams žinias, bet svarbiausia ugdyti esmines kompetencijas ir mokinių gebėjimus. Be to vis dažniau užsimenama apie mokymosi mokytis kompetenciją, kuri yra būtina sąlyga, kad galėtume išvystyti, plėtoti savo galimybes, oriai gyventi ir dirbti, dalyvauti plėtroje, gerinti savo gyvenimo kokybę, priimti apgalvotus sprendimus ir mokytis visą gyvenimą . Šią linkmę turi įgyvendinti visi bendrojo lavinimo mokyklos ugdomieji dalykai, iš jų ir kūno kultūra, savitai organizuodama mokinių savarankišką darbą bei darbą mažose grupelėse ar komandose, nes švietimo ir mokslo sistemoje vis daugiau dėmesio skiriama mokinių bendradarbiavimui tarp pusavyje. Rengiamos programos, vedami seminarai, vyksta diskusijos. Informacijos pasiūla yra labai didelė, todėl mokytojui svarbu ne išmokyti mokinį, o siekti, kad jis pats mokytųsi. Mokymasis turi būti prasmingas ir atitikti mokinių dabartinį gyvenimą, jei norima, kad švietimo diegiamos vertybės, žinios bei įgūdžiai turėtų įtakos mokinių ateičiai. Šios idėjos negali aplenkti ir kūno kultūros mokomojo dalyko. Pažymėta, kad per kūno kultūros pamokas įprasta mokiniams mokytis, lavintis fizines ypatybes grupėmis. Tačiau mokinio fizinis ugdymasis grupelėje ar komandoje dabartinių kūno kultūros pamokų metu yra mažai analizuotas. 1. Paauglių darbas mažose grupėse per kūno kultūros pamokas 1.1. Grupių teorija Grupių teorija yra palyginti jauna mokslinė teorija. Senovės filosofų darbuose rašoma apie grupių prigimtį, tačiau kaip mokslo kryptis grupių teorija išsivystė tik XX amžiuje. Grupių teorija teigia, kad žmogus, kaip individas turi savo tikslus, poreikius, savybes, tačiau visa tai įgauna naują prasmę, kai jis atsiduria grupėje. Kaip visuma, grupė skiriasi nuo ją sudarančių individų. Grupės pažinimui ir panaudojimui, reikia: a) suvokti pačias grupes – nustatyti asmenybės vietą grupėje bei apibūdinti jas nusakančius veiksnius; b) atpažinti grupėse vykstančius procesus – grupių dinamiką, grupės narių pasiskirstymą vaidmenimis bei tarpusavio santykius; c) sugebėti šiuos procesus identifikuoti, taikant įvairius tyrimo metodus. Kiekviena grupė turi savo egzistavimą, veiklos priežastis ir tikslus. Žodis „grupė“, lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip visuma asmenų, kuriuos jungia bendri interesai, reikalai ir kt. Nuo pat žmogaus gimimo iki pačios mirties jis priklauso daugybei įvairių grupių, kurios formuoja jo asmenybę. Visa, kas susikaupę asmenybėje, atsiranda bendraujant ir yra skirta bendravimui su kitais. Individas tampa asmemnybe tik bendraudamas su kitais, t.y. lygindamas save su kitais, vertindamas save kitų atžvilgiu, jis suvokia savąjį „aš“. Asmenybei labai svarbi jo padėtis grupėje, t.y. statusas grupėje, aukštesnis vertinimas. Kai jis jaučiasi svarbus ir reikšmingas bei suvokia savo vertę grupėje, jo gyvenimas tampa visavertiškesnis. Grupės yra nevienalytis reiškinys ir nėra paprasta asmenybių visuma. Jas sudaro skirtingi žmonės – jų asmeninės savybės, poreikiai, elgesnos standartai, žinios, aplinkos suvokimas. Tačiau, net būdami tokie skirtingi, žmonės geba grupėje ne tik išlikti, bet ir efektyviai sąveikauti ilgą laiką. Grupių rūšys yra dvi, ir iš pažiūros abi labai skirtingos. Vienos, kaip antai: kavos gėrimo, spektaklių lankymo ar panašios, yra labai neformalios, turi keletą taisyklių ir jokių formalių tikslų. Žmonės joms priklauso savanoriškai, buvimas tokiose grupėse suteikia emocinį pasitenkinimą, malonumą. Čia svarbiausi tarpasmeniniai ryšiai. Kitose grupėse, kurioms priklauso komitetai, komisijos, mokytojų susirinkimai, dažniausiai yra apibrėžti formalūs tikslai ir taisyklės. Šios grupės egzistuoja, kad įvykdytų tam tikrą užduotį, ir narystė jose pagrįsta sugebėjimais atlikti tokią užduotį. Tokiose grupėse svarbus pareigos jausmas, daugiau prievartos nei laisvo pasirinkimo. Sėkmė priklauso nuo to, kiek yra darbo ir kaip jis atliekamas. Šios autorės teigia, kad pažvelgus atidžiau, visos grupės ne per daug tesiskiria. Daugumai grupių reikalingas socialinis aspektas, susijęs su jausmų reiškimu, ištikimybe, susidomėjimu, ir užduoties dimensija, susijusi su tikslu, kryptingumu ir įvykdymu. Neturėdami užduoties nariai gali darytis nepatenkinti ir jaustis nejaukiai, kad nieko nevykdo. Be socialinio aspekto grupė gali virsti šalta, nedraugiška, joje pasidaro nemalonu būti. Mokomosiose grupėse svarbu iškelti tikslus – socialinius ir akademinius. Grupės nariai turi užmegzti tarpasmeninius santykius ir siekti bendro akademinio tikslo. Norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, svarbu tobulinti tarpasmeninius ryšius. Jei per didelis dėmesys sutelkiamas į santykius grupėje, mažiau jo skiriama akademinėms užduotims. Ir atvirkščiai, koncentruojantis tik į akademinius tikslus, nukenčia tarpasmeninių santykių kokybė. Taigi tarp jų turėtų būti išlaikoma pusiausvyra. Mokytojas/dėstytojas gali palengvinti arba, priešingai, apsunkinti mokymosi procesą, veikdamas šias dvi sritis. Kai besimokantiems neaišku, ko jie siekia, kai jų veikla neatitinka iškelto tikslo arba trūksta organizuotumo, - toks jų elgesys trukdo siekti mokymosi tikslų. Jei mokytojas/dėstytojas nežino besimokančiųjų vadrų, neatsižvelgia į jų jausmus, nuomones ar sunkumus, susijusius su studijomis, arba nepastebi, kad trūksta atsakomybės, toks elgesys trikdys socialinį ir emocinį pasirengimą dirbti. R. F. Balesas, P. E. Slateris (1955) mano, kad vadovavimas grupei turėtų apimti tiek tikslų, tiek socialinę sritį, tačiau nebūtinai tai turi daryti vienas žmogus. Formalus grupės ar grupelių lyderis yra mokytojas, tačiau įvairiu metu kai kurie grupės nariai gali tapti neformaliais lyderiais ir veikti tiek grupės mokymąsi, tiek socialinę ir emocinę aplinką. Pastebėta, kad grupėse retkarčiais iškyla įvairių vaidmenų: organizatoriaus, kalbėtojo, juokdario. A. Benjaminas (1978) įrodė, kad neformalus lyderiavimas gali skatinti ar slopinti narių dalyvavimą grupės darbe. D. Jaqueso (1992) manymu, grupės darbo kokybę padeda gerinti jos iškelti tikslai. Taigi grupės nariai privalo: • turėti aiškų supratimą apie tikslus, kurių nori pasiekti; • suprasti, kas vyksta ir kaip tų tikslų siekiama. Sąmoningas vykstančiųjų procesų supratimas gali darbą padaryti efektyvesnį; • žinoti savo narių gebėjimus, talentus, galimybes. Grupė priskiria atskiriems nariams tam tikrus vaidmenis, kurie turėtų būti besikeičiantys; • skirti laiko savo darbui įvertinti ir numatyti galimybes jį tobulinti. Įvertinimas padeda sužinoti visų nuomones ir jausmus. Kategorijoms, kuriomis apibrėžiama, kaip grupė siekia akademinių ir socialinių tikslų, vertinimas ir visas jos funkcionavimas: • grupės tikslai turi būti aiškiai suprantami, atitinkantys grupės narių poreikius; • grupės nariai turi perteikti savo idėjas ir jausmus aiškiai ir tiksliai. Efektyvus abipusis bendravimas yra grupės veiklos pagrindas; • dalyvavimas, vadovavimas ir vaidmenys turi būti gerai pasiskirstyti grupėje. Visi dalyvauja, visi išklausomi; • tinkami spendimai turi būti lankstūs ir pritaikomi pagal situaciją; • įtaka grupės veiklai turi būti paremta gebėjimais, turima informacija, o ne valdžia (autoritetu); • priešingų nuomonių ir idėjų konfliktai yra skatinami. Ginčai padeda įsitraukti į grupės veiklą ir garantuoja, kad spendžiama bus kokybiškai ir kūrybiškai; • grupės susitelkimas turi būti didelis. Jis paremtas tarpusavio supratimu, pasitikėjimu ir palaikymu. Be šių įvertinimų, dar labai svarbi yra grupės raida. Grupės, kaip ir žmonės, yra unikalios: jos pereina keletą raidos etapų, kaip ir vaikai, kurie išgyvena įvairius fizinės ir emocinės raidos laikotarpius. Visos grupės turi pradžią ir pabaigą, o grupės narių elgesys keičiasi, jausminiai santykiai būna labai nepastovūs – kartais tai pasireiškia nepasitikėjimu grupe, o baigiasi liūdesiu, kad reikia išsiskirti. Grupės raidą galima numatyti, o žinant galimus pasiekimus, įmanoma juos paveikti ir pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Kiekviena grupė susikuria tam tikras elgesio normas – kaip reikia elgtis, kas leistina, ko daryti negalima, ir nariai turi joms paklusti. Jei elgiamasi pagal normas, lengviau pritampama, išvengiama kritikos. 1.1.1. Darbo mažomis grupėmis ir mažose grupėse samprata Mokymasis - tai svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė sparčiai ir įvairiapusiškai vystosi. Tai tikslinga, organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Mokymo procese siekiama įvairių tikslų. Todėl labai svarbu išsiaiškinti mokymo proceso struktūrą, jo sudedamąsias dalis – mokymo etapus arba grandis. Dabartinėje literatūroje galime rasti tokią mokymo grandžių traktuotę: parengimas, suvokimas, supratimas, įtvirtinimas, pritaikymas. Parengimo esmė – siekti sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t. y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai. Suvokimas – supratimo pradžia, objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai ar reiškiniai. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimo metu mokiniai savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą, tokiu būdu formuojasi supratimą apie daiktus ir reiškinius – daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus. Įtvirtinimas – tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurias sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Daugelis mokslininkų pabrėžia, kad esminis mokymosi veiksnys yra pagarbaus klimato sukūrimas. Teigiama, kad mokymosi aplinkoje turi vyrauti tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Net ir maži mokiniai atsineša į klasę gyvenime įgytą patirtį. Šis patyrimas – svarbus mokymo proceso faktorius. Labai svarbu besimokančiajam, kad tai, ko mokomasi, kuo greičiau būtų pritaikyta. Mokymosi tinkamumas turi būti parodytas mokiniams tuojau pat pritaikant įgytas žinias. Mokymasis efektyvus, kai jis sutelktas į problemų sprendimą. Nustatyta, kad efektyviam problemų sprendimui reikalinga ne tiek informacija, kiek kritiškas mąstymas. Kad žmogus mąstytų kritiškai jis turi būti atviras naujoms idėjoms. Daugelis žmonių mato įvairius dalykus tik vienu aspektu. Tačiau toks pasaulio matymas yra labai ribotas. Tai tik dalis tiesos ir tokiu būdu atmetama tai, kas netinka. Žmonės jaučiasi patogiai su savais akiniais ir atmeta tai, kas nesiderina su jų patyrimu ir pasaulio vaizdu. Taigi, mokymosi rūpestis yra ugdyti kritišką sąmoningą protą, o ne asimiliuoti anksčiau įgytus įgūdžius. Mokinių grupės privalo būti mažos. Formuojant grupes, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokie asmenybių tipai grupėje. Grupinis darbas praranda savo prasmę, jeigu klasė pastoviai dirbs tomis pačiomis grupėmis, nes darbo mažose grupėse tikslas ne premijuoti gabiausius mokinius, o padėti atsiliekantiems pasivyti pastaruosius, bet sudaryti visiems lygias galimybes bendrai lavintis. Teisingiausia būtų grupes skirstyti pagal darbo tikslą. Paprastai grupės, kurias sudaro patys mokiniai vien tik savo nuožiūra, funkcionuoja neefektyviai. Renkantis, su kuo dirbti, iškyla nemažai problemų. Ir mokykloje, ir kitoje ugdymo institucijoje tarp besimokančiųjų visada yra mėgstamų žmonių, su kuriais dauguma nori dirbi, ir atstumtųjų, kurių grupė nemėgsta ar net ignoruoja. Patartina, kad į grupes suskirstytų: mokyklose – mokytojai, suaugusiųjų grupių studijose – seminarų vedėjai ir panašiai. Mokinių savarankiško darbo per kūno kultūros pamokas turinį sudaro intelektinė ir motorinė veikla, kuri atliekama be tiesioginio mokytojo dalyvavimo, bet pagal jo užduotį, specialiai tam skirtu laiku. Savarankiškas darbas – tai ne tik pratimų atlikimas, bet ir stebėjimas, analizė, žinių įsiminimas. Tai vienas iš ugdymo diferencijavimo ir individualizavimo būdų, sudedamoji vieno ar kito metodo dalis. Moksliniai tyrimai, daugiametė mokytojų patirtis rodo, jog savarankiškas mokinių darbas per kūno kultūros pamokas yra vienas iš svarbiausių būdų ne tik pamokų kokybei gerinti, bet ir išmokyti bei įtvirtinti poreikį savarankiškai veikti per pamoką: didinti fizinį aktyvumą, gerinti sveikatą. Todėl per pamokas, atsižvelgiant į amžių, lytį ir kūno kultūros programą, reikėtų teikti daugiau savarankiško darbo metodikos žinių, ugdyti atitinkamus mokėjimus. Svarbu įtikinti ugdytinius, kad rūpinimasis savo fizine raida ir parengtumu yra ne tik jo asmeninis reikalas, bet ir pilietinė pareiga. Teiktinos žinios ir apie fizinio aktyvumo formas, treniravimosi galimybes ir naudą. Savarankišką darbą per pamoką, namie galima skirstyti į tris etapus: 1) parengiamąjį, kai mokinys gavęs užduotį susidaro jos atlikimo planą (gali tartis su draugais, mokytoju, tėvais); 2) vykdomąjį, kai ugdytinis, suvokęs užduotį ir sudaręs veiksmų planą, dirba; 3) vertinamąjį, kai mokinys pats nustato ar tinkamai atliko užduotį, ar gaunami norimi rezultatai, koreguoja darbą. Laikantis šios metodinės sekos, organizuojama mokinio ir mokytojo veikla. Svarbu savarankiško mankštinimosi, mąstymo užduočių neizoliuoti nuo viso pamokų proceso. Jos padeda įgyvendinti pamokos ar jų ciklo uždavinius. Todėl turi būti suprantamos, konkrečios, prasmingos mokiniui, keliančios jo išsilavinimą. Savarankiško darbo per kūno kultūros pamokas sėkmę lemia daug veiksnių. Vienas iš jų – jau susiformavusių ugdymo procese pratimų mokėjimų, reikalingų tikslui pasiekti, lygis. Be to, tikslingai nuteiktų ugdytinių savarankiškas darbas būna sąmoningesnis, prasmingesnis, jis juos labiau domina. Todėl nereikėtų judėjimo užduočių kartoti mechaniškai, jas kopijuoti iš draugų ar mokytojų. Į ugdomojo pobūdžio užduotis įtraukiami fiziniai pratimai, kurie verstų taikyti išmoktus judesius naujomis situacijomis, keistų ir derintų motorinę patirtį, ugdytų kritinį mąstymą, pažinimo aktyvumą. Per pamokas surandama galimybių sutelkti ugdytinių dėmesį į savarankiškai atliekamų pratimų poveikį organizmo sistemoms, jų pedagoginę ir socialinę reikšmę mokiniui: išaiškinama, ko siekiama vienu ar kitu pratimu, koks jų efektas gerinant fizinį parengtumą, kokias fizines ir dorines ypatybes lavina, kokia jų vieta pedagoginėje pratimų komplekso sistemoje, kokia jų taikomoji reikšmė gerinant protinį ir fizinį darbingumą, kultūrinį išprusimą ir panašiai. Apibendrinant galima teigti, kad savarankiškas darbas yra neatsiejama mokymo proceso dalis ir glaudžiai susijusi su darbu grupėse. Grupė - tai visuma asmenų, kuriuos jungia koks nors bendras požymis (bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri tos pačios organizacijos interesai). Ji gali būti maža ir didelė. Didelės grupės - tai valstybės, nacijos, tautos, partijos, socialinės bendruomenės. Didelių grupių sudėtyje yra maža grupė, kurioje žmogus praleidžia didesnę savo gyvenimo dalį. Maža grupė - tai elementari visuomenės ląstelė, kur asmenybę formuoja visuomenė ir kur asmenybė daro poveikį visuomenei. Visų pirma tai šeima, darbo grupės, sporto komandos ir kt. Mažą grupę charakterizuoja jos narių psichologinis ir elgesio bendrumas, kuris suteikia jai socialinę bei psichologinę autonomiją, išskiria ją iš kitų grupių. Pagal formavimosi ypatumus, tikslus ir asmeninių santykių struktūrą grupės skirstomos į oficialias ir neoficialias: • Oficialios grupės yra formaliai sudaromos tam tikram tikslui siekti. Tai mokinių klasė, sudentų akademinė grupė, statybininkų brigada ir pan. Grupės nariai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Jų elgesį, teises, pareigas ir tarpusavio santykius reglamentuoja vidaus tvarkos taisyklės, instrukcijos. Oficialių grupių narius vienija veiklos turinys, taigi tarp jų egzistuoja dinamiški santykiai. Tai teisės ir pareigų, vadovavimo ir pavaldumo, reiklumo ir atsakomybės bei kiti tarpusavio bendravimo santykiai. • Neoficialios grupės formuojasi stichiškai. Tokių grupių formavimosi motyvai dažniausiai psichologiniai: emocinis kito žmogaus patrauklumas, panašios žmonių vertybinės orientacijos, bendri interesai ir pan. Neoficialiose grupėse tarpusavio santykius, elgesio normas reglamnetuoja ne instrukcijos ir dokumentai, o jos narių emocinės ir kitokios asmenybės ypatybės. Čia nėra ir griežto pavaldumo, vyrauja asmeniniai santykiai, t.y. draugiški, bičiuliški. Neoficialios grupės susidaro oficialioje grupėje, bet žmonės gali susiburti ir savarankiškai, kartais net atsitiktinai. 1.1.2. Paauglių darbas mažose grupėse Apie narių skaičių grupėje mokslininkai mano įvairiai, tačiau dažniausiai teigiama, kad bendradarbiaujančiose grupėse narių turėtų būti nuo dviejų iki šešių. Autorės mano, kad optimalus narių skaičius mokymuisi grupėse – keturi. V. J. Černiaus (1997) teigimu, kuo grupelė mažesnė, tuo labiau išryškėja narių individualumas. Grupių charakteristika pagal narių skaičių: • 2 – 6 - besikeičiantis vadovavimas, nėra struktūros, organizavimas nereikalingas, stipri tarpasmeninė sąveika. • 7 – 12 - prasideda struktūrizacijos ir vaidmenų diferenciacija, mažėja tarpasmenė sąveika. • 12 – 25 - būtina struktūrizacija ir vaidmenų diferenciacija, išsiskiria porgupiai, tarpasmeninė sąveika nėra lengva. • 25 ir daugiau - būtinas vadovavimas, formuojasi pogrupiai, didesnis anonimiškumas, „uždedami“ stereotipai, tarpusavio kova. D. Jaques (1992) įsitikinimu daugėjant grupės narių, keičiasi jos charakteristikos, nes mažose grupėse didesnis sutelktumas, mažesnė įtampa, lengviau mastyti, bet sunkiau jausti. Didesnė atvirkščiai – didesnė įtampa, sunkiau mobilizuotis intelektą, narių nuomonės poliarizuojasi, bet stengiamasi apsisaugoti nuo pykčio, daugiau įvairių jausmų, nariai vertina vienas kitą pagal tam tikrus stereotipus, pavyzdžiui: „Tomas niekada nieko neišmoksta“, „Lina visada iškala mintinai“. Visada svarbus išlieka autoritetas arba priklausomybė. Dažnai įtampa, neigiami jausmai nukreipiami į grupės vadovą/mokytoją. Sugrupavus mokinius pagal pažangumą, nukenčia silpniau besimokantieji. Tačiau, sudarant heterogenines grupes iš skirtingų lyčių ir gabumų narių, laimi visi, netgi gabieji mokiniai. Taip pat svarbu, kad grupės darbe dalyvautų skirtingų nuostatų, pažiūrų asmenys. Visų grupių funkcijos yra dvi: siekti tikslų ir palaikyti gerus narių santykius. Savarankiškas darbas yra užduočių vykdymas, darbas iš pareigos, priedermės, o savišvieta – savarankiškos studijos. Taigi besimokančiojo savarankiškas darbas yra ta veikla, kuri: 1. Padeda pasiekti žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygį, kuris yra būtinas konkrečiai didaktinei užduočiai atlikti. 2. Ugdo tokius mokėjimus ir įgūdžius, kurie įgalina didinti mokymosi proceso savarankiškumą. 3. Padeda suformuoti atitinkamą psichologinę nuostatą pažinimo veiklai. 4. Sudaro palankias sąlygas mąstymo procesams tobulinti. 5. Vyksta pedagogui tiesiogiai nedalyvaujant, tik konsultuojant. 1.2. Darbo grupėse reikalingumas ir galimybės per kūno kultūros pamokas Kūno kultūros pamokos sėkmę lemia mokytojo ir mokinių kūryba. Todėl, anot V. Blauzdžio (2002), ugdant mokinius demokratijai ypatingą reikšmę įgyja siekis per pamoką aktyvinti pačių mokinių įvairiapusę veiklą. Ne mažiau svarbu išmoningai derinti tradiciniu tapusį grupinį darbą su frontaliu ir ypač individualiu. Pastarąjį mokymosi ir lavinimosi organizavimo būdą mokytojai nepelnytai ignoruoja. Antai 1994 metais V. Blauzdžio tirtų 173 įvairių miestų ir rajonų kūno kultūros mokytojų atsakymai raštu rodo, jog pagrindinėje pamokos dalyje vyravo grupinis (77,5 proc. apklaustųjų tą pažymėjo) ir individualus (46,8 proc.) moksleivių veiklos organizavimas. Per 1999 metų 217 mokytojų apklausą padaugėjo pirmenybę teikiančių grupiniam darbui (84,3 proc.), o reikšmingai (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!