Kūno kalba ir gestai

Esė paruošiamasis planas 1. Tema – kūno kalba 2. Kalbos rūšis – mokslinė esė 3. Mano esė intencija – aptarti gestų kalbą, teiginius paremti pavyzdžiais 4. Kalbos tikslas – paaiškinti susijusias su gestų kalba sąvokas, aptarti neverbalinį bendravimą, pristatyti, su tema susijusius, pavyzdžius 5. Tikslų siekimo būdai – perskaičiau daug literatūros, išrinkau tik reikalingus faktus apie kūno kalbą 6. Auditorija – grupė VAV06M 7. Informacijos šaltinius nurodžiau literatūros sąraše 8. Pasirinkau aiškinamąjį/iliustracinį ir problematinį medžiagos dėstymo būdą 9. Vieta ir laikas – auditorija, 2006 m. gruodis 19 d. Esė planas 1. Įžanga – pasirinkau temą „Kūno kalba“, nes man ji pasirodė įdomi. Kadangi ši tema yra labai plati, tad aptarsiu tik vieną jos sritį, o būtent – rankų gestus. Mano esė tikslas – informuoti apie kūno kalbą, apie neverbalinį bendravimą, su kuriuo mes susiduriame kiekvieną dieną; neįmanoma įsivaizduoti nė vienos gyvenimo situacijos be kūno kalbos, be tam tikrų rankų gestų. 2. Dėstymas: a) paaiškinsiu tokias sąvokas kaip bendravimas, komunikacija, kalba ir kūno kalba; b) plačiau pakalbėsiu apie neverbalinį bendravimą; c) papasakosiu kaip žmonės „įgyja gestus“; d) pateiksiu gestų pavyzdžius; e) papasakosiu apie gestų savybes; f) plačiai aptarsiu rankų gestus 3. Išvados – svarbiausios iš jų būtų: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus. Be to, neverbalinis elgesys yra reikšmingas kasdieniniame bendravime, kadangi gali atskleisti papildomas reikšmes, kurių neįmanoma išskaityti tik verbalinėje informacijoje. Tačiau, kaip yra įspėjęs gestų mokslininkas A. Pizas, rizikinga kurį nors gestą vertinti izoliuotai nuo kitų. Nežodinį bendravimą sudaro judesių visuma; tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir aplinka, ir žodžiai, ir balso tonas, ir gestai. Visa tai reikia turėti galvoje prieš darant išvadas. 4. Pabaiga – tikriausiai Jums kilo klausimų, tad mielai atsakysiu į juos... Norėčiau padėkoti Jums už Jūsų klausimus ir dėmesį. Esė užrašita keturių kolonų metodu Įžangos kortelė 1. Prisistatymas 2. Tema, motyvavimas 3. Tikslas 4. Struktūra Svetlana Ruseckaja a) Kūno kalba b) nes pasirodė įdomia c) susiduriame kiekvieną dieną informuoti apie kūno kalbą, apie neverbalinį bendravimą a) apie ką kalbėsiu b) trukmė → neįmanoma įsivaizduoti nė vienos gyvenimo situacijos be kūno kalbos → didžiąją informacijos dalį perteikia būtent judesiai → sąvokos → neverbalinis bendravimas → kaip žmonės „įgyja“ gestus → gestai  skaidrės → gestų savybės → plačiau apie rankų gestus → šnekėsiu maždaug 10 min. Argumentai Plėtotė (laikotarpiai) Pavyzdžiai 1. Be bendravimo – nė žingsnio 2. Bendravimas 3. Komunikacija – tai informacijos perdavimo ir priėmimo tarp individų procesas a) kasdieniame gyvenime b) labiausiai paplitęs bendravimo būdas abipusis procesas; privalo dalyvauti abi šalys verbalinė ir neverbalinė komunikacija → dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis → rankų ir kūno judesiai, piešimas, dainavimas ir kt. → jei viena iš šalių blogai funkcionuos, tai bendravimas sutriks → verbalinė komunikacija, kai komunikuojama kalbos simboliais žodžiu ir raštu → neverbalinė komunikacija, kai informacija perduodama vaizdais – gestais, mimika, tam tikrais įvaizdžiais Dabar pereinu tiesiai prie esė temos, o būtent prie kūno kalbos 1. Kūno kalba 2. Kalba 3. Psichologų teigimas a) sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius b) viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą a) žodinio minčių reiškimo sistema b) praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis c) tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina; d) prk. ne žodžiais minčių reiškimas; ir t.t. e) lingvistinių ženklų sistema kūno kalba dažnai yra svarbesnė už žodinę → gimtoji, nacionalinė k. → gestų kalba → auditoriją ar atskirą pašnekovą kalbančiojo mimika ir gestai net 55% veikia stipriau, nei jo pasakyti žodžiai → net 38% poveikio bendraujant tenka intonacijos įvairovei ir kalbos pauzėms Dabar norėčiau pašnekėti apie neverbalinį bendravimą 1. Neverbalinis bendravimas 2. Neverbalinio bendravimo tipai a) mokslas apie kitų siunčiamus neverbalinius ženklus, kuriuos supratę galime geriau suprasti siunčiamą pranešimą, pažinti save ir kitus b) neverbalinio bendravimo išraiškos būdai a) bendravimas veido išraiška ir akimis b) poza c) gestai d) prisilietimai e) apranga ir išvaizda f) klausymas → ne mažiau reikšmingesnė už verbalinę → padeda geriau išreikšti norimas mintis → padeda tada, kai žodžiai nedaro pakankamo efekto → atviri veiksmai, paslėpti veiksmai, akių kontaktas, fiziniai duomenys, daiktų įtaka, artumas, balsas, išoriniai garsai, laikas, kvapas, aplinka. → lietuviams svarbus akių kontaktas → europiečiams – „Žiūrėti į akis – tiesą sakyti“ → kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako → bendraujant reikalingus signalus mums siunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtimas → yra pozų, kurios išreiškia nesiklausymą, atidumą, ir t.t. → dažnai vartojama, kai pritrūksta žodžių išreikšti tam tikrą mintį; pvz., vaizduojant apskritimą: rankos pakeliamos į viršų, o vėliau leidžiamos žemyn piešiant du pusrutulius su abiem rankom → vienas ankstyviausių (būdinga ir gyvūnų pasauliui) ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų → kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama, kadangi tai neišvengiamai pažeidžia asmeninę erdvę → pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liesti moteris. → drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir t.t. → ypač daug ir labai aiškios informacijos apie bendravimo pobūdį mums teikia uniforma → jei matome, kad pašnekovas ko nors nesuprato, galime sugrįžti prie tos pačios frazės, minties ir akivaizdžiai, nuosekliai, neskubėdami išaiškinti iš naujo → galima pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius ir posakius (supanašėja) Dabar pereinu prie sekančio savo esė punkto, o būtent - prie neverbalinių gestų kilmės 1. kaip žmonės „įgyja“ gestus 2. Gestai a) įgimti b) genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas? c) visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. a) „patraukimas pečiais“ b) OK arba pirštais rodomas „apskritimas“ c) pakeltas nykštys d) V-ženklas → čiulpimas, šypsena → dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės → kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo → kai žmonės laimingi – jie šypsosi → kai liūdni – paniurę → kai niršta – jų piktas žvilgsnis → galvos linkčiojimas reiškia „taip“ arba patvirtinimą ir t.t. → reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai → populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje → vienų nuomone, tai reiškia frazę „all correct“ (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto „011 – Korrect“ → antonimas žodžiui „nokautas“, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis „K.O.“ → tai pavadinimo „old Kinderhood“ sutrumpinimas → reiškia raidę „O“ žodyje „O`key“. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje → Prancūzijoje tai reiškia „nulį“ arba „nieko“ → Japonijoje – „pinigus“ → kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą → JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje: a) „balsavimas“ kelyje stabdant automobilį; b) „viskas tvarkoje“; c) o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu → Graikijoje – „užsičiaupk“ → italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia „vienas“, o rodomasis pirštas tuomet reiškia „du“ → populiarus Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę → Antro pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė „pergalę“, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją → jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia „užsičiaupk“. → daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia „pergalę“ nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas → daugelyje šalių šis gestas reiškia „2“. Dabar pereinu prie sekančio savo esė punkto – prie gestų savybių 1. Gestų savybės a) viena didžiausių klaidų – yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestais ir aplinkybėmis b) kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą c) neverbalikos srities tyrimai d) kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus → piešinėlis – „kritiškas vertinimas“ → žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas → mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius → piešinėlis – „burnos uždengimas ranka“ Dabar norėčiau papasakoti plačiau apie rankų gestus 1. Delnai 2. Rankų paspaudimai a) bendraudami su kitais žmonėmis mes labai dažnai keičiame rankų, ypač delnų padėtį b) jau nuo senovės atviras delnas buvo siejamas su nuoširdumu, dorumu, atsidavimu ir pasitikėjimu rankos paspaudimu prasideda daugelis dalykinių pokalbių → skaidrę „apie delnų padėtį“ → rankų paspaudimų paveikslėliai → bet yra daugiau rankų paspaudimo būdų (žr. esė) Pabaigos kortelė 1. Išvados 2. Kvietimas klausti 3. Padėkoti už klausimus ir dėmesį a) neverbalinis elgesys b) mokslininkas A. Pizas mielai atsakysiu į Jūsų klausimus → reikšmingas kasdieniniame bendravime → gali atskleisti papildomas reikšmes, kurių neįmanoma išskaityti tik verbalinėje informacijoje → rizikinga kurį nors gestą vertinti izoliuotai nuo kitų → nežodinį bendravimą sudaro judesių visuma → sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir aplinka, ir žodžiai, ir balso tonas, ir gestai → visa tai reikia turėti galvoje prieš darant išvadas → AČIŪ ĮVADAS Pasirinkau temą „Kūno kalba“, nes man ji pasirodė įdomi. Kadangi ši tema yra labai plati, tad aptarsiu tik vieną jos sritį, o būtent – rankų gestus. Mano esė tikslas – informuoti apie kūno kalbą, apie neverbalinį bendravimą, su kuriuo mes susiduriame kiekvieną dieną; neįmanoma įsivaizduoti nė vienos gyvenimo situacijos be kūno kalbos, be tam tikrų rankų gestų. Bet, ne visi žinome ką reiškia vienas, ar kitas rankų gestas, o tai – problema, nes, didžiąją informacijos dalį perteikia būtent judesiai. Rašydama esė pasirinkau problematinį metodą, nes, mano manymu, jis labiausiai tinka esė rašymui. Rėmiausi įvairiais šaltiniais – knygomis, internetu, bei enciklopedijomis, bet labiausiai padėjo internetas, nes medžiaga, kuri pateikta knygose, buvo panaši viena į kitą. Enciklopedijose radau sąvokų apibrėžimus, kurie bus išdėstyti mano esė pradžioje. Esė sudaro 4 dalys, tai: 1. Be bendravimo – nė žingsnio; 2. Kūno kalba (neverbalinis bendravimas), kurioje pateiksiu „kalbos“ apibrėžimą ir plačiai aptarsiu neverbalinį bendravimą; 3. Neverbalinių gestų kilmė; 4. Gestų savybės; šitoje dalyje aptarsiu neverbalinį elgesį ir rankų gestus. 1. be Bendravimo – nė žingsnio Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Kalbėjimas – tai labiausiai paplitęs bendravimo būdas. Taip pat yra daug kitų būdų: rašymas, rankų ir kūno judesiai, piešimas, dainavimas ir kt. Bendravimas – tai abipusis procesas. Čia privalo dalyvauti abi šalys. Abiem šalims bendravimo procese tenka vienoda atsakomybė; jei viena iš šalių blogai funkcionuos, tai bendravimas sutriks. Komunikacija – tai informacijos perdavimo ir priėmimo tarp individų procesas. Jis labai svarbus bendruomenės elgsenai, kadangi šiuo procesu realizuojami žmogiškieji santykiai. Komunikacijos procesas vyksta šia grandine: mintyse suformuluojama idėja, užkoduojama, perduodama, priimama, iškoduojama (suprantant jos prasmę) ir naudojama. Efektyvi komunikacija vyks tada, kai žmogus, priimantis informaciją, ją priima tokią, kokia ji buvo perduota, tai yra neiškraipytą. Gali būti verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Verbalinė komunikacija vyksta tada, kai komunikuojama kalbos simboliais žodžiu ir raštu. Neverbalinė komunikacija vyksta informaciją perduodant vaizdais – gestais, mimika, tam tikrais įvaizdžiais. 2. Kūno kalba (neverbalinis bendravimas) Dabar pereinu tiesiai prie esė temos, o būtent prie kūno kalbos. Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės, t.y. vien žodžiai, perduoda tik 7% visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijas, garsas) – 38%, o neverbalinės priemonės – net 55%. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35%, o daugiau nei 65% informacijos perduodama per neverbalinius gestus. Dauguma tyrėjų nuomone verbalinis „kanalas“ naudojamas informacijos perdavimui, o neverbalinis – apibrėžia tarpasmeninius santykius, kartais net užima žodinio pranešimo vietą. 2.1. Kūno kalba – kas tai? Pradėsiu nuo kūno kalbos apibrėžimo – tai sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius. Taip pat kūno kalba yra viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą. Negalima pradėti šnekėti apie kūno kalbą, nežinant , kas yra „kalba“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne randame tokį apibrėžimą – 1. žodinio minčių reiškimo sistema; 2. praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis; 3. tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina; 4. pašnekesys; 5. viešas kalbėjimas klausytojams; 6. prk. ne žodžiais minčių reiškimas1. Laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“ – tokį apibrėžimą – tai lingvistinių ženklų sistema.2 Yra žinomos 4 kalbų rūšys: 1. Žmonių kalbos. Tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz., lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. 2. Ženklų (gestų) kalbos. Tai dirbtinės kalbos, dažniausiai kurtiesiems. Jose informacija perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių, nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis - šalta) ir pan. 3. Gyvūnų kalbos. Tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su žmonių kalba. 4. Dirbtinės kalbos. Tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). 2.2. Neverbalinis bendravimas Neverbalinė kalba mūsų bendravime yra ne mažiau reikšmingesnė už verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Neverbalinė kalba padeda tada, kai žodžiai nedaro pakankamo efekto. Neverbalinio bendravimo išraiškos būdai yra šie: atviri veiksmai, paslėpti veiksmai, akių kontaktas, fiziniai duomenys, daiktų įtaka, artumas, balsas, išoriniai garsai, laikas, kvapas, aplinka. Neverbalinis bendravimas – tai mokslas apie kitų siunčiamus neverbalinius ženklus, kuriuos supratę galime geriau suprasti siunčiamą pranešimą, pažinti save ir kitus. Yra skiriami tokie neverbalinio bendravimo tipai: 1. Bendravimas veido išraiška ir akimis. Lietuvių kultūrinėje sąveikoje yra svarbus akių kontaktas, nes taip išreiškiamas ryšys tarp siuntėjo ir pranešėjo. Yra priimta žiūrėti į žmogų jeigu su juo komunikuojama. Europiečių kultūros bendravime galioja paprotys: „Žiūrėti į akis – tiesą sakyti“, bet pašnekovas pasijunta nejaukiai, kada į jį įbestas žvilgsnis trunka ilgiau nei tris sekundes. Tai leidžia įtarti agresiją, nuteikia labai nemaloniai. Atvirkščiai, akių kontakto nebuvimas gali reikšti, kad pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs, sako netiesą. Auditorija dažnai supranta, kad tai nepagarbos jai ženklas, kalbėjimas ne jai. Trumpalaikis žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Be to, jau seniai žinoma, kad mokėjimas „skaityti“ aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai ar mintys pašnekovą tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau veidas yra tarsi savita žmogaus jausmų, informacijos skelbimų lenta. Bendraujant reikalingus signalus mums siunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtimas. Šie signalai leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja ar ne. 2. Poza. Yra pozų, kurios išreiškia nesiklausymą, atidumą, ir t.t. 3. Gestai. Dažnai vartojama, kai pritrūksta žodžių išreikšti tam tikrą mintį, t.y. nesąmoningai, tačiau taip pat vartojami sąmoningai išreikšti tam tikrą mintį. Pavyzdžiui, vaizduojant apskritimą: rankos pakeliamos į viršų, o vėliau leidžiamos žemyn piešiant du pusrutulius su abiem rankom. 4. Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių (būdinga ir gyvūnų pasauliui) ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama, kadangi tai neišvengiamai pažeidžia asmeninę erdvę. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artumo arba, atvirkščiai, agresijos išraiška, kiti laikomi priimtinais net ir tarp visai nepažįstamų žmonių. Pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liesti moteris. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia žemesnio statuso žmones, negu šie juos. 5. Apranga ir išvaizda. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir panašiai. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie bendravimo pobūdį mums teikia uniforma. 6. Klausymas. Jei matome, kad pašnekovas ko nors nesuprato, galime sugrįžti prie tos pačios frazės, minties ir akivaizdžiai, nuosekliai, neskubėdami išaiškinti iš naujo. Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus ir tokius paprastus žodinius supratimo intarpus kaip „aha“, „tikrai“, „mat kaip“ ir pan. Šie intarpai patys savaime mažai ką reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Galima pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius ir posakius (supanašėja). Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, turi būti bendra tai, apie ką bendraujantieji nori kalbėtis, ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad galbūt skiriasi pašnekovų asmeniniai požiūriai ar net jų charakteriai. Siekiant bendro tikslo, bendraujančių žmonių asmeniniai santykiai, emocijos (simpatiškas-nesimpatiškas) turi būti atidėtos į šalį. Bendravimas nėra toks lengvas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas žmogus visą gyvenimą mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų aiškiai išsakyti savo mintis, žodžiais neįžeistų, neatstumtų kitų pašnekovų. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, patys mokomės ir mokome, galime padėti arba ieškome pagalbos sau. 3. Neverbalinių gestų kilmė Dabar pereinu prie sekančio savo esė punkto, o būtent - prie neverbalinių gestų kilmės. Iki šiol daug diskutuojama, kaip žmonės „įgyja“ gestus; šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų „kilmę“. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti. Bet kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – paniurę, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia „taip“ arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtimas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą. Įdomus faktas apie intuicija ir nuojauta: Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu „jautresnės“ už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip „moteriška intuicija“. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais. Gestas „patraukimas pečiais“ – geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai. Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi – tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai: 1. Gestas OK arba pirštais rodomas „apskritimas“: Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: „O.K.“. Vienų nuomone, tai reiškia frazę „all correct“ (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto „011 – Korrect“. Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui „nokautas“, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis „K.O.“. Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo „old Kinderhood“ sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai „O.K.“ buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę „O“ žodyje „O`key“. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia „nulį“ arba „nieko“, Japonijoje – „pinigus“, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. 2. Pakeltas nykštys: JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai „balsavimas“ kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia „viskas tvarkoje“; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia „užsičiaupk“. Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia „vienas“, o rodomasis pirštas tuomet reiškia „du“. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia „1“, vidurinysis – „2“, o nykštys – „5“. 3. V-ženklas: Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė „pergalę“, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia „užsičiaupk“. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia „pergalę“ nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia „2“. Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus. 4. Gestų savybės Dabar pereinu prie sekančio savo esė punkto – prie gestų savybių. Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestais ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą. Norėčiau aptarti piešinėlyje sėdintį žmogų, jo gestų visuma – reiškia kritišką vertinimą. Svarbiausias gestas šiuo atveju – „skruostu rėmimas rodomuoju pirštu“, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: „Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku“. Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu. Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo „žodyno“. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba. Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas – „burnos uždengimas ranka“ - pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų. 4.1. Neverbalinis elgesys Dabar aptarsiu neverbalinį elgesį. Kūno kalbą sudaro žmogaus laikysena, tam tikri kūno judesiai, gestai, mimika. Psichologai nustatė, kad nuo 60 iki 80% informacijos perduodama neverbalinėmis bendravimo priemonėmis, ir tiktai 20-40% – verbaliniu būdu. Beveik neįtikimas dalykas, kad daugiau kaip per milijoną žmogaus evoliucijos metų neverbaliniai bendravimo aspektai pradėti tyrinėti tik šio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Julijus Fastas 1970 metais išspausdino knygą. Visame pasaulyje pagrindiniai bendravimo gestai yra vienodi. Kaip jau buvo minėta, viena didžiausių klaidų, kurią gali padaryti žmonės, pradedantys analizuoti kūno kalbą, yra noras išskirti vieną gestą iš viso jų komplekso ir analizuoti jį atskirai nuo kitų gestų ir aplinkybių. Pavyzdžiui, pakaušio kasymasis gali reikšti daugelį dalykų: tai gali būti pleiskanos, parazitai, prakaitas, dvejojimas. Norint teisingai aiškinti gestus, be jų visumos ir žodžių bei judesių atitikimo reikia taip pat atsižvelgti į kontekstą, kurį tie gestai lydi. Kaip pavyzdį norėčiau paimti jau minėtą situaciją – jeigu Jūs šaltą žiemos dieną autobusų stotelėje pamatysite žmogų, sėdintį sukryžiuotomis kojomis, stipriai sunertomis rankomis ant krūtinės ir žemyn nuleista galva, tai veikiausiai reikš, kad jam šalta, o visai ne kritišką jo požiūrį į ką nors. Tačiau jeigu žmogus tokia pat poza sėdės prieš jus prie derybų stalo, tai jo gestus galima suprasti kaip išreiškiančius neigiamą požiūrį arba kaip gynimosi taktiką. 4.2. Rankų gestai Kadangi kūno kalba – labai plati tema, norėčiau plačiau papasakoti apie rankų gestus, nes būtent į rankas žmogus atkreipia pirmą dėmesį. Iš pradžių šnekėsiu apie delnus. Kiekvienas sutiks, kad bendraudami su kitais žmonėmis mes labai dažnai keičiame rankų, ypač delnų padėtį. Jau nuo senovės atviras delnas buvo siejamas su nuoširdumu, dorumu, atsidavimu ir pasitikėjimu. Yra trys pagrindiniai delno gestai : 1. Delnas į viršų (reiškia pasitikėjimą pašnekovu). 2. Delnas į apačią (reiškia valdingumą). 3. Į apačią ištiestas smilius (šis gestas yra vienas labiausiai erzinančių – jis išreiškia agresyvumą). Dabar norėčiau aptarti rankų paspaudimus. Rankos paspaudimu prasideda daugelis dalykinių pokalbių. Galima išskirti 3 pagrindinius paspaudimo tipus: 1. Padėties šeimininkas 2. Užleidžiu iniciatyvą 3. Lygiateisiškas rankų paspaudimas Nors yra įprasta, kad žmonės susipažindami spaudžia vieni kitiems rankas, tačiau būna tokių aplinkybių, kai nereikia pirmam ištiesti rankos. Dalykinių vizitų metu nereikia pirmam tiesti rankos asmeniui, pas kurį užėjote nekviesti ar iš anksto nesusitarę, nes tai gali neigiamai atsiliepti reikalui. Geriau palaukti, kol šeimininkas išties jums ranką, o jei ne, sveikindamiesi tiesiog linktelėkite galva. Norėdami tapti vyraujančiu partneriu, svarbus yra rankos paspaudimo stiprumas. Yra keletas būdų, kaip elgtis esant vyraujančiam rankos paspaudimui. Labai paprastas būdas – apimti ištiestos rankos riešą iš viršaus ir lengvai pakratyti. Bet kadangi valdingą žmogų tai gali sutrikdyti: rekomenduotina gana atsargiai naudotis šiuo rankos paspaudimo tipu. Kitas būdas vadinamas „Pirštinė“ (kito ranka apimama abiem delnais), kurį vartoja politiniai veikėjai . Šis gestas gali būti vartojamas tik bendraujant su gerai pažįstamais žmonėmis. Stiprus rankos paspaudimas, kad net pirštų kaulai braška, būdingas agresyviam, griežtam žmogui. Paspaudimas nesulenkta ranka yra agresyvaus žmogaus požymis. Jeigu paspaudžiami pirštų galiukai, tuomet iniciatorius nėra pasitikintis savimi. Jeigu rankos paspaudimo metu iniciatorius traukia partnerio ranką į save, tai gali reikšti, kad jis nepasitiki savimi. Paspaudimas abiem rankom reiškia nuoširdumą, pasitikėjimą arba šiltus jausmus partneriui. Prisilietimas prie peties arba žąsto įmanomas tik tarp žmonių, rankos paspaudimo momentu jaučiančių ypač didelį emocinį pakilimą. Jeigu jausmas nėra abipusis, tai partneris gali pajusti nepasitikėjimą iniciatoriaus ketinimais arba įtarumą. Dažnai galima matyti, kaip politiniai veikėjai šitaip sveikina savo rinkėjus, ir tai jiems reiškia politinę savižudybę. Delnų trynimas. Trindami delnus žmonės išreiškia savo teigiamus lūkesčius. Šio gesto greitumas signalizuoja apie žmogų, kuris tikisi teigiamų rezultatų. Jei, pavyzdžiui prekybos agentas, trins delnus labai lėtai, gali jis jums pasirodyti nesąžiningas, o sandėris veikiau naudingas ne jums, o jam. Nykščio trynimas į smilių. Šis judesys paprastai reiškia pinigus arba tai, jog tikimasi gauti pinigų. Prekybos agentai juo dažnai naudojasi bendraudami su klientais: „Aš galiu jums sutaupyti 40%“. Be to, šis gestas gali lydėti žmogaus prašymą, kad bičiulis paskolintų jam pinigų. Sunerti rankų pirštai. Tyrimai parodė, kad tai yra ne pasitikėjimo gestas, bet reiškia nusivylimą ir žmogaus norą nuslėpti savo neigiamą požiūrį į ką nors. Yra trys šio gesto variantai: 1. Sukryžiuoti rankų pirštai pakelti prie veido. 2. Rankos padėtos ant stalo ar ant kelių sėdint. 3. Nuleistos priekyje žmogui stovint. Šiems negatyviems gestams susilpninti reikia imtis priemonių, kad žmogus ištiestų rankas į priekį ir atidengtų delnus, kitaip derybos turės tam tikrą priešiškumo atspalvį. Smailėjanti rankų padėtis. Šiuo gestu dažniausiai naudojasi savimi pasitikintys žmonės, einantys vadovaujančias pareigas, arba žmonės, kurių gestai yra riboti. Gestas turi du variantus : 1. Rankos smaigaliu aukštyn Ši padėtis dažniausiai būna tada, kai kalbantysis reiškia savo nuomonę Arba dėsto savo idėjas. Jei šį gestą lydi ir atlošta galva, tuomet kalbantysis daro labai savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį. 2. Rankos smaigaliu į apačią Antroji padėtis dažniausiai pastebima, kuomet žmogus ne kalba, bet klausosi. Šis gestas pastebimas labiau tarp moterų. Rankos už nugaros. Jis laikomas savimi pasitikinčio žmogaus, jaučiančio pranašumą kitų atžvilgiu, gestu. Eksperimentai parodė, kad esant stresinėms situacijoms (duodant interviu, laukiant priėmimo pas dantų gydytoją) tokia poza padeda sumažinti įtampą, pasijusti labiau pasitikinčiu ir net valdingu. Galima išskirti 3 šio gesto pozicijas: 1. Nugaros pusėje vienas delnas uždėtas ant kito. Šis gestas vadinamas „rankos ant klubų“ ir reiškia ryžtingumą ir pranašumą. Jis dažnai pastebimas tarp policininkų. 2. Gestas „rankos laikomos už nugaros apimant riešą“ rodo, kad žmogus yra susierzinęs ir bando suimti save į rankas. Kuo labiau žmogus pyksta, tuo aukščiau jo ranka kyla nugara. 3. Gestas „už nugaros sudėtos rankos suimant alkūnę" dažnai vartojamas tuomet, kai žmogus vizito pas ką nors metu nebūna tuoj pat priimamas, o turi palaukti. Jis parodo nervingumą ir pastabus žmogus tikriausiai tai pastebės. Nykščių išraiška. Iškeltas nykštys rodo valdingumą, pranašumą ir net agresyvumą. Žmogui susikišus rankas į kišenes, nykščiai dažnai lieka viršuje. Taip norima paslėpti vyravimą tam tikros situacijos metu. Be to, šio gesto mėgėjai dažnai stojasi ant pirštų galų, kad atrodytų aukštesni. Kitas populiarus gestas – sunertos ant krūtinės rankos su vertikaliais nykščiais. Šis gestas turi dvigubą signalą: pirmasis teigia negatyvią arba gynybinę poziciją (sunertos rankos), antrasis - pranašumo jausmą (reiškiamas nykščiais) Taigi, neverbalinis elgesys yra reikšmingas kasdieniniame bendravime, kadangi gali atskleisti papildomas reikšmes, kurių neįmanoma išskaityti tik verbalinėje informacijoje. Tačiau, kaip yra įspėjęs gestų mokslininkas A. Pizas, rizikinga kurį nors gestą vertinti izoliuotai nuo kitų. Nežodinį bendravimą sudaro judesių visuma; tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir aplinka, ir žodžiai, ir balso tonas, ir gestai. Visa tai reikia turėti galvoje prieš darant išvadas. IŠVADOS Atviri neverbalinės kalbos veiksmai (gestai, judesiai, kūno poza, veido išraiška) yra akivaizdūs, todėl juos būtina reikšti taip, kad pašnekovas priimtų ir suvoktų perduodamą informaciją. Informaciją labai tiksliai galima perduoti gestų kalba. Tuo naudojasi ne tik kurčnebyliai3, bet ir tam tikrų profesijų žmonės. Judesiai ir kūno poza kalbėjimo metu – taip pat svarbus neverbalinis bendravimo elementas, todėl netinkami judesiai ir laikysena gali neigiamai nuteikti auditoriją. Kaip jau minėjau, norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, turi būti bendra tai, apie ką bendraujantieji nori kalbėtis, ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad galbūt skiriasi pašnekovų asmeniniai požiūriai ar net jų charakteriai. Bendravimas nėra toks lengvas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas žmogus visą gyvenimą mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų aiškiai išsakyti savo mintis, žodžiais neįžeistų, neatstumtų kitų pašnekovų. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, patys mokomės ir mokome, galime padėti arba ieškome pagalbos sau. Taigi, neverbalinis elgesys yra reikšmingas kasdieniniame bendravime, kadangi gali atskleisti papildomas reikšmes, kurių neįmanoma išskaityti tik verbalinėje informacijoje. Tačiau, kaip yra įspėjęs gestų mokslininkas A. Pizas, rizikinga kurį nors gestą vertinti izoliuotai nuo kitų. Nežodinį bendravimą sudaro judesių visuma; tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir aplinka, ir žodžiai, ir balso tonas, ir gestai. Visa tai reikia turėti galvoje prieš darant išvadas. Bet, prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus. Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis intuityviai jaučiame, kad būtent kūno padėtis gali atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Be to, reikia patiems žinoti, ar kai kurie mūsų judesiai yra nevalingi, kokie (veido, plaukų, akinių per dažnas lietimas ir pan.), ir nenaudoti jų bendraujant. LITERATŪRA 1. PEASE, Allan. Kūno kalba. Kaunas, 2003. 2. SPIES, Stefan. Kūno kalba. Vilnius, 2006. 3. pagal PIZĄ, Allaną. Judesių kalba. Vilnius, 1994. ISBN 9986-478-02-2. 4. MATULIENĖ, G. Nežodinis bendravimas / Bendravimo psichologija (p. 102-121). Kaunas, 2001. ISBN 9955-09-033-2. 5. BIERACH, Alfred. Kūno kalba. Kaunas, 2000. 6. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų Leidybos institutas, 2000. 277 p. 7. Neverbalinis bendravimas. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!