Objektyviojo idealizmo pradininkas - Platonas

1. Išminties ramybė gyvenimo sumaištyje.
2. Platono biografija.
3. Platono nuopelnai filosofijai.
3.1. Idėjų pasaulis.
3.2. Sielos nemirtingumas.
3.3. Pažinimo problemos.
3.4. Platono valstybė.
4. Mąstytojui filosofija – nuolatinis ieškojimas.
5. Klausimai pamastymui.
6. Iš Platono minčių lobyno.
1.Išminties ramybė gyvenimo sumaištyje
Filosofija glaudžiau nei kitos žinojimo sritys yra suaugusi su jos kūrėjų gyvenimo patirtimi ir asmenybe. Taip yra, matyt todėl, kad tikrasis filosofinio mąstymo objektas, riba, prie kurios jis veržiasi, - tai pats žmogaus gyvenimas, visos jo apraiškos. Žmogaus tikrovė, jos istorinė tėkmė ir socialinių konfliktų įtampa turi savo ypatingą tvarką ir tiesą, kurias pajėgia įžvelgti tiktai tie, kurių horizonto neuždaro ir nenustelbia atsitiktiniai jų asmeninio egzistavimo reiškiniai, kurių akiratis lieka atviras asmeninėms žmogaus būties vertybėms. Filosofija – šių vertybių sąmonė ir kartu būtina jų istorinio tapsmo palydovė. Ir nors ji savo prasme ir paskirtimi niekada nepasiekia galutinių rezultatų, didžiųjų jos kūrėjų pastangose atsiskleidžia tas ryšys ir perimamumas, kurie stumia ją prie savo tikslo.
.
2. Platono biofrafija
Objektyviojo idealizmo pradininkas Platonas gyveno 428/427 – 348/347 m. pr. M. e. gimė netoli Atėnų kilmingoje ir turtingoje šeimoje, tėvas - legendinio Kodro, paskutinio antikos vienvaldžio valdovo, ainis, motina kilusi iš demokratinių Atėnų įstatymų leidėjo, graikų laikomo vienu iš septynių išminčių, Solono giminės. Paveldėtas aristokratizmas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panika žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kurių tikslas pasigrobti vergų. Motinos giminėje šventai paisyta įstatymų: jiems visuomenė be įstatymų – barbarų visuomenė.
Gimus Platonui, Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Nevaržoma demokratijos laisvė visose gyvenimo srityse sudarė galimybes įvairiapusiškai kūrybai, kurios rezultatai žavi iki šiol. Tačiau tam tikros visuomenės dalies nesaikingas naudojimasis laisve išryškino vergovinės santvarkos prieštaravimus, kurie potencialiai slypėjo ir klestėjimo laikotarpiu. Jau vaikystėje Platonas matė kaip tarpusavyje vaidijasi atėniečiai (ypač atkakli kova vyko tarp demo ir aristokratų). Platonas iš prigimties buvo priešiškas demokratiniam valdymui, tačiau kartu matė aristokratų išsigimimą, jų kovą dėl valdžios, besaikį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!