Įvadas Darbo aktualumas. Darbe nagrinėjama kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sampratos problematika. Kriminalistinė nusikaltimų charakteristika yra tarpusavyje susijusių elementų ir savybių visuma (sistema). Kriminalistinė nusikalimų charakteristika -tai ne tik teorinė-mokslinė sistema, lemianti kriminalistikos mokslo plėtra bet ir veiksmingas instrumentarijus, sėkmingai taikomas nusikaltimų tyrimo praktikoje. Šiame darbe kriminalistinė nusikaltimų charakteristika yra siejama su baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėtimi. Nusikalstamumas sparčiai didėja, keičiasi jo struktūra, daromi vis sunkesni, gerai iš anksto parengti bei nuslėpti nusikaltimai. Nusikaltimų pasaulyje vis labiau įsitvirtina nusikalstami susivienijimai ir organizuotos grupės. Susidariusi kriminogeninė padėtis verčia ne tik tobulinti nusikalstamumo kontrolės mechanizmą, bet ir ieškoti naujų metodų bei priemonių nusikaltimų tyrimui tobulinti. Darbo objektas - nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos, nusikalstamos veikos sudėties ir įrodinėjimo aplinkybių santykio problema. Darbo tikslas – ištirti nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos, nusikalstamos veikos sudėties ir įrodinėjimo aplinkybių santykio problema. Darbo autoriaus nuomone, dar nepanaudotos visos galimybės kriminalistikos įtakai didinti. Viena iš tokių iki galo neištirtų problemų yra kriminalistinė nusikaltimų charakteristika. Teorijoje nevienodai suprantama kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos samprata, dar nenusistovėjo šios charakteristikos struktūra, jos vieta ir reikšmė kriminalistikos mokslui ir nusikaltimų tyrimo praktikai. Išvardytos aplinkybės verčia mokslininkus nuolat grįžti prie šios temos. Darbo uždaviniai: 1. nustatyti nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos; 2. atskleisti nusikalstamos veikos sudėties ir nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos santykio problematika; 3. ištirti įrodinėjimo aplinkybių santykio problema bei nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos samprata; 4. pateikti nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos ir nusikaltimo tyrimo ryši su įrodinėjimo baze bei priemonėmis; Teorinis kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos neužbaigtumas neatskleidžia jos praktinių galimybių. Manome, kad temą reikėtų pradėti nagrinėti nuo jos pagrindų, t. y. nuo kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sampratos. „Rytų Europos kriminalistikoje jau senokai susiformavo nuostata, kad kriminalistinė nusikaltimų charakteristika yra struktūrinis bet kokios nusikaltimų rūšies tyrimo metodikos elementas ir šios nuostatos nuosekliai laikomasi rengiant metodines rekomendacijas". Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, šią funkciją atlieka kriminologija. Daugiausia apie kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką yra diskutavę šios koncepcijos pradininkai - Rusijos kriminalistai. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sampratą pradėsime nagrinėti ne nuo sąvokos, kuri paprastai išvedama atskleidžiant semantinę prasmę (nors tai padaryti taip pat reikia), formulavimo, o nuo reiškinio esmės atkleidimo. Nusikaltimų charakteristikos sampratą suformuluoti iš semantinės reikšmės lengviau nei šią sąvoką suformuluoti išnagrinėjus pati reiškinį. 1. Nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos teoriniai aspektai 1.1. Nusikalstamos veikos kriminalistinės charakteristikos samprata Kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką galima būtų suprasti kaip nusikaltimą apibūdinančių kriminalistiškai svarių (svarbių, turinčių išskirtinę reikšmę) savybių visumą. Panaši arba artima kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sąvoka išdėstyta ir literatūroje. Tačiau akivaizdu, kad tokios ir panašios nusikaltimų kriminalistinę charakteristiką apibūdinančios sąvokos yra formalios ir neatskleidžia reiškinio esmės. Nagrinėjant kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos esmę vien kriminalistikos mokslo žinių neužtenka, būtinos baudžiamosios teisės, ypač apie nusikaltimų sudėti ir jos elementus, kriminologijos, ypač apie vidinį nusikalstamos veiklos sąlygotumą, teismo psichologijos ir psichiatrijos, ypač apie žmogaus veiksmų motyvaciją, taip pat logikos bei modeliavimo teorijos žinios. Manome, kad kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos pamatu turi tapti nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis, kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas, tampa nusikaltimo tyrimo objektu ir tikslu. Konkrečiu atveju visuomet sprendžiamas klausimas, ar įvykyje yra nusikaltimo sudėtis. Jeigu nusikaltimo sudėties požymiai įžvelgiami, tai visas įrodinėjimo procesas yra nukreiptas įrodyti nusikaltimo sudėtį arba ją paneigti. Taigi ir kriminalistinė nusikaltimų charakteristika, kaip kriminalistinė kategorija, visų pirma turi būti panaudota nusikaltimo sudėčiai nustatyti (Įrodyti arba paneikti jos buvimą). Tačiau nurodyti, kad kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos pamatas, išeities pozicija glūdi nusikaltimo sudėtyje, neužtenka. Itin svarbu atskleisti konkretų nusikaltimo sudėties ir kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sąlyti, kas kriminalistikos aspektu apibūdina nusikaltimo sudėtį arba kokios apibendrintos nusikaltimo sudėties charakteristikos išryškėja tiriant nusikaltimus, t. y. iš baudžiamosios teisės abstrakcijos nusikaltimo sudėtį transformuoti į praktinę nusikaltimo tyrimo plotmę. Kaip žinoma, nusikaltimo sudėtį sudaro keturi elementai: nusikaltimo subjektas, nusikaltimo objektas, subjektyvioji nusikaltimo pusė, objektyvioji nusikaltimo pusė. Mums reikia spręsti, kaip šie elementai virsta kriminalistiškai reikšmingomis ypatybėmis. Manome, kad minėtus elementus kriminalistikos tikslais reikėtų transformuoti į tokius kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementus: nusikaltimo subjektą —> į asmenį, padariusį pavojingą veiką; subjektyviąją nusikaltimo pusę —> i nusikaltimo situaciją; nusikaltimo objektą —> pasikėsinimo dalyką, nukentėjusįjį nuo nusikaltimo; objektyviąją nusikaltimo pusę —> į nusikaltimo būdą. Šis teiginys išplaukia iš žodžio „charakteristika'' reikšmės. I.F. Pantelejevas rašė, kad kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką sudaro tokių duomenų apie nusikaltimą visuma, kuri lemia jo išaiškinimą ir turi kriminalistinę reikšmę. Čia būtų tikslinga panagrinėti mokslininkų kriminalistų naujausią požiūrį į kriminalistinės nusikaitimų charakteristikos elementus. I.F.Gerasimovas išskiria šiuos kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementus: nusikalstamos veikos paplitimą, nusikaltimų išaiškinimo ypatybes, tipinius nusikaltimo įvykio ir aplinkos bruožus, pėdsakų susidarymo mechanizmą, nusikaltimo padarymo būdą, kaltinamojo asmenybę ir jo elgesio ypatybes, nukentėjusįjį apibūdinančius duomenis. Taigi I. F. Gerasimovas išskiria 7 elementus, tuo tarpu pagal V. A. Obrazcovą kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūrą sudaro 5 elementai: asmenys, padarę nusikaitimus, nusikaltimo tikslai ir motyvai, nusikaltimo objektas (dalykas), priemonės nusikalstamam rezultatui pasiekti, nusikaltimo mechanizmas ir jo padariniai. Vis dėlto mes linkę laikytis anksčiau išdėstytos struktūros. Pradėdami nagrinėti pateiktų struktūrų skirtumus visų pirma išvardinkime tai, kas jas sieja. O visas jas sieja šie struktūriniai elementai: asmenys, padarę nusikaltimus, nusikaltimo objektas bei nukentėjęs asmuo arba pasikėsinimo dalykas. R. S. Belkino kaip ir V. A. Obrazcovo darbuose, kuriuose kalbama apie kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos ryšį su baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėtimi, galima surasti nuorodų į subjektyviąją nusikaltimo pusę. Pagal R. S. Belkino teoriją nusikaltimo subjektyviąją pusę atspindi nusikaltimo situacija, o V. A. Obrazcovas iš subjektyviosios nusikaltimo pusės paima nusikaltimo motyvus ir tikslus. Tiek R. S. Belkinas [15, p. 688], tiek I. F. Gerasimovas [13, p. 330-332] į kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką įtraukia ir nusikaltimo būdą, kurio, deja, savo darbuose V. A. Obrazcovas nepabrėžia. Pažymėtina, kad noras nusikaitimo mechanizmą (pėdsakų susidarymo mechanizmą) Įtraukti, kaip teigia V. A. Obrazcovas ir I. F. Gerasimovas, į kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūrą nėra pagrįstas. Čia kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos tikslas sutapatinamas su jos struktūros elementu. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos tikslas (funkcinė jo paskirtis) - būtent per savo struktūrą atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų visuma turi padėti atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą, kartu ir pėdsakų susidarymo mechanizmą. Tą patį galima pasakyti apie nusikaltimų išaiškinimo ypatybes, kurias galima nustatyti tiriant nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kaip matysime nagrinėdami nusikaltimo padarymo būdą, vienas iš objektyvių jį lemiančių veiksnių (aplinkybių) yra nusikaltimo įrankiai bei priemonės. Nuo to, kokie Įrankiai pasirenkami darant nusikaltimą (arba nuo to, kokiais įrankiais disponuoja nusikaltėlis), priklauso ir konkretūs, tipiniai nusikaltimo būdai. Taigi čia sąlygas norima sutapatinti su pačiu reiškiniu, kaip tai daro V. A. Obrazcovas ir I. F. Gerasimovas, o tai nepagrįsta. Tipinius Įvykiui ir jo aplinkai bruožus apibūdina du kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai ~ nusikaltimo būdas ir nusikaltimo situacija. Plačiau tai bus aptarta nagrinėjant šiuos kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementus. Vargu ar galima sutikti su tokiu I. F. Gerasimovo pateiktu dar vienu kriminalistines nusikaltimų charakteristikos elementu kaip nusikaltimų paplitimas. Šiame straipsnyje nagrinėjame ne kriminologinę, o kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką ir jos elementus. Nusikaltimų paplitimas gali būti kriminologinės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementas. Tačiau pažymėtina, kad ne taip svarbu, kiek nusikaltimo sudėties elementų transformuojasi kriminalistinės nusikaitimų charakteristikos naudai, o koks tų elementu pobūdis (turinys) ir ar tikrai išskirti elementai susiję su savo pagrindine baze - nusikaltimų sudėtimi. Pavyzdžiui, I. F. Gerasimovo pateikiamoje struktūroje už nusikaltimo sudėties ribų aiškiai atsidūrė nusikaltimo paplitimas, įvykio aplinkos bruožai, nusikaltimo aiškinimo aplinkybės, pėdsakų susidarymo mechanizmas [13, p. 330-332]. Autorius, pateikdamas kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos turinį, bando aprėpti bene visą kriminalistiką. Tačiau ar tai pateisinama? Be to, ar taip pasirinkti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai gali sudaryti visumą, t. y. sistemą? Todėl reikia pabrėžti, kad į kriminalistinę nusikaltimo charakteristiką, mūsų nuomone, negali būti įtrauktos jai nebūdingos savybės. Antra vertus, nagrinėjant kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką būtina atskleisti tas savybes, kurios padeda (lemia) nusikaltimo sudėties ištyrimą. Grįžkime prie I. F. Gerasimovo suformuluotų kriminalistinės nusikaltimu charakteristikos elementų. I. F. Gerasimovas i kriminalistinę nusikaltimo charakteristiką įtraukia pėdsakų susidarymo mechanizmą bei nusikaltimo padarymo būdą. Nusikaltimo padarymo būdas yra susijęs su nusikaltimo sudėtimi (objektyvioji pusė), o pėdsakų susidarymas - ne. Tačiau nusikaltimo būdas, t. y. nusikalstamų veikų sistema, per veikos sąlytį su nusikaltimo objektu lemia būtinybę nustatyti pėdsakus ir jų susidarymo mechanizmą. Atsižvelgdami į nusikaltimo sudėties ribas bei nusikaltimo tyrimo poreikius turime nustatyti, kokios savybės būdingos kriminalistinei nusikaltimo charakteristikai. Atrodo, kad atsižvelgiant į mūsų suformuluotus kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos savybių išskyrimo reikalavimus galima atsakyti į šiuos klausimus: - Kas (padarė nusikaltimą)? -Kaip (nusikaltimas padarytas - nusikaltimo padarymo mechanizmas)? - Kodėl (nusikaltimo padarymo motyvai, tiesioginis pretekstas)?1 Kitos įrodinėtinos aplinkybės nustatomos atsakius į anksčiau nurodytus klausimus. Iš padaryto nusikaltimo požymių (kuo jų daugiau, tuo tiksliau ir išsamiau) galime sužinoti, koks tai nusikaltimas, ir jį identifikuoti. „O tai galime padaryti tik remdamiesi tam tikros nusikaltimų rūšies tyrimo mokslo apibendrintais rezultatais - kriminalistine charakteristika" [16, p. 125]. Kaip jau minėta, kriminalistinė nusikaltimo charakteristika yra tam tikrų savybių visuma. Šią visumą įmanoma išsiaiškinti tik nagrinėjant kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūrinius elementus. Todėl per elementus bus atskleidžiamos savybės, kurios ir sudaro kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos turinį2. 1 Yra ir kita, dar nuo romėnų laikų, septinnarė nusikaltimų aiškinimo formulė „7-K": Kas? Ką? Kur? Kada? Kaip? Kodėl? Kam padedant? (quis, quid, quad, quando, quomodo, auxiliis). z Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai straipsnyje bus nagrinėjami tiek, kiek reikia atskleisti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sampratą. 1. Asmuo, padaręs nusikaltimą. Pradėsime nuo nusikaltimo „autoriaus" - žmogaus. Nusikaltimo sudėties subjektas, kaip jau minėta, transformuojamas į asmenį, padariusį nusikalstamą veiką1. Nusikaitimo subjektas yra siauresnė sąvoka nei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Nusikaltimo subjektas - tai fizinis (o dabar jau ir juridinis) [17, p. 20], pakaltinamas, sulaukęs atitinkamo amžiaus asmuo. Įtariamajam, nusikaltimo kriminalistinės charakteristikos elementui, baudžiamosios teisės apribojimai, taikomi nusikaltimo subjektui, negalioja. Kriminalistiniu požiūriu nusikaltimo ištyrimui svarbu, kas tas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Nusikaltimo išaiškinimo etape visai nesvarbu, ar tas asmuo yra pakaltinamas ir ar sulaukė įstatymo nustatyto amžiaus, nuo kurio žmogus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Svarbu visų pirma nustatyti asmenį. Tolesnio nusikaltimo tyrimo metu sprendžiamos ir baudžiamajai teisei būtinos asmens, padariusio nusikalstamas veikas, ypatybės - pakaltinamumas, asmens amžius, išskirtiniais atvejais ir teistumas. Kokios žmogui būdingos savybės gali atskleisti kriminalistinį jo pobūdį? Pažymėtina, kad kriminologija jau seniai nagrinėja nusikaltėlio asmenybę ir šia tema yra sukaupusi gana daug medžiagos [6, p. 61-101; 7, p. 117-135; 18; 19; 20]. Tačiau kriminologija į nusikaltėlį žiūri kitokiu aspektu - socialiniu. Kriminologija stengiasi išsiaiškinti, kodėl žmogus nusikalsta. Kriminalistai galėtų pasinaudoti kriminologiniais asmens tyrimais, bet ne tiesmukai, o pritaikę kriminologijos žinias apie nusikaltėlį savo reikmėms. Kriminalistikai, nagrinėjančiai įtariamojo asmenybę, svarbu atsižvelgiant j jo fizines, dvasines ir kilas savybes atskleisti žmogaus sugebėjimą padaryti nusikaltimą. Čia būtina pabrėžti, kad kriminalistikoje tokie arba panašūs tyrimai nebuvo atliekami. Mes taip pat negalėsime viename straipsnyje, skirtame nusikaltimo kriminalistinei charakteristikos sampratai, išnagrinėti problemos - stengsimės pagal galimybes nurodyti kelis šios problemos sprendimo būdus. Apskritai visos žmogaus savybės vienaip ar kitaip (tiesiogiai arba netiesiogiai) yra susijusios su jo daromu nusikaltimu. Tačiau mums svarbu išskirti dominantus. Iš jų reikėtų paminėti fizinę žmogaus jėgą, gabumus, gyvenimo patirtį, taip pat patirti kurioje nors veikloje (ypač nusikalstamoje), išsilavinimą, specialybę ir kt. Sugebėjimas padaryti atskirų rūšių nusikaltimus (kyšininkauti, grobti visuomeninį turtą ir pan.) siejamas su užimamomis pareigomis. Atskirų nusikaltimų padarymui reikšmės turi įtariamojo amžius. Antai, nors įstatymas nenumato kyšininko amžiaus ribų, tačiau aišku, kad tai iš esmės suaugusiųjų daromas nusikaltimas (specialus subjektas). Svarbu, kad kyšį gauti gali tik pareigūnas arba jam prilygstantis valstybės tarnautojas, o būti jais galima tik sulaukus atitinkamo amžiaus. Amžius turi reikšmės ir nusikaltimo pobūdžiui, pavyzdžiui, išskiriami nepilnamečių nusikaltimai. Tas pats pasakytina ir apie nusikaltėlio lytį. Yra vadinamieji moteriški nusikaltimai ir kt. Nagrinėjant žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus labai svarbu atsižvelgti į žmogaus psichiką, kuri reguliuoja jo elgesį, taigi ir nusikalstamą elgesį2. Kad būtų tenkinami kriminalistikos poreikiai, būtina visapusiškai ištirti žmogaus savybes, apibūdinančias jo sugebėjimus daryti nusikaltimą, sudaryti jų sąrašą bei jį pagrįsti3. Svarstant koreliacinius, vidinius asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, ir kitų mūsų išskirtų kriminalistinės charakteristikos elementų ryšius, pastebėtas nemenkas tarpusavio priklausomumo dėsningumas. Žinomas glaudus tarpusavio ryšys tarp amžiaus (net jo tarpsnių) ir nusikaltimo pobūdžio - pasikėsinimo objekto vertės (dydžio, svarbumo), nusikaltimo būdo (veiksmų, skirtų pasirengti, padaryti ir nuslėpti nusikaltimą, komplekso), pobūdžio ir sudėtingumo, taip pat 1 Trumpumo dėlei asmenį, padariusį nusikalstamą veika, plačiąja prasme toliau vadinsime įtariamuoju. 2 Apie psichika, kaip žmogaus elgesio reguliatorių, rašoma psichologinėje, teismo psichologinėje literatūroje [10, p. 57-63]. 3 Vienas iš šio straipsnio autorių mokslinių interesų yra kriminalistinė tyčinių nužudymų charakteristika. Jis yra pasiryžęs sudaryti tokį tyčinių nužudymų sąrašą. ryšys tarp lyties ir nusikaltimo būdo bei nusikaltimo pobūdžio. Moterys daugiau linkusios daryti intelektualius nusikaltimus nei nusikaltimus, kuriems padaryti reikia jėgos. Net išskiriami moteriški nužudymo įrankiai (virtuvinis peilis, lygintuvas ir kt). Nusikaltimų būdų sudėtingumas tiesiogiai priklauso nuo Įtariamojo gabumų, išsilavinimo, patirties daryti tokius nusikaltimus ir 1.1. Smurtiniai nusikaltimai glaudžiai siejami su fizine nusikaltėlio jėga; nusikaitimai ekonomikai, atvirkščiai, yra glaudžiai susiję su nusikaltėlio specialybe, užimamomis pareigomis ir, žinoma, su protu. Kriminalistiškai svarbu atkreipti dėmesį į žmogaus savybes bei jų visumą ir galimus derinius siekiant nustatyti žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus apskritai ir atskirų rūšių nusikaltimus atskirai. Reikėtų sudaryti žmonių tipologiją pagal sugebėjimą daryti nusikaltimus, nurodyti tarpusavio ryšius su kitais kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementais. 2. Nusikaitimo situacija. Dabar apžvelgsime kitą kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementą - nusikaltimo situaciją, kuri transformuojama iš nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės. Nagrinėdami šį kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementą susiduriame su papildomu uždaviniu - paaiškinti pačią situacijos ir kartu nusikaltimo situacijos sąvoką. Literatūroje situacija dažniausiai suprantama kaip aplinkybių visuma ir kaip padėtis [21, p. 32]. Norint suprasti nusikaltimo situacijos sąvoką, svarbu nustatyti, ką reiškia žodis „aplinkybės". Aplinkybės, kaip nurodyta literatūroje, - tai įvairūs reiškiniai, taip pat ir santykiai [22, p. 699; 23, p. 348]. Pritaikius Žodžio „situacija" reikšmę nusikaltimo situacijai apibūdinti galima būtų teigti, kad nusikaltimo situacijai, kuri yra transformuojama iš subjektyviosios nusikaltimo pusės, apibūdinti labiau tinka santykio aspektas. Šis aspektas tiesiog išplaukia iš nusikaltimo subjektyviosios pusės sąvokos kaip vidinis žmogaus psichikos ir jo veiksmų padarinių santykis. Čia reikėtų nuspręsti, kas tą santyki gali materializuoti realiame gyvenime. Atrodo, kad tą materializaciją gali adekvačiai pavaizduoti žmonių, įtrauktų į nusikaltimo erdvę, tarpusavio santykiai, žmonių santykiai nusikalstamos veikos bei nusikaltimo padarinių atžvilgiu, be to, nusikaltėlio ir nukentėjusiojo, nusikaltėlių, nusikalstamos grupės, gaujos, susivienijimo vidiniai santykiai, taip pat žmonių ir pasikėsinimo objekto, žmonių ir nusikaltimo įrankių santykiai ir pan. Nusikaltimo tyrimo reikmėms svarbu atskleisti santykius ne tik nusikaltimo metu, bet ir prieš nusikaltimą, ir po jo. Taigi galima būtų suformuluoti ir nusikaltimo situacijos sąvoką. Nusikaltimo situacija - tai į nusikaltimą įtrauktų asmenų santykių įvairovės visuma prieš nusikalstamą veiką, ją darant ir padarius nusikalstamą veiką. Anksčiau nurodyti santykiai gali atskleisti valinius nusikaltėlio priežastinius ryšius su nusikaltimu, taip pat gali apibūdinti nusikaltėlio kaltę, jos formas, nusikaltimo motyvus, tiesiogines priežastis ir pan. Nusikaltimo aplinka tik apibūdina nusikaltimo situaciją, ją materializuoja. Todėl nedera situaciją sutapatinti su aplinka, kurį ją apibūdina. Taigi negalima sutikti, pavyzdžiui, su V. I. Kulikovo [24, p. 16] nusikaltimo situacijos apibrėžimu: „Nusikaltimo situacija - tai sistema įvairaus pobūdžio tarpusavyje sąveikaujančių objektų, reiškinių ir procesų, apibūdinančių vietos ir laiko sąlygas, daiktines, gamtines, klimatines, gamybines ir buitines bei kitas supančios aplinkos sąlygas, netiesioginių nusikaltimo daiyvių elgesio ypatumus, psichologinius jų ryšius ir kitas objektyvios realybės aplinkybes, susiklosčiusias (nepriklausomai nuo dalyvių valios arba jų valia) nusikaltimo padarymo momentu ir veikiančias jo padarymo būdą, mechanizmą bei pasireiškiančias įvairaus pobūdžio pėdsakuose, kurie padeda suvokti šios sistemos ir nusikaltimo turinio ypatumus". Kitaip tariant, nusikaltimų situaciją pagal V. I. Kulikovą būtų galima apibūdinti kaip nusikaltimo aplinką (objektyvią pusę) ir aplinkybes (subjektyvioji pusė, kuri priklauso nuo žmonių). Taigi čia suplakti du nusikaltimo sudėties ir du kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementai. Negana to, čia randame savybių, kurių negalima priskirti nei objektyviajai, nei subjektyviajai nusikaltimo pusei (gamtinės klimatinės, gamybinės, buitinės ir kitos aplinkos sąlygos). Kai kurie vienarūšiai reiškiniai atskiriami vienas nuo kito (nusikaltimo būdas ir nusikaltimo mechanizmas). Čia taip pat, mūsų nuomone, suprantama situacija su jos aplinka. Nusikaltimo situacijos sąsaja su kitais nusikaltimo charakteristikos elementais yra labai plati ir reikšminga. Nusikaltimo motyvas lemia ne tik veiklą, bet ir nusikaltimo pasikėsinimo objektą, dalyką. Nuo motyvų aiškumo priklauso ir nusikalstamos veiklos mastas, intensyvumas, kartu ir padarinių mastas. Motyvų pobūdis yra nevienodas įvairių nusikaltimo rūšių atžvilgiu. Smurtiniuose nusikaltimuose asmeniui vyrauja asmeniniai motyvai: kerštas, pavydas, meilė, atpildas ir kt. Vis dažniau šiuo metu kartu su nurodytais smurtinių nusikaltimų asmeniui motyvais reiškiasi turtiniai motyvai - noras pasipelnyti, užvaldyti svetimą turtą ir kt. Nusikaltimuose ekonomikai daugiau susiduriama su pasipelnymo motyvais. Praktikoje kyla klausimas: kaip atpažinti tikro nusikaltimo atvejais susidariusį situacijos pobūdį. Situaciją apibūdina nusikaitimo būklė (padėtis), aplinka, jos išdėstymas. Dažnai apie situaciją galima spręsti iš veiksmų, kurių buvo imtasi nusikaltimui padaryti, pobūdžio. Nusikaltimo įvykis (visų fazių), jo parengimas ir pėdsakų slėpimas iš karto po padaryto nusikaltimo vyksta konkrečiomis vietos - daiktinės aplinkos, laiko, apšvietimo ir pan. -sąlygomis. Nurodytos sąlygos skirtingai pasireiškia ir veikia nusikaltimą, jos susidaro arba jo dalyvių valia, arba nepriklausomai nuo jos ir dažniausiai apibūdina tam tikrą išorinę aplinką bei kai kuriuos kitus objektyvios tikrovės veiksnius. Tam tikros aplinkos elementai ir kiti veiksniai palieka išorėje įvairaus pobūdžio pėdsakus, kurie gali būti atskleisti atliekant tyrimą, kriminalistinę nusikaltimo analizę. Tokios informacijos tyrimas padeda surinkti esminę kriminalistinę informaciją apie kriminalistinę situaciją, kuri susidarė prieš įvykį, ivykic metu ir po jo. Susiklosčius tam tikrai nusikaltimo situacijai galima nustatyti, kas įvyko prieš nusikaltimą, koks buvo jo turinys ir vėlesnių pakeitimų pobūdis. Labai dažnai galima pasakyti, kas tiriamo įvykio situacijoje buvo specialiai paruošta nusikaltėlio, o kas nuo jo nepriklausė, kaip apskritai susiklosčiusi padėtis buvo panaudota nusikaltimo tikslams: kas šioje situacijoje padėjo arba trukdė rengti ir vykdyti nusikaltimą bei slėpti pėdsakus. Nusikaltimo tyrėjas turi atsakyti ir į tokius klausimus: kokie netipiniai, neįprasti veiksniai pasireiškė susiklosčiusioje situacijoje ir kokią įtaką jie turėjo nusikaltimui, kas galėjo sukurti arba panaudoti objektyviai susiklosčiusią situaciją nusikaltimui padaryti ir kt. Pavyzdžiui, nusikaltimų tyrimo praktikoje žinomos „meilės situacijos". Jos būdingos nužudymų ir išžaginimų atvejais. Iš tokios situacijos galima spręsti apie nusikaltėlio ir jo aukos santykius nusikaltimo metu ir po nusikaltimo (kartais ir prieš nusikaltimą). Nusikaltimų tyrimo praktikoje žinomos ir „buitinės situacijos", leidžiančios spręsti apie į buitinius nusikaltimus įtrauktų asmenų buitinius santykius. Jeigu rastas lavonas su kirstinėmis žaizdomis galvoje, yra pagrindas teigti, kad tai buvo tyčinis nužudymas. Niekam nekils abejonių, kad suklastojus dokumentus buvo paimti pinigai iš banko (kitos įstaigos kasos), kad čia tikriausiai sukčiavimas. Gyvenime tų situacijų yra daug ir nors jos kartais kartojasi, visuomet yra individualios - kiek nusikaltimų, tiek ir individualių situacijų. Situacijas galima tipologizuoti. Nusikaltimo situacijų klasifikacija dar laukia kriminalistų mokslininkų tyrimo. Tačiau jau ir esant dabartiniam tyrimo lygiui nusikaltimo situacijas, mūsų manymu, būtų galima suskirstyti įvairiais pagrindais (žr. 2 schemą). Pagal sudėtingumą situacijas santykinai galima suskirstyti į paprastas (primityvias) ir sudėtingas. Tačiau čia pat reikėtų pabrėžti, kad gyvenimiškai beveik visos nusikaltimo situacijos būna nepaprastos, bent jau nevienareikšmės. Todėl situacijų skirstymas pagal sudėtingumą yra santykinis, o jų pavadinimas (paprastos, primityvios) yra sąlyginis. Paprastos (primityvios) situacijos kriminalistiniu požiūriu nekelia itin didelių problemų. Jos dažniausiai būna santykinai aiškios. Aiškūs neretai būna ir nusikaltimų motyvai. Kaip paprastos nusikaltimo situacijos pavyzdį galima nurodyti labai dažnai praktikoje pas mus pasitaikančią situaciją, kai girtas vyras, neadekvačiai reaguodamas į žmonos pastabas, čia pat parankiniais Įrankiais nužudo (sužaloja) žmoną ir pats apie tai praneša policijai. Sudėtingos situacijos būna gana painios, kriminalistiniu požiūriu nevienareikšmės. Tokias situacijas galima apibūdinti provokuojančiu arba rizikingu aukos elgesiu, ilgai trunkančiais (iki nusikaltimo) nenormaliais nusikaltimo dalyvių santykiais, sukeliančiais kerštą, pavydą, nenormaliais darbo (verslo) santykiais, išskirtiniais turtinio pobūdžio santykiais (skolos negrąžinimu, noru atsikratyti skolininko) ir 1.1. Sudėtingas situacijas, kurios dažnai būna nevienareikšmės, galima suskirstyti pagal nusikaltimo situacijos dalyvius (įtrauktus j nusikaltimą asmenis). Čia, matyt, būtų galima išskirti sudėtingas situacijas, į kurias pateko žmogus, padaręs nusikaltimą, ir sudėtingas situacijas, kuriose nuo nusikaitimo yra nukentėjęs žmogus. Toks sudėtingų situacijų skirstymas yra reikšmingas kriminalistiniu požiūriu, nes gali paaiškinti nevienodą ir nevienareikšmį j nusikaltimą įtrauktų žmonių elgesį visuose nusikaltimo proceso etapuose. Nurodytas sudėtingas nusikaltimo situacijas galima suskirstyti pagal situacijos pobūdi. Šia prasme galima išskirti provokuojančias situacijas, viktimologines (rizikingas) situacijas ir asmeninio, svetimo (neutralaus) pobūdžio situacijas. Provokuojančios situacijos asmens, padariusio nusikaltimą, atžvilgiu yra priešingybė viktiminei (rizikingai) situacijai nukentėjusiojo atžvilgiu. Pavyzdžiui, dažnai išžaginimą išprovokuoja moters elgesys, kuris pačiai moteriai (nukentėjusiajai) yra rizikingas - viktimologinis. Situacijas dar galima skirstyti pagal nusikaltimo padarymo vietą, laiką, nusikaltimo dalyvių skaičių, pagal nusikaltimo pobūdį (smurtinės, prieš asmenį ir pan.). Bet tai tolesnis tyrimo ir publikacijų dalykas. Kriminalistinė tiriamo nusikaltimo esmė paprastai pradedama aiškinti būtent nuo situacijos, kurioje jis buvo padarytas, suvokimo ir tyrimo. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai neegzistuoja už konkrečios aplinkos ribų ir pasireiškia būtent joje. Bet kokiu atveju jie patiria šios situacijos poveikį, galintį turėti esminę įtaką formuojant, plėtojant, o kartais ir transformuojant atskirų nusikaltimų kriminalistines savybes. Tam tikra aplinka, apibūdinanti situaciją, gali palengvinti arba pasunkinti nusikaltimo padarymą atitinkamu būdu, labai dažnai aplinka determinuoja nusikaltimo būdo pritaikymą prie „savęs". Be to, ji dažnai turi esminį poveikį nusikaltimo padarymo mechanizmui (ypač autoavarijų bylose). Būtent nagrinėjant nusikaltimo situaciją yra nustatoma pasirengimo padaryti nusikaltimą laipsnis, aplinkos įtaka nusikaltimo būdui ir mechanizmui, situacijos elementai, turėję didžiausią Įtaką nusikaltimo eigai ir jos rezultatui, bei kaip jie susiję su subjekto asmenybe, taip pat galimus nusikaltėlio bendrininkus, liudytojus, jų buvimo vietą, nusikaltimo laiką ir kitus supančios aplinkos elementus nusikaltimo metu. Taigi nusikaltimo situacijos savitumas turi esminės įtakos nusikaltimo tyrimui vienu ar kitu būdu nustatant nusikaltimo būdą, jo mechanizmą, nusikaltėlio elgesio įvairaus pobūdžio nukrypimus nusikaltimo metu. Baigiant trumpą nusikaltimo situacijos apžvalgą tenka apgailestauti, kad nors apie nusikaltimo situaciją apskritai parašyta nemažai, tačiau apie jos reikšmę kriminalistikai, konkrečiai apie atskirų nusikaltimų grupių, rūšių situacijas - labai mažai ir tik epizodiškai. 3. Nukentėjusysis, arba nusikaltimo pasikėsinimo dalykas. Toliau panagrinėsime dar vieną kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementą - nukentėjusįjį, arba nusikaltimo pasikėsinimo dalyką. Kriminalistikoje jis transformuojamas iš nusikaltimo sudėties objekto, į kurį buvo nukreipta nusikalstama veika. Baudžiamojo proceso kodekse nukentėjusiuoju pripažįstamas tik fizinis asmuo. Kriminalistikos tikslams būtų tikslinga išplėsti nukentėjusiojo sąvoką ir į ją įtraukti juridinius asmenis. Svarbu tai, kad nukentėjusysis, kaip kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementas, apibūdina fizinį arba juridinį asmenį, į kurį buvo kėsintasi. Fizinio asmens atžvilgiu svarbu atskleisti jo gyvenimo būdą, ryšius, profesiją, turtinę padėtį. Fizinio asmens ir juridinio asmens atžvilgiu - verslo, gamybos pobūdį, apsaugos, finansinę, ekonominę būklę. Iš nukentėjusiųjų nusikaltimų tyrimo metu gaunama pirmoji informacija, ji yra neįkainuojama ir nepakeičiama. Si informacija padeda nustatyti nusikaltimo padarymo motyvus ir kitas svarbias aplinkybes. Duomenys apie nukentėjusiojo elgesį (nusikalstamas, nenusikalstamas, girtuokliavo, vartojo narkotikus), jo profesiją (tardytojas, teisėjas, verslininkas, bankininkas, prostitutė) dažnai padeda iki galo išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes ir priežastis, padeda sėkmingai jį atskleisti. Duomenys apie jų elgesį tipinėse kriminalistinėse situacijose, jų veiksmus, provokuojančius tam tikras atsakomąsias reakcijas, duomenys apie nukentėjusiojo elgesio ryši su kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais, žinios apie būdingus jo elgesio objektyvius pasireiškimus prieš nusikaltimą, nusikaltimo metu ir po jo sėkmingai panaudojamos keliant tardymo versijas ir planuojant tyrimą. Tas pats pasakytina apie juridinius asmenis. Jo veiklos pobūdis (užsiiminėja kontrabanda), finansinė ir ūkinė būklė (yra paskolinęs daug užsienio valiutos) taip pat suteikia daug informacijos pirminiame tyrimo etape. Kriminalistinė tokio pobūdžio informacija leidžia išsamiau apibūdinti nusikaltimo padarymo motyvus ir atitinkamai padeda tiksliau nubrėžti asmenų, tarp kurių reikia ieškoti nusikaltėlių, ratą. Tai lengvai paaiškinama, nes tarp nusikaltėlio ir nukentėjusiojo dažniausiai yra tam tikras ryšys, todėl nusikaltėliai paprastai neatsitiktinai išsirenka atitinkamus asmenis (įmones) savo nusikalstamo kėsinimosi objektais. Nėra abejonės, jog mokslininkų uždavinys - nustatyti kriminalistiškai reikšmingus, moksliškai pagrįstus, išsamius nukentėjusiojo požymius. Nukentėjusiojo kriminalistiniu apibūdinimu šio nusikaltimo kriminalistinės charakteristikos elementas nėra iki galo atskleistas. Lieka išnagrinėti kriminalistiškai svarbias nusikaltimo pasikėsinimo dalyko charakteristikas. Apskritai pasikėsinimo dalykas lemia veiksmus, kuriuos reikia atlikti norint Įgyvendinti nusikaltimo kėslus. Nuo pasikėsinimo dalyko daug priklauso nusikaltimo mechanizmas, jo pobūdis. Antai nusikaltėliui, siekiančiam užvaldyti seife saugomus pinigus, kyla klausimas, kaip atidaryti seifą. Tam yra keletas variantų: atrakinti raktu, mechaniškai ji atidaryti, seifą iš viso išgabenti iš patalpų ir ramioje aplinkoje jį „sudoroti". Visais atvejais reikia atlikti atitinkamus veiksmus. Pirmuoju atveju - pasirūpinti raktu, antruoju - atitinkamais Įrankiais ir specialistų pagalba, trečiuoju atveju - panaudoti fizinę jėgą ir pan. Žmogui nužudyti reikalingi tam tikri įrankiai (šaunamasis ginklas, peilis, kirvis ir kt.) bei priemonės (nuodai ir kt.) - tai priklauso nuo pasirinkto būdo nusikaltimui padaryti. Norint įveikti aukos pasipriešinimą reikia įvertinti fizinę aukos būklę, dvasines bei protines savybes ir imtis atitinkamų veiksmų. Kriminalistikos požiūriu nukentėjusiuosius tikslinga skirstyti į fizinius arba juridinius asmenis ir atskleisti ypatingus jų bruožus (tai, kas būdinga fiziniam asmeniui, gali būti nebūdinga juridiniam asmeniui ir atvirkščiai). Toliau nukentėjusiuosius būtų galima suskirstyti pagal nusikaltimų rūšis (turtiniai, smurtiniai nusikaltimai, nusikaltimai ekonomikai, tarp jų -nusikaltimai finansams, ūkiniai nusikaltimai ir kt.). Nusikaltimo kėsinimosi dalyką būtų galima taip pat skirstyti Įvairiais pagrindais. Tokie pagrindai visų pirma gali būti gyvoji gamta (žmogus, gyvuliai, paukščiai ir pan.) ir negyvosios gamtos objektai (įvairūs daiktai). Daiktai savo ruožtu gali būti skirstomi pagal funkcinį kriterijų (daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, namų apyvokos daiktai ir pan.). Nukentėjusiųjų ir pasikėsinimo objektų klasifikacija padėtų atskleisti kriminalistiškai svarbias savybes, j kurias reikia atsižvelgti tiriant nusikaltimus ir kurios gali padėti geriau suvokti nusikaltimą, jo padarymo mechanizmą ir net kaltus asmenis. Tenka apgailestauti, kad literatūroje nukentėjusiajam ir pasikėsinimo objektui (dalykui) kriminalistiniu aspektu skirta labai mažai dėmesio. 4. Nusikaltimo būdas. Teliko išnagrinėti paskutinįjį kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementą. Nors jis šiame straipsnyje nagrinėjamas paskutinis, jo reikšmė nėra jau tokia bevertė. M. Kazlauskas teisus sakydamas, kad „kriminalistinės nusikaitimų charakteristikos pagrindas yra tam tikros rūšies nusikaitimų tipiškų būdų visuma" [25, p. 265]. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, koki žodžių junginį mes vartosime - ar nusikaltimo būdą, ar nusikaltimo padarymo būdą? Nusikaltimo būdo sąvoka yra platesnė, nes į ją, be nusikaltimo padarymo būdo, įeina ir nusikaltimo pasiruošimo bei nusikaltimo slėpimo budai (žr. 3 schemą). 3 schema. Nusikaltimo būdo struktūra VEIKSMAI, KURIAIS ĮGYVENDINAMAS NUSIKALTIMAS VEIKSMAI. KURIAIS SLEPIAMAS NUSIKALTIMAS Taigi šiame straipsnyje bus kalbama apie nusikaltimo padarymo būdą kaip apie vieną iš sudėtinių nusikaltimo būdo dalių. Nusikaltimo būdas1 kriminalistiniu požiūriu transformuojamas remiantis baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėties objektyviąja puse. Nusikaltimo būdas daug kur įeina j baudžiamąją teisinę nusikaltimo sudėties charakteristiką (pvz., slaptas arba atviras turto pagrobimas - vagystė). Kartais jis gali būti kvalifikuojanti arba sunkinanti aplinkybė. Bet nusikaltimo būdo charakteristika - tai ne vien tik jo baudžiamoji teisinė reikšmė. Baudžiamojoje teisinėje cha- Nusikaltimo būdą galima nagrinėti mažiausiai dviem aspektais: kaip įrodinėjimo dalyką tiriant nusikaltimą ir kaip nusikaltimo mechanizmą apibūdinantį elementą. Apie nusikaltimo būdą kaip įrodymo dalyką tiriant nusikaltimus [26, p. 9-10]. Mes nagrinėjame nusikaitimo būdą kaip nusikaltimo mechanizmą sudėtinį elementą. rakteristikoje jis pateiktas apibendrintos formos, jai neturi reikšmės slapto grobimo, patekimo į patalpą mechanizmas, kokios tuo metu naudojamos techninės priemonės, iš kur jos gautos, ir kt. Bet nusikaltimo būdas visada konkretus ir jis turi nemažai tokių savybių, kurios indiferentiškos baudžiamuoju teisiniu požiūriu, bet turi svarbią kriminalistinę reikšmę. Tarp jų - konkretūs nusikaltimo būdo panaudojimo metodai, techninės arba kitos priemonės, jų konstrukcinės ypatybės, pėdsakai, kuriuos palieka tam tikras nusikaltimo būdas. Atskirais atvejais jis neturi baudžiamosios teisinės reikšmės, bet kriminalistinėje charakteristikoje yra vienas iš svarbiausių elementų. Nusikaltimo būdą galima būtų apibūdinti kaip bendro plano (tyčios), determinuotų, objektyvių ir subjektyvių veiksnių sistemą, nusikaltėlio (nusikaltėlių) veiksmų kompleksą turint tikslą pasirengti, padaryti ir nuslėpti nusikaltimą [27, p. 102-103], Literatūroje yra ir kitų nusikaltimo būdų apibrėžimų. M. Kazlauskas nusikaltimo būdą apibūdina kaip „veiksmų, kuriais rengiamasi padaryti nusikaltimą, kuriais jis padaromas bei slepiamas, sistema" [25, p. 264]. Nors M. Kazlauskas apibrėžime nemini nusikaltimo būdo priklausomybės nuo objektyvių ir subjektyvių veiksnių, tačiau'nagrinėdamas nusikaltimo būdą apie tai rašo gana išsamiai. G. Zuikovas į nusikaltimo būdo apibrėžimą, be kitų elementų, dar įtraukia nusikaltimo įrankius bei priemones [28, p. 10]. Tačiau teorijos bei praktikos analizė parodė, kad nusikaltimo būdas aprėpia nusikaltimo įrankius ir priemones. Jų įsigijimas (įsigijo šaunamąjį ginklą, įrankių ir priemonių, būtinų nusikaltimui padaryti, ir pan) bei veiksmai, kuriais padaromi nusikaltimai (nušovė žmogų, išgręžė skylę, pro kurią pateko į patalpas, naudodamasis kompiuteriu suklastojo dokumentus ir kt.), yra sudedamoji nusikaltimo būdo dalis. Be to, nusikaltimo įrankiai ir priemonės yra įtraukiamos į nusikaltimo būdą kaip objektyvios nusikaltimą būdą determinuojančios sąlygos. Dabar pabandykime panagrinėti mūsų pateiktą nusikaltimo būdo apibrėžimą. Apibrėžime yra pateiktas teorinis nusikaltimo būdo modelis. Realiame gyvenime nusikaltimas kartais padaromas nesiruošiant jam. Būna atvejų, kai neslepiami nusikaltimo pėdsakai, neinscenizuojamas kitas nusikaltimas arba įvykis (nusikaltėlis nedaro veiksmų nusikaltimui nuslėpti). Tačiau nurodyti nusikaltimo būdo variantai netrikdo į nusikaitimo būdo modelį įtraukti veiksmus nusikaltimui pasiruošti bei jį nuslėpti. Reikėtų itin pabrėžti nusikaltimo slėpimą'. Paprastai apie nusikaltimą sužinoma tik jį padarius ir neretai - tik jį nuslėpus (pvz., lavonas randamas kanalizacijos šulinyje, aptinkamos suskaidyto lavono dalys, ekonominio nusikaltimo faktas atskleidžiamas atliekant kruopštų ūkinės finansinės veiklos patikrinimą (revizija)). Kriminalistikai svarbu žinoti ir tirti įvairius nusikaltimo slėpimo būdus. Nusikaltimo būdo slėpimo stadijos analizė gali padėti nustatyti, kaip buvo ruoštasi nusikaltimui ir kaip jis buvo padarytas, taip pat asmenis, tarp kurių galima ieškoti kaltų. Visos nusikaltimo būdo stadijos susijusios dėsningais ryšiais. Pavyzdžiui, žmogus nužudomas ir jo lavonas suskaidomas vietovėje (name, bute, lauke). Joje rastas lavonas padeda iškelti versijas apie galimą nusikaltėlį, todėl nusikaltėliui būtina atsikratyti lavono. Tuos ryšius reikia mokėti atpažinti iš smulkiausių požymių. Nusikaltimo būdą sudaro ne padriki arba atsitiktiniai veiksmai rengiant nusikaltimą, o jų sistema. Ir ne bet kokia sistema, o iš anksto susieta bendru planu, bendra tyčia. Reikėtų pabrėžti, kad iš anksto bendru planu (tyčia) susietų veiksmų sistemai neturi reikšmės nei veiksmų eiliškumas (ar pirmiau iškasti duobę lavonui paslėpti, ar Įsigyti nužudymo Įrankį), nei laikas po pirmųjų veiksmų. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai ne veiksmų sistema, tačiau įsigilinus į veiksmų pobūdį ir į jų tikslą išryškėja bendras sistemos planas (tyčia). Nusikaltimo būdą apibrėžia įvairūs veiksniai. Visi jie kriminalistikai nėra žinomi ir vargu ar gali būti užfiksuoti. Problema yra ta, kad kiekvieną atskirą nusikaltėlio pasirinktą būdą lemia konkrečios gyvenimiškos situacijos, kurias savo ruožtu lemia konkretūs šiai situacijai budingi veiksniai. Teoriniu taikomuoju lygiu išnagrinėtos veiksnių grupės, lemiančios atskirų nusikaltimų rūšių būdus (tyčiniu nužudymų, grobimų, chuliganizmų ir pan.). Teoriniu lygiu nusikaltimo būdą lemiančius veiksnius galima suskirstyti į objektyvius ir subjektyvius. Objektyvų nusikaltimo būdą lemiantiems veiksniams priskiriami nusikaltimo padarymo vieta, laikąs, nusikaltimo įrankiai ir priemonės, nusikaltimo objektas bei dalykas (apie tai rašyta jau anksčiau) ir kt. Iš subjektyvų nusikaltimo būdą lemiančių veiksnių galime paminėti nusikaltėlio amžių, lytį, profesiją, gyvenimo būdą, darbo sritį, psichines ir fizines nusikaltėlio savybes, t. y. nusikaltėlio savybes. M. Kazlauskas teisingai yra pažymėjęs, kad nusikaltimo būdas priklauso nuo nusikalstamų ryšių (ryšiai su nusikaltimo objektu, ryšiai su reikiamais žmonėmis, be kurių neįmanoma padaryti nusikaltimo) ir bendrininkų. Nusikalstamus ryšius jis skirsto į tris grupes: objektyviai būtini ryšiai (be jų nusikaltėliai negali padaryti nusikaltimo pasirinktu būdu), subjektyvių aplinkybių lemiami ryšiai (draugystė, giminystė) ir atsitiktiniai ryšiai (pvz., atsitiktiniai sugėrovai, sugulovai). Nusikaltėliai negali ignoruoti veiksmų, trukdančiu jiems padaryti nusikaltimą (pvz., asmens sargybini gera turto apsauga). Tam jiems lieka mažiausiai trys būdai - pašalinti veiksnius, trukdančius jiems daryti nusikaltimą, apeiti (neutralizuoti) juos arba pritaikyti juos savo tikslams (pvz., papirkti pareigūną). Nusikaltimo būdą lengviau aprašyti negu jį praktikoje atpažinti. Kiekvienas nusikaltimo būdas palieka tam tikrus pėdsakus (požymius)1, pagal kuriuos galima atpažinti bei atskirti jį nuo kitų būdų. Tačiau tie pėdsakai gali padėti nustatyti kelis nusikaltimo būdus (versijas apie būdą). Kiekvieną nusikaltimo būdo stadiją (pasiruošimą, padarymą, nuslėpimą) apibūdina jiems būdingi požymiai. Kuo daugiau požymių, tuo mažiau versijų apie nusikaltimo būdus. Kriminalistams svarbūs tie nusikaltimo būdo informaciniai bruožai, kurie atspindi išorėje pasireiškiančias pagrindines nusikaltėlio pasirinkto būdo savybes. Didelę vertę turi pėdsakai, nurodantys, kaip nusikaltėlis atliko tam tikrus veiksmus (pvz., pateko į nusikaltimo vietą ir pasišalino iš jos, įveikė įvairias kliūtis, įvykdė užsibrėžtą nusikalstamą tikslą, bandė (arba nebandė) nuslėpti padarytos veikos pėdsakus). Nemažiau reikšmingi pėdsakai, liudijantys apie nusikaltėlio amžių, profesiją, įpročius, fizines arba kitas savybes, taip pat padedantys atskleisti tam tikrą elgesio tipiškumą, būdingą tam tikroms nusikaltėlių kategorijoms. Kriminalistiniu požiūriu svarbu ne tik išskirti visus išorinius nusikaltimo būdo pasireiškimus, bet ir nustatyti, kas buvo iš anksto nusikaltėlio paruošta, o ką jis pritaikė prie susiklosčiusios situacijos. Taigi nusikaltimo būdu reikia laikyti objektyviai ir subjektyviai nulemtą subjekto elgesį prieš nusikaltimą, jo metu ir po nusikaltimo, paliekantį išorėje įvairaus pobūdžio pėdsakus, leidžiančius kriminalistiniais būdais ir priemonėmis atskleisti padaryto nusikaltimo esmę, nusikaltėlio elgesio ypatybes, jo atskirus asmeninius duomenis ir atitinkamai nustatyti optimaliausius nusikaltimo atskleidimo atskirų uždavinių sprendimo metodus [29, p. 327], Atskleidus kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos esmę galima būtų suformuluoti jos apibrėžimą. Galima teigti, kad tai, kas buvo straipsnyje išnagrinėta, leidžia daryti išvadą, jog kriminalistinė nusikaltimų charakteristika atskleidžia nusikaltimų padarymo procesą ir jo dėsningumus. Nusikaltimų padarymo procesui kriminalistinėje nusikaltimų charakteristikoje atstovauja: - nusikaltimo būdas, atskleidžiantis nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltėlio įgūdžius, patirtį ir pan., o daugeliu atvejų - nusikaltėlio amžių, specialybę ir pan. Nu sikaltimo būdo savybių atskleidimas padeda suprasti veiksnius, kurie determinuoja jį; -nusikaltimo pasikėsinimo dalykas. Nukentėjusysis atskleidžia determinuojančias nusikaltimo būdo sąlygas, nusikaltėlio motyvus ir tikslus, nusikaltėlio ryšius su pasikėsinimo dalyku bei nukentėjusiuoju, pasikėsinimo dalyko santykį, ryšius su nusikaltėliu; -nusikaltėliui būdingas savybės, padedančios suvokti padarytą nusikaltimą (motyvus, tikslą), nusikaltėlio sugebėjimą daryti nusikaltimą; - nusikaltimo situacija, padedanti atskleisti į nusikaltimą įtrauktų asmenų santykius, at skleidžiančius nusikaltimo motyvus, tikslus ir pan. Atsižvelgiant semantinę žodžio „charakteristika" reikšmę būtų galima teigti, kad kriminalistinę nusikaltimų charakteristika sudaro visuma (sistema) kriminalistiškai svarbių savybių, atskleidžiančių patį nusikaltimą, jo padarymo procesą bei dėsningumus. Dėl nurodytų čia charakteristikų ir savybių abipusių ryšių ir praktinio jų (iš esmės ir pagrindinių bruožų) pasikartojimo jos įgauna dėsningą pobūdį. Pateiktas apibrėžimas, mūsų nuomone, yra daug „turtingesnis", išsamiau apibūdina tokią sudėtingą kategoriją kaip kriminalistinė nusikaltimų charakteristika. Palyginti pateiksime būdingesnius literatūroje skelbtus kriminalistinės charakteristikos sąvokų apibrėžimus. Pažymėtina, kad šiandien mokslininkai parengė kelias kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sąvokas ir gana plačią, įvairią, kartais mažai suderinamų jos struktūrinių elementų visumą. Kriminalistiškiausią nusikaltimo charakteristikos sampratą išplėtojo rusų mokslininkai. A. S. Šatalovas savo straipsnyje rašė, kad, L A. Sergejevo nuomone, „atskirų nusikaltimų rūšių ypatumai, turintys kriminalistinę reikšmę tyrimo praktikai ir mokslinėms rekomendacijoms rengti, yra nagrinėjama kriminalistikos ir atsispindi atskirose tyrimo metodikose. Tai sudaro atskirų nusikaltimo rūšių tyrimo kriminalistinę charakteristiką" [30, p. 19j. A. N. Basalajevas ir V. A. Guniajevas pabrėžė, kad kriminalistinė nusikaltimų charakteristika galima pavadinti tam tikros rūšies nusikaltimo padarymo būdą, kuris turi nekintančius požymius, atsispindinčius ir objektyvioje veikloje, ir žmonių sąmonėje - materialių ir idealių pėdsakų pavidalu [31, p. 99-100]. A. F. Oblakovas kriminalistine nusikaltimų charakteristika vadina kriminalistinių situacijų ir dėl jų atsiradusių aplinkybių modelį, taip pat nusikaltimų padarinius tiek idealių, tiek materialių pėdsakų pavidalu, nusikaltimo įrankius ir kitas technines priemones, kurios leidžia iškelti versijas apie tiriamą įvykį apskritai arba atskiras jo aplinkybes bei taktinių tyrimo perspektyvų numatymą [32, p. 15]. R. S. Belkinas, V. A. Obrazcovas ir kiti savo darbuose teigia, kad kriminalistinė nusikaltimų charakteristika - tai mokslinė abstrakcija, pagrįsta tardymo, ekspertine, operatyvine bei teismų ir praktikos analize ir naudojama šios praktikos per atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodiką, kur ji yra atspirties taškas (pagrindas) [33, p. 181]. Panašiai kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sampratą apibrėžia ir P. Kuconis: „Kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką galima apibrėžti kaip duomenų (informacijos) apie nusikalstamos veikos elementus ir jų kriminalistiškai svarbius požymius sistemą" [1, p. 24]. Tai tik keleto autorių pateikti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos apibrėžimai. Pažymėtina, kad išskyrus A. N. Basalajevo ir V. A. Guniajevo bei P. Kuconio ir M. Kazlausko apibrėžimus, kitus vargu ar galima pavadinti apibrėžimais; jie daugiau vaizduoja nagrinėjamos kategorijos elementus, struktūrą. Mes nelinkę pervertinti savo nurodytą kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos sąvokos apibrėžimą ir pateikti jį kaip etaloną. Tikriausiai ji dar galima tobulinti, tačiau atsižvelgiant į šių dienų kriminalistikos ir jam giminingų mokslų būklę mūsų pateiktos sąvokos apibrėžimas turi teisę i „pilietybę". Dėl to daugiau polemizuoti šia tema mes nelinkę. Negana to, atrodo, kad tai būtų nekorektiška, atsižvelgiant į laiką, kuriame atskiros mokslininkų sąvokos buvo suformuluotos. Reikia turėti galvoje, kad tyrimo pradžioje kriminalistinė nusikaltimo charakteristika buvo siejama vien tik su nusikaltimo būdu1. Vėliau kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos ribos plėtėsi. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos samprata būtų neišsami neatskleidus jos reikšmės teorijai bei nusikaltimų tyrimo praktikai. Straipsnyje išdėstyta medžiaga padeda atskleisti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos reikšmę nusikaltimų tyrimo praktikai. Antai pagal nusikaltimo būdą dažnai galima spręsti apie asmenis, tarp kurių reikia ieškoti nusikaltėlio, ir atvirkščiai - nusikaltėlis, atsižvelgiant i jo subjektyvias savybes bei laiką, vietą ir kitas sąlygas, gali nurodyti, kaip jis galėjo padaryti nusikaltimą. Tą pati galima pasakyti ir apie kitus kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementus - nusikaltimo situaciją ir nukentėjusįjį. Nusikaltimo situacija neretai gali atskleisti nusikaltimo būdą. Ir atvirkščiai, nusikaltimo būdas - nusikaltimo situaciją. Visa tai nusikaltimo tyrimo metu leidžia geriau Įsivaizduoti nusikaltimo padarymą ir kartu numatyti pagrįstas versijas. Nustačius nusikaltimo padarymo mechanizmą galima įsivaizduoti, kaip buvo padaryti pėdsakai, ir imtis atitinkamų tardymo veiksmų nusikaltimui ištirti. Bet tai dar ne visas kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos vaidmuo kriminalistikai. Išsamiau kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos vaidmuo galėtų būti atskleistas klasifikavus ją pagal lygius. Nurodytu pagrindu kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką galima suskirstyti į kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos teorinį modelį, kriminalistinę tam tikrų nusikaltimų rūšių grupių charakteristiką, kriminalistinę atskirų nusikaltimų rūšių charakteristiką, kriminalistinę atskirų nusikaltimų charakteristiką ir kriminalistinę atskiro konkretaus nusikaltimo charakteristiką (žr. 4 schemą)2. 4 schema. Kriminalistinės nusikaitimų charakteristikos klasifikacija pagal lygius KRIMINALISTINES NUSIKALTIMU CHARAKTERISTIKOS TEORINIS MODELIS KRIMINALISTINĖ TAM TIKRŲ NUSIKALTIMŲ RŪŠIŲ GRUPIŲ CHARAKTERISTIKA KRIMINALISTINE ATSKIRŲ NUSIKALTIMŲ RŪŠIŲ CHARAKTERISTIKA KRIMINALISTINĖ ATSKIRŲ NUSIKALTIMŲ CHARAKTERISTIKA KRIMINALISTINĖ ATSKIRO KONKRETAUS NUS1KALTLMO CHARAKTERISTIKA 1 Kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos pradininkas buvo N. A. Kolesničenko [34]. Nusikaltimo būdą, kaip atskirų nusikaltimų tyrimo metodikos pagrindą, traktavo E. D. Kuranova [35, p. 165]. Nusikaltimo būdą kaip kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos pagrindą, savo laiku nurodė M. Kazlauskas, A. N. Basalajevas, V. A. Sergejevas ir kt. Literatūroje nurodyta ir kitokia klasifikacija, pavyzdžiui, rūšinė, grupinė ir kriminalistinė atskiro nusikaltimo charakteristika [36, p. 348]. 62 Tai, ką dėstėme anksčiau, buvo kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos teorinio modelio aprašymas. Praktikoje šis modelis pasireiškia per atskiras nusikaltimo rūšių grupes, per atskirą nusikaltimų rūšį ir atskirus nusikaltimus. Pavyzdžiui, per smurtinių nusikaltimų grupę, per tyčinių nužudymų, kyšininkavimų, per kriminalistines kontrabandų ir vagysčių charakteristikas. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos teorinis modelis atskleidžia kriminalistikos teorijai reikšmingas žinias apie mokslinius nusikaltimo tyrimo strategijos pagrindus. Nusikaltimo padarymo dėsningumai, kurie atskleidžiami kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos pagrindu, yra svarbūs ne tik kriminalistinei metodikai bei kriminalistinei taktikai, bet ir kriminalistinei technikai. Pėdsakų susidarymo dėsningumai turėtų padėti tobulinti atskirų tardymo veiksmų atlikimo taktiką bei skatinti kriminalistinės technikos raidą, tobulinti technines ir taktines pėdsakų suradimo ir paėmimo galimybes. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos teorinis modelis kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos klasifikacijoje pagal lygius užima pirmą, aukščiausią vietą. Tai klasifikacijos hierarchijos viršūnė. Toliau eina kriminalistinė atskirų nusikaltimų rūšių grupių charakteristika. Į kriminalistinę mokslinę apyvartą Lietuvoje nusikaltimų rūšių grupės buvo įvestos neseniai [37, p. 4-6; 38, p. 7]. Taip kriminalistikos moksle buvo įteisinta kriminalistinė nusikaltimo rūšių grupių charakteristika. Tačiau apskritai apie nusikaltimų rūšių grupes jau buvo rašyta (buvo minimi smurtiniai nusikaltimai, nusikaltimai ekonomikai ir kt.) [39, p. 42; 40, p. 91 J. Toliau pagal lygius eina atskirų nusikaltimų rūšių charakteristika ir kriminalistinė atskirų nusikaltimų charakteristika. Duomenys iš šių lygių charakteristikų naudojami rengiant atskirų rūšių grupių bei atskirų rūšių nusikaltimų metodikas. Prieš daugiau nei trisdešimt metų A. N. Kolesničenko pirmas Tarybų Sąjungoje nurodė, kokią reikšmę atskirų rūšių nusikaltimų metodikai turi kriminalistinė charakteristika. Kriminalistinę nusikaltimo charakteristiką jis įvertino kaip atskirų nusikaltimo tyrimo metodikos pagrindą [41], Nusikaltimų tyrimo praktika tai patvirtino ir apie tai jau buvo išdėstyta straipsnyje nagrinėjant kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementus ir ypač tų elementų tarpusavio ryšius. Kiekvieno konkretaus padaryto nusikaltimo kriminalistinė charakteristika yra jo sudėties konkretūs požymiai. Tačiau tiriant konkretų nusikaltimą žinios apie teorinę nusikaltimo rūšies bei kriminalistinę atskiro nusikaltimo charakteristiką padeda tyrėjui orientuotis realiomis aplinkybėmis: nustačius vieną kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementą arba jo požymį galima kelti versijas apie kitus elementus arba jo požymius. Išvados 1. Kriminalistinė nusikaltimų charakteristika - tai visuma (sistema) kriminalistiškai svarbių savybių, atskleidžiančių nusikaltimo padarymo procesą ir jo dėsningumus. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūra yra išvedama iš baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėties ir transformuojama kriminalistiniu aspektu. Ją sudaro asmuo, padaręs nusikaltimą (nusikaltėlis), nusikaltimo situacija, nukentėjusysis arba nusikaltimo pasikėsinimo dalykas ir nusikaltimo būdas. Kriminalistinė nusikaltimų charakteristika turi esminę teorinę ir praktinę reikšmę. Kriminalistinės teorijos aspektu kriminalistinė nusikaltimų charakteristika atskleidžia būdingas nusikaltimo padarymo proceso savybes ir tarpusavio ryšius bei kartu šio proceso dėsningumus. Praktiniu nusikaltimo tyrimo aspektu nusikaltimų tyrimo charakteristika gali būti vertinama kaip tikėtinas modelis ir atitinkamai panaudota tyrėjo praktikoje kaip veiksminga orientuojanti informacija, nurodanti nusikaltimo pėdsakų susidarymo mechanizmą, jų paieškos erdvę ir kitus svarbius nusikaltimų tyrimo orientyrus. 2. Kriminalistikos moksle dar reikia daug pastangų, kad būtų galima nustatyti visų atskirų nusikaltimo rūšių (visų pirma) ir atskirų kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų požymius (savybes) bei jų tarpusavio ryšius. Šiame straipsnyje išnagrinėti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos klausimai - tai tik pačios bendrosios teorinės nuostatos. Literatūroje kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai (išskyrus nusikaltimo būdą) yra mažai nagrinėti. Čia kriminalistika atsilieka nuo kriminologijos, kur nusikaltėliui ir nukentėjusiajam skirta gana daug publikacijų. Tačiau kriminalistikai vien kriminologinės išvados apie nusikaltėli ir nukentėjusįjį neužtenka. Kriminalistikai ne tiek svarbur kodėl asmuo nusikalto, dėl kokių priežasčių jis tapo nukentėjusiuoju, o jų vaidmuo darant nusikaltimą. Labai menkai ištirtas atskirų kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos elementų tarpusavio ryšys, nors tai turi didelę reikšmę. Tiriant nusikaltimus pirminiame etape kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų požymiai nėra aiškūs, paprastai tik vienas kitas elementas arba jo požymis apibūdina nusikaltimą. LITERATŪRA 1. Kuconis P. Nusikaltimų finansams, tiriamų sumarinio proceso tvarka, kriminalistinė charakteristika ir įrodinėtinos aplinkybės // Kriminalistikos ir teismo ekspertizės problemos: mokslo darbų rinkinys. -Vilnius, 1996. 2. Schmelz G. Die Kriminalistik im System der Kriminalvvissenschaften // Kriminalistik, 1997. Nr. 8-9. 3. Klink M., Kordus S. Kriminalstrategie. - Stuttgart, Mūnchen, Hannover, 1986. 4. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. - Vilnius, 1996. 5. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis / Abramavičius A., Čepas A., Drakšienė A. - Vilnius, 1998. 6. Kriminologija / Bliuvšteinas J., Bieliūnas E., Justickis J. ir kt. - Vilnius, 1994. 7. KpMMMHonoriiH: yne6HHK / nofl pefl. npocp. H. O. Ky3Heų.OBOW, npocp. T. M. MuHbKOBCKoro. - MocKBa, 1998. 8. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas.- Vilnius, 1984. 9. KyflpHBu.eB B. H. npnHMHHOCTb b KpuMUHonoruH (o CTpyrrype nHAUBMflyanbHoro npecTynHoro noBeflernifl). - MocKBa, 1968. 10. BacunbeB B. JI. lOpuflusecKas ncwxonorn?i. -Camcr-neTepSypr, 2000. 11. Tarptautinių žodžių žodynas / Vyr. enciklopedijų red.; ats. red. V. Kvietkauskas/. - Vilnius: VER, 1985. 12. KpuMMHajiucTMKa / noA- peA- H. 3>- naHTeneeBa. - MocKBa, 1988. 13. KpuMMHanucTMKa / nofl pefl- TepacuMOBa M. P. u flpanKUHa n. R. - MocKBa, 1984. 14. KpuMMHa/iMCTMKa / nofl pefl. 06pa3upBa B. A. - MocKBa, 1995. 15. AeepHHOBa T. B., BennnH P. C, KopyxoB K), r., PocnHCKaa E. P. Kpmvn-iHanucTUKa: yne6HHK flra By30B. - MocKea, 2000. 16. A.Barkauskas. Nusikaltimo tyrimo versijų šiuolaikinė koncepcija ir jos plėtros kryptys: daktaro disertacija.- Vilnius, 2000. 16. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas: oficialus tekstas. - Vilnius, 2000. 18. Hromes K. E. Tunonorna npecTynHUKa n MOTUBaųna npecTynHoro noBeflenua. - PopbKUti, 1974. 19. Ahtohsih K). M. H3yseHne hhmnoctm npecTynHUKa: yųeČHoe noco6ne. - MocKBa, 1982. 18. riacTymeHH A. H. KpuMUHonorenHan cym.ocTb jihhhoctm npeciynHMKa (ncvixonorviMec!
Šį darbą sudaro 23084 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!