Indijos ir Pakistano konfliktas. Kašmyro problema

• Vienos konvencija „Dėl diplomatinių santykių“. 22 straipsnis. 1 punktas. Konsulatas yra neliečiamas. Ir į jį įeiti priimančios šalies atstovai gali tik tuo atveju, jei yra gautas vyriausiojo Konsulato pareigūno leidimas.
• Vienos konvencija „Dėl konsulinių santykių“. 31 straipsnis. 2punktas. Priimančiosios valstybės institucijos negali įžengti į tą konsulinių patalpų dalį, kuri naudojama išimtinai konsulinės įstaigos darbo tikslams, be atstovaujamosios valstybės konsulinės įstaigos vadovo, jo nustatyto asmens ar diplomatinės atstovybės vadovo sutikimo. Tačiau konsulinės įstaigos vadovo sutikimas gali būti preziumuojamas gaisro ar kitos nelaimės atveju, kai reikalingos neatidėliotinos apsaugos priemonės.[2]
• Dvišalė sutartis tarp Indijos ir Pakistano, pasirašyta 1969 metais. „diplomatinės atstovybės patalpos yra neliečiamos. Priimančiosios valstybės pareigūnai į diplomatinę atstovybę gali patekti tik gavę sutikimą“.
Galima teigti, jog visi teisiniai aktai įgalioja šalį priėmėją gerbti ambasados neliečiamumą ir į ją įeiti tik gavus leidimą.
Tolesni įvykiai rodo, jog Indijos teisėsauga elgėsi pagal normatyvas (cia buvo nesuprastas zodis pagal normatyvas, nzn , , ka norejo pasakyti tuo ) ir prašė Pakistano vyriausiojo pareigūno sutikimo. Kadangi pastarojo konsulate nebuvo leidimą suteikė atašė ir Indijos pareigūnai remdamiesi šiuo sutikimu įvykdė kratą Naujajame Delyje esančioje Pakistano ambasadoje. Ten jie aptiko įtariamąjį, Al Faran separatistinio judėjimo atstovą, kaip buvo įtariama, teroristinį aktą suorganizavusį Muhamedą al Adsanį. Pareigūnai jį suėmė ir perdavė teismui.
Šią situaciją būtina išanalizuoti pasitelkiant:
1. Vienos konvencijas:
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, jog Indijos teisėsaugos intervencija į Pakistano ambasadą atitiko visus teisės aktus, tačiau, remiantis pagrindinėmis tarptautinių diplomatinių konsulinių santykių konvencijomis: 1961 pasirašyta Vienos konvencija „Dėl diplomatinių santykių“ ir 1963 pasirašyta Vienos konvencija „Dėl konsulinių santykių“, pirmosios 22 straipsnio pirmuoju punktu ir antrosios 31 straipsnio 2 punktu, kurie paminėti viršuje, aiškiai matome, jog sutikimą gali duoti tik vyriausiasis pareigūnas(vadovas) arba jo įgaliotas asmuo. Kadangi, atašė- atsakingas užsienio atstovybės žemiausio rango darbuotojas[4]- ne įgaliotasis asmuo, jis neturėjo jurisdikcijos suteikti Indijos teisėsaugai leidimo pakliūti į ambasadą. Kitaip pasakius, jo žodis nebuvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!