Norint kurti, tenka kažko atsisakyti. Kalba su planu

Norint kurti, tenka kažko atsisakyti

Menininkas- tai žmogus, kuris turi jautrią sielą ir į jį supančią aplinką reaguoja visiškai kitokiomis akimis nei visa likusi bendruomenė. Kūrėjas dažniausiai savo išgyvenimus bando atpasakoti kūryboje. Kūrybos galia yra prigimtinė, pasireiškianti dideliu jautrumu, įsigyvenimu, vaizduote. Kiekvienas kuriantis žmogus privalo turėti įkvėpimo šaltinį, iš kur jis galėtų nuolatos semtis naujų idėjų ir jėgos. Nesunku suvokti, kad kūryba reikalauja ne tik didžiulių pastangų, vaizduotės plėtojimo, bet ir tam tikrų aukų. Neretai menininkai, pajutę įkvėpimą kurti, privalo keisti savo gyvenimą, nes tik tokiu būdu gali plėtoti kūrybą. Lietuvių literatūroje taip pat galima rasti nemažai pavyzdžių, kuriuose žmonės, norintys kurti privalėjo kažko atsisakyti ir pakeisti savo gyvenimą. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi Antanu Škėma ir Vincu Mykolaičiu -Putinu, papasakosiu apie tai, kad norint kurti, tenka atsisakyti kažko svarbaus.

Menininkas, norėdamas kurti, privalo atsisakyti savo tikrosios tapatybės ir laimingo gyvenimo. Neretai pasitaiko, kad kūryba reikalauja didžiulių pastangų ir ne tik noro, bet ir tam tikro pasiaukojimo. Pasiaukojimas dažnai būna nukreiptas į kažko svarbaus atsisakymą. XX amžiaus moderniosios prozos kūrėjo, Lietuvos išeivijos rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ atsiskleidžia, kad dėl kūrybos žmogus atsisako savo tapatybės. „Balta drobulė”- tai XX amžiaus vidurio lietuvių istorinės patirties dokumentas ir modernaus žmogaus savijautos- vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio išraiška. Romane pasakojama apie emigravusį Antaną Garšvą, kuris stengiasi išlikti stiprus, nepasiduoti žmogų žlugdančiai rutinai, ir išlaikyti blaivų protą. Kaip ir daugybę kitų inteligentų, karas privertė Antaną Garšvą, romano ,,Balta drobulė“ pagrindinį veikėją, pasitraukti į Vakarus. Emigranto lemtis nebuvo svetima ir pačiam A. Škėmai. Galbūt todėl jam pavyko meistriškai atskleisti Tėvynės ilgesį dėl negalėjimo pritapti. Romane pasakojama apie emigravusį Antaną Garšvą, kuris stengiasi išlikti stiprus, nepasiduoti žmogų žlugdančiai rutinai, ir išlaikyti blaivų protą. Šiame romane dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Pagrindinį romano veikėją užvaldo slegianti nuotaika, nes Amerikoje jis jaučiasi svetimas. Antanas Garšva save lygina su akacijos krūmu, kuris persodintas negali priaugti svetimoje dirvoje. Amerikos visuomenei rūpi tik pinigai, pasilinksminimai ir pigus blizgesys. Ne veltui Antanas Garšva save taptina su Kristumi – inteligentas, kūrėjas nėra reikalingas šiai visuomenei kaip ir prieš tūkstančius metų skelbęs Dievo žodį Jo sūnus. Veikėjo būseną, kai poetas jaučia, jog negali pritapti, atskleidžia ir jo darbas: liftas važiuoja ,,up“ ir ,,down“ – veikėjas atitrūkęs nuo žemės, bet dangų pasiekti jam nevalia. Garšva tarytum kybo tarp dviejų erdvių. Veikėjas pasmerktas vienatvei ir ilgesiui ir dėl jaučiamo dvilypumo: Garšva mąsto lietuviškai, o priverstas gyventi angliškai kalbančioje visuomenėje. Kita vertus, keltuvininkas Antanas Garšva nėra tipiška egzodo prozos figūra: nors ir tapatinasi su archetipiniais lietuvių kultūros įvaizdžiais (Mažvydo kaukais, sutartinių ir neoromantikų kartos poetika), jis nepriklauso organizuotai bendruomenei, visur pabrėžia savo individualumą. Antanas Garšva privalo dėvėti teatrinį kostiumą primenančią uniformą ir baltas lyg chirurgo pirštines, kurios paslepia jo bajorišką kilmę ir sąsają su tėvyne liudijantį ženklą – motinos dovanotą žiedą. Atlikdamas beprasmį darbą, gyvendamas svetimoje, angliškai kalbančioje visuomenėje, sirgdamas psichine liga pagrindinis veikėjas kenčia. Apsivilkęs uniformą Antanas Garšva yra suvaržytas, kadangi taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą bei elgesį. Keltuvas, kuriame dirba protagonistas, yra vaizduojamas kaip kalėjimas, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnas. Švarko atlapų kampuose pritvirtintas skaičius „87“ paverčia jį savotišku robotu,, neturinčiu jokių individualybės žymių. Antanas Garšva jaučiasi lyg būtų kaukas iš Johano Štrauso operetės. Jis norėtų nusivilkti uniformą ir būti tiesiog kūrybine asmenybe, tęsti Mažvydo pradėtus darbus, tačiau būtinybė užsidirbti pragyvenimui trukdo jam būti laisvam. Antano Garšvos asmenybė šiame mieste, priešingai nei tėvynėje, yra suvaržyta - jis negali jaustis laisvai, nesugeba atrasti ir išreikšti savęs. Ironiškai pagrindinis veikėjas save apibūdina lietuvių tautos ambasadoriumi. Nesunku suvokti, kad Škėmos aprašytas Antanas Garšva jautėsi kitoks, nes negalėjo pritapti prie amerikiečių gyvenimo būdo. Dar daugiau, jis dirbo darbą, kuris yra nereikšmingas ir neleido savęs realizuoti. Galima teigti, kad Antanas Garšva dėl savo noro kurti paaukojo patį svarbiausią dalyką- savo tapatybę, kuri negalėjo pritapti svetimoje aplinkoje tarp svetimų žmonių. Taigi, norint kurti žmogus turi atsisakyti jam svarbių dalykų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!