Neoplatonizmas

Antikos filosofija labai svarbi filosofijos istorijoje vien tuo, kad tai yra filosofijos mokslo atsiradimo laikotarpis. Turbūt neveltui žinomiausi ir dažniausiai minimi filosofai (Platonas, Sokratas, Aristotelis) yra antikos filosofai - jie sukūrė pagrindus tolesnėms filosofijos kryptims. Nenuostabu, kad būtent antikinė filosofija yra bene labiausiai visus dominanti sritis. Viena iš ryškiausių, antikinės filosofijos krypčių yra neoplatonizmas, kuris kartu yra ir paskutinioji senovės filosofijos kryptis. Šio panešimo tikslas ir uždavinys yra vienas - artimiau susipažinti su neoplatonizmu, jo šalininkais ir jų pažiūromis.
Neoplatonizmas yra Ryškiausia vėlyvosios antikos filosofinė kryptis, kuri daugiausia buvo inspiruota Platono idėjų teorijos. Būtent dėl to ši kryptis ir vadinama neoplatonizmu. Jis pradėjo formuotis dar I a. pradžioje Platono akademijoje Antiocho Askaloniečio dėka, tačiau galutinio pripažinimo sulaukė tik III a. po Kr., Aleksandrijoje, Porfirijo ir vėliau Plotino laikais. Ši filosofija labiausiai skiriasi nuo klasikinio laikotarpio filosofijos ir akademinio skepticizmo tuo, kad neoplatonizme metafizinės realijos sutapatinamos su atitinkamais sąmonės būviais ir lygmenimis. Tačiau neoplatonzimas reiškia ne racionalumo išsižadėjimą, bet tradicinių helėniškojo mąstymo kategorijų pritaikymą vidiniam potyriui ir mistinei jungčiai su pradmeniu išreikšti bei paaiškint. Akademinis skepticizmas neoplatonizmo laikais buvo galutinai užmirštas ir išbrauktas iš Platoniškokios tradicijos. Neoplatonikai labai rimtai vertino Aristotelio pastabas apie žodžiu perduodamą Platono mokymą ir atsižvelgė ne tik į ilgaamžę hermeneutinę tradiciją, bet ir į betarpiškų Platono sekėjų užuominas. Platono ir Aristotelio idėjas jie rutliojo ne tik atsižvelgdami į vėlesnių mąstytojų diskutuotas filosofines problemas, bet ir suvokdami jas visiškai kitame istoriniame ir dvasiniame kontekste. Neatmetė neoplatonizmas ir visuomeninių kultų, kuriuos krikščionybė ilgainiui uždraudė kaip tariamą atnašavimą demonams. Tačiau visuomeninė religija buvo veikiau teisingai atliekamų apeigų, o ne „tikėjimo dalykas“.
• Autonomiškumu - nesiejo savęs su jokia religija, o tik rėmėsi filosofine refleksija. Vis dėlto, neoplatonizmo pozicija buvo aiškiai religinė, jis siekė tų pačių tikslų, kurių siekė religijos.
• Sistemos išsamumu - joje atsižvelgiama į visas filosofijos problemas bei disciplinas. „Dviejų kelių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!