Našlaičių dainos

 Rokiškio ,,Romuvos“ gimnazijos Lietuvių kalbos kabinetui Praktinis darbas Lietuvių liaudies dainos Darbą atliko 8a klasės mokinė: Justina Dručkutė Darbą priėmė mokytoja: Rima Konopienė 2006 Rokiškis Turinys...........................................................2 Įvadas............................................................3 Našlaičių dainos..................................................4 Išvados...........................................................13 Literatūros sąrašas..............................................14 Didelį šeimos dainų skyrių sudaro dainos apie mirtį – vaikų netektį, našlystę ir našlaičius. Teminiu požiūriu tai nėra išskirtinė liaudies dainų grupė, nes karinėse – istorinėse, vestuvinėse ir darbo dainose, taip pat laidotuvių raudose irgi vaizduojama mirtis, našlystė. Kadangi kai kurie šių dainų ir raudų siužetai bei vaizdai, o kartais ir melodijos labai artimi šeimos dainoms, galima manyti, jog dalis dainų atitrūko nuo kitų žanrų, įsiliejo į bet kada dainuojamų šeimos dainų repertuarą, atsinešdamos iš ten prasmės ir savitų vaizdų. Daina tai vokalinės muzikos rūšis, organiškai jungianti poetinį ir muzikinį turinį. Skiriamos liaudies dainos ir autorinės, kompozitorių sukurtos dainos. Liaudies dainos yra populiariausi, labiausiai išplitę lietuvių tautosakos kūriniai. Pats dainos terminas yra senas lietuvių kalbos žodis, žinomas visame etnografiniame lietuvių gyvenamame plote. 17a. K. Širvydo žodyne ir raštuose bei kai kuriose tarmėse daina vadinama giesme. Lietuvių liaudies dainos yra labai senos. Dainų turinio ir meninės formos elementai, kai kurių melodijų siaura apimtis, senovinės pasaulėžiūros atspindžiai rodo jas gyvavus dar pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. daugumoje dainų atsispindi baudžiavinės epochos liaudies gyvenimas. Liaudies dainos yra ilgų šimtmečių daugelio žmonių kartų kūrybos rezultatas. Dauguma liaudies dainų pasižymi didele idėjine bei menine verte ir yra pagrįstai laikomos poetinės ir muzikinės kūrybos klasika. Atsižvelgiant į dainų paskirtį, tematiką, melodijų savybes, kai kur ir poetinį vaizdavimo būdą, skiriami šie pagrindiniai dainų žanrai: darbo, mitologinės, kalendorinių apeigų, šeimos apeigų ir papročių (krikštynų, vestuvių), jaunimo, meilės, šeimos gyvenimo, vaikų, lopšinės, našlaičių, jumoristinės-satyrinės, karinės-istorinės, šokių ir žaidimų dainos ir kaikurios smulkesnės grupės. Artimųjų netekties tema šeimos dainose, vaizduoja našlaičius, perteikia jų išgyvenimus, mirusių tėvų ilgesį, vargingą gyvenimą prie pamotės, atsiskleidžia tėvų skausmą mirus vaikams, našlių būsenas, įvairius šeimos ir giminės narių santykius. Dainos, perteikiančios išgyvenimus dėl šeimos narių netekties, Lietuvių liaudies dainų kataloge sudaro atskirą ir savarankišką šeimos dainų skyriaus dalį. Iš viso jame – beveik 8000 variantų, kurie sudaro 125 dainų tipus. Šeimos dainos liaudies tradicijoje neturėjo kokios nors specialios paskirties. Tai terminiu pagrindu išskirta dainų grupė, savo kilme ir menine raiška dažnai susijusi su kitų žanrų dainomis. Jos buvo dainuojamos tiek prie darbo, tiek per vestuves, tiek jaunimo susibūrimuose, vakarojant. Šeimos dainos gyvavo laisvai, nevaržomos nei laiko, nei vietos, beveik visada dainuotos labiau iš vidinio nusiteikimo ir pasitaikius tinkamai progai. Teminiu pagrindu publikuojamos dainos sudaro keturis skyrius arba savotiškus ciklus, vaizduojančius išgyvenimus mirus skirtingiems šeimos nariams. Viename iš jų atsiskleidžia našlaičių dalia netekus tėvų. Šis ciklas nuosekliai prasideda realistiškais laidotuvių aprašymai. Dainoje „Kukuoj girioj gegutėlė“ varijuojami motulės mirties, šarvojimo, laidojimo, gedėjimo vaizdai, kuriuos pertraukia lyriškas dukrelės ir motulės dialogas. Paprasti, nuoširdūs klausimai atskleidžia dukters rūpestį, meilę ir tarsi paslepia šio momento tragizmą: Gol matošė ont lentelių, Klaus dokrelės matošelės: Klaus dokrelė matošelės- Deg žvakelė pri šalelės. - Ar ne kėita pierynelė? - Ar ne ėlga ši naktelė? Deg žvakelė blyktiuodama, - Kuo būs kėita pierynelė- - Kuo būs ėlga ši naktelė- Verk mergelė koktiuodama. Skeidų veinų paduškelė. Pėlna trouba sosiedelių. Motinos mirtis visiškai pakeičia vaikų gyvenimą. Šis pasikeitimas išryškinamas vaizduojant nevienodės našlaičių ir tėvus turinčių vaikų galimybes, lemiamas skirtingos šeimyninės ir socialinės padėties. Motinėlių palepinamos dukrelės linksminasi, puošiasi, o našlaitė liūdi, vargsta vargelį. Nuoskauda, suvokus savo nedalią ir vienišumą, dainoje atskleidžiama kontrastingais paraleliniais vaizdais: Tai jums gera, sasiutytes, Sušukuotas jum galvytes, Kai jūs turit matinytes – Až tris dubliukus skarytes. Ja man, biednai našlaitystei, Nenuperka až grivnytį. Išskirtinis našlaičių statusas visuomenėje perteikiamas ir būdingu atpažinimo motyvu. Našlaitę išduoda jos išvaizda, jai būtinas nuolankumas, paklusnumas ir darbštumas. Tėvų neturintiems vaikams privalomas jų naują padėtį, emocinę būseną pabrėžiantis elgesys, laikysena. Dainoje „Numirė motutė mūsų mieloji“ išreiškiama visuomenės papročiais besiremianti nuostata, kaip našlaičiai turėtų gyventi, elgtis po tėvelių mirties: Ataikit, vaikeliai, Nešiokit, vaikeliai, Nedėlios ryti Juodais rūbeliais, Ant aukšto kalnėlio Kad visi suprastų, Man prilukunkyti Kad našlaitėliai. Parėjį namulio Vaikščiokit, vaikeliai, Neuliavokit, Siaurais takeliais, Nors vienus metelius Kad žmonas žinotų, Smūtni vaikščiokit. Kad našlaitėliai. Ypač mėgstami paraleliniai vaizdai, kuriuose žmogaus išgyvenimus, nuotaikas atliepia, lydi gegutės įvaizdis. Jos kukavimas tapatinamas su našlaičių verkimu, primena jiems mirusios motinos balsą. Tradiciškai dainose gegutė yra išsiskyrimo, netekties temos palydovė: kukuodama ji lemia našlaičiams vargus, pranašauja motinos mirtį, tačiau tampat tikimasi, kad savo kukavimu ji gali prikelti mirusius tėvus. Antra vertus, gegutė perima ir mirusios motinos funkcijas – ji pataria našlaičiams, juos moko, ramina. Taigi dainose gegutės įvaizdis turi simbolinę prasmę. Juo netiesiogiai perteikiamas liūdesio, netekties išgyvenimas. Našlaičių būsena dainose paryškinama kukuojančios gegutės įvaizdžiu. Amžinai raudančio paukščio dalia primena vargingą našlaitės likimą. Šią sąsają subtiliai išreiškia rūtų darželio skyrimo, padalijimo metafora Tau paskyra Dievulėlis Pusa – pilkai gegiutytei, Žalių rūtų darželėlį. Pusa – biednai našlatytei. Viršunėlas – našlaitėlai, Stabarėliai – gegutėlai. Našlaičių netekties skausmas visu ryškumu atsiskleidžia dainose apie pamotę. Mirusią motiną pakeičia pamotė, tačiau našlaičiams jos atėjimas skausmingas ir dramatiškas. Vaikų gyvenimas pas pamotę perteikiamas sutirštintomis spalvomis, siekiant kuo stipresnio įspūdžio, emocinio poveikio. Antai dainoje nevengiama ir drastiškų, buitinių detalių prisodrintų vaizdų: Apsirinko tėvutlis Perdien geria ir ulioja, Dėl savęs draugelę, Darbelio nedirba, O dėl mūsų, našlaitėlių, Mes, atėję nuo darbelio, Aštrų erškėtėlį Drauge valgyt norim. Da kojelę tik iškėlė Ir išvirė močekėlė Tuoj kitaip pavirto, Nelietų batvinių, O dėl mūsų, našlaitėlių, Ir pastatė našlaitėliam Kaip kirviu nukirto. Tamsiai po lentyna. Ir priėjo našlaitėliai, Ir persižegnojo, Apsišluostė ašarėles, Valgyti pradėjo. Šios teminės grupės dainoms būdingas paralelinis kontrastingas gyvenimo pas motinėlę ir pas pamotę vaizdavimas. Idealizuotas motulės paveikslas, šviesūs prisiminimai paryškina vaikų nedalią. Motinėlės švelnumas, jos glėbyje patiriamas saugumas, jaukumas priešinamas pamotės šiurkštumui, atšiaurumui: Kaip pamotė šukavo, Kaip mamytė šukavo, Plėšė gelsvas kaseles, Glostė gelsvas kaseles, O kaip vilko marškinėliais, O kaip vilko marškinėliais, Laužė baltas rankeles. Turėjo ant rankelių. Kaip vilko marškinėliais, Kaip vilko marškinėliais, Laužė baltas rankeles, Turėjo ant rankelių O kaip juosė su juostele, O kaip juosė su juostele, Net skaudėjo širdelę. Ramu buvo širdelei. Dar vieną ryškią našlaičių dainų temą sudaro tariamas bendravimas su mirusiais tėvais. Ji perteikiama stereotipiniu kapo lankymo motyvu. Mirus tėvams, našlaičiai neranda tikros meilės ir užuojautos tarp svetimų. Gyvenime jie patiria tik žmonių atšiaurumą, kenčia piktas apkalbas. Našlaičiai suvokia ir skausmingai išgyvena savo vienišumą, todėl jie ieško paguodos kapeliuose. Tradicinių dainų, varijuojančių šią temą, vaizduose dar išliko senosios pasaulėjautos atspindžių , archajiškų meninio mąstymo formų. Kapo lankymo, mirusių tėvų žadinimo motyvai dvelkia senovės apeigų paslaptingumu. Kai kurie panašios paskirties dainos fragmentai savo struktūra ir informacijomis primena užkalbėjimo tekstą: Prašyčiau Dievo per visą dieną, Ir prasiskirtų siera žemelė, Kad Dievas duotų giedrią dienelę. Ir atsivožtų grabo lentelė. Kad Dievas duotų giedrą dienelę, Ir atsivožtų grabo lentelė, Vėjas prapūstų gelsvą pieskelį, Aš pamatyčiau savo močiutę. Vėjas prapūstų gelsvą pieskelį, Aš pamatyčiau savo močiutę, Ir praskirtų sierą žemelė. Aš pasiskųsčiau didžiu vargeliu. Iš metaforiškos tradicinių dainų kalbos dar galima atsekti senųjų papročių ir tikėjimų liekanas. Pavyzdžiui, sustabarėję dainų vaizdai atspindi tą laikotarpį, kai mirusiojo palaidojimo vieta nebuvo puošiama, lankoma, tvarkoma. Tokią kadaise gyvavusių laidojimo papročių kontekste atsiradusią nuostatą išreiškia populiarus našlaičių dainų motyvas – kapo ieškojimas. Našlaitė nežino, kur palaidoti jos tėveliai: Kad žinočiau tą kalnelį, Kur gul mano motušėlė, Aš apdiegčiau žalioms liepoms Ir žaliais mieronėliais. Aš mažutė būdama, Aš užėjau ant kalnelio, Mislelę mislydama Ant tėvelio kapelio: Ėjau laukais ir kalneliais - Kelkis, senas tėvutėli, Tėvutėlį šaukdama Budink mane rytelį. Svitą našlaičių dainų grupę sudaro šakotinės struktūros dainos, kuriose pagrindiniu motyvu tapo mirusių tėvelių, brolio, seselės ieškojimo tema. Našlaitės nedalia, vienišumas atsiskleidžiamas stereotipiniais, kiekvienoje šakoje kartojamais vaizdais: Eičiau laukelin pasivaikščiotų, Sau tėvelio pasiieškotų – Trys žali berželiai ir trys ąžuolėliai, Oi, nėra nėra mano tėvelio, Oi, nėra. Eičiau sodelin pasivaikščiotų, Sau motinėlės pasiieškotų – Trys žalios vyšnelės ir trys obelėlės, Oi, nėra nėra mano motinėlės, Oi, nėra. Šiomis tradicinio stiliaus dainoms būdingas kanoniškas kiekvieną asmenį apibūdinantis jo buvimo vietos apdainavimas. Poetinės dainų situacijose šeimos nariai gretinami ir lyginami su skirtingomis realijomis, juos apibūdina įprastiniai darbai, užsiėmimai. Tėvų netektis našlaičių dainose perteikiama poetine medžio – žmogaus paralele. Našlaitė ieško artimųjų, prieidama ir kalbindama ąžuolą – tėvelį, liepą – motulę, Jovarą – brolelį, sedulą – seselę: Eina siratėlė - Neturi kojelių Keleliu verkdama, Nei baltų rankelių, Šalia kelio vieškelėlio Aš neturiu, siratėle, Stovi ąžuolėlis. Nei meilių žodelių. - Oi ąžuol ąžuolėli, Šaknelės – kojelės, Ąžuolėli mano, Šakelės – rankelės, Ar nebūtum, ąžuolėli, Drabni lapai, siratėle, Man už tėvelėlį? Tai meilūs žodeliai. Šio motyvo ištakos siejamos su tikėjimu pomirtine žmogaus būtimi, sielos įsikūnijimu pomirtine žmogaus būtimi, sielos įsikūnijimu po mirties medyje. Archajišką žmogaus ir medžio tapatumo sampratą, amžiną gyvybės formų kaitą išreiškia ir ant kapo augančio medžio motyvas. Dainose, varijuojančiose tėvų kapų lankymo temą, stiprų emocinį krūvį turi našlaičių ir mirusių tėvų dialogas. Didžiausią neviltį išreiškia našlaičių prašymas priglausti juos kapeliuose. Našlaičiai žadina, kelia tėvelius, kad šie juos nuramintų, užtartų. Motinos atsakymas į neįmanomą dukters prašymą išreiškiamas poetiškomis metaforomis: - Dukrala mano, jaunoji mano, Jau dar ne laikas rodelės klausie. Oi, kad užmigo meilios akelės, Oi, kad užniemo lūpų kalbelės. Oi, kad užniemo lūpų kalbelės, Oi, kad užstengo kojos rankelės. Našlaičių skundą maldo švelnus, kartais griežtas mirusios motinos žodis. Jis guodžia, pamoko. Vėlesnės kilmės dainose dažniau pasigirsta ir krikščionišką nuolankumą, nusižeminimą skatinantys žodžiai, perteikiama davatkiška dorovingo gyvenimo samprata. Čia dažnai iškyla dieviškos valios bei atpildo už žemiškus vargus motyvas: Neverkie, dukrela, Nemačys tas nieką, Mylėk Dievų, cnatų Ir sergėkis grieka. O jei gyvenimų Nekaltybej vesi, Tad už vargų svieta Danguj vietą rasi. Naujoviškomis dainomis diegiama mintis, kad našlaičių likimas, jų tėvų mirtis yra Dievo skirta. Besiguodžiančiam našlaičiui patariama pasikliauti Dievo valia, šventųjų globa: - O Dieve mana, būk valia tava, Laikyk našlaičius apiekaj sava, A liulia liulia, liliute lilia, Laikyk našlaičius apiekaj sava. - Laikyt laikysiu, razumų duosiu, Tikru tėveliu aš patsai būsiu, A liulia lilia, liliute lilia, Tikru tėveliu aš patsai būsiu. Našlaičių dainose atsiskleidžia skriaudžiamo, labiausiai pažeidžiamo, nelaimingo, vienišo žmogaus paveikslas. Nuoskaudų, nevilties išgyvenimas, savo išskirtinumo suvokimas yra pagrindinė našlaičio būsena, lemianti šių kūrinių emocinę atmosferą. Tačiau vyraujanti emocinė skalė išplečiama. Nuolankumui priešinamasi žaismingumu ar fantastišku motyvu. Tokia netikėta improvizacija, skambanti tarsi iššūkis nuolankumui, netikėtai pakeičia dainos nuotaiką: - Aikit, vaikai, slūžycie, Bagotyvai dzyvinos, Ne kų močekos klausycie, Kuoj ciej vaikai žyvinos, Ok liū oi liūla, Ok liū oi liūla, Neku močekos klausycie. Kuoj ciej vaikai žyvinos. Nuvej vaikai į miestų, Bagotyrai – alulį, Nupirko alulio, O ciej vaikai – midulį, Ok liū oi liūla, Ok liū oi liūla, Nupirko alulio. O ciej vaikai – midulį. Padrąsinantys, savarankiškumą skatinantys vaizdai našlaičių dainose nėra dažni, jie labiau primena šnekamosios kalbos intonacijas. Štai dainoje „kur, sirata, bėgi“ raginimai nenusileisti skriaudėjams yra labiau didaktinio pobūdžio, moralizuojantys, jais perteikiama krikščioniška atpildo už blogus darbus samprata: Atsiuntė Dievas Kad dar mani leistų Du angelu iš dangaus, An svieto pagyvencie Pajėmė in dangų. Tai aš žinotau, Nunešė in dangų. Kaip suratų gadyti. Savo turiniu nuo našlaičių dainų šiek tiek nutolusios dainos, vaizduojančios tėvų išgyvenimus netekus vaikų. Kaip ir našlaičių dainoms, šiems kuriniams būdingas gilus žmogaus emocinės būsenos pažinimas, vaizdavimo psichologiškumas. Visos šio teminio ciklo dainos yra panašios kompozicijos, jose varijuojami artimi motyvai. Dainoje vaikų mirtis iškyla kaip laisvas pasirinkimas, atsisakymas jaunystės linksmybių, kasdieninių rūpesčių: - Kelkis, dukrela, Mano grabelis Kelkis, jaunoja, Šešių lintelių, Tava bernelis O patalėli Šoka ulioja. Minkštų skedelių - Tegul jis šoka Man pagalvėle Tegul ulioja, Švįstų žalelių, Mano širdela Saldus megelis Nieka ne‘tboja. Jaunų dienelių. Dainose emocinis įtaigumas, dramatinė įtampa kuriama gretinant vestuvių ir laidotuvių apeigų motyvus. Paralelinė šių motyvų kaita, metaforiškai išreiškianti gyvenimo ir mirties supriešinimą, sudaro šių dainų turinio pagrindą. Dukrelei margą dvarelį atstoja aukštas kalnelis, kraitelį – šešios lentos, šeši mastai plonos drobės, pasogėlę – rūtų vainikėlis, tėviškėlę – juoda žemė. Sausa medė šešės lėntas, Šešės panas nešiejelės Jouduo žemie vėita švėnta - Po žaliūjo vainėkelio – Tata mona tievėškelė. Tada mona pariedkelė. Padies moni ont lėntelės, Užgriūs kalna ėr kalnelia, Apverks moni gėmėnelė - Užžels taka ėr takelia, Tat mona vesėlelė. Niekas monės neblonkys. Meniškai įprasmintą vestuvių ir laidotuvių įvaizdžių tapatinimą pateisina tai, kad jie siejami mitinėje mąstysenoje. Panašių motyvų randame ir mirusiųjų garbstymo raudose. Įdomu, kad tarp raudų ir dainų apie vaikų mirtį pasitaiko identiškų tekstų, ir tik melodikos ypatumai verčia priskirti juos skirtingiems žanrams. Tam tikri turinio, meninės išraiškos bruožai leidžia manyti, kad kai kurie tekstai, raudami prie mirusiojo, atitrūko nuo apeigų ir virto lyrinėmis dainomis. Atskirą ciklą sudaro dainos apie vyro ar žmonos mirtį, įprasminančios apibendrintą našlystės temą. Ši tema taip pat būdinga vestuvių, darbo, šeimos dainoms, kuriose mėgstama gretinti mergelę ir našlelę, bernelį ir našlį, apdainuoti nevedusiųjų jaunystės šaunumą,, tuo tarpu našlaujantieji peikiami, pajuokiami. Šiose dainose vyrauja vedybų, šeimos sukūrimo rūpesčiai, o našlystės statusas susilaukia neigiamo emocinio vertinimo. Dainų poetinių situacijų centre atsiduria našlė. Susitelkiama į jos dvasinę būseną, dramatiškus išgyvenimus. Kartu atsiskleidžia jautrus, dėmesingas dainininko požiūris į našlės likimą. Po vyro mirties pasikeičia moters statusas visuomenėje. Tačiau dainose našlei prilygsta ir mergelė, kuri lieka viena, kai jos mielas išvyksta į karą. Šiuose tekstuose atsispindi tradicinių papročių formuojamas požiūris į našlaujančią moterį: našlė nebepriklauso nei ištekėjusių moterų, nei merginų luomui. Skaudų savo neapibrėžtos padėties suvokimą dainose išreiškia jaunos našlės sutrikimas, nustebimas, - jaunystė ir našlystė atrodo nesuderinamos: Dar nepabuvo Da an rankelių Pusės metelių, Būtau mergelė, Patiko nedalalė. Ant galvos – jau našlalė. Paėmė jos bernelį Da an rankelių - In didelį vainelį. Aukso žiedeliai, Ant galvos – koptuvėlis. - Oi oi Dievuliau, Nei aš martelė, Nei aš žmonių mergelė. Našlės dalia apmąstoma, apdainuojant jos vienatvę, ją prislėgusius kasdieninis rūpesčius ir vargus dėl ūkio darbų. Kartais našlės neviltis ir skausmas perteikiamas metaforiškais vaizdais. Mergelė keikia savo nedalią, kuri lydi, seka paskui našlelę. Daliai čia suteikiama gyvos būtybės požymių: - Kad tu, dalala, Kad tu, dalala, Kad tu, dalala, Kad tu, dalala, Ugneli degus, Undeneliu plaukus, Nei kų paskui mani, Nei kų mani jaunų, Nei kų paskui mani Nei kų mani jaunų Jaunutį bėgus. Jaunutelį šaukus. Tačiau aukščiausios emocinės įtampos pasiekiama dainose, vaizduojančiose našlės vaikų nedalią. Dramatišką beteisę vaikų padėtį išreiškia jų nereikalingumo motyvas. Našlė suvokia savo atsakomybę ir pareigas, tačiau ją lydi abejingumas ar net egoizmas. Nei tėvas, motina, nei šešuras, anyta nepriima našlės su mažu vaikeliu, o pataria jį palikti, o pačiai eiti darbuosan. Kitas variantas baigiamas baladiškais vaizdais. Patarimai našlei skamba drastiškai žiauriai. - Nusiraukie tris varnelėšus, lylia, Pasikarkie žaliaj girelėj, lylia, Pasisiūkie sau lapšelį, lylia, Tegul lylioja girias meškelės, lylia, Tegu ūcioja girias vilkeliai, lylia, Tegu ramina girias paukšteliai, lylia. Našlės vienišumo išgyvenimą perteikia mielo bernelio ilgesys, laukimas. Kaip ir vestuvinėse dainose, mergelės nepralinksmina, nepaguodžia nei tėvelis, nei motinėlė, nei brolis, nei sesuo. Visai kita nuotaika atsiranda dainose, vaizduojančiose našlės džiūgavimą gavus bernelį. Liūdesį, ilgesį čia pakeičia nevaržomas, džiaugsmas: Ažu maralių, - Neverk, našlala, Až dunajėlia Neverk, jaunoja, Našlala gailiai verkia, Ataina tava mielas, Našlala gailiai verkia. Ataina tava mielas. - Tai noriu valgyt, Tai noriu gerte, Tai roda pasiuliote, Tai roda pasiuliote, Kad mana mielas yra Kad mana mielas yra. Panašiais nevilties, vargo ir skurdo motyvais paženklintos gentystės ir giminystės santykius vaizduojančios dainos. Ištekėjusi moteris palieka gimtuosius namus, ir sykiu praranda artimą dvasinį ryšį su savo šeima. Gyvenimas vyro šeimoje atrodo nepažįstamas, nepriimtinas. Čia marti turi perimti kitokius įpročius, bendravimo būdą. Šį reikšmingą pasikeitimą moters gyvenime blogas elgesys su ja. Marti pasiilgsta dvasinio artumo, kuri patiria bendraudama su savo giminėmis. Tvirto emocinio ryšio ilgesys subtiliai atskleidžiamas dainoje „Aš brolį myliu“. Kurioje priešinamas sesers artimumas ir svainės svetimumas: mergelė savo vargelių broliui nesakys, bet pasakys svainiukui, nes Broliu pasakysiu, Brolis – martelai, Marti mano vargeliais Nusijuoksa.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!