Namai ir šeima lietuvių literatūroje (Biliūnas, Aputis, Škėma)

Namai ir šeima lietuvių literatūroje

(Biliūnas, Aputis, Škėma)

Namai ir šeima visais laikais buvo vienos iš pagrindinių vertybių, kurios turėjo didelę reikšmę kiekvienam žmogui. Namai tai ne tik žmogaus gyvenamasis pastatas, bet ir šeimininko vidinio pasaulio atspindys, jo charakterio ir gyvenimo būdo veidrodis. Svarbiausia tai, jog namuose žmogus randa savo gyvenimo pilnatvę, ramybę, juose gali rasti net dvasinę palaimą. „Namų židinys turi būti ne gyvenamoji vieta, o vieta, į kurią mes visada sugrįžtame.“ Ši mintis, pasakyta prancūzų rašytojo Henrio Monterlanto, puikiai apibūdina faktą, jog namai- tai vieta, į kurią visi privalome grįžti. Dauguma lietuvių rašytojų savo kūryboje ir kultūriniame gyvenime akcentavo namus ir šeimą bei jų reikšmę. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi Jonu Biliūnu, Juozu Apučiu ir Antanu Škėma, aptarsiu namų ir šeimos svarbą lietuvių literatūroje.

Didžiausia vertybė, kokią gali turėti ir branginti kiekvienas- tai meilė tarp šeimos narių. Dažnai pasitaiko, kad kai kurie žmonės dėl meilės yra pasiryžę paaukoti viską. Vienas iš tokių kūrinių, kuris kalba apie meile ir pasitikėjimu grįstus tėvo ir sūnaus santykius, meilę parodančius kaip didžiausią vertybę- tai XX amžiaus novelisto Juozo Apučio novelė „Vakarėjant gražios dobilienos“. Novelėje pasakojama apie sūnų, kuris, susirgus tėvui, perėmė visus jo darbus ir rūpinosi ne tik juo, bet ir motina. Berniukas, be galo mylėdamas savo tėvą nepabijojo prisiimti teisuolio vaidmens ir kovoti už tai, kas jam brangu. Novelėje aprašoma kaip vaikas, dėdamasis suaugusiu, iškviečia ne tik daktarą, bet ir ruošia arklių traukiamą vežimą, norėdamas nuvežti tėvą užregistruoti pas daktarą. Šioje Apučio novelėje žmogaus grožis atsiskleidžia parodant jauno berniuko vidinę stiprybę, sugebėjimą kovoti dėl savo mylimo tėvo. Berniuko tėvas sunkiai serga, todėl vaikas stengiasi rūpintis juo: jis rūpinasi tėvo nuvežimu į gydimo įstaigą, vaistais, reikiamais dokumentais. Aprašomas vaikas savo charakteriu ir elgesiu atskleidžia, kad jo ir tėvo santykiai yra pavydėtini: ne kiekvienas mažas vaikas sugebėtų susidoroti su suaugusio žmogaus reikalais ar problemomis. Nesunku suvokti, kad visos šios šeimos santykiai yra glaudūs, visi rūpinasi vienas kitu. Jeigu vaikas nuo pat vaikystės nebūtų jautęs tėvų meilės, jis nebūtų suvokęs, kad reikia rūpintis tėvu tada, kai jam labiausiai to reikia. Taigi, Juozo Apučio novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ atsiskleidžia, kad abipuse tėvo ir sūnaus meilė- tai pati didžiausia vertybė, kokią gali turėti šeima.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!