N. Miliauskaitė "Esi tik veidrodis"

 esi tik veidrodis, kuriame atsispindi dienos ir gėlės parvežtos dviračiu iš laukų ir lankų metų laikų kaita, iš ežero raudona bažnyčia, žmonės, vėliavos, Niemeno įsikūnijimas jaunos mergaitės svajonės veidas, balsas balta vienaragio galva besiilsinti ant kelių veidrodis, kuriame vyksta slaptas gyvenimas mažas patamsėjęs veidrodėlis rastas kampe Interpretacija Nijolė Miliauskaitė „Esi tik veidrodis...“ Nijolė Miliauskaitė – XXa pabaigos poetė, modernistė, santūri ir mažakalbė tiek gyvenime, tiek ir kūryboje. Jos kūriniuose nėra stambaus plano, bendrų kategorijų. Čia gilinamasi į „mažojo“ žmogaus gyvenimą įprastinėje, kasdieniškoje dienų tėkmėje, tačiau tie kasdieniai potyriai, išgyvenimai nėra nei menki, nei juokingi. Dažniausiai apie juos kalbama su švelnaus liūdesio gaida, o tragiškos istorijos pasakojamos ramiu stebėtojos tonu. Šie bruožai matomi ir mano nagrinėjamame eilėraštyje „Esi tik veidrodis...“. Eilėraščio stilius yra proziškas, būdingas lakoniško pasakojimo modelis. Konkretus daiktų ar peizažo dalių aprašymas, dažnai neturintis perkeltinės prasmės yra netipiškas XXa antros pusės metaforiškai lietuvių poezijai,o poetinio teksto priartėjimas prie pasakojimo (tai būdinga ir Liūnės Sutemos kūrybai), eilėraščio astrofiškumas bei išskirtinė forma (skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių trūkumas) yra modernumo ženklai. Trumpų eilučių strofose naudojamos gilios tylos pauzės, todėl lyrinis pasakotojas išlieka objektyvus: kalba be sentimentalumo ar jausmų įvardijimo, aprašo realią aplinką. Kūrinys sudarytas iš dviejų kompozicinių dalių: pimoji – praeitis, o antroji – sugrįžimas į dabartį (paskutinės dvi eilutės). N. Miliauskaitės poezijoje daugiausia vietos skiriama praeičiai, vaikystės, jaunystės prisiminimams, išgyvenimų apsvarstymams. Tai lemia biografinį kontekstą. Ne išimtis ir šis eilėraštis: pirmosiose trijose strofose rašoma apie praeitį – prisiminimus, atsispindinčius veidrodyje, įsiterpenčius į dabartį. Prisiminimų tema paliesta todėl, kad lyrinis subjektas nuolatos ieško ryšio su praeitimi, siekdamas suprasti save. Lyrinis subjektas save tapatina su veidrodžiu, ne atsispindi veidrodyje, o pats atlieka veidrodžio funkciją – atspindi aplinką („esi tik veidrodis, kuriame/ atsispindi dienos/ ir gėlės“). Veidrodis tarsi simbolizuoja lyrinio subjekto sielą, todėl kreipimąsi antruoju asmeniu į veidrodį galima traktuoti kaip kreipimąsi į savo sielą. Šiai sielai artimas gamtiškumas („gėlės/ <...> iš laukų ir lankų“) bei nesvetimas fizinis prisilietimas prie gamtos („gėlės/ parvežtos dviračiu“). Veidrodyje atsispindi konkretūsobjektai – vėliavos, bažnyčia, gėlės, - ir tai teikia vyksmui daiktiškumo, tačiau pats atspindys yra neapčiuopiamas, tokie neapčiuopiami yra ir lyrinio subjekto sielos išgyvenimai. Eilėraščio žmogus, kuris tapatinasi su veidrodžiu (jau suaugęs), mato save vaikystėje. Be abejonės, tai moteris (galima įžvelgti kūrinio autobiografiškumą), kuri idealizuoja vaikiškas svajones: „balta vienaragio galva“ simbolizuoja skaistumą, tyrumą (kaip ir pats epitetas „balta“). Panaudotas mažos mergaitės motyvas, kaip Šatrijos raganos „Sename dvare“, pasakotoja moteris, kuri ilgisi praeities, idealizuoja savo vaikystės svajones. Metų, laikų kaitos simbolyje („metų/ laikų kaita“) galima atpažinti nesustabdomai bėgančio laiko bei praeities metaforas. Visomis šiomis priemonėmis demonstruojamas vaikystės ilgesys, praeityje ieškoma atsakymų į dabarties klausimus: kas aš esu? Kaip man atrasti save? Kodėl dabar taip gyventi taip sunku, o vaikystėje atrodė taip paprasta? Šiame eilėraštyje prisiminimai iškeliami kaip vertybė, o lyriniam subjektuidažnai tenka perkirsti ribą, skiriančią du pasaulius – prisiminimų, tobuląjį pasauly (veidrodyje) ir realųjį, pilną skausmo (šiapus veidrodžio). Ketvirtoje strofoje minimas „slaptas gyvenimas“, vykstantis veidrodyje, ir yra priešprieša tam, kas vyksta realybėje. Ši strofa yra eilėraščio kulminacija, nes slaptasis (sielos) gyvenimas susiduria su realiuoju gyvenimu. Lyrinis subjektas pasimetęs tarp praeities ir dabarties, neįstengia negyventi prisiminimais. Paskutiniosios dvi eilutės („mažas patamsėjęs veidrodėlis/ rastas kampe“) – ryški, stipri, akcentuota atomazga. Šiomis eilutėmis atskleidžiama lyrinio subjekto savijauta, jis jaučiasi mažas ir menkas, kaip veidrodėlis, rastas kampe. Epitetas „patamsėjęs“ sukuria niūrią nuotaiką. Lyrinis subjektas suprato, jog nuo praeities pabėgti neįmanoma ir dėl tos priežasties jaučiasi tarsi įspraustas į kampą, tą, kuriame rado patamsėjusį veidrodėlį ir su juo susitapatino. Nijolė Miliauskaitė šiuo eilėraščiu norėjo pasakyti, jog žmogus be praeities būtų niekas, nes nuo praeities priklauso tai, koks jis yra dabartyje. Ji sukūrė savitą pasakojamojo eilėraščio modelį, suderino patirties ir kultūrų įspūdžius. Nagrinėtame eilėraštyje pateikė savitą moteriškumo sklaidą. Atnaujino poezijos atributiką, įvedė konkrečių daiktų, medžiagų, suteikė joms lytėjimo – lietimosi šilumos. Eilėraštis vientisas, mažai keitėsi išoriškai, tik gilėjo, artėjo į būties, kaip amžino labirinto supratimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!