N. Miliauskaitė "Esi tik veidrodis" ir "Po pamokų kieta ranka"

Nijolės Miliauskaitės eilėraščiai iš knygos „Uršulės S. Portretas“.
jaunos
mergaitės svajonės
veidas, balsas
balta vienaragio galva
besiilsinti ant kelių
veidrodis, kuriame
vyksta slaptas gyvenimas
mažas patamsėjęs veidrodėlis
rastas kape
po pamokų kieta ranka
surinkdavo siuvykloj
būrys jaunų mergaičių
vaikiškais veidais
gebenės liemeniu
per žiemą siuvom baltus
marškinius našlaičiams
šiltnamiuose po stiklu
žydėjo baltos kalijos
žiedai
nuotakos puokštei
eiglišakių vainikui
tuštumai
nutirpdyk tolimas pusnis
karštu alsavimu savo
nutirpdyk ledą
siuvyklos veidrody
tai jis, vienintelis mūs draugas
slaptas
pažino mūs sapnus
žiūrėjai
pro langus, pro plyšius, pro tvorą
ten, už upės,
pasaulis, užrakintas mums
naktinė, juodais sparnais apglėbus miegamuosius
klausosi snaisdama pūgos
ir sunkūs raktai skambčioja jai prie juosmens
.
Nijolės Miliauskaitės eilėraštį „Esi tik veidrodis...“ iš pirmosios jos knygos „Uršulės S. portretas“ galima suvokti kaip išplėtotą žmogaus - veidrodžio metaforą. Veidrodžio reikšmė, peržengianti elementarias jo funkcijas, kildinama iš tikėjimo, kad objektas ir jo atspindys susiję magiškais ryšiais. Veidrodis gali užfiksuoti atspindėto žmogaus sielą arba gyvybinę galią. Eilėraštyje autorė kuria priešingą vaizdą: žmogus ne atsispindi veidrodyje, o pats atlieka veidrodžio funkciją – atspindi aplinką. Kitaip sakant, jį su vardijamais reiškiniais ir objektais (gėlėmis, metų laikais, bažnyčia ir t.t.) sieja ypatingas ryšys. Lyrinis subjektas, įvardijamas antruoju asmeniu, visą šią gausią aplinką talpina savyje. Veidrodis yra sielos simbolis, taigi lyriniam subjektui artimas gamtiškumas (citata - „gėlės iš laukų ir lankų“), nesvetimas fizinis prisilietimas prie gamtos („gėlės parvežtos dviračiu“). Veidrodyje atsispindi konkretūs objektai – vėliavos, bažnyčia, gėlės, - ir tai teikia eilėraščiui kūniškumo, daiktiškumo įspūdį, veidrodis virsta konkrečiu daiktu, rodančiu neapčiuopamus sielos išgyvenimus. Atspindyje šalia gėlių regimos ir dienos bei metų laikų kaita. Šiuose simboliuose galima atpažinti nesustabdomai bėgančio laiko bei praeities metaforas. Praeitis Nijolės Miliauskaitės kūryboje labai dažnai siekia vaikystę, tai galima įžvelgti ir šiame eilėraštyje. Vaikystės motyvas atsiskleidžia ne tik bėgančio laiko, bet ir jau minėtų gėlių bei dviračio vaizdiniuose. Lyrinio subjekto ir gamtos fizinis ryšys nėra buitinis – laukuose ir lankose ne dirbama, o skinamos gėlės. Tai, kaip ir važinėjimas dviračiu, sietina su vaikyste. Tokią prielaidą patvirtina tolesni eilėraščio vaizdai: citata - „Niemeno įsikūnijimas jaunos mergaitės svajonės, veidas, balsas balta...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!