Mykolo Šiukštos asmenybės raida nuo pastumdėlio iki autoriteto

Mykolo Šiukštos asmenybės raida nuo pastumdėlio iki autoriteto

Kiekvienam asmenybės augimo etapui yra būdingi tam tikri bruožai. Juozas Tumas Vaižgantas, XX a. pradžioje išleistoje apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” analizuoja jau Lietuvos kaimiečio archetipo, pagrindinio veikėjo, Mykolo Šiukštos, asmenybės raidą. Nuo pastumdėlio Mykoliuko iki trisdešimčia metų vyresnio ir ambicingo Dzidoriaus Artojaus, neoromantistiniame kūrinyje pabrėžiami natūrali lietuvio prigimtis, etninis charakteris ir branda: vidinio pasaulio sampratos ir savirealizacijos aspektais.

Vienas pagrindinių Mykoliuko ir suaugusio Mykolo skirtumų – savojo vidinio pasaulio svarbos suvokimas. Jaunas Mykoliukas turėjo vaikišką požiūrį į gyvenimą – nesijautė skriaudžiamas, nors: ,,niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą, juoba niekas nė gražiu žodžiu neatlygino”. Tai liudija ir jo tuometinės gyvenamosios vietos aprašymas: ,,Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi”. Ši citata rodo, kad Mykoliukas yra lengvabūdiškas – jis nekreipia daug dėmesio į save ir savo būseną – namus. Pasakotojas tekste kritikuoja šį Mykoliuko vaikiškumą: ,,Ak jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži”. Tačiau Dzidorius Artojas jau supranta savojo vidinio pasaulio svarbą. Jis jau nebe mažas – jis turi savo klėtelę ir nenusileidžia kitiems žmonėms, nesileidžia būti išnaudojamas: ,,Apgižo senas vienišas, nes gyvenimas nevienišo jo nepadarė”. Pagrindinis veikėjas jau save gerbia ir rodo, kad jaučiasi įskaudintas, taip reiškia nepasitenkinimą – pyktį. Tačiau labiausiai Mykolo pasaulio svarbą parodo ne jo santykis su kitais žmonėmis, bet jo santykis su Dievu. Gyvenime veikėjas jautėsi įskaudintas, o bažnyčioje – laimingas: ,,Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi status, kai stovėjo, nužemintai pasilenkęs, kai klūpėjo”. Jo maldų metu yra sukuriamas didžiulis kontrastas – išorėje Mykolas atrodo nelaimingas, o viduje yra pasiekęs aukščiausią laimės lygmenį. Dzidoriui Severiutė parodė pasaulio tyrumą ir jis, būtent maldų metu, reflektuoja savo praeitį: ,,ima dėkoti Dievui už tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas”. Taigi, senasis Mykolas gerbia savo vidinį pasaulį ir juo yra pasiekęs aukščiausią laimės lygmenį – gyvenimo pilnatvę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!