Mūsų Galaktika ir jos projekcija danguje

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.
Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nore miesto gyventojai niekada jo aiškiai nemato – balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių šviesos. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų.
Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609-10 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Paukščių Taką sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.
Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo Viljamas Heršelis (1738-1822); jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu.
Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi. Kur Paukščių takas itin šviesus. Iškelta hipoteze, kad Galaktikos centre gali būti kvazaras, arba juodoji skylė. Tikra tai, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.
Prieš 20 metų įtarta, kad mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, esančiame Šaulio žvaigždyno kryptimi maždaug už 28 000 šviesmečių nuo mūsų, slypi milžiniška juodoji bedugnė: radioteleskopais čia buvo aptiktas stiprus radijo bangų šaltinis Šaulio A, o infraraudonaisiais – 3000 šviesmečių skersmens dujų ir dulkių žiedas. 1995 m. 10 m skersmens Keko teleskopu pradėta tirti 200 žvaigždžių, esančių netoli Galaktikos centro. Netrukus tarp jų buvo rasta 20, kurios skrieja kone 10 kartų greičiau nei kitos žvaigždės. Iš jų judėjimo nuspręsta, kad mūsų Galaktikos centre slypinčios juodosios bedugnės masė gali siekti 2.5 mln....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!