Moters paveikslas lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Mykolaitis-Putinas)

Moters paveikslas lietuvių literatūroje Tikriausiai daugelis mūsų sutiktų, kad moters vaidmuo yra daugiau ar mažiau svarbus, nes nuo pat vos susikūrusių pirmųjų civilizacijų jos buvo (bei vis dar yra) savo atžalas, regis, nuo visų pasaulio negandų globojančiomis motinomis, mylinčiomis žmonomis, pavydėtinai paklusniomis dukromis, pasiaukojančiomis seserimis, kito bėdoje nepaliekančiomis draugėmis ir galiausiai, neatsiejama visuomenės dalimi, todėl nenuostabu, jog XIX a. – XX a. I p. lietuvių rašytojai (Šatrijos Ragana, Žemaitė bei Vincas Mykolaitis – Putinas) skyrė nemažai dėmesio moters paveikslui savuosiuose grožinės literatūros kūriniuose („Sename dvare“, „Marti“ bei „Altorių šešėly“). Puikų, tarsi mozaiką moters paveikslą pavyko sudėlioti Marijai Pečkauskaitei, besivadinusiai Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimusiai 1877 m., Plungės rajone esančiame Medingėnų dvare, autobiografiškumu išsiskiriančiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“. Šiame kūrinyje rašytoja nupiešė ypatingą moters paveikslą – itin švelnią trijų vaikų motiną, santuokos įžadams ir vyrui atsidavusią žmoną bei moterį, vis nepajėgiančią rasti savosios vietos po saule ir nuolat besiblaškančią savo sieloje. Pagrindinė apysakos veikėja Marija kone iškart vaizduojama kaip taiki, visų gerbūvio ir draugystės siekianti moteris: „Juk yra toks paprotys: jei į kieno inkilą susimes spiečius ir atsiras jo savininkas, tai tuodu žmogu turi bičiuliauti. Padarykite taip ir judu“, tačiau pasiryžusi nepaisyti savojo, jog išliktų puiki žmona, besilaikanti tuometinių tinkamos žmonos standartų: „ – Niekados nebedaryk taip, Irusia, – tarė mamatė. – Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti“, „Matau, kad tuomet jos veide pirmą valandėlę žybtelia apmauda ir atkarumas. Bet žybtelėjus akimirksniu gęsta, ir visai ramiai ir meiliai, kaip paprastai, užvožus pianiną, ji eina, kur jos reikalaujama“. Taip pat būtina paminėti Marijos patriotiškumą, meilę savo tikrajai – lietuvių – kalbai, atskiriančią ją nuo kitų poniutėlių, priėmusių svetimus, kitos tautos žodžius kaip savus: „Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. <...> Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto, įmotė“. Nemažiau svarbus ir vaikų auklėjimas, padedantis nupiešti kūrinio moters paveikslą. Marijos rankos glosto atžalas tarsi švelniausias šilkas, o glėbys – šildo tūkstančius kartų stipriau nei bet koks židinys, tačiau dar tik pradėjusių formuotis asmenybių nesistengiama apgaubti vien „rožiniu“ pasauliu, kupinu tik gėrio, vaikai supažindinami su sunkumais, kaip sunkiai ištveriamu ilgesio jausmu, neteisybe, galiausiai, netgi mirtimi, pateikiama švelniausiais žodžiais, bet nenukrypstant nuo gyvenimo tiesos: „Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas „dijvulį“, taip pat primenama būti dorais žmonėmis: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!