Mokymas ir mokymo aspektai

Įvadas Santrauka. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas - vienas iš svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tikslų. Daugiausia dėmesio darželiuose skiriama vaikui, jo žaidimų pasauliui, jo prigimtį ir individualumą atitinkančiam ugdymui. Grupėje vaikas tampa mažos vienmečių bendruomenės nariu, pratinasi prasmingai būti greta, drauge matyti ne tik save, bet ir kitą, ką nors veikiantį kartu, besitariantį, bendradarbiaujantį. Socialiai kompetentingi maži vaikai užmezga tinkamus ryšius su suaugusiais ir bendraamžiais ir per tokius ryšius toliau tobulina savo socialinius gebėjimus. Tyrimų duomenys rodo, jo pagrindinė kompetencija, reikalinga sėkmingam ryšiui su bendraamžių grupe, yra prisiderinimas. Bendradarbiavimas mikrogrupėse -puiki priemonė kūrybiniams sprendimams, turimų žinių įtvirtinimui, kalbos gebėj imų lavėjimui. Siekdami tokių tikslų, vaikystės pedagogai keičia mokymo(si) bendradarbiaujant atžvilgiu nuostatas ir vis ryžtingiau taiko ugdymo technologiją, paremtą partnerystės principu. Raktažodžiai: mokymasis grupelėse, integratyvumas, socialinis mokymas, organizuota pedagogo veikla, interakcija, mokymo(si) bendradarbiaujant metodas. Mūsų tyrimo tikslas - išsiaiškinti ikimokyklinių įstaigų pedagogų sampratą apie netradicinius socialinio mokymo (si) metodus vaikų darželio grupėje. Tyrimo objektas - ikimokyklinių įstaigų pedagogai, dirbantys pagal įvairias vaikų ugdymo programas (" Vėrinėlis", "Gera pradžia", "Egmonto projektas" ir kt.) irjų ugdytiniai (5-6 metų). Tyrimo uždavinys - atskleisti vaikų mokymo (si) mažomis grupelėmis metodo praktinio taikymo galimybes ir vykstančius socialinio mokymo pokyčius. Tyrimo metodai: anketinė apklausa, individualūs pokalbiai ir pedagoginis stebėjimas, mokslinės literatūros analizė. Istoriografinė vaikų grupinės veiklos tyrimų apžvalga. Bendradarbiavimo idėja siekia dar J.A. Komenskio laikus. Įžymus pedagogas tikėjo, kad vaikai geriau išmoks, jei mokys vieni kitus: "<.. .> jau per pirmuosius šešerius gyvenimo metus reikia mokyti, kad vaikas skubėtų ten, kur yra progos kuo nors pagelbėti kitiems..." [7]. Tačiau turėjo praeiti nemažai laiko, kol mokymosi bendradarbiaujant idėjos išaugo į konkrečią dabartinio pedagoginio ugdymo kryptį. M. Deutsch, pirmasis atlikęs kooperacijos ir konkurencijos tyrimus, nustatė, kad linkusios bendradarbiauti kooperacinio tipo grupės pasiekia kokybiškesnių veiklos rezultatų negu konfliktuojančios konkurencinio tipo grupės [ 3 ]. L. Vygodskio teigimu, pedagogo svarbiausias uždavinys - kurti vaiko saviugdai tinkamąaplinką, skatinti jo iniciatyvumą ir bendradarbiavimą su kitais vaikais [ 5 ]. D. ir R. Johnson skelbia išvadą, kad mokymo individualizavimu ir moksleivių konkurencija pagrįsti mokymo metodai yra atgyvenę ir todėl pertvarkant mokyklą reikia sudaryti sąlygas moksleiviams dirbti mažomis grupėmis, kurių veikla būtų paremta bendradarbiavimu ir kooperacija [4]. R.Slavin pažymi, kad mokymasis grupelėse skatina skirtingą socialinį statusą turinčių narių draugiškumą, toleranciją, pagarbą-bei savigarbą[8]. Romanejeva M., Cukerman G., FokinaN. įrodo, kad lygiateisis bendravimas su bendraamžiais ugdo jų kritiškumą, kantrumą, mokėjimą žvelgti iš kito pozicijų, derinti savo nuomonę su kitų nuomonėmis bei kitas socializacijai būdingas vaikų savybes [5]. Gera mokymo(si) aplinka, Palinscar, Romson irkt. nuomone, yra tik ta, kai vaikai laisvai gali išreikšti savo jausmus, abejones, klausti, dalintis žiniomis. Todėl efektyvaus bendradarbiavimo reikia mokytis tiek pedagogui, tiek ugdytiniams [5 j. R.Arends nuomone, vaisingesnė yra ta veikla, kai žmonės dirba kartu, siekdami bendrų grupės tikslų, negu vykstanti lenktyniavimo dvasia [1]. Scharan darbai, kaip rašo M.Teresevičienė, įrodo, kad mokymosi grupėse įgyta patirtis yra perkeliama į gyvenimo ar darbo situacijas ir gali gerinti gebėj imądirbti su kitais žmonėmis [8]. G.Gedvilienė konstatuoja, kad grupėje, kurioje vienerius metus mokiniai mokėsi bendradarbiaudami, neliko izoliuotųjų, grupės integratyvumas pasiekė 100% [9]. Vaikų tarpusavio santykiuose atsirandantys tokie negatyvūs reiškiniai, kaip grubumas, agresyvumas, konfliktiškumas, įrodo straipsnio autorės tyrimų pagrindu yra ydingo bendravimo ir bendradarbiavimo socialiniuose junginiuose (šeimoje, darželyje, kieme, mokykloje) pasekmė [3]. Vienas iš mokymo (si) bendradarbiaujant mažomis grupelėmis privalumųyra tas, kad vaikai mokosi atlikti įvairius vaidmenis [2]. Taigi susumuojant tyrėjų mintis galima teigti mokymo(si) bendradarbiaujant tokius privalumus: • vaikai apgalvoja savo veiksmus ieškodami sprendimų, jie kuria įvairius būdus kliūtims įveikti; • išmoksta sutelkti dėmesį ir būti aktyviais, jautriais klausytojais; • išauga vaikų organizaciniai gebėjimai -jie patys planuoja veiklą ir yra atsakingi už savo sprendimus; • vaikai išmoksta bendradarbiauti ir ima paisyti kitų nuomonės; • vaikai išmoksta pasitikėti bei rūpintis kitais - tampa draugais ir partneriais. Tyrimas ir jo rezultatai. Tyrime dalyvavo Klaipėdos ir Gargždų keturių vaikų darželių 5-6 metų vaikai irjų vaikystės pedagogai. Išaiškėjo, kad tyrime dalyvavusios ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojos dirba pagal valstybinę ugdymo programą "Vėrinėlis" ir "Geros pradžios", "Egmonto projekto" alternatyvias ugdymo programas. Pagrindiniai minėtų programų pasirinkimo motyvai: • idėjų ir veiklos pasirinkimo laisvė; • temų įvairovė, padedanti integraliai planuoti veiklą; • diktato nebuvimas; • kūrybos laisvė tiek vaikams, tiek pedagogams. Darželinukų vaikų mokymą grupelėse didesnė dalis auklėtojų supranta kaip organizuotą pedagogo veiklą kuri padeda įgyvendinti programinius įvairiųugdymo sričių tikslus ( "Tai bet kokios veikios organizavimas turint konkretų mokymo tikslą"). Laisvanoriškai susiburdami įneformalias grupeles, vaikai turi platesnes galimybes laisvai veikti, tyrinėti, įgyti žinių, bendravimo ir bendradarbiavimo patirties bei mokytis vieni iš kitų. Tačiau kai kurios auklėtojos mokymą supranta tik akademine prasme, sakydamos, kad "vaikų darželyje mokymo iš viso neturi būti, nes jei pradėsime kalbėti apie mokymą, tai turėsime vesti pamokėles". Ketvirtadalis respondenčiųšįklausimąapskritai paliko be atsako. Veiklamažomis grupelėmis ypač populiari vaikų darželių grupėse, dirbančiose pagal "Vėrinėlio" ugdymo programą. Pedagogės, dirbančios pagal alternatyvias ugdymo programas, mano, kadjų auklėtiniams būdinga įvairi tarpusavio interakcija (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Vaikų veiklos interakcijos pobūdis (%) Interakcijos pobūdis Ugdymo programos "Vėrinėlis" Alternatyvios ugdymo programos 1 Mikrograpelėmis 40 20 2 Individualus ir grupelėmis 30 15 3 Greta ir grupelėmis 10 10 4 Individualus ir greta 5 30 5 Individualus, greta ir grupelėmis 10 10 6 Greta 5 5 7 Individuali veikla 0 10 Pateikti duomenys rodo, kad vaikų tarpusavio sąveikos pobūdis ir jo įvairovė priklauso nuo ugdymo programos, taikomos vaikų darželiuose. Auklėtojų nuomone, optimaliausi vaikų ugdymo būdai pedagoginiame procese yra individualūs ir mažomis (3-5 vaikai) grupelėmis. Dirbant individualiai ar su mažomis vaikų grupelėmis visapusiškai atsiskleidžia vaiko individualumas, kūrybiškumas. Bendraujant su vaiku atsiranda glaudesnis emocinis ryšys, daugiau galimybių atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius, jausti jų žinių lygį ir interesus. Darbas grupelėmis ugdo vaikų socialinius gebėjimus (iniciatyvą, atsakomybę, savikritiškumą, toleranciją, savarankiškumą ir kt). Net 68 % tyrime dalyvavusių auklėtojų mano, kad, sudarius palankias ugdymo procesui sąlygas, t.y. sumažinus vaikų skaičių grupėse iki 10 -15 vaikų ir padidinus pedagogų skaičių (1 pedagogas ir 1 asistentas), labiausiai realus ir priimtinas būtųmokymo(si) bendradarbiaujant mažomis grupelėmis modelis. Jos argumentuotai pagrindžia tokio mokymo(si) būdo privalumus: "Grupelėse vaikai būna aktyvesni, drąsesni, atviresni, jie mokosi veikdami kartu, o ne tik sėdi ir klauso auklėtojos"; "Grupinė veikla moko susiklausymo ir įsiklausymo į kito nuomonę ar pasiūlymą"; "Šitoks mokymo būdas paįvairina ir praturtina vaikų veiklą"... Akademiniam vaikų mokymui(si) ikimokyklinėse įstaigose pritaria tik 4 % auklėtojų ("seniai dirbame ir pripratome"). Iš auklėtojųpasisakymų išaiškėjo ir kai kurie vaikų apsijungimo bendrai veiklai motyvai ir ypatumai, kaip antai: bendri interesai, tarpusavio simpatijos, giminystės ryšiai. Taipogi buvo akcentuojamas ir lyderio vaidmuo. Veiklesni, turintys organizatoriškų sugebėjimų, linkę į jumorą vaikai dažniau suburia pasyvesnius, klusnesnius, tačiau gerus komandų atlikėjus. Pasidomėjus, kokios veiklos metu vaikai daugiausia linkę burtis į grupeles, auklėtojos pažymi, kad dažniausiai vaikai jungiasi į grupeles žaisdami įvairius (kūrybinius-vaidmeninius, statybinius, sportinius, judrius kovinius lauko ir kt.) žaidimus ir veikdami atskiruose veiklos kampeliuose (zonose). Antroje vietoje jos nurodo savarankišką, vaikų iniciatyva iškylančią, kūrybinę, meninę veiklą. Buvo pastebėta, kad dalis auklėtojų įvairioje vaikų grupinėje veikloje siekia ne tik socialinių, bet ir kognityvinių ugdymo tikslų. Daugumos auklėtojų nuomone, ikimokyklinio amžiaus vaikų, ypač berniukų, grupelių sudėtis trumpalaikė. Keičiantis veiklai, keičiasi ir grupelės nariai. Pastovesnės grupelės (sudėties ir veiklos trukmės atžvilgiu) dažniau sutinkamos mergaičių veikloje. Pastebėjome, kad dažniausiai pasitaikantis vaikų grupės veiklos modelis yra diados ir grupelės po 3 ir4 vaikus. Vaikų pasiskirstymą diadomis greta kitų priežasčių dažnai lemia ir žaidimus ("Garažas", "Futbolas", "Biliardas", "Terasa" ir kt.) ribojantis dalyvių skaičius. Pedagogų nuomone, veikla diadose tobulina vaikų tarpusavio santykius, ugdo draugiškumą, mokėjimą derintis tarpusavyje, formuoja bendradarbiavimo įgūdžius. Grupinėje veikloje pastebimi kai kurie negatyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo reiškiniai: • tarpusavio konkurencija (dėl prestižinių vaidmenų, lyderio pozicijos, veiklos priemonių ir kt.); • egocentriškumas (griaunamieji veiksmai, tendencingas savo nuomonės gynimas ir kt.); • ydingos kalbinio bendravimo apraiškos (užgauliojimas, pravardžiavimas, tyčiojimasis ir kt.). Pagrindiniai veiksniai, lemiantys vaikųydingąinterakciją, yra artimiausia vaiko socialinė aplinka, kurioje suaugusieji, modeliuodami socialines situacijas, supažindina vaikus su socialine tikrove ir, išreikšdami savo požiūrį (vertinimais, poelgiais ir kt.), stabdo ar padeda vaikams įsijungti į sudėtingą socialinių ryšių sistemą: radijo ir televizijos laidos, vienturčių vaikų problema, pedagogų ir vaikų autoritariškumas, atgyvenę mokymo būdai, skurdo problema ir kt. Auklėtojos vieningai pritaria nuomonei, kad intensyvų, kryptingą vaikų socialinį mokymą reikia pradėti kuo anksčiau. Jau šeimoje vaikas turi būti pratinamas įsijungti į bendrą veiklą, padėti kitiems. Tokius mokėjimusjis lengviau perkels į bendraamžių grupę, kur bendradarbiaudami vaikai, auklėtojų žodžiais tariant, geriau pažins vienas kitą, išmoks dalintis su draugu, taps savarankiškesni, labiau pasitikintys savimi. Pasidomėjus apie mokymo(si) bendradarbiaujant metodo praktinį taikymą ikimokyklinėse įstaigose, išaiškėjo, kad jis tarp pedagogų nėra populiarus dėl tokių priežasčių, o būtent: pedagogų inertiškumo, jų stereotipiško mąstymo, praktinių įgūdžių ir kai kurių kitų metodikų stokos, neužtikrintumo būsimos veiklos sėkme, nepalankių veiklai sąlygų (gausios grupės, mokymo priemonių stoka ir kt). Skirtingi autoriai motyvacijos sąvoką įvairiai apibrėžia. N.L.Gage irD.C.Berliner (1994) teigia, kad motyvacija yra tai, kas teikia mums energijos ir kreipia kuria nors linkme mūsų elgesį. Edelmann'as (1993) motyvacijoje išskiria du skirtingus polius: 1) vidinį, apibūdinamą kaip asmeninį faktorių (= motyvą, poreikį, interesą, tikslą); 2) exsterno, apibūdinamą kaip situacijos faktorių (= raginimo pobūdį, paskatos stiprumą, veikimo emocionalų valentingumą). Jucevičienė P. (1996) pabrėžia, kad motyvacija apima veiksmus, kurie žadina elgesį, nukreiptą tikslo įgyvendinimui. Motyvacija nusakoma ir paaiškinama, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, atkakliai laikosi to elgesio arba jį pakeičia. Motyvacija perkelia iš nuobodulio į susidomėjimą, taip pat yra ir priemonė siekti geresnių veiklos rezultatų, tobulėti, ieškoti naujų žinių šaltinių. Darbinėje veikloje motyvacija suteikia veiklai konkretų pavidalą, aktyvina žmogaus veiklą. Hecker W. (1986) darbo motyvaciją apibrėžia kaip visumą siekių, kuriuos darbuotojas sieja su savo tarnyba. Roth L. (1991) išskiria dvi darbo motyvacijos sąvokas: I) sėkmės (laimėjimo) motyvaciją ; 2) esmingą motyvaciją. Autoriaus manymu, sėkmės motyvacija - tai pastangos nuolatos kelti savo tinkamumą pasirinktoje veikloje arba galimybė kuo sumaniau veikti ir pasiekti veikloje kuo geresnių ir kūrybingesnių rezultatų. Esmingoji motyvacija - tai pasitenkinimas pačiu darbu, savęs įprasminimas dirbant. Motyvacijos teorijos siekia paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokie jų poreikiai, kokios elgesio alternatyvos. Šios teorijos atstovai išskiria ir įvairiai grupuoja žmonių poreikius. Todėl motyvacijos teorijos skirtingos. Jas galima klasifikuoti tokiu būdu: 1) poreikių teorijos (A.Maslow, C.Alderfer, D.J.Clelland, Murry, Fherzberg) ir 2) proceso teorijos (V.Vroom, E.Lavvler-L.Porter, A.Adams). Poreikių teorijos. A.Maslovv - tokių teorijų ryškiausias atstovas. Psichologas teigia, jog motyvacija yra penkių pagrindinių poreikių - fiziologinių, saugumo, socialinių, pagarbos ir įvertinimo bei saviraiškos - funkcija. Poreikiai atsiranda pakopa po pakopos. Patenkinus žemesniojo lygmens poreikius, atsiranda aukštesniojo lygmens poreikiai. Beje, ši poreikių hierarchija skirstoma dar į du lygmenis: 1) saviraiškos bei pagarbos ir įvertinimo (aukštesnio lygmens poreikiai); 2) socialinius, saugumo ir fiziologinius (žemesniojo lygmens poreikiai). A.Maslow nuomone, organizacijos vadovas ar vadovų grupė, žinanti savo darbuotojų poreikius, gali pasiekti du kartus geresnių rezultatų. Taip galima padėti darbuotojams patenkinti dabartinio (žemesnio) lygmens poreikius ir tokiu būdu persikelti į sekantį lygmenį. Praplėsdamas A.Maslovv poreikių teoriją, C.Alderfer suformulavo naująporeikių skirstymo modelį. Ši teorija teigia, kad pirmoje pakopoje yra egzistencijos poreikiai (Existenzbedūrfnisse), kurie atitinka A.Maslovv fiziologinius poreikius ir materialinę saugumo poreikių dalį. Antra pakopa - giminystės arba socialiniai poreikiai. Jie aprėpia saugumo ir socialinius poreikius. Viršūnėje yra augimo poreikiai (Wachstumsbedtirfnisse). Juos sudaro pagarbos ir saviraiškos poreikiai. C.Alderfer teorija teigia, jog, patenkinus žemesniojo lygmens poreikius, jie tampa mažiau svarbūs ir nebemotyvuoja individo. Tuomet aukštesniojo lygmens poreikiai tampa dar svarbesniais. McClelland poreikių teorija išskiria ir aptaria kelis gana dažnai pasitaikančius motyvacinius modelius: pasiekimo, vienijimo, kompetencijos ir valdžios. Koks modelis būdingas konkrečiam žmogui, priklauso nuo kultūrinės aplinkos, kurioje šis žmogus gyvena. Murry teorijoje išskiriami: 1) kūniškieji poreikiai; 2) dvasiniai (socialinai) poreikiai. Jucevičienė P. (1996), aptardama Murry teoriją, teigia, kad reikalingos tam tikros sąlygos, kad poreikis taptų akivaizdžiu. Poreikiai nėra griežtai hierarchiniai, todėl teorijai būdingas lankstumas, t.y. žmogus tuo pačiu metu gali būti motyvuojamas daugiau nei vieno poreikio. Šeštajame dešimtmetyje F.Herzberg papildė A.Maslovv teoriją. Jo atlikti tyrimai leido daryti išvadas, kad žmogaus požiūrį į darbą veikia dviejų veiksnių grupė -higienos ir motyvacijos. Herzberg teorijos higienos veiksniai atitinka A.Maslovv teorijos fiziologinius, saugumo, socialinius, o Alderfer teorijos - egzistencijos ir giminystės, McClelland - prisijungimo poreikius. Motyvatoriai atitinka A.Maslovv teorijos - pagarbos ir saviraiškos, Alderfer teorijos - augimo, McClelland teorijos-pasiekimo ir valdžios - poreikius. Herzberg teorijoje teigiama, jog pasitenkinimą skatinantys veiksniai (motyvatoriai) yra atskiri ir nepriklausomi nuo nepasitenkinimą sąlygojančių veiksnių (higieninių). Proceso teorijos. V.Vroom lūkesčių teorija pabrėžia, kad žmogaus motyvaciją lemia trys veiksniai: 1) lūkesčiai; 2) instrumentalumas; 3) valentingumas. Si teorija teigia, kad individai pasirinks tą veiksmų kryptį, kuri maksimalizuos malonumąir minimalizuos diskomfortą. J.S.Adams išvystė teisingumo teoriją, pagal kurią žmogus, atlikdamas darbą mainais už mokestį, galvoja apie tai, ką jis įdėjo į tą darbą (indėlis) ir ką jis gavo už darbą (rezultatas, atlygis). Indėliu gali būti išsilavinimo lygmuo, darbo valandų skaičius, ankstesniojo darbo patirtis ir pan. Rezultatas - darbo užmokestis, premijos, pripažinimas ir t.t. L.W.Porter ir E.E.Lavvler ištobulino proceso motyvacijos teoriją, panaudodami lūkesčių ir teisingumo teorijos elementus. Šiame modelyje akcentuojami 5 kintamieji: 1) pastangos; 2) suvokimas; 3) gauti rezultatai; 4) atlygis; 5) pasitenkinimas. Žinoma, modelyje aiškinama, kad pasiekti rezultatai priklauso nuo darbuotojo įdėtų jėgų, jo gabumų ir charakterio ypatumų, taip pat nuo vaidmens organizacijoje. Išvados 1. Galima teigti, kad darželių auklėtojos suvokia mokymo(si) bendradarbiaujant svarbą, jo specifiškumą ikimokyklinėse įstaigose ir įsisąmonina pagrindines humanistinio demokratinio ugdymo nuostatas. Pereinant nuo komandinio administravimo prie demokratiškų ir humaniškų ugdymo metodų, jau ikimokykliniame amžiuje būtina vaikams diegti naująmokymo(si) būdą-veiklą mažomis grupelėmis, intensyvinti vaikųsocializaciją ir personalizaciją. Pakitus ikimokyklinio ugdymo sampratai, vaikystės pedagogai nusiteikę laisvai rinktis ugdymo programas ir metodus, intensyviau formuoti vaikų socialinius gebėjimus. Vaikystės pedagogės pripažįsta mokymo(si) grupelėmis efektyvumą tiek siekiant socialinių, tiek akademinių ugdymo tikslų. Tačiau pedagoginio darbo praktikoje nepakankamai skiria dėmesio šiai mokymo(si) veiklos formai, netobulina mikrogrupinės veiklos komponentų, neskatina sutartinai veikiančių grupelių (kartais net stabdo šį procesą). 3. Norint, kad švietimo reforma ikimokyklinėse įstaigose vyktų ne vien teorinėje, bet ir praktinėje plotmėje, reikia sudaryti tinkamas sąlygas vaikų socialiniam mokymui(si) ir ikimokyklinių įstaigų pedagogų psichologiniam - pedagoginiam pasirengimui, t.y. mokyti juos efektyvaus bendradarbiavimo, sudaryti galimybę praktikoje pažinti mokymo(si) bendradarbiaujant efektyvumą. Literatūra 1. Arends R.I. Mokomės mokyti.- Vilnius: Margi raštai, 1998. 2. Coughlin P.A., Hausen K.A., Heller D. ir kt. Į vaiką orientuotų grupių kūrimas. Knyga auklėtojai.- Vilnius: Lietus, 1992. 3. Jacikevičienė O.Vaikų kooperacija ir konkurencija grupelėse kaip pedagoginė problema// Edukologija.- 1994.-T.1. 4. Jacikevičienė O. Mažų mokymosi grupių privalumai // Mokykla. - 1994.- Nr.9. 5. Jacikevičienė O., Rupšienė L. Bendradarbiavimas ir kooperacija ugdant vaikus. Mokomoji knyga.-Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1999. 6. Monkevičienė O. Iš akademiškumo į kūrybiškumą// Mokykla.- 1995. - Nr.3. 7. Schaibergas Pasi. Mokymasis bendradarbiaujant // Mokykla. - 1997. - Nr.5. S.Teresevičienė M. Grupės nuolatinio mokymosi sistemoje: mokymosi mažomis grupelėmis principai // Nuolatinis mokymasis besikeičiančioje visuomenėje: prielaidos ir prieštaravimai. Konferencijos medžiaga.- Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1997. 9.Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymasis bendradarbiaujant.- Vilnius: Garnelis, 1999. 10. VVaters E., Sroufe L. Sočiai competence as a developmental construct//Developmental Revievv.- 1983.-Vol.3.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!