Mitai apie plėšriuosius paukščius

 Paukščiai įvairiose mitinėse poetinėse tradicijose yra neatskiriamas religinės mitologinės sistemos ir ritualo elementas kuriam būdingos įvairios funkcijos. Paukščiai būna dievybės, demiurgai, herojai, paversti žmonės, triksteriai, dievų, šamanų ir herojų keliavimo priemonės, toteminiai protėviai ir pan. Jie gali būti dieviškos būtybės, augimo, gyvybės, vaisingumo, gausumo, pakilimo, įkvėpimo, likimo nustatymo, pranašystės, kosminių zonų sąlyčio, sielos, mažo vaiko, gyvybės dvasios ir kt. ypatingi mitiniai poetiniai klasifikatoriai ir simboliai. Mituose paukščio tipologija apima ne tik realiai egzistuojančias rūšis, bet ir fantastinius paukščius (Anzudas Mesopotamijoje, Garudas Indijoje, iraniečių Simurgas, Varagna, moarių skraidantis Tanifa, arabų Ruchas, Stratimas, Kranklys, Stebuklinga paukštė rusų tradicijoje) arba hibridinės prigimties būtybės (sfinksai, chimeros, sirenos, gorgonos, Pegasas, grifai ir pan.), kurios turi paukščio požymių (sparnai, plunksnos, sugebėjimas skraidyti). Ankstyvieji sakralinio pobūdžio paukščių atvaizdai susiję su vėlyvuoju paleolitu. Neolitui bbūdingas paukščių kortežų arba simetriškų “paukščių” kompozicijų vaizdavimas, taip pat ritualiniai paukščių atvaizdai. Čatal Chiujuko VI sluoksnio reljefe matomos dvi peslių galvos; jas gaubia moterų krūtys, po jomis – apgraužti peslių kaulai (gyvybės ir mirties tema); VII sluoksnio freskose – balti grifai su didžiuliais sparnais ir žmogaus kojomis, draskantys žmogų be galvos; plg.: gorgona peslio akimis, moteris paukščio veidu Homero kūriniuse, ragana su paukščio bruožais albastai ir kt.
Paukščio vieta ant pasaulio arba gyvybės medžio yra šio viršūnėje. Kiekvienoje konkrečioje tradicijoje paukštis, gyvenantis pasaulio medyje, paprastai yra karališkiausias – dažniausiai erelis, kurį kartais vadina perkūno paukščiu, rečiau jis būna apibendrintas didelio paukščio paveikslas, atskirais atvejais įgavęs fantastinių bruožų. Paukštis ant Pasaulio medžio reiškia viršų ir todėl priešpriešinamas animaliniams apačios klasifikatoriams – chtoniniams gyvūnams, pirmiausiai gyvatei; žinoma ir priešprieša žuviai, o kai kuriose Sibiro tautose – mamutui. Daugelis mitologijų ir pasakų tekstų, taip pat vaizduojamojo meno kūriniai vaizduoja paukščio (erelio) kovą su gyvate; kovodamas paukštis veikia kaip sparnuotasis Dievo padėjėjas (dažniausiai jis susijęs su griausmo dievu, kurio įsikūnijimu kai kuriose Sibiro tautų tradicijose laikomas perkūno...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!