Miško metafora Lietuvos literatūroje

 Miško metafora Lietuvos literatūroje Jau lotyniškos literatūros tradicijoje miškai turėjo tam tikrą prasmę. XVI a. pradžioje Husoviano ,,Giesmėje apie stumbrą“ miškas, toks tvirtas ir galingas, palyginamas su lietuvių tauta, o XVI a. pabaigos herojiniame epe - Jono Radvano ,,Radviliadoje“ galingi miškai, hiperbolizuotos girios atskleidžia valstybės galią ir didybę: ,,girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus / remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia“. Visgi ryškesnę miško metaforą Lietuvos literatūroje sukuria romantikai ir, kaip teigia literatūros kritikas Vytautas Kubilius, ,,pirmasis įvaizdis, paveldėtas iš senųjų Lietuvos metraščių ir įgijęs lietuvių literatūroje romantinio leitmotyvo prasmę, buvo senųjų Lietuvos girių įvaizdis“. Taigi aptarkim, kokią miško metaforą kuria lietuvių literatūros romantikai Adomas Mickevičius, Antanas Baranauskas ir Maironis? Miškas XIX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūroje iškeliamas kaip svarbus gimtinės motyvas, atskleidžiamas vieno iškiliausių XIX a. pirmosios pusės poetų romantikų Adomo Mickevičiaus kūryboje. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, ,,Mickevičius yra miškų dvasios poetas, tos dvasios kalbos kūrėjas“. Poemoje ,,Ponas Tadas“ miškas atskleidžiamas kaip žmogaus sielai artima vieta, lyginama su gimtine. ,,Ponas Tadas“ – poema, tapusi ATR tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių Romantizmo literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei. Poema yra ir vienas pirmųjų „prarasto laiko ieškojimo“ temos kūrinių – praeities, paliktos tėvynės pasaulis, jo patirtis, iš dalies išreikšta miško metafora, sugrįžta pasakotojo atmintyje ir vaizduotėje. Poemoje Lietuvos miškai iškeliami kaip didingi, įstabūs: ,,o čia juk Lietuvos miškai aplinkui ošia, / Taip nuostabiai, gražiai, didingai pasipuošę!“. Taip pat su Mickevičiaus kūryba yra susijęs ir poetinis sugrįžimo mitas – medžių tapatybė išsaugo vietą kaip namus, kaip gyvybės, įkvėpimo centrą. Poemoje medžiai yra gimtosios vietos svarbiausi ženklai ir sargybiniai: „gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?“. Lyrinis subjektas Lietuvos miškus sieja su ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu – kūdikyste, taip pat išreiškia stiprų ryšį su gimtinės miškais, kurie jam asocijuojasi su asmeniniais praeities išgyvenimais ir išauga iki vaizdo apibendrinimo: „ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!“. Taip dėkojama miškui už kūrybinį įkvėpimą, miške patirtas vaizduotės galias. Galima interpretuoti, kad kalbama apie tapsmą poetu. Poemoje ,,Ponas Tadas“ kuriama miško metafora išreiškia artimą lyrinio subjekto ryšį su Lietuvos miškais, kurie jam primena gimtinę, namus. Todėl galima teigti, kad XIX a. pirmosios pusės A. Mickevičiaus kūryboje miškas atskleidžiamas kaip prarastos gimtinės esminis ženklas ir paminklas. Lietuvių literatūroje bene pirmieji miško vaizdus kaip metaforą, išreiškiančią lietuvių fizines ir dvasines savybes, sukūrė žymiausi mūsų romantinės pasaulėjautos rašytojai Simonas Daukantas ir Antanas Baranauskas. Daukantas, paveiktas Romantizmo idėjų, domėjosi Lietuvos istorija kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Todėl jo veikaluose nuolatos grįžtama prie miško temos. Senasis miškingas Lietuvos kraštovaizdis, Daukanto požiūriu, atitiko prigimtinį žmogaus laisvės poreikį: senieji lietuviai, įsikūrę tarp girių, turėjo daug erdvės ir laisvės, aplink Lietuvos kaimus nusidriekę miškai ugdė tautos charakterio savybes: ištvermę, fizinę ir dvasinę jėgą, santūrumą. Miško vaizdinio simbolinį ryšį su žmogumi ir lietuvių tauta keleriais metais vėliau savo kūryboje išplėtojo ir Antanas Baranauskas. Jis sukūrė miško, kaip žmogaus dvasios globėjo, lietuvių tautos dvasinės atramos paveikslą, taip pat lietuvių literatūroje įtvirtino romantinę miško metaforą. Dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis Antano Baranausko poemoje ,,Anykščių šilelis“ dvasios prieglobstį atranda miške, nes carinė priespauda stipriai paveikė poeto tėvynę – įvesta cenzūra, iš mokyklų pašalinta lietuvių kalba, vykdoma stipri rusifikacija. XIX a. viduryje parašytoje poemoje miškas apdainuojamas kaip sakralinė erdvė, kurioje žmogus patiria dvasinį pakilimą. Pasakodamas apie kadaise vešėjusio miško grožį, prisimindamas šilelio istoriją poemos subjektas patiria jausmų antplūdį, kuris čia kyla, čia krinta, dažnas aprašymas pradedamas arba baigiamas spontaniška išpažintimi: ,,ė tik širdį griaudžia“. Gamtiniais palyginimais, sušukimais, Baranauskas perteikia miške juntamą vidinę pilnatvę: ,,atsidusus krūtinė lyg giria linguoja“. Miške pasakotojo siela prisipildo ramybės ir harmonijos: ,,net dūšia pribrendus kaip varpa nulinko“. Poemoje išsakoma mintis, kad lietuvis ir giria suaugę nuo senovės, o gamta jam – tai šventovė, nes ,,dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Taip pat atskleidžiamas ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos su gamta santykis, patirtas tada, kai ,,lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, / Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę“. Baranauskas ,,Anykščių šilelyje“ mišką atskleidžia ne tik kaip maitintoją, gynėją, bet ir kaip lietuvio dvasios globėją. O antroje, epinėje, dalyje Baranauskas sukuria kitą miško metaforą – tėvynės likimo. Miško naikinimą prilygina tėvynės ir jos kultūros nykimui. Taigi, galima teigti, kad XIX a. vidurio A. Baranausko ir S. Daukanto kūryboje girių išaukštinimas atitiko tuometinę – romantiškąją – pažiūrą į aplinkinę gamtą, o senųjų girių paralelė su senovės lietuvių gyvensena, dvasinėmis savybėmis išreiškė lietuvių tautos moralinį pranašumą ir gyvastingumą. Miškas XIX a. pabaigos literatūroje įgauna ir tautos atminties, istorijos liudytojo simbolinę reikšmę. Romantinę miško metaforą XIX a. pabaigoje kuria Tautų pavasario dainius Maironis. Piešdamas Lietuvos gamtą ir apmąstydamas tautos istoriją jis išreiškia poetinį tėvynės jausmą, įeinantį į nacionalinės literatūros pamatus. Maironio eilėraščiuose gamta skleidžiasi romantinės lyrikos vaizdais – miško metafora. XIX a. pabaigoje išleistuose ,,Pavasario balsuose“ plėtojama miško, kaip tautos atminties ir praeities paminklo, reikšmė. Nors spaudos draudimo laikotarpiu sąlygos lietuviškai kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Jaunoji inteligentų karta suvokė būtinybę literatūrą kurti lietuvių kalba. Štai pats Maironis studijuodamas skaitė Lietuvos romantikų Adomo Mickevičiaus, Simono Daukanto, Teodoro Narbuto istorinius veikalus, o lietuvių poetai Kristijonas Donelaitis, kūręs XVIII a. viduryje, ir anksčiau minėtas Antanas Baranauskas sutvirtino pasiryžimą kurti lietuvių kalba. Eilėraštyje ,,Miškas ūžia“ lyriniam subjektui girios kelia daug atminimų, susijusių su tautos praeitimi. Eilėraščio kalba pereina į emocinę tonaciją, kuri kyla aukštyn, telkiasi į ryškią kulminaciją, būdingą romantinio stiliaus kūriniams: ,,nuliūdimas širdį spaudžia“. Pro ūžiančio ir gaudžiančio miško tankmę matomas atskiro žmogaus veidas ir girdimas jo sujaudintas balsas, valingai klausinėjantis: ,,kas mums praeitį grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?“ Kitame Maironio eilėraštyje ,,Milžinų kapai“ miškas išreiškiamas kaip ryškus Lietuvos istorinės praeities liudytojas. Eilėraštyje iškyla didinga tautos praeitis, aukštinama lietuvių drąsa kovojant su kryžiuočiais: ,,sutrinko miškai, / Lyg Perkūnas aukštai, / Ir štai netikėtai lietuviai, / Tarytum ugnis /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!