Mirties tema B. Sruogos romane „Dievų miškas“

Balio Sruogos romane ,,Dievų miškas‘‘ detaliai analizuojama mirties tema. Mirties tema - tai viena iš opiausių temų, kuria kalbama jau nuo pačių seniausių laikų. Natūralu, jog skirtingoms epochoms vyraujant pasaulyje, skirtingai buvo žiūrima ne tik į jau mirusius bei mirštančius žmones, tačiau ir į pačią mirtį. Šiuolaikiniame pasaulyje mirtis neretai yra viena iš pagrindinių žmogaus baimių. Paradoksalu, tačiau mirtis yra kiekvieno iš mūsų neišvengiamybė, su kuria kiekvienas neišvengiamai susidurs. Dažnu atveju žmonės nemoka kalbėti apie mirtį, kadangi jie nežino, kaip reikėtų elgtis mirties akivaizdoje. Pasak psichoterapeuto I. Yalomo, egzistuoja požiūris, kad ,,reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, mirtis – tai nesėkmė. Kam nors mirus, imama ieškoti kaltų‘‘. Visiškai priešingai buvo manyta baroko epochoje. Šioje epochoje mirties apmąstymai buvo laikyti pagrindiniu išminties šaltiniu. Kaip ir viduramžiais taip ir baroko epochoje, anapusinis pasaulis žmogui buvo vienintelė tikrovė. Anapusinis pasaulis – pagrindinis baroko žmogaus tikslas, kuriam jis ruošiasi iš anksto. Ne veltui iš tos siekiamybės buvo kilęs posakis ,,memento mori‘‘ (atmink, kad mirsi). Žvelgiant iš anapusinio pasaulio, žemiškasis pasaulis atrodo kaip tuštybių tuštybė bei skaudi komedija. Pačiame romane požiūris į mirtį labai artimas baroko epochai bei yra glaudžiai susijęs su egzistencializmo filosofija. Kūrinio veiksmo vieta - Štuthofo lageris, į kurį 1943 m. buvo ištremtas ir pats Sruoga. Lageryje buvo smurtaujama, žmonės būdavo palaužiami ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Dvejus metus išgyvenęs nacių lageryje, pasakotojas liudija nepagarbų prižiūrėtojų santykį su mirštančiaisiais ir mirusiais. Išsekę nuo bado, sunkių darbų, ligų Štuthofo kaliniai per keletą mėnesių tapdavo „klipatomis", ligotais, beveik nebepaeinančiais žmonėmis: „Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami." Pasak pasakotojo, šie žmonės dar neseniai turėjo namus, mylinčius artimuosius, svajonių, o dabar tapę klipatomis, jie praranda ir žmogiškąsias savybes, išprotėja – dairosi žiūrėdami pamišėlio akimis, suklumpa ant kelių, vėliau šliaužia tylėdami į patvorį. Tačiau mes beveik nematome jų emocijų, nes klipatos lageryje yra per daug išvargintos, kad net rodytų emocijas. Pagrindinį požiūrį į mirtį atskleidžia nuosekliai per visą kūrinį kelis kartus kartojama frazė: ,,vis tiek pat‘‘. Ši frazė leidžia suprasti, jog šiame kūrinyje veikėjai mirties aspektu yra išties stojiški. Jie yra susitaikę su tuo, jog mirtis yra kiekvieno iš mūsų neišvengiamybė. Šiame veikėjo poelgyje akivaizdžiai pastebime vieną iš pagrindinių egzistencializmo idėjų – žmogus pasaulyje yra laikinas. Iš vieno vyruko lūpų nuskambėjusi frazė ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!