Mirties samprata baroko laikais

Barokas – kultūros epocha ir meno kryptis, kuriai būdinga: prieštaringas pasaulio suvokimas, vienintelė tikrovė anapusis gyvenimas, pabrėžiamas žmogaus netvarumas, mirties pergalė (pragaras), literatūroje aukštinamas kartais abejojantis, bet doras, pamaldus žmogus, o visų svarbiausia, tai viską lemia Dievas. Lietuvos poetas, retorikas, filosofas ir teologas - Juozapas Bakas, neblogai sudaro mums puikų vaizdą apie blogąją mirtį. O iškiliausiu Lietuvos baroko epochos poetu laikomas Motiejus Kazimieras Sarbievijus deklaruoja pasiruošimą mirčiai, stojišką pasipriešinimą jai.
Remiantis Šv. Raštu , yra išskiriami du pagrindiniai opozičiški mirties vaizdiniai: geroji ir blogoji. Blogosios mirties vaizdinį praplėčia lietuvos poetas Juozapas Baka (1707-1780m). Jo eilėraščiams apie mirtį būdinga: ypatingumas, netradicinis santykis su mirtimi. Rašydamas apie blogąją mirtį, Baka tikina, kad žmogus bijantis numirti yra nuodėmingas, savo kūnu ir siela, o nuodėmės veda į blogosios mirties rankas.
Vyraujančios baroko literatūros ir meno temos, nuolat pasikartojantys motyvai buvo žmogaus menkystė, gyvenymo trumpumas, visko, kas material, laikinumas, memento mori (iš lot. Atmink, kad mirsi). Bet Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) kuryboje negrasinama pragaro kančiomis, aistringai nesmerkiamos žmogaus silpnybės ir nuodėmės; poetas siūlo blaivų, ramų požiūrį į žemiškąją tikrovę. Pasak jo, net ir tokio trumpo savo gyvenimo nesuvaldo. Jis veltui stengiasi planuoti ateitį, nes virš visų darbų ir svajonių nuolat plevena ironiška Fortuna (pagal Sarbieviju tai akla sėkmė, atsitiktinumas). Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai, yra mirtis. “Urna – visų dalykų matas”, - sako Sarbievijus. Tai reiškia, kad viską šiame pasaulyje derėtų vertinti, atmetant mirtį, ir iš tiesų branginti vien tai kas nemaru. Kitaip nei daugumos vėlesnių baroko rašytojų, kuniškosios mirties pavidalai – vosokie kirminai ir pūvantys lavonai – Sarbievijaus nedomino. Apie pomirtinį gyvenimą jis sako tik tiek: “Pančiai krinta mirties, ir pelenuos savuos / Tolstu nuo pelenų savų. / Meskit išnarą to kūno bejausmio ir / Visa, ko nebereikia man: / Į aukštybių erdves kylu, koksai likau”. Šioje citatoje nesunku pastebėti minties paradoksalumą:...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!