Mirties bausmės reikalingumas

ĮVADAS Kursinio darbo tema : ar reikalinga mirties bausmė? Pasirinkau šią temą vedama smalsumo. Noriu išsiaiškinti ką iš tiesų žmonės mano apie šią bausmę, nes kai Lietuvoje atsitinka koks nors baisus įvykis, ne vienas asmuo užsimena, kad kaltininką reikėtų bausti skausminga mirties bausme. Tik, neaišku, ar žmonės taip mano tą skaudžią akimirką, vedami pykčio, ar čia jų tvirta, nesikeičianti nuomonė. Tyrimo problema : mirties bausmės reikalingumas. Tyrimo tikslas : atlikti tyrimą ir sužinoti žmonių nuomonę apie mirties bausmę. Tyrimo objektas : Plungės rajono gyventojai nuo 20 metų. Tyrimo uždaviniai : 1. Sužinoti respondentų nuomonę – jie už ar prieš mirties bausmę; 2. Išsiaiškinti ar mirties bausmė pati tinkamiausia bausmė žmogui nubausti; 3. Išsiaiškinti ar reikalinga mirties bausmė Lietuvoje; 4. Ištirt kurios lyties atstovai labiau pasisako už mirties bausmę – vyrai ar moterys, jaunesni ar vyresnio amžiaus respondentai; 5. Išsiaiškinti už kokius nusikaltimus, žmonių nuomone, turėtų būti taikoma mirties bausmė; 6. Sužinoti ar mirties bausmė suteiktų visuomenei saugumo jausmą. Tyrimo hipotezės : 1. Moterys dažniau pasisako, kad Lietuvoje reikalinga mirties bausmė; 2. Žemesnį išsilavinimą turintys respondentai dažniau pasisako prieš mirties bausmę; 3. Mirties bausmei labiau pritaria jaunesni respondentai; 4. Mirties bausmė – žmogaus teisių pažeidimas; 5. Nei vienas iš apklaustųjų negalėtų būti mirties bausmės vykdytojas; 6. Asmuo, vykdantis mirties bausmę, yra etatinis darbuotojas; 7. Dauguma, išpažįstančių katalikų religiją, nepritaria mirties bausmei; 8. Tinkamiausia egzekucija mirties bausmei vykdyti – elektros kėdė. Tyrimo metodas : 1. Informacinių šaltinių apžvalga; 2. Anketinė apklausa. 1. SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAS Mirtis - kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita. Mirties priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai, gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai pvz., savižudybė, nužudymas ir kt. Žmogaus mirtimi medicinoje ir teisėje laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti pagal elektroencefalogramą. Bausmė - valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ir apribojanti nuteistojo teises ir laisves visuomenės labui. Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis - laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu, viešaisiais darbais, viešųjų teisių atėmimu, areštu ir kt. Lietuvos Respublikoje bausmė gali būti paskirta tik už Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Mirties bausmė yra viena seniausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus. Šiuolaikinėse valstybėse mirties bausmės taikymas yra apribotas arba apskritai panaikintas: beveik visoje Europoje, Lotynų Amerikoje, daugumoje Ramiojo vandenyno valstybių mirties bausmė yra panaikinta. Kai kuriose valstybėse, nepanaikinusiose mirties bausmės, ji taikoma už sunkiausius nusikaltimus: asmeniui - už iš anksto suplanuotą nužudymą, nužudymą iš savanaudiškų paskatų, šnipinėjimą, valstybės išdavimą ir veikimą prieš savo valstybę, musulmoniškuose kraštuose mirties bausmė taip pat taikoma už seksualinius nusikaltimus. 2. INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ APŽVALGA 2.1. Mirties bausmė pasaulyje ██ Uždrausta ██ Netaikoma, išskyrus ypatingus nusikaltimus ██ Netaikoma praktikoje pastaruosius 10 metų ██ Teisėtai taikoma bausmė 1.pav. Mirties bausmės taikymas pasaulyje Iki XX a. vidurio mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius dauguma valstybių atsisakė mirties bausmės, kaip sankcijos už nusikaltimo padarymą. Remiantis Amnesty International klasifikacija, pasaulio valstybės skirstomos į keturias kategorijas: 1. 68 valstybės nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo nei įstatymuose, nei praktikoje; 2. 88 valstybės yra visiškai atsisakiusios mirties bausmės; 3. 11 valstybių neatmetė mirties bausmės taikymo už ypatingus ir išskirtinius nusikaltimus (pvz. karo metu įvykdytus nusikaltimus); 4. 30 valstybių mirties bausmė nėra uždrausta įstatymais, tačiau praktikoje ji nėra taikoma bent jau pastaruosius 10 metų. Japonija, JAV, Pietų Korėja ir Taivanis yra vienintelės išsivysčiusios demokratinės valstybės, kurios nėra panaikinusios mirties bausmės. Iki XX a. 9 dešimtmečio mirties bausmė daugiausia buvo taikoma nedemokratinėse, skurdžiose ir autoritarinėse valstybėse, kurios dažnai mirties bausmę taikė kaip politinio poveikio priemonę. Tuo metu mirties bausmė buvo panaikinta Lotynų Amerikoje, o 10 dešimtmetyje jos pavyzdžiu pasekė buvusios socialistinio bloko valstybės (po to, kai atgavo nepriklausomybę). Vienintelė Europos valstybė, kuri dar praktikuoja mirties bausmę, yra Baltarusija. Kita vertus, dauguma Azijos išsivysčiusių demokratinių valstybių taip pat nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo politikos. Šiose valstybėse visuomenė stipriai palaiko mirties bausmės taikymą, be to, jai skiriama nedaug dėmesio žiniasklaidoje. 2.2. Bausmės istorija Mirties bausmės taikymo praktika žinoma dar bendruomeninės santvarkos laikais, kai pažeidęs savo genties taisykles, bendruomenės narys buvo nuteistas mirti. Tuo metu mirties bausmė buvo bendruomenės teisingumo sistemos dalis. Be mirties bausmės nusižengusysis galėjo būti baudžiamas ir kitomis bausmėmis ( kompensacija nukentėjusiajam, kūno bausmėmis, išvarymu iš genties ir pan.), todėl mirties bausmė buvo retai taikoma sankcija, nes tinkamesnė bausmė buvo laikoma kompensavimas nukentėjusiajam genties nariui. Kita vertus, nusikaltimai, padaryti kitos genties narių, buvo laikomi išpuoliu prieš nukentėjusią bendruomenę, taigi bausmių nusikaltėliui taikymas įvairavo nuo kūno bausmių ir pavergimo iki mirties bausmės. Vis dėlto genties reacija į kitos bendruomenės įvykdytą nusikaltimą galėjo būti atsiprašymas, kompensacija arba kraujo kerštas. Anksčiau mirties bausmę įtvirtinęs teisės aktas – Babilono valdovo Hamurabio teisynas. Jame buvo aprašytos 25 nusikaltimų rūšys, už kurias buvo pasmerkiama myriop (Babilonija – tai senovės Mesopotamijos valstybė, gyvavusi nuo 1900 m.pr. m. e. iki 539 m. per. m. e., Eufrato ir Tigro upių žemupyje, maždaug tarp dabartinio Bagdado ir Persijos įlankos. Kultūrinis Babilonijos centras buvo Babilonas). Senovės Graikijoje apie 621 m. per. Kr. Drakono įstatymais buvo įtvirtintas mirties bausmės taikymas už daugelį nusikaltimų. Viduramžiais mirties bausmė buvo taikoma kaip pagrindinė bausmė, kol nebuvo išvystyta šiuolaikinė kalėjimų sistema. 1700 metais Didžiojoje Britanijoje mirties bausme buvo baudžiama net už vagystes, medžių kirtimus, plėšimus ir pan. 2.3. Bausmės vykdymas Bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį. Metodo esmė – asmens nubaudimas, t. y. negatyvių poveikio priemonių taikymas, taip atgrasant jį ir kitus asmenis nuo vėlesnių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Žymus britų filosofas H. L. A. Hartas gan įdomiai apibūdino bausmę ir kokia ji turėtų būti. Pagal jį bausmė turi būti lydyma skausmo arba kitokių pasekmių, kurios paprastai yra nemalonios. Ją sąmoningai turi taikyti kiti asmenys ir bausmė turi būti skiriama ir vykdoma teisinės sistemos įgaliotos valdžios, prieš kurią buvo įvykdytas nusikaltimas. Įdomiausia tai, kad H. L. A. Harto bausmės sampratoje lyg ir nelieka bausmės motyvo požymio, kaltės už padarytą teisės pažeidimą išpirkimo. Kaip teigiama baudžiamosios teisės istorijoje, mirties bausmė – tai bausmės rūšis, pasireiškianti prievartiniu gyvybės atėmimu nusikaltėliui, kuri gali būti paskirta tik teismo nuosprendžiu ir tik baudžiamojo įstatymo numatytaisiais atvejais. Valstybė, palikdama galioti mirties bausmę, siekia sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo padarymo; nubausti asmenį, padariusį sunkų nusikaltimą; atimti nuteistajam galimybę daryti naujus nusikaltimus. Ikivalstybinėje visuomenėje už nusikaltimus žmonių reacija pasireikšdavo kraujo kerštu. Kuriantis valstybei kraujo kerštas virto kriminaline bausme. Vėliau atsirado tikslas sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo juos įbauginant. Todėl mirties bausmės buvo vykdomos viešai ir labai žiauriai – nusikaltėlį sudeginant, išverdant gyvą, sodinant ant kuolo, pasmaugiant, palaidojant gyvą, nukryžiuojant, nukertant galvą, paskandinant, ketvirčiuojant, nudiriant odą, nunuodijant, perpjaunant pusiau, užmūrijant, užmėtant akmenimis ir t. t. Mirties bausmės tikslas – sulaikyti asmenis nuo naujų nusikaltimų darymo juos bauginant šia bausme. Tačiau, kad ir koks mirties bausmės vykdymo būdas bebūtų pasirinktas, šio tikslo nebuvo pasiekta nė vienu istoriniu laikotarpiu, nes nebuvo tokio laikotarpio, kad nebūtų daromi nusikaltimai. Kaip minėta, viešai ir žiauriai vykdomos mirties bausmės dažnai tapdavo pramoga visuomenei, leisdavo jai išreikšti susikaupusias emocijas. Tokiu būdu buvo siekiama psichologiškai sukrėsti žmones, keisti jų požiūrį į nusikaltimą ir socialinę aplinką. Tačiau tai nedavė laukiamų rezultatų, todėl emocinio stresinio poveikio daugelyje valstybių buvo atsisakyta. XX a. mirties bausmę imta vykdyti paslapčiomis naktį arba ankstyvą rytą. Tačiau ir dabar vienos valstybės, nors ir taikydamos mirties bausmę, nusikaltėlius baugina pačiu mirties bausmės buvimu, o kitos to siekia viduramžiškomis priemonėmis. Mirties bausmės taikymas nebuvo atsietas nuo kankinimo, kadangi daugeliu mirties bausmės įvykdymo būdų nusikaltėlis patirdavo dideles kančias. Patys mirties bausmės būdai būdavo tokie, kad nusikaltėlis kentėtų ir nemirtų iškart. Mirties bausmės nuosprendžio vykdymo būdas leidžia spręsti apie konkrečioje valstybėje vyraujantį požiūrį ne tik į mirties bausmės tikslus, bet ir į patį žmogų. Šiuo metu dažniausiai naudojamos mirties bausmės įvykdymo priemonės yra elektros kėdė, dujų kamera, mirtina injekcija. Taip pat kai kuriose valstybėse mirties bausmė taikoma sušaudant ar pakariant. 2 pav. Elektros kėdė iš JAV Sing-Sing kalėjimo Niujorko valstijoje. Literatūroje nurodoma, kad tokiais būdais vykdant mirties bausmę palyginti greitai nutraukiama žmogaus gyvybė, jis retai kada patiria didelių fizinių kančių, todėl šie mirties bausmės vykdymo būdai nėra laikomi tokiais žiauriais kaip užmėtymas akmenimis (dažniausiai naudojamas Irake), kai žmogus prieš mirtį gana ilgai kankinasi. Pagrindiniai mirties bausmės požymiai yra šie: 1. Ji yra išimtinė bausmė; 2. Ji gali būti paskirta tik teismo nuosprendžiu ir tik baudžiamojo įstatymo numatytaisiais atvejais; 3. Tai prievartinis gyvybės atėmimas žmogui. Mirties bausmes vykdė specialūs valstybės ar miesto išlaikomi pareigūnai – budeliai, o dar anksčiau – pati bendruomenė. 2.4. Mirties bausmė – viena iš griežčiausių bausmių Mirties bausmė – tai viena iš griežčiausių bausmių, egzistuojančių šiuo metu pasaulyje. Visuomenės požiūris į mirties bausmę mažai kuo skiriasi nuo požiūrio į griežtas bausmes. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyrauja nuomonė, kad mirties bausmė padeda malšinti nusikaltėlius ir padaro visuomenę saugesnę. 1990 – 2000 m. atlikti tyrimai rodo, kad už mirties bausmės buvimą Lietuvoje pasisako 60 – 70 % apklaustųjų. Šis skaičius einant metams beveik nesikeičia. Be mirties bausmės esama tik keletas nubaudimo rūšių, kurios psichologiškai gali paveikti visuomenę, kaip griežčiausia bausmė. Tokios bausmės būtų – kūno bausmė ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kūno bausmė – tai fizinis žmogaus kankinimas. Ši bausmė Europoje nėra visuotinai panaikinta, tačiau jai nepritaria visuomenė. R. Drakšas „Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos“(184 pusl.) rašo – „Laisvės atėmimas yra bausmė, be kurios negali išsiversti šiuolaikinė civilizuota valstybė. Dauguma pasaulio valstybių numatydamos ilgesnę ar trumpesnę šios bausmės trukmę, yra įsitikinusios, kad laisvės atėmimo bausmė yra būtina nusikaltimų kontrolės priemonė. Šiuo metu vienintelė galima mirties bausmės alternatyva yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos...“ Taigi, daugelyje pasaulio valstybių vietoj mirties bausmės (kai ji buvo panaikinta) buvo pradėta taikyti laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Buvo manyta, kad visą likusį gyvenimą praleisti „už grotų“ yra lengviau nei mirti iš karto. Tačiau šios bausmės atlikėjai susiduria su psichologinėmis problemomis – dauguma nuteistųjų sako, kad kalėti visą gyvenimą sunkiau, nei gauti kulką į pakaušį. Galima sakyti, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos ir mirties bausmė yra gana žiaurios bausmės. 2.5. Mirties bausmė – pelnytas teisingumas ar tiesiog žmogaus teisių pažeidimas? Ir Lietuvoje, ir daugelyje Europos bei pasaulio valstybių, žmonės gyvena demokratinėse santvarkose ir kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Tik pagarba gyvybei gali būti esminis visų visuomenės gėrybių, kaip demokratija ir taika, pamatas. Ši mintis ir dar keletas panašių požiūrių susiformavo XX a. Egzistencinė filosofija išryškino mirties įsisąmoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, kaip ir E. Kubler – Roso veikalas „Apie mirtį ir mirimą“. Tiek egzistencinė filosofija, tiek Roso veikalas tik patvirtina, kad gyvybė yra unikali vertybė, o mirties bausmė kėsinasi į šią vertybę. Atsakyti į šį klausimą – gana sudėtinga. Daugelis žmonių mano, kad, asmuo nužudęs žmogų, taip pat turi būti nužudytas. Bet juk tai žmogžudystė lygi žmogžudystei. Lietuvos bažnyčia mirties bausmę laiko nehumanišku dalyku, nors iš dalies jai pritaria, nes tai būtų savotiška visuomenės apsauga ir kurį laiką galėtų būti taikoma. Įdomu, ką reiškia „kurį laiką“? taikant mirties bausmę, būtų nusižengta žmogaus teisei į gyvybę, būtų nusižengta Dievo įsakymui „Nežudyk“. Tai ypač reikšmingas Dievo įsakymas, kuris skirtingais žmonijos laikotarpiais buvo skirtingai interpretuojamas. Aš manau, kad mirties bausmė asmeniui, kuris nužudė kitą žmogų ar įvykdė dar kokį baisų nusikaltimą, yra per maža bausmė. Jį reikėtų pasodinti ilgam laikui, kad turėtų pakankamai laiko suprasti ką padarė. Toks asmuo pajustų panašią kančią, kokią patyrė nužudytojo artimieji. Reikia žinoti, kad gyvybė yra šventas dalykas ir niekam nevalia jos iš nieko atimti. „Gyvenimas apskritai niekuomet nežiūri į mirtį rimtai, jis juokiasi, šoka ir griežia, jis stato, kaupia ir myli mirties akivaizdoje. Tik išskyrę vieną konkretų mirties faktą pastebime jos tuštumą ir sutrinkame.“ R. Tagorė 2.6. Mirties bausmės vykdymas Lietuvoje. Tikra istorija Mirties bausmei vykdyti buvo sudaryta aštuonių žmonių grupė. Po kruopščios atrankos ir tikrinimų ši specialioji grupė vidaus reikalų ministro įsakymu suformuota dar 1990-aisiais. Dalis pareigūnų nesutiko dalyvauti šioje specialioje akcijoje, todėl tekdavo ieškoti kitų. Visi grupės nariai yra pasirašę dokumentą, draudžiantį pasakoti apie mirties vykdymo procesą. Nuteistieji mirti iki paskutinės minutės nežinodavo, kada bus sušaudyti. Jų paskutinė viltis būdavo Prezidento vadovaujama Malonės komisija. Gavus neigiamą jos atsakymą, mirties bausmė būdavo įvykdoma per vieną dvi paras. Tą dieną, kai Malonės komisija svarstydavo kokio nors mirtininko prašymą pakeisti bausmę, šio kalinio kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas. Išjungimo priežastis buvo slepiama - kaliniui, pavyzdžiui, paaiškindavo, kad aparatas sugedo arba kilo kitų techninių problemų. Radijo taškas būdavo išjungiamas todėl, kad nuteistasis nesužinotų, jog jo prašymas atmestas, ir nepradėtų panikuoti arba kitaip nenuspėjamai elgtis. Jeigu malonė nebūdavo suteikiama, kalėjimo vadovybė tai sužinodavo iš anksto. Dar prieš oficialų Malonės komisijos svarstymą aukšti įkalinimo įstaigos pareigūnai gaudavo pranešimą iš Prezidentūros. Tada Lukiškių vadovybė pradėdavo rūpintis dokumentais bei kitais formalumais, užsakydavo padaryti karstą. Specialioji bausmės vykdymo grupė į Lukiškių kalėjimą atvykdavo vakare - maždaug tuo metu, kai keisdavosi pareigūnų pamainos. Į šios įkalinimo įstaigos teritoriją būdavo atvairuojamas mikroautobusas "Latvija". Automobilis buvo specialiai pritaikytas šiai operacijai. Jo langai buvo visiškai užtamsinti, viduje įrengtos apsaugos grotos. Prieš atvykstant grupei, kalėjimo sargybiniams bei kitiems pareigūnams dėl įvairių priežasčių būdavo įsakoma laikinai palikti savo vietas ir pereiti į kitas. Norėta, kad niekas nematytų nei atvažiavusios specialiosios grupės, nei automobilio. Kiekvieną kartą prieš bausmės įvykdymą grupė susirinkdavo bei dar kartą aptardavo, kas, kaip ir ką turi daryti. Visa sušaudymo procedūra niekada nebuvo išdėstyta raštu. Operacijos detalės ir nurodymai būdavo duodami tik žodžiu. Nieko nežinantis pasmerktasis iš kameros būdavo išvedamas, sugalvojus kokią nors priežastį. Pavyzdžiui, jam būdavo pasakoma, kad vedamas į pirtį, pas gydytoją ir panašiai. Taip vėlgi būdavo siekiama išvengti neprognozuojamo kalinio elgesio. Surakintą antrankiais nuteistąjį specialiosios grupės nariai, kurie veidus slėpdavo kaukėmis, nuvesdavo į vieną patalpą. Čia prokuroras jam pranešdavo apie malonės prašymo atmetimą ir paskelbdavo nuosprendžio vykdymo pradžią. Po šios procedūros ant pasmerktojo galvos būdavo uždedamas maišas. Mirtininkas būdavo pasodinamas į kalėjimo kieme stovintį mikroautobusą. Kartu važiuodavo ir kiti grupės nariai. Vienas pareigūnas mikroautobusą dar lydėdavo lengvuoju automobiliu. Ryšys tarp abiejų mašinų būdavo palaikomas radijo priemonėmis. Visa grupė su pasmerktuoju nuvykdavo į iš anksto aptartą vietą. Beveik visada tai būdavo greitkelis Vilnius-Panevėžys. Dažniausiai viskas vykdavo neprivažiavus keliolika kilometrų nuo sostinėje esančio "Villon" viešbučio. Bausmė būdavo įvykdoma gana viešoje vietoje, net nepasukus į mišką ar kitą nuošalią vietą - tiesiog sustojus kelio kelkraštyje. Kiekvienas grupės narys turėdavo vykdyti savo funkcijas, o pasmerktąjį visada nušaudavo tas pats vykdytojas. Šaunant kelių pareigūnų prilaikomas kalinys gulėdavo ant automobilio grindų. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo ji buvo įvykdyta 7 nuteistiesiems. Lietuvoje mirti nuteisti kaliniai būdavo sušaudomi. Po Prezidento Algirdo Brazausko dekreto, kuriuo buvo sustabdytas mirties bausmės vykdymas, kitiems myriop nuteistiems kaliniams pavyko jos išvengti - mirties bausmė jiems buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. 3.ANKETŲ ANALIZĖ Buvo atliktas tyrimas – anketinė apklausa. Anketoje pateikta 14 klausimų. Apklausta 20 respondentų, 10 vyrų ir 10 moterų. 1. Mirties bausmei pritaria 45% apklaustųjų, nepritaria 35%, o neapsisprendusių respondentų - 20%. 3 pav. Ar respondentai pritaria mirties bausmei. 2. Apklausus respondentus dėl mirties bausmės reikalingumo Lietuvoje, atsakymas buvo gautas tapatus mirties bausmės pritarimui, t. y. 45% apklaustųjų atsakė – taip; 35% - ne ir 20% - nežinau. 3. 25% respondentų mano, kad mirties bausmė tinkama bausmė žmogui nubausti; 45% mano, kad tai netinkama bausmė, o 30% - nežino. 4 pav. Ar mirties bausmė tinkamas būdas nubausti žmogų procentais. 4. Daugiausia respondentų mano, kad mirties bausme turėtų būti baudžiami žmogžudžiai, t. y. 58%; 29% respondentų mano, kad ši bausmė tiktų teroristams; 13% - prievartautojams. Vagims mirties bausmės neskirtų nė vienas. 5 pav. Kokiems nusikaltėliams turėtų būti taikoma mirties bausmė procentais. 5. 45% respondentų mano, kad tinkamiausias mirties bausmės vykdymo būdas būtų elektros kėdė; 30% apklaustųjų mano, kad tai turėtų būti nunuodijimas; 15% - galvos nukirtimas; 10% - kartuvės. 6 pav. Tinkamiausias mirties bausmės vykdymo būdas procentais. 6. Mirties bausmės vykdyti negalėtų 90% respondentų, o 10% - nežino. 7 pav. Ar respondentai galėtų būti mirties bausmės vykdytojai. 7. 40% respondentų nežino kaip pavadinti mirties bausmės vykdytoją; 35% - mano, kad tai etatinis darbuotojas, o 25% - žmogžudys. 8 pav. Žmogaus, vykdančio mirties bausmes, įvardijimas. 8. Dauguma, net 85% apklaustųjų mano, kad mirties bausmė gali būti priskirta neteisingai. 9 pav. Respondentų nuomonė apie mirties bausmės priskyrimo teisingumą. 9. 45% respondentų nesutinka su ta nuomone, jog mirties bausmė – žmogaus teisių pažeidimas. Tam pritaria - 40% apklaustųjų. 10 pav. Mirties bausmė – žmogaus teisių pažeidimas. 10. Pusė - 50% arba 10 respondentų mano, kad mirties bausmė suteiktų visuomenei saugumo jausmą; 20% su tuo nesutinka, o20% abejoja. 11 pav. Mirties bausmės įtaka visuomenės saugumui. 11. Visi respondentai išpažįsta katalikų religiją. 12 pav. Respondentų išpažįstama religija. 12. Anketinėje apklausoje dalyvavo 10 vyrų ir 10 moterų. 13 pav. Apklausoje dalyvavusių vyrų ir moterų procentinis palyginimas. 13. Apklausoje dalyvavusių respondentų amžius daugiausiai buvo 20 – 30 metų ir tai sudarė - 35%, šiek tiek mažiau - 30% sudarė respondentai nuo 30 – 40 metų. 14 pav. Apklausoje dalyvę respondentai pagal amžių. 14. Daugiausiai apklausoje dalyvavusių respondentų turi vidurinį arba spec. vidurinį išsilavinimą, tai būtų - 70%, 20% apklaustųjų turi aukštąjį išsilavinimą, o 10% - pagrindinį. 15 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų turimas išsilavinimas. Už mirties bausmę dažniau pasisako moterys - 56% nei vyrai - 44%. 16 pav. Vyrų ir moterų, pritariančių mirties bausmei procentinis palyginimas. Žemesnį išsilavinimą(pagrindinį, vidurinį/spec. vidurinį) turintys žmonės dažniau pasisako už mirties bausmę ir tai sudaro 67%. 17 pav. Procentinis, žemesnį išsilavinimą turinčių respondentų, pasisakymas už mirties bausmę. Jaunesni asmenys dažniau pasisako už mirties bausmę. Pasisakančių už mirties bausmę procentas gana aukštas 82%. 18 pav. Pritariančių mirties bausmei amžiaus procentinis palyginimas. IŠVADOS Viena griežčiausių bausmių šiuo metu dar egzistuojančių kai kuriose pasaulio šalyse yra mirties bausmė. Dauguma išsivysčiusių valstybių yra atsisakiusios mirties bausmės, beveik visos Europos valstybės atsisakė, tik didžioji dalis Azijos valstybių dar ne, nes ten visuomenė labai palaiko mirties bausmę. 1. Mano apklaustų respondentų dauguma mano, kad Lietuvoje mirties bausmė reikalinga, nes taip visuomenė jaustųsi saugesnė. Respondentų dauguma už mirties bausmę. 2. Mirties bausmė, žmonių nuomone, turėtų būti taikoma žmogžudžiams. 3. Moterys ir jaunesnio amžiaus atstovai dažniau pasisako už mirties bausmę. 4. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad dauguma respondentų pritaria mirties bausmei, nors patys prieštarauja sau sakydami, kad mirties bausmė nėra pati tinkamiausia bausmė žmogui nubausti. Mirties bausmė atima iš žmogaus brangiausią jo turtą – gyvybę. Hipotezių aptarimas 1. Hipotezė pasitvirtino – moterys dažniau nei vyrai pritaria mirties bausmei; 2. Hipotezė nepasitvirtino – žemesnį išsilavinimą turintys respondentai dažniau pasisako už mirties bausmę; 3. Hipotezė pasitvirtino – mirties bausmei labiau pritaria jaunesni asmenys; 4. Dauguma apklaustųjų nesutinka su nuomone, kad mirties bausmė – žmogaus teisių pažeidimas. Vadinasi, hipotezė nepasitvirtino; 5. Mirties bausmės vykdyti negalėtų 90% apklaustųjų, dar 10% nežino, bet nė vienas nepasakė, kad galėtų būti mirties bausmės vykdytojas. Tai reiškia, kad hipotezė pasitvirtino; 6. Didžioji dauguma respondentų nežino kaip pavadinti mirties bausmės vykdytoją. Hipotezė nepasitvirtino; 7. Visi apklaustieji buvo katalikai. Hipotezė nepasitvirtino, nes dauguma katalikų pritaria mirties bausmei; 8. Hipotezė pasitvirtino – dauguma respondentų atsakė, kad tinkamiausias būdas vykdyti mirties bausmę būtų elektros kėdė. INFORMACIJOS ŠALTINIAI 1. Drakšas R. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. Vilnius, 2002. 2. Internetinė paieška. www.google.lt. Raktiniai žodžiai – mirties bausmė. 3. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius, 2002. 4.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!